- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-13
- Bylos Nr.
- I-11-437/2010
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Artūras Drigotas (pran.)
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus
- Kategorijos
- 12.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 12.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Registrų centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“ skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Acumen“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:
1) panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Centras, atsakovas, apeliantas) 2009 m. kovo 31 d. sprendimą dėl mokestinės vertės (toliau – ir Sprendimas);
2) įpareigoti atsakovą pastato, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Pastatas) mokestinę vertę nustatyti pagal A. Cikanavičiaus tikrosios ūkinės bendrijos „Audito ir turto vertinimo biuras“ (toliau – ir Bendrija) turto vertinimo ataskaitą (toliau – ir Ataskaita I), kurioje jo vertė nurodoma 9 055 000 Lt.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymui Centro atlikto nekilnojamojo turto masinio vertinimo metu buvo nustatyta, jog Pastato mokestinė (bazinė) vertė, nuo kurios skaičiuojamas nekilnojamojo turto mokestis, yra 19 834 995 Lt. Nurodė, kad Bendrovė su tokiu nekilnojamojo turto vertinimu nesutiko ir kreipėsi į turto vertintoją, t. y. Bendriją, parengusią Ataskaitą I, kurioje nurodoma, kad Pastato vertė yra 9 350 000 Lt. Teigė, jog Ataskaita I buvo pateikta atsakovui, tačiau jis 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimu nusprendė netikslinti masiniu vertinimo būdu nustatytos pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Pažymėjo, kad Bendrovė šį Centro sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2007 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-948-8/07 jį panaikino ir įpareigojo Centrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Pastato mokestinės vertės Ataskaitos I pagrindu patikslinimo. Pabrėžė, jog atsakovas minėto teismo sprendimo nevykdė, todėl pareiškėjas kreipėsi į antstolį, iš kurio buvo gautas 2009 m. balandžio 24 d. patvarkymas Nr. 0013/09/00661, kad vykdomoji byla yra užbaigiama. Nurodė, jog kartu su patvarkymu buvo gautas Sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta netikslinti Pastato mokestinės vertės Ataskaitos I pagrindu.
Vertino, kad Sprendimas yra nepagrįstas. Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-948-8/07 buvo nurodęs, kad atsakovas, priimdamas 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimą, nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teigė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į minėtą teismo sprendimą, nes jame nurodoma, jog jokia papildoma pareiškėjo ar jo atstovų apklausa nėra reikalinga, nes Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme jokie papildomi įrodymai, paaiškinimai ar apklausos nėra numatyti. Be to, Sprendime atsakovas ir vėl nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių, kad Ataskaitoje I nurodyta nekilnojamojo turto (Pastato) mokestinė vertė yra nepagrįsta.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas papildomai paaiškino, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltijos turto vertinimo agentūra“ 2006 m. sausio 1 d. nustatė 9 045 000 Lt Pastato vertę.
Atsiliepimas
Atsakovas Centras atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo pateikta Ataskaita I turėjo esminių sisteminių trūkumų ir buvo ydinga, t. y. joje nebuvo taikytas lyginamosios vertės metodas, o galutinė išvada dėl komercinio naudojimo nekilnojamojo turto rinkos vertės suformuluota pagal atkuriamosios vertės metodą, nors Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas nurodo, kad komercinio naudojimo turtas vertinamas lyginamosios vertės bei naudojimo pajamų vertės metodais (9 str. 2 d. 1 p.). Nurodė, jog pareiškėjas 2006 m. gegužės 16 d. Centrui pateikė patikslintą skundą bei individualaus vertintojo patikslintą ataskaitą, tačiau ir ji turėjo esminių ydų ir nebuvo tinkama, idant jos pagrindu būtų galima priimti sprendimą patikslinti Pastato mokestinę vertę.
Teigė, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, įvykdė įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-948-8/07. Pažymėjo, kad senos redakcijos Viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakovo teisė, o ne pareiga pareikalauti papildomos informacijos ar komentarų. Nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas galiojant naujai Viešojo administravimo įstatymo redakcijai, todėl pareiškėjas nepagrįstai remiasi šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi. Akcentavo, jog Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (8 str. 2 d.) nenustato pareigos laikytis individualaus vertinimo išvados.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI, trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad palaiko atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus, ir prašė jos netraukti į teismo procesą, kadangi ji nedalyvavo teisiniuose santykiuose, susiklosčiusiuose tarp pareiškėjo ir atsakovo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir įpareigojo atsakovą Centrą Pastato mokestinę vertę nustatyti pagal UAB „Baltijos turto vertinimo agentūros“ 2009 m. lapkričio 26 d. turto vertinimo ataskaitoje (toliau – ir Ataskaita II) nurodytą turto vertę – 9 045 000 Lt.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“, 2009 m. lapkričio 26 d. atlikusi ginčo turto įvertinimą, nustatė, kad 2006 m. sausio 1 d. Pastato rinkos vertė buvo 9 045 000 Lt. Pažymėjo, jog teismo posėdžio metu specialistu apklaustas G. L., kuris atliko ginčo turto įvertinimą, paaiškino, kad atliekant turto vertinimą, buvo lyginami duomenys apie nekilnojamąjį turtą, gauti iš Centro. Atkreipė dėmesį į tai, jog specialistas patvirtino, kad ginčo turto vertė buvo nustatinėjama atsižvelgus į tuo laiku realiai įvykusius panašios vertės turto perleidimo sandorius. Akcentavo, jog specialistas nurodė, kad fizinis ginčo turto nusidėvėjimas buvo nustatytas atliekant skaičiavimus ir kad vertinimo metu objektas buvo kitokios būklės, lyginant su tuo laikotarpiu, kuriam jo vertė buvo nustatinėjama.
Atkreipė dėmesį į tai, jog tiek UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“, tiek ir Bendrija nustatė labai panašią ginčo turto vertę. Laikėsi pozicijos, kad nėra pagrindo abejoti UAB „Baltijos turto vertinimo agentūros“ Ataskaitoje II nustatyta ginčo turto verte. Laikėsi pozicijos, kad atsakovas pagrįstai nurodė, jog Bendrijos pateikta Ataskaita I turėjo trūkumų, dėl kurių ja remtis negalima. Pabrėžė, jog nebuvo nustatyta UAB „Baltijos turto vertinimo agentūros“ atlikto ginčo turto vertinimo esminių trūkumų.
III.
Atsakovas Centras apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų atmestas kaip nepagrįstas.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą Pastato vertę nustatyti Ataskaitos II pagrindu – taip jis prisiėmė viešojo administravimo subjekto funkcijas.
2. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo pastabų, pateiktų dėl Ataskaitos II.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VMI atsiliepime į atsakovo Centro apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka.
Pareiškėjas nepateikė atsiliepimo į atsakovo Centro apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Administracinis ginčas kilo dėl Sprendimo (b. l. 6-7) teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus, todėl inter alia turi būti tiriama ir vertinama, ar pareiškėjas turi teisę reikalauti, idant atsakovas tokius veiksmus atliktų, ir ar atsakovas turi kompetenciją ir pareigą juos atlikti. Vadinasi, atsakovo teiginys, jog šioje byloje nagrinėjamas ginčas, kilęs dėl Ataskaitos I (administracinė byla Nr. I-3252-13/2006, b. l. 10-22) atitikties teisės aktų reikalavimams ir jos tinkamumo nustatant Pastato mokestinę vertę (b. l. 129), yra nepagrįstas.
Byloje nustatyta, kad Bendrovė pakartotinai kreipėsi į atsakovą, idant šis Ataskaitos I pagrindu patikslintų Pastato mokestinę vertę (administracinė byla Nr. I-948-8/2007, b. l. 38), tačiau Centro Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisijos 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimu dėl mokestinės vertės (administracinė byla Nr. I-948-8/2007, b. l. 18-19) buvo atsisakyta tą padaryti, nurodant, jog Ataskaita I neatitinka teisės aktų reikalavimų, keliamų tokio pobūdžio dokumentams. Įsisteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 12 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-948-8/2007, b. l. 71-73) minėtas atsakovo sprendimas buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas, o atsakovas buvo įpareigotas išnagrinėti pakartotinį pareiškėjo prašymą iš naujo. Vykdant šį teismo sprendimą ir buvo priimtas Sprendimas, kurio, remiantis iš esmės tais pačiais motyvais (Ataskaita I neatitinka teisės aktų reikalavimų, keliamų tokio pobūdžio dokumentams), buvo atsisakyta tenkinti pakartotinį Bendrovės prašymą.
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jeigu individualus vertinimas, nepaisant to, kokiam vertinimo atvejui buvo parengta vertinimo ataskaita, buvo atliktas taikant nekilnojamajam turtui šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytus vertės nustatymo metodus ir šioje vertinimo ataskaitoje nustatyta rinkos vertė atitinka panašaus turto vidutinę rinkos kainą, šioje ataskaitoje nurodytos sąlygos leidžia ją naudoti mokestinei vertei patikslinti, o vertinimo data įeina į šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytą prašymų pateikimo laikotarpį, ir kad mokesčio mokėtojai gali pateikti prašymą turto vertintojui nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, jeigu nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė, nustatyta atliekant masinį nekilnojamojo turto vertinimą, arba šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nurodyto nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atkuriamosios vertės (kaštų) metodu, skiriasi nuo nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atliekant individualų vertinimą, daugiau kaip 10 procentų.
Byloje nustatyta, kad Pastato mokestinė vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, yra 18 939 118 Lt (administracinė byla Nr. I-3252-13/2006, b. l. 38; pareiškėjas nurodo 19 834 995 Lt). Bendrovė nesutinka, kad Pastato mokestinė vertė yra tokio dydžio ir prašo pagal Ataskaitą I atitinkamai patikslinti Pastato mokestinę vertę (9 350 000 Lt). Atsakovas laikosi pozicijos, kad minėtas dokumentas yra netinkamas pagrindas pareiškėjo prašomam veiksmui atlikti, nes, anot Centro, neatitinka tokiems doekumentams teisės aktuose keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija, nevertindama šio aspekto, pažymi, kad į bylą buvo pateikta Ataskaita II (b. l. 53-127), parengta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutarties (b. l. 48-49) skirti turto vertinimo ekspertizę pagrindu. Joje nurodoma 9 045 000 Lt Pastato mokestinė vertė, kuri iš esmės nesiskiria nuo Ataskaitoje I nurodytos Pastato mokestinės vertės, tačiau iš esmės (daugiau kaip 10 proc.) skiriasi nuo atsakovo masinio vertinimo būdu nustatytos Pastato mokestinės vertės. Jeigu atsakovas atsisakė remtis Ataskaita I, nes, anot jo, ji neatitinka Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto, pagal kurį komercinio naudojimo nekilnojamasis turtas vertinamas lyginamosios vertės (pardavimo kainų analogų) bei naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto) metodais, taikant masinį nekilnojamojo turto vertinimą, nes Pastato mokestinės vertės vertinimas buvo atliktas taikant tik lyginamosios vertės metodą, tai Ataskaitoje II nurodomas rezultatas, gautas Pastato mokestinę vertę nustatinėjant remiantis abiem Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytais metodais. Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju, remiantis byloje surinktais duomenimis, yra visos prielaidos patikslinti Pastato mokestinę vertę (įskaitant ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino skundui pateikti laikymąsi). Dėl to pirmosios instancijos teismas Sprendimą pripažino neteisėtu ir nepagrįstu bei panaikino pagrįstai. Tačiau, kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo atsakovas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prisiėmė viešojo administravimo funkciją ir įpareigojo atsakovą kaip Pastato mokestinę vertę nurodyti Ataskaitoje II įvardintą konkrečią sumą, t. y. 9 045 000 Lt, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, įpareigojant atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl Pastato mokestinės vertės patikslinimo.
Be kita ko, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o to paties straipsnio 2 dalyje kaip viena iš teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo sąlygų formuluojama pareiga teismui inter alia įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui buvo suformulavęs du reikalavimus, t. y. panaikinti Sprendimą bei įpareigoti atsakovą atlikti atitinkamus veiksmus, tačiau skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendime iš esmės analizuojamas tik Ataskaitos II pagrįstumas ir tinkamumas nustatant Pastato mokestinę vertę, kas nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas, tačiau nėra pateikiamų jokių motyvų, kodėl Sprendimas laikytinas neteisėtu bei nepagrįstu ir naikintinas, nenurodomi ir argumentai, kokiu pagrindu atsakovas buvo įpareigotas atlikti atitinkamus veiksmus. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, išėjo už jo ribų, be to, nepateikė jokių motyvų, kodėl pareiškėjo skundas buvo patenkintas (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.), kas sudaro pagrindą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p.). Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į administracinio proceso operatyvumo ir koncentruotumo principus bei į tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl Sprendimo panaikinimo iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, apsiribos tik reikiamomis pirmosios instancijos teismo sprendimo korekcijomis, idant nagrinėjamu atveju nebūtų vilkinamas galutinio teismo sprendimo priėmimas, kadangi byloje pakanka duomenų teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui priimti.
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo valstybės įmonės Registrų centro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 2 d. sprendimą pakeisti.
Sprendimo dalį, kuria atsakovas valstybės įmonė Registrų centras buvo įpareigotas pastato, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) mokestinę vertę nustatyti pagal uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos turto vertinimo agentūros“ 2009 m. lapkričio 26 d. turto vertinimo ataskaitoje nurodytą turto vertę – 9 045 000 Lt, panaikinti.
Įpareigoti atsakovą valstybės įmonę Registrų centrą iš naujo spręsti klausimą dėl pastato, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) mokestinės vertės patikslinimo.
Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.