Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Varėnos rajono savivaldybei, atstovaujamai Varėnos rajono savivaldybės administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kildinamos iš Varėnos rajono savivaldybės neteisėtų veiksmų (neveikimo), nesuteikiant pareiškėjui (neįgaliam asmeniui, vienam auginančiam nepilnametį vaiką) socialinės paramos, kad būtų išsaugotas vienintelis šeimos būstas. Pasak pareiškėjo, dėl to jis buvo priverstas išvykti iš Lietuvos į Vokietiją, laikotarpiu nuo 2018 m. spalio mėn. iki 2022 m. vasario mėn. neteko tikslinės priežiūros pagalbos išmokų, kurių bendra sudaro 2 673 Eur. Taip pat prarado galimybę dirbti specializuotoje neįgaliesiems pritaikytoje įmonėje – UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl to neteko darbo užmokesčio, kurio dydis laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo iki 2022 m. birželio 20 d. (iki kreipimosi į teismą) sudaro 21 600 Eur. Pareiškėjo skaičiavimu, bendra netektų tikslinės priežiūros pagalbos išmokų ir negauto darbo užmokesčio suma sudaro 24 273 Eur (2 673 Eur + 21 600 Eur), kurią jis prašo priteisti kaip turtinės žalos atlyginimą.

Taip pat pareiškėjas prašo priteisti 20 000 eurų neturtinės žalos, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais dėl glaudžių ryšių su Lietuvoje likusiais giminaičiais bei draugais praradimo, specialiųjų priemonių ir kitų socialinių paslaugų neįgaliojo poreikių tenkinimui netekimo, narystės Aklųjų ir silpnaregių sąjungoje nutraukimo, dėl jo ir sūnaus adaptacijos užsienyje patirtų sunkumų ir pan.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, 1–4 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės (1 dalis); šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (2 dalis); šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (3 dalis); valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (4 dalis).

Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus ir padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ir savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A444-669/2011, Nr. A520-1673/2013, Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Bendriausia prasme įstatymų leidėjas asmens išlaidas, kurias jis patyrė dėl tam tikrų neteisėtų veiksmų, traktuoja kaip turtinę žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Ginčas kilęs iš socialinės paramos teikimo teisinių santykių. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas paramos teikimą priskiria prie savarankiškų savivaldybės funkcijų, įtvirtindamas, jog paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimas atliekamas Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nustatyta tvarka (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktas).

Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas yra neįgalus, turi regėjimo negalią. Į bylą pateiktas neįgaliojo pažymėjimas patvirtina, kad jam nustatytas 10 procentų darbingumo lygis laikotarpiu nuo 2012-11-06 iki 2046-05-06. Bylos duomenimis, pareiškėjo nepilnamečio sūnaus B. K., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatyta su pareiškėju be teritorinio apibrėžtumo.

Byloje taip pat nėra ginčo, jog 2007 m. pareiškėjas pasinaudojo valstybės parama ir pagal 2007-05-29 Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2667V įsigijo 71,93 kv. m bendro ploto butą su 5,66 kv. m ploto rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Buto įsigijimui iš UAB „Būsto paskolų draudimas“ buvo paimtas kreditas, kurio grąžinimo užtikrinimui 2007 m. butas įkeistas, įregistruojant hipoteką.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjo iniciatyva Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-51-3-00475-2016-6) jam buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą.

Bylos duomenimis, Varėnos rajono savivaldybės administracijoje 2018 m. kovo 1 d. buvo gautas iš Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2018-02-28 raštu Nr. (lD-702)-2D-l 198 „Dėl R. K. kreipimosi“ persiųstas pareiškėjo elektroninis laiškas, kuriame jis nurodė, kad pareiškėjui nustatytas 10 procentų darbingumas, jis su 9 metų sūnumi gyvena bute Varėnos rajone, jam yra iškeltas fizinio asmens bankrotas. Kadangi jo būstas yra įkeistas kreditoriui, tai pareiškėjas gali netekti savo būsto. Prašė padėti išsaugant įkeistą būstą ar padėti apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis, kad būtų užtikrinta vaiko teisė į gyvenamąjį būstą ir jo, kaip neįgaliojo, teisės į paramą būstui išsinuomoti. Atsakydama į minėtą raštą, Savivaldybės administracija 2018-03-27 pateikė atsakymą Nr. PSD-1428(26.5.), kuriuo informavo apie teisinius socialinio būsto suteikimo pagrindus, numatytus Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme, nurodė, jog savivaldybė neturi laisvo savivaldybės būsto, kurį galėtų pasiūlyti pareiškėjui, taip pat, kad pareiškėjas 2007 m. pasinaudojo valstybės parama būstui įsigyti ir gavo lengvatinę paskolą, be kita ko, jog turi raštu kreiptis į Savivaldybės administraciją ir pateikti dokumentus, kad būtų galima įvertinti situaciją.

Byloje nustatyta, jog Savivaldybės administracija, atsakydama į 2018 m. kovo 28 d. pareiškėjo prašymą ir 2018 m. gegužės 2 d., gegužės 10 d. prašymus, persiųstus iš kitų institucijų (Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), 2018 m. balandžio 30 d., gegužės 31 d., birželio 21 d. raštais atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus, iš esmės nurodydama, jog jie neatitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatų būsto suteikimui (išpirkimui), būstas prarastas dėl skolinių įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė pareiškėjas, vaiko teises pirmiausiai turi užtikrinti tėvai, teisme bankroto byla iškelta pareiškėjo iniciatyva, jis nepašalino savo sudaryto mokumo atkūrimo plano trūkumų.

Savivaldybės administracija, atsakydama į 2019 m. kovo 22 d. pareiškėjo prašymą, 2019 m. balandžio 24 d. raštu nurodė, jog pareiškėjas nuosavybės teise adresu (duomenys neskelbtini), tebevaldo 4 kambarių butą, todėl neatitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo reikalavimų dėl socialinio būsto nuomos. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas tuo pačiu klausimu į atsakovę kreipėsi 2019 m. gegužės 14 d. su prašymu dėl būsto išsaugojimo. 2019 m. birželio 12 d. Savivaldybės administracijos rašte buvo nurodyta, jog tokio pobūdžio prašymai buvo jau nagrinėti, pareiškėjui paaiškintos priežastys, dėl kurių atsakovė negali nupirkti būsto ir (ar) suteikti kito būsto.

Teismas pažymi, jog, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo kontrolieriaus sprendimų. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 20 straipsnio 3 dalis numato, kad Seimo kontrolieriaus siūlymą (rekomendaciją) privalo nagrinėti institucija ir įstaiga ar pareigūnas, kuriems toks siūlymas (rekomendacija) adresuojamas, ir apie nagrinėjimo rezultatus informuoti Seimo kontrolierių. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus išvada vertintina kaip rekomendacija joje nurodytam subjektui, tačiau ji niekaip nesaisto ir neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo. Seimo kontrolieriaus pažyma laikytina vienu iš įrodymų, kuris vertintinas laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3071/2011, 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-499-552/2020, 2023 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-309-602/2022).

Seimo kontrolierės 2019 m. birželio 25 d. pažymoje Nr. 4D-2019/2-391 pareiškėjo skundas buvo pripažintas pagrįstu, iš esmės nurodant, kad Savivaldybės administracija neveikė pagal tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų reikalavimus: tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo prašymų, nesuteikė pareiškėjui reikalingos, išsamios informacijos, kuri padėtų jam priimti palankiausius jo ir vaiko interesams sprendimus (dėl šeimos gyvenamojo būsto, galimai ir dėl išvykimo / neišvykimo iš Lietuvos), neįvertino pareiškėjo individualios situacijos, neatsižvelgė į tai, kad socialinis būstas pagal įstatymą gali būti išnuomotas ir neįrašytiems į asmenų, turinčių teisę gauti paramą, sąrašą, pareiškėjo šeimos aprūpinimo gyvenamuoju būstu klausimų neperdavė spręsti Varėnos rajono savivaldybės tarybai, Savivaldybė nesiėmė tinkamų priemonių dėl socialinio būsto fondo plėtros ir kt.

Teismas pažymi, kad atsakovė pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtina viešojo administravimo subjektams, todėl savo veikloje privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nuostatomis, taip pat yra saistoma gero administravimo principo imperatyvais. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis ir faktinis pagrindai, taip pat motyvai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, 2018 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A871-525/2018).

Iš 2018–2019 m. pareiškėjo pateiktų prašymų atsakovei turinio spręstina, jog jis siekė, kad Varėnos rajono savivaldybė išpirktų pareiškėjo būstą arba jam suteiktų kitą socialinį būstą.

Kaip jau minėta, paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo tvarką ir sąlygas nustato Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas (toliau – ir Paramos įstatymas, aktuali redakcija, galiojusi nuo 2017-01-25 iki 2019-09-01). Šio įstatymo paskirtis – nustatyti paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo asmenims ir šeimoms principus, finansavimo šaltinius, formas, paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos bei būsto pardavimo sąlygas ir tvarką.

Paramos įstatymo 6 straipsnio, reglamentuojančio paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti formas, 1 dalyje nurodyta, jog Parama būstui įsigyti teikiama valstybės iš dalies kompensuojamų būsto kreditų gavėjams teikiant subsidijas valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti. Bylos duomenimis, pareiškėjas 2007 m. pasinaudojo šia paramos forma būsto įsigijimo metu.

Minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Parama būstui išsinuomoti teikiama asmenims ir šeimoms dviem būdais – nuomojant socialinį būstą (1 punktas), mokant būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensaciją (2 punktas).

Paramos įstatyme Savivaldybės vykdomoji institucija – Savivaldybės administracija yra nurodyta kaip už paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti atsakinga institucija (4 straipsnio 6 dalis), kuriai suteikta kompetencija priimti sprendimą išnuomoti savivaldybės būstą ir socialinį būstą (1 punktas), priimti sprendimą dėl būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos mokėjimo asmenims ir šeimoms (2 punktas); nustatyti, ar asmenys ir šeimos turi teisę į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, tvarkyti, tikslinti asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašus.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo dėl jo įrašymo į Sąrašus būsto nuomai.

Pareiškėjo kreipimųsi į savivaldybę metu jis turėjo nuosavybės teise jam priklausantį būstą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris vykdant fizinio asmens bankroto procedūras iš varžytinių buvo parduotas 2019 m. liepos 26 d., todėl akivaizdu, kad pareiškėjas neatitiko esminės sąlygos socialiniam būstui įsigyti (išsinuomoti).

Teismas pažymi, jog pagal Paramos įstatyme 16 straipsnio 11 dalį savivaldybės būstas gali būti išnuomojamas socialinio būsto nuomos sąlygomis arba būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos gali būti mokamos taip pat ir neįrašytiems į asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašus asmenims (šiai kategorijai asmenų priklauso ir pareiškėjas (neįgaliesiems)), tačiau minėtoje teisės normoje įtvirtintas bendras reikalavimas – tokie asmenys turi turėti teisę į paramą būstui išsinuomoti, o pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą tokios teisės kreipimųsi metu pareiškėjas neturėjo, nes nuosavybės teise tebevaldė nekilnojamą turtą, be to, byloje nėra ginčo, kad susirašinėjimų su institucija metu vyko bankroto bylos, kurioje pagal kreditorių reikalavimus buvo sprendžiamas pareiškėjo gyvenamojo būsto, 2007 m. įsigyto pasinaudojus valstybės parama, realizavimo dėl skolinių įsipareigojimų vykdymo, procedūra, todėl atsakovė atsakymuose, vadovaudamasi tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatomis, atsisakė suteikti prašomą paramą, motyvuotai paaiškindama, dėl kokių priežasčių Savivaldybė negali išpirkti pareiškėjo buto ir (ar) suteikti kito socialinio būsto.

Teismas pažymi, jog Paramos įstatyme nėra numatytas paramos suteikimo būdas – savivaldybei išpirkti įkeistą būstą iš kreditoriaus, perkeliant kreditą paėmusio asmens įsipareigojimus institucijai pagal asmens siūlomas sąlygas (to iš esmės siekė prašymais pareiškėjas), todėl paramą teikianti institucija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų, kaip neatitinkančių teisės aktų reikalavimų, kadangi viešojo administravimo subjektai turi teisę veikti tik tiek, kiek tai leidžia teisės aktai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir individualių administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010, 2012 m. gegužės nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1356/2012, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1217-602/2015).

Teismo vertinimu, atsakovė 2018–2019 m. pateiktuose raštuose išsamiai atsakė į pareiškėjo prašymus, atsisakymą suteikti jo prašomą paramą pagrįsdama faktinės situacijos vertinimu pagal galiojusį teisinį reglamentavimą, motyvuotai išdėstydama atsisakymo suteikti prašomą socialinę paramą priežastis, todėl darytina išvada, jog pateikti atsakymai pareiškėjui atitiko Viešojo administravimo įstatymo nuostatas ir jame įtvirtintus principus, jais buvo pateikta išsami informacija pareiškėjui rūpimu klausimu, be to, iš šalių susirašinėjimo duomenų matyti (ir pareiškėjas tai pripažįsta), jog minėta problema buvo svarstyta pareiškėjo susitikime su savivaldybės meru, dalyvaujant savivaldybės atsakingiems specialistams, analizuojami klausimai dėl būsto išsaugojimo, teikiamos konsultacijos, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su Seimo kontrolierės 2019 m. birželio 25 d. pažymoje Nr. 4D-2019/2-391 išdėstyta pozicija ir su pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, jog jam nebuvo pateikti išsamūs paaiškinimai, kad pareiškėjui socialinio būsto suteikimo klausimas institucijoje buvo sprendžiamas formaliai, neįsigilinus į jo individualią situaciją, pažeidžiant teisės aktų ir juose suformuotų principų reikalavimus. Teismas taip pat pažymi, jog pareiškėjas Savivaldybės administracijos raštų neskundė teisės aktų nustatyta tvarka, bankroto bylos procese buvo atstovaujamas advokatės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog administraciniai aktai, kol jie įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyti, yra teisėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2232/2011, 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1497/2012, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1033-520/2016).

Teismas pažymi, jog Savivaldybės administracija, teikdama socialinę paramą, privalo vadovautis Paramos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo principais, iš kurių esminiai yra lygiateisiškumo ir socialinio teisingumo principai. Lygiateisiškumo principas reiškia, jog parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama užtikrinant asmenų ir šeimų lygybę (1 punktas). Socialinio teisingumo principas reiškia, jog parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama asmenims ir šeimoms, įvertinus jų turimą turtą, gaunamas pajamas ir kitus su asmens bei šeimos socialine padėtimi susijusius veiksnius (2 punktas). Savivaldybės administracijai suteikus socialinį būstą, neatitikus įstatyme nustatytų reikalavimų, būtų pažeisti kitų savivaldybės socialiai pažeidžiamų asmenų interesai, lygiateisiškumo ir socialinio teisingumo principai socialinės paramos teikimo procese.

Į bylą pateikta Varėnos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2022-04-19 Pažyma apie pajamas patvirtina, kad pareiškėjas gavo priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją tam tikrais laikotarpiais nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2022 m. balandžio 19 d. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas patikslintu skundu prašo tikslinės priežiūros pagalbos išmokų už tą laikotarpį, kai jo gyvenamoji vieta nebuvo deklaruota Lietuvoje.

Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2008 m. spalio 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 2 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini); nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. iki 2020 m. vasario 10 d. deklaravo išvykimą į Vokietiją (Varėnos rajono savivaldybės administracijos Valkininkų seniūnijos pažyma 2022-10-24 Nr. SR6-56). Iš minėtos pažymos ir Varėnos rajono savivaldybės administracijos Varėnos seniūnijos 2022-10-24 pažymos Nr. SR7- č „Dėl duomenų pateikimo“ (gyvenamosios vietos deklaravimo išrašo) matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 11 d. iki 2021 m. liepos 20 d. jo prašymų pagrindu įtrauktas į Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, nuo 2021 m. liepos 21 d. iki 2022 m. vasario 17 d. deklaruota nuolatinė gyvenamoji vieta Vokietijoje, o 2022 m. vasario 18 d. jo prašymu įtrauktas į Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą.

Byloje nėra ginčo ir į bylą pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ išduota pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2018 m. balandžio iki 2018 m. rugsėjo mėnesio dirbo minėtoje įmonėje ir gavo su darbo santykiais susijusias išmokas, tačiau, nutraukęs darbo santykius, pajamų neteko.

Negautų tikslinių išmokų, negauto darbo užmokesčio pajamų praradimą ir neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš Savivaldybės ir jos vykdomosios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), neišsaugant jo vienintelio būsto, neįvertinus jo socialinės padėties dėl regėjimo negalios, dėl nepilnamečio vaiko interesų pažeidimo.

Tačiau, nagrinėjant bylą, Savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) dėl pareiškėjui susiklosčiusios nepalankios situacijos nenustatyta. Net ir sutinkant su pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, jog atsakymuose į pareiškėjo prašymus buvo trūkumų dėl išsamumo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio motyvacijos požiūriu, teismo vertinimu, priežastinis ryšys tarp neigiamų pasekmių dėl socialinio būsto netekimo ir atsakovės veiksmų yra pernelyg nutolęs. Pagal bylos duomenis akivaizdu, jog nepalanki situacija dėl būsto praradimo buvo nulemta paties pareiškėjo veiksmais, tinkamai nevykdant skolinių įsipareigojimų UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir kitiems kreditoriams. Teismo vertinimu, nepaisant to, kad pareiškėjas yra socialiai pažeidžiamas, turi regėjimo negalią, vienas augina nepilnametį vaiką (dėl to byloje ginčo nėra), už jo prisiimtų skolinių įsipareigojimų vykdymą ir neįvykdymo pasekmes tiek Savivaldybė, tiek jos vykdomoji institucija negali būti laikomos atsakingomis.

Bylos duomenimis nustatyta, jog fizinio asmens bankroto bylą, kurios procedūros metu iš varžytinių buvo parduotas butas, inicijavo pats pareiškėjas dėl negalėjimo padengti kreditorinių įsiskolinimų. Bankroto bylos procedūra yra vykdoma Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka, todėl atsakovė niekaip negalėjo jos įtakoti. Nors pareiškėjas išvykimą iš Lietuvos grindė aplinkybėmis, jog buvo priverstas tai padaryti, praradęs vienintelį būstą, tačiau byloje nustatyta, kad butas iš varžytinių buvo parduotas tik 2019 m. liepos 26 d., o išvykimą iš Lietuvos pareiškėjas deklaravo nuo 2018 m. rugsėjo 3 d., tuo laiku taip pat nutraukė darbo santykius su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Byloje neginčijamai nustatyta, jog 2019 m. kovo 22 d., kai pareiškėjas pakartotinai į atsakovę kreipėsi dėl būsto suteikimo, jau buvo apsisprendęs išvykti į Vokietiją. Tai patvirtina ir Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eS2-517-445/2019, kurioje pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti teismo leidimą leisti jam išsivežti nepilnametį sūnų B. K., gim. (duomenys neskelbtini), į užsienį gyventi nuolat pareiškėjo gyvenamojoje vietoje Vokietijoje.

Pareiškėjas į bylą pateikė duomenis apie tai, kad vykstant bankroto procedūrai ėmėsi priemonių būstui išsaugoti. Bankroto byloje teismo taip pat buvo konstatuota, jog pareiškėjas aktyviai bendravo su bankroto administratoriumi dėl mokumo atkūrimo plano parengimo, kontaktavo su pagrindinės skolos kreditore UAB „Būsto paskolų draudimas“, teikdamas savo siūlymus dėl būsto išsaugojimo, taip pat teikė užklausas dėl būsto išsaugojimo į įvairias institucijas. Tačiau, teismo vertinimu, minėtos aplinkybės nepatvirtina atsakovės veiksmų neteisėtumo, o tik įrodo pareiškėjo pastangas bankroto byloje. Be kita ko, bankroto byloje teismas pažymėjo, jog tokios pastangos nėra pakankamos tam, jog būtų maksimaliai išlaikyta kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyra ir kad mokumo atkūrimo planas būtų patvirtintas (Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1813-259/2018).

