- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-05
- Bylos Nr.
- ATP-563-606/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-46-3-01021-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Edita Lapinskienė
- Kategorijos
- 2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal laikinai vykdančio Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos direktoriaus funkcijas L. Š. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutarimo, kuriuo Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos 2016 m. gegužės 31 d. nutarimas, kuriuo L. M. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 51¹³ straipsnio 1 dalį paskirta 216,50 Eur dydžio bauda, panaikintas ir administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta,
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. M. Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos 2016 m. gegužės 31 d. nutarimu nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 51¹³ straipsnio 1 dalį už tai, kad 2016 m. gegužės 11 d. vykdyto neplaninio patikrinimo metu nustatyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidžiant Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 126.4 punktą, suarta ir užsėta žemės ūkio kultūromis 43–46 metrai Šešuvės upės (Jūros ichtiologinis draustinis) pakrantės zonos.
L. M. Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos 2016 m. gegužės 31 d. nutarimą apskundė apylinkės teismui.
Tauragės rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos 2016 m. gegužės 31 d. nutarimą, kuriuo L. M. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 51¹³ straipsnio 1 dalį paskirta 216,50 Eur dydžio bauda, panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė.
Apeliaciniu skundu laikinai vykdantis Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos direktoriaus funkcijas L. Š. prašo Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą.
Atsiliepimas
Apelianto tvirtinimu, teismas sprendime tik aprašė faktines įvykio aplinkybes ir visiškai nepasisakė dėl apelianto atsiliepime išdėstytų motyvų, neanalizavo apelianto atsiliepime nurodytų teisės aktų. Teismas nenagrinėjo Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 4 punkto nuostatų, taip pat savo ruožtu nesivadovavo Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 13 dalies nuostatomis, kurios aiškiai nurodo žemės savininkų ir naudotojų atsakomybę pažeidus šias sąlygas. Apeliantas nurodo, kad teismo nutartyje konstatuojama, kad M. S., kuris suarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ žemės sklypo pakrantės apsaugos juostą, nuobauda jau paskirta, todėl UAB „(duomenys neskelbtini) “ vadovė L. M. atsakomybėn netrauktina. Pažymi, kad M. S. administracinė bauda buvo paskirta tik už jo nuosavybe esančiame sklype Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą analogišką pažeidimą, o ne už pažeidimą, padarytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame sklype. Teismo posėdyje buvo išsiaiškinta, kad M. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokių žodinių ar rašytinių sutarčių nebuvo sudarę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatyme vartojama sąvoka, kad žemės naudotojas – „žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandoriu ar kitu teisiniu pagrindu, M. S. nėra teisėtas žemės naudotojas. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad M. S. arė nurodytą žemės sklypą prieš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigimą ir po įsteigimo, tačiau bendrovės vadovė niekada nepareiškė jokių žodinių ar teisinių pretenzijų dėl savavališko UAB „(duomenys neskelbtini)“ sklypo naudojimo, tuo labiau, jam pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Tai parodo sklypo savininkų aplaidumą ir nerūpestingumą, todėl visa atsakomybė už teisės aktų pažeidimus naudojantis šiuo žemės sklypu atitenka UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovei, kuri privalo užtikrinti, kad jos vadovaujamos įmonės veikla neprieštarautų Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems teisės aktams. Aiškinant ir taikant vienodą administracinių teismų praktiką pažeidus Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygas, apelianto įsitikinimu, Tauragės rajono apylinkės teismo nutartimi formuojama ydinga praktika. Vadovaujantis Tauragės rajono apylinkės teismo nutartimi, apeliantui visiškai neaišku, kur prasideda ir kur baigiasi savininkų, nesudariusių jokių sutarčių su naudotojais, atsakomybė pažeidus jų sklypams taikomas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Esant tokiam Tauragės rajono apylinkės teismo nutarties precedentui, kai žemės sklypo savininkas „nežino“, kas naudojasi jo sklypu, o sutarties nesudaręs „naudotojas“ galbūt nepripažįsta tai daręs, sukuriama palanki pažeidimams daryti schema, kai niekas neatsako už teisės aktų reikalavimų nevykdymą, ir eliminuojama atsakomybė pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 4 punktą bei Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 13 dalį, kuriose nurodoma žemės savininkų ir naudotojų atsakomybė pažeidus specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų reikalavimus. Jūros ichtiologiniame draustinyje vien tik Šešuvės upės atkarpoje nustatyta apie 100 galimų pakrančių apsaugos juostų pažeidimų. Dėl taršos, kurią sukelia pakrančių vandens juostų apsaugos režimo pažeidimai (suarimai, naudojami herbicidai), sparčiai nyksta kai kurios saugomų gyvūnų rūšys. Todėl būtini greiti ir ryžtingi aplinkosaugos institucijų veiksmai, panaikinant priežastis biologinės įvairovės nykimui. Deja, dėl tokios Tauragės rajono apylinkės teismo nutarties, kurioje nesivadovauta teisės aktų reikalavimais, nustatančiais žemės savininkų atsakomybę, aplinkosaugos institucijoms nelieka jokių praktinių galimybių ginti viešąjį interesą.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnyje pateikiama „žemės naudotojo“ sąvoka: tai žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandoriu ar kitu teisiniu pagrindu. To paties įstatymo 21 straipsnio 2 dalis nustato, kad žemės naudotojai privalo laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, teritorinio planavimo dokumentuose apibrėžtų statybas ir kitą veiklą ribojančių sąlygų, žemės servitutų, valstybinės žemės suteikimo naudotis dokumentuose nustatytų arba žemės nuomos sutartyje numatytų kitų žemės naudojimo sąlygų. Šio įstatymo 22 straipsnio 13 dalis nustato: „Žemės savininkai, valstybinės arba savivaldybės žemės patikėtiniai ir naudotojai, nesilaikantys nustatytu specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, įstatymu nustatyta tvarka traukiami atsakomybėn ir privalo atlyginti kitiems asmenims, savivaldybėms ar valstybei padarytą žalą. Šiose bylose valstybei atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip.“ Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 4 punkte nurodyta, kad žemės savininkai ir žemės naudotojai privalo atlyginti žalą, atsiradusią jiems pažeidus specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų reikalavimus. Šio nutarimo XXIX skyriaus 126.4 punktas nurodo, kad pakrantės apsaugos juostose draudžiama dirbti žemę, ardyti velėnas, ganyti gyvulius, išskyrus Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme nustatytus atvejus. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į tai, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir suarusio UAB „(duomenys neskelbtini)“ sklypą gretimo sklypo savininko M. S. nėra teisinę galią turinčios sutarties dėl žemės sklypo naudojimo, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 straipsnio 13 dalies nuostata ir administracinėn atsakomybėn turi būti traukiama UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė L. M.. Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalyje numatyta, kad bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą ir vykdymą, vadinasi, privalo užtikrinti, kad jo vadovaujamos įmonės veikla neprieštarautų Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems teisės aktams. Jei įmonės vidaus dokumentuose, pareiginiuose nuostatuose ar kituose dokumentuose nėra aiškiai nustatyta konkreti atitinkamo darbuotojo pareigų tam tikroje srityje apimtis, administracinės atsakomybės subjektu laikytinas bendrovės vadovas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-06-21 sprendimas byloje Nr. N-575-358-12). Apelianto tvirtinimu, Direkcija neturi duomenų, kad L. M. būtų delegavusi konkrečias funkcijas dėl žemės sklypo priežiūros ir darbų jame atlikimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams ar kitiems fiziniams asmenims, todėl preziumuojama, kad už visus veiksmus žemės sklype atsako bendrovės vadovė. Šiame kontekste pažymi, kad bendrovių, įmonių vadovams yra taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės reikalavimai nei eiliniams bendrovės darbuotojams ar tretiesiems asmenims, todėl vadovas, vykdydamas jam pavestas pareigas, privalo ne tik griežtai vadovautis teisės aktais, bendrovės ir jo kaip vadovo veiklą reglamentuojančiais dokumentais, bet ir bendraisiais teisės principais – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, ir veiklą vykdyti taip, kad ji neprieštarautų jo vadovaujamos bendrovės veiklos tikslams. Pasielgus priešingai, bendrovės vadovas privalo atsakyti už savo veiksmus / neveikimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaujantis ATPK 248, 256, 257, 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, iki galo ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.
Pažymėtina, kad ginčo dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidžiant Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 126.4 punktą, buvo suarta ir užsėta žemės ūkio kultūromis 43–46 metrai Šešuvės upės (Jūros ichtiologinis draustinis) pakrantės zonos, nėra. Apeliaciniame skunde laikinai vykdantis Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos direktoriaus funkcijas L. Š. tvirtina, kad už visus šiuos veiksmus minėtame žemės sklype turi atsakyti bendrovės vadovė L. M.. M. S. administracinė bauda buvo paskirta tik už jo nuosavybe esančiame sklype Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą analogišką pažeidimą, o ne už pažeidimą, padarytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame sklype. Apeliantas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N-575-358-12, tvirtina, kad jei įmonės vidaus dokumentuose, pareiginiuose nuostatuose ar kituose dokumentuose nėra aiškiai nustatyta konkreti atitinkamo darbuotojo pareigų tam tikroje srityje apimtis, administracinės atsakomybės subjektu laikytinas bendrovės vadovas.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartyje (administracinė byla Nr. N-575-358-12) buvo aptarta bendrovės vadovo atsakomybė, numatyta ATPK 51² straipsnio 2 dalyje, t. y. kai numatyta administracinė atsakomybė už ūkinės ar kitokios veiklos vykdymą, objektų eksploatavimą neturint gamtos išteklių naudojimo leidimo, kai tai numatyta įstatymuose ar kituose teisės aktuose, arba pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus bei normatyvus. Šiuo atveju pati bendrovė vykdