- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-09
- Bylos Nr.
- I-477-414/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02094-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rimantas Giedraitis
- Pareiškėjas
- R. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 20.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjui R. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atstovui, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. R. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 39 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Skunde (b. l. 5-6) nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki šiol (skundas išsiųstas 2016 m. spalio 12 d.) buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Baudos izoliatoriuje, drausmės grupėje ir kameros tipo patalpose buvo draudžiama turėti ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus. Išleisdavo į lauką pakvėpuoti grynu oru tik 1 valandą per parą, o tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime [CPT/Inf(92) 3] išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke, to paties reikalauja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Pataisos namų pastato konstrukcijoje yra asbesto (šiferinis stogas, sienose, kanalizacijoje), tai sukėlė rimtą pavojų jo sveikatai. Lova, stalai ir spintelės, jo nuomone, pirkti 2000-2002 metais, lovos spyruoklės duria, neįmanoma išsimiegoti. Langai vienintelis ventiliacijos šaltinis, nesant ventiliacijos gyvenamojoje patalpoje visada buvo drėgna. Vidutinė temperatūra žiemą būdavo +16?C, +10?C. Buvo draudžiama turėti šiltus pledus. Lokaliniame sektoriuje yra tarakonų, blakių, lovos čiužinyje yra šimtai parazitų, niežėdavo kūną, nusikasydavo iki žaizdų. Kreipėsi į administraciją ir kitus viešojo administravimo subjektus su skundais ir prašymais dėl informacijos apie gyvenimo sąlygas pateikimo, bet pareigūnai atsisakė juos imti ir registruoti, grasino, kad skirs nuobaudą. Nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. balandžio 10 d. jis valgykloje jausdavo nemalonius kvapus, turėdavo gerti arbatą, pieną iš metalinio dubens sriubai, nes nebuvo puodelių. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija numato, kad minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam ar nuteistajam turi būti nemažesnis už 4 kv. m., atskaičius baldų, tualeto ir praustuvės užimamą plotą. Iš pareigūnų elgesio su juo akivaizdu, kad daugeliui iš jų yra sadistinis asmenybės sutrikimas, o reikšminga pareigūnų dalis serga sadizmu. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios žmogaus orumą, sukėlė jam didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo jo sveikatą, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala. Anksčiau į teismą kreiptis negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kurie aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, pareigūnai grasino, kad jei skųsis į teismą, bus pagal suklastotus kaltinimus skiriamos nuobaudos, bus pavesta neatlygintinai plauti tualetus, nebus išleistas lygtinai į laisvę, bus perkeltas į kitą gyvenamąją patalpą, kurioje bus žeminamas. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, todėl tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas – Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija (toliau – ir atsakovas, ir Pravieniškių PN) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 8-14) nurodė, kad R. R. į Pravieniškių PN atvyko 2011 m. balandžio 7 d. Nurodė uždarosios zonos kameras, kuriose jis atliko nuobaudas laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. už režimo pažeidimus, kamerų plotus, miegamųjų vietų skaičių bei vienam asmeniui tekusį kamerų plotą. Teigė, kad duomenų, kokiose kamerų tipo patalpose pareiškėjas buvo laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2013 m. spalio 29 d. pateikti negali, nes apskaitos žurnalai saugomi tik trejus metus. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato, jog baldų, inventoriaus užimamas plotas turi būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant vienam nuteistajam tenkantį gyvenamosios patalpos plotą. Duomenų apie tai, kiek asmenų buvo pataisos namų gyvenamosiose ir kamerų tipo patalpose, kuriose pareiškėjas atlikinėjo bausmę, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra sisteminami ir kaupiami. Darė išvadą, kad kameros tipo patalpose minimaliai vienam asmeniui tekusi gyvenamųjų patalpų ploto norma praktiškai pažeista nebuvo. Patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, šilumos tiekimas yra centralizuotas. Oro temperatūrai, santykinei drėgmei užtikrinti, patalpos aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Lokaliniuose sektoriuose esančiais kiemais naudotis gali visi to paties lokalinio sektoriaus nuteistieji, kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji į kiemelius pasivaikščioti vedami kasdien vieną valandą. Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji, pagal galiojančius teisės aktus, neturi teisės gauti pasimatymų. Laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji turi prievolę administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose, valyti gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas, tam budėtojai aprūpinami švariu ir tvarkingu inventoriumi. Jei patalpose buvo pelėsis, reiškia, kad R. R. netinkamai vykdė savo pareigas arba neinformavo administracijos, kad jas blogai atlieka kitas budėtojas. Pravieniškių PN yra sudariusi sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai ir profilaktiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija). Į Sveikatos priežiūros tarnybos ir Psichologinės tarnybos darbuotojus dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė, todėl argumentai dėl pablogėjusios sveikatos, patiriamos emocinės depresijos, dvasinės skriaudos yra išgalvoti ir klaidinantys teismą. Pažymėjo, jog pareiškėjas neįrodė nei pažeidimo fakto buvimo, nei padarytos žalos, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (veikimo) ir atsiradusios žalos, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. spalio 12 d., jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad nebuvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti 4 kv. m. gyvenamas plotas, atliekant nuobaudas baudos izoliatoriuje nebuvo suteikiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, nebuvo suteikiama teisė nemažiau kaip 8 valandas pasivaikščioti gryname ore, pastato konstrukcijose buvo asbesto, buvo seni baldai, bloga ventiliacija, todėl patalpose buvo drėgna, žiemą buvo per žema oro temperatūra, valgykloje buvo nemalonus kvapas, nebuvo puodelių arbatai, pienui gerti, buvo tarakonų, blakių, kitokių parazitų, pareigūnams yra sadistinis asmenybės sutrikimas.
Bylos duomenys (b. l. 14; 38) patvirtina, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN atvyko 2011 m. balandžio 7 d. ir atlieka bausmę iki šiol (skundą teismui išsiuntė 2016 m. spalio 12 d.).
Atsakovas prašo teismą pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t.y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Iš pareiškėjo skundo turinio ir atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad R. R. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. spalio 12 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat atvykimo į Pravieniškių PN, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Taigi, pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo 2011 m. balandžio 7 d., į teismą kreipėsi tik 2016 m. spalio 12 d. skundu, t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams.
Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo kreiptis į teismą anksčiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika į lietuvių kalbą nebuvo išversta bei, kad pareigūnai jam grasino, jei jis skųsis teismui dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pastebėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus (pvz., Civilinis kodeksas). Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, buvo sukeltas pavojus jo sveikatai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2118-520/2015; 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1096/2014; 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1961/2014 ir kt.). Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog pareigūnai jam grasino, jei jis kreipsis į teismą, tačiau konkrečių duomenų patvirtinančių jo nurodytą aplinkybę nepateikė ir neindividualizavo, nenurodė, kada jis ketino kreiptis į teismą ir jam buvo grasinama, be to, akivaizdu, kad jam nebuvo varžoma teisė (grasinama) pateikti skundą šioje byloje, todėl minėti termino praleidimo argumentai vertintini kritiškai ir negali būti laikomi svarbia priežastimi ieškinio senaties termino atnaujinimui.
Pareiškėjas nurodo, kad senaties termino negali numatyti nacionalinė teisė, nes tokio termino nenumato Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog LR Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, tarp jų ir Konvencija. Ieškinio senaties terminai Konvencijoje nėra reglamentuojami. Be to, Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje yra pasisakęs, kad Konvencija tiesiogiai neformuluoja reikalavimo, kad valstybės vidaus teisės normos paraidžiui atitiktų Konvencijos normų turinį, nes to ir negalima būtų įgyvendinti. Joje taip pat nėra griežtai nurodoma, kokiais būdais turi būti įgyvendinamos Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės. Pati valstybė nustato, kokiais būdais ji užtikrins Konvencijos nuostatų taikymą. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl nagrinėjamu atveju žalos atlyginimui netaikytino nacionalinės teisės aktuose nustatyto ieškinio senaties termino, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2013 m. spalio 12 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 13 d. iki 2016 m. spalio 12 d.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo, nurodo, kad pagal EŽTT praktiką vienam nuteistajam turi tekti nemažiau kaip 4 kv. m. ploto, atskaičius baldų, tualeto ir praustuvės užimamą plotą.
Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog LR Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, tarp jų ir Konvencija. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja (žr., Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad vienam suimtajam ar nuteistajam tardymo izoliatoriuje turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m. gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo argumentai nagrinėjamam atvejui taikyti EŽTT jurisprudencijoje vienam nuteistajam taikomą ploto normą, atmestini kaip nepagrįsti.
Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių PN už režimo pažeidimus pareiškėjas nuobaudas atliko 2-ojo sektoriaus kameroje Nr. 7, kurioje vienam asmeniui teko 3,57 kv. m. ploto; kameroje Nr. 6, kurioje vienam asmeniui teko 3,55 kv. m. gyvenamojo ploto, kameroje Nr. 20, kurioje vienam asmeniui teko 6,94 kv. m. gyvenamojo ploto; kameroje Nr. 2, kurioje vienam asmeniui teko 3,54 kv. m. gyvenamojo ploto; kameroje Nr. 3, kurioje vienam asmeniui teko 3,69 kv. m. gyvenamojo ploto (b. l. 16, 17-19). Kadangi duomenų apie kartu su pareiškėju tam tikroje patalpoje buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas kameros plotą padalinant iš toje patalpoje esančio miegamųjų vietų skaičiaus. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad 165 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinama Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma (turėjo būti 3,6 kv. m., buvo nuo 3,54 kv. m. iki 3,55 kv. m.) ir pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, buvo pažeista. Teismas pritaria atsakovo argumentui, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Todėl teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerų tipo patalpose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Pareiškėjas nurodo, kad atliekant nuobaudas uždarosios zonos kamerose, į lauką jį išleisdavo tik 1 valandą per parą ir, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose išaiškinimuose.
LVAT, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir Komitetas) mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (žr., pvz., 2016 m. balandžio 19 d. administracinė byla Nr. A-618-552/2016). Pastebėtina, kad Komitetas minėtą rekomendaciją teikė pareiškėjo nurodytoje Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] ir nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Taigi, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke, todėl pareiškėjo argumentai dėl teisės į aštuonių valandų buvimą lauke atmestini kaip nepagrįsti.
Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore numatyta Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nustatančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 103 straipsnyje. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (BVK 103 str. 3 d.). Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 222 punktą (redakcija, galiojusi iki 2016 m. kovo 31 d.) ir BVK 145 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.), nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien leidžiama vieną valandą pasivaikščioti. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo skiriama viena valanda pasivaikščiojimui gryname ore, todėl jo teisės dėl pasivaikščiojimo pažeidžiamos nebuvo.
Pareiškėjas nurodė, kad baudos izoliatoriuje, drausmės grupėje ir kameros tipo patalpose buvo draudžiama turėti ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus.
BVK 145 straipsnio 1 dalis numato, kad kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Taigi, pareiškėjui atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose jo teisės buvo apribotos BVK 145 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pažymėtina, kad į kamerų tipo patalpas pareiškėjas buvo patalpintas dėl to, kad buvo baustas nuobaudomis, taigi jo paties elgesys lėmė jo teisių apribojimą.
Pareiškėjas nurodo, kad Pravieniškių PN pastatų konstrukcijose yra asbesto, dėl ko kilo pavojus jo sveikatai.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d., toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte buvo nurodoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pastebėtina, kad asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu būtų vykdomi remonto darbai ar būtų išardyti paviršiai, kurių sudėtyje yra asbesto. Pareiškėjui nenurodžius aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, ir nepateikus asbesto dulkių pasklidimo aplinkoje galimybę patvirtinančių įrodymų, teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje buvo kenksmingų asbesto dulkių, kurios galėjo turėti įtakos jo sveikatai. Šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
R. R. nurodė, kad lokaliniame sektoriuje yra tarakonų, blakių, lovos čiužinyje daug parazitų.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN yra sudariusi 2014 m. lapkričio 18 d. sutartį su UAB „Dezinfa“ (b. l. 26-28). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Pagal Pravieniškių PN direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-415 patvirtintą Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą (b. l. 22) gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, sanitariniai techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai platinami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai. Pagal Nuteistųjų areštu bei nuteistųjų atliekančių nuobaudas uždarosios zonos kamerose skyrimo kameros budinčiaisiais tvarkos ir pareigų aprašą, patvirtintą Pravieniškių PN direktoriaus 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. V-494 (b. l. 25), nuteistieji kiekvieną dieną eilės tvarka skiriami kameros budinčiaisiais ir privalo tvarkyti kamerą (plauti grindis, valyti dulkes ir sanitarinius įrenginius, išnešti šiukšles, ją vėdinti), apie visus esamoje kameroje įvykusius gedimus ar sugadinimus, nedelsiant pranešti sektoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiajam padėjėjui ar posto prižiūrėtojui. Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Pravieniškių PN skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui, švaros ir tvarkos patalpose palaikymui. Akivaizdu, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog ant kūno būdavo spuogų, kuriuos nusikasydavo iki kraujų, paneigia atsakovo pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma (b. l. 31), kurioje nurodoma, kad nuteistasis R. R. per bausmės atlikimo laiką nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. spalio 12 d. dėl įkalinimo sąlygų į Sveikatos priežiūros darbuotojus nesikreipė. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl tarakonų, blakių ir parazitų buvimo bei patirtų pasekmių - dėl jų įkandimų atsiradusių spuogų, vertintini deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrysti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo draudžiama turėti šiltus pledus, kad lova, stalai ir spintelės yra senai pirktos, lovos spyruoklės duria, tačiau nepateikė minėtus teiginius pagrindžiančių duomenų. Galiojantys teisės aktai nenumato atsakovui pareigos atitinkamais laikotarpiais naudojamą inventorių keisti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją su prašymu leisti turėti šiltą pledą, dėl lovos ar kito inventoriaus remonto ar pakeitimo, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokius prašymus tenkinti. Todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog negalėjo turėti šilto pledo, kad lovos, stalai ir spintelės yra per ilgai naudojami, laikytini deklaratyviais ir atmestini.
Pareiškėjas tvirtina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas tik per langus ir dėl to patalpose atsiranda drėgmė.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs.
Pareiškėjas tik deklaratyviai ir nekonkrečiai nurodė aplinkybes tokias kaip - valgykloje jausdavo nemalonų kvapą, nebuvo puodelių arbatai ir pienui gerti, daugeliui pareigūnų yra sadistinis asmenybės sutrikimas, kurios, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis kreipėsi į administraciją, kitus viešojo administravimo subjektus, tačiau pareigūnai atsisakė juos registruoti, grasino skirti nuobaudas, vertintina kritiškai, nes pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos pateikti skundą teismui, nagrinėjamą šioje administracinėje byloje (b. l. 5-7), jam pasirašytinai buvo įteiktas teismo šaukimas (b. l. 33). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Todėl darytina išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai negali būti vertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių ir dėl to, kad šiuo metu pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl valgykloje nemalonaus kvapo, puodelių trūkumo nustatyti negalima, todėl tokios aplinkybės atmestinos kaip deklaratyvios ir nepagrįstos.
LVAT nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015).
Nagrinėjamu atveju, atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl per didelės oro santykinės drėgmės, per žemos oro temperatūros žiemos periodu, todėl šios aplinkybės laikytinos nustatytomis.
Pareiškėjas teigia, kad netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė jam didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo jo sveikatą. Pravieniškių PN Psichologinės tarnybos 2016 m. lapkričio 28 d. pažymoje nurodoma, kad R. R. į psichologus dėl nuolatinio streso, pastovios nervinės įtampos pats nesikreipė (b. l. 30). Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. lapkričio 29 d. pažyma patvirtina, kad į Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojus per bausmės atlikimo laiką R. R. taip pat nesikreipė (b. l. 31). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo išvadai, kad kalinimo sąlygos galėjo įtakoti pareiškėjo nurodytus sveikatos ar psichinės būklės sutrikimus.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 165 dienas neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto (kamerų tipo patalpose) normos (trūko tik 0,03-0,06 kv. m.), taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos oro temperatūros ir drėgmės, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą (trūko vos 0,03-0,06 kv. m.), pažeidimo trukmę – 165 dienos, taip pat konstatavus kitus higieninių ir buitinių sąlygų neatitikimus, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 39 500 Eur neturtinę žalą, tačiau byloje nenustatyta, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko pareiškėjo sveikata, nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Todėl byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę sąlygomis, grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. nuostatas.
Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, neesant duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Pravieniškių PN administraciją, Sveikatos priežiūros tarnybą ar Psichologinę tarnybą, neesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. R. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti R. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.