Teismo nuomone, į bylą pateiktas 2019 m. sausio 17 d. pareiškėjo parengtas patikslintas kreditorių reikalavimo tenkinimo ir mokumo atkūrimo planas, kuris 2019 m. kovo 19 d. teismo nutartimi bankroto byloje buvo patvirtintas, taip pat neįrodo atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Iš Mokumo atkūrimo plano matyti, jog pareiškėjas jame nemokumo priežastimis nurodė jo paimtus kreditus būstui įsigyti ir jį remontuoti, jo ir pareiškėjo buvusios sugyventinės paimtus vartojimo kreditus, sugyventinės nusišalinimą nuo dalies kreditų padengimo, jo nemokumą ir dabartinę finansinę būklę įtakojusią finansinę krizę, dėl to sumažėjusias darbo apimtis buvusioje įmonėje. Dėl šių priežasčių pareiškėjas negalėjo grąžinti paskolų, kitų įsiskolinimų ir tapo nemokus. Taigi, bylos duomenys iš esmės patvirtina, jog pareiškėjui nepalanki situacija susiklostė ne dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, o dėl daugelio kitų priežasčių, iš esmės susijusių su pareiškėjo ir jo šeimos neatsakingu požiūriu į prisiimtus kreditinius įsipareigojimus.

Dėl pažeistų vaiko teisių pažymėtina tai, kad pagal Vaiko teisių konvenciją atsakomybė už tinkamų gyvenimo sąlygų vaikui sudarymą tenka pirmiausiai tėvams, o valstybė tik padeda tėvams šią teisę įgyvendinti. Ši tėvų pareiga įtvirtinta ir nacionaliniuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, numatančiame, jog vaiko teisių įgyvendinimą ir apsaugą pirmiausia užtikrina vaiko tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, o valstybė teikia jiems paramą, jeigu vaiko atstovai pagal įstatymą negali užtikrinti vaiko gerovei reikalingų sąlygų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-139-552/2020).

Dėl Seimo kontrolierės pažymoje ir pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, siejamų su Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. gegužės 27 d. įstatymu XI-854 ratifikuota Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, teismas pažymi, jog minėtos Konvencijos tikslas skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Konvencijos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės, šios Konvencijos šalys, įsipareigoja užtikrinti ir skatinti visapusišką visų neįgaliųjų visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą be jokios diskriminacijos dėl neįgalumo. Nagrinėjant bylą pareiškėjo diskriminacijos dėl jo neįgalumo nenustatyta.

Pareiga įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas tenka pareiškėjui. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo ir žalos atlyginimo, negalima vadovautis prielaidomis ir abejonėmis, būtina nustatyti atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusių neigiamų pasekmių priežastinį ryšį, jį pagrindžiant neginčijamais duomenimis, tačiau tokių įrodymų byloje nesurinkta. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus rekomendacinio pobūdžio išvada, grindžiama bendromis teisės aktų nuostatomis, nenustačius konkrečių atsakovės teisės aktų pažeidimų, negali būti pagrindu skundo tenkinimui.

Teismas, įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, daro išvadą, kad pareiškėjas atsakovės Varėnos rajono savivaldybės ir jos vykdomosios institucijos – Savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) neįrodė. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atsakingi darbuotojai būtų pažeidę teisės aktų reikalavimus, neveikę taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdę jiems teisės aktų priskirtų funkcijų ar veikę nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tarp pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių ir institucijos atliktų funkcijų pagal pavestą įstatymo kompetenciją nenustatytas priežastinis ryšys, kuris būtų lėmęs žalos atsiradimą.

Byloje nenustačius esminių civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio ryšio, nėra pagrindo priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Skundą atmetus, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas, todėl minėtas prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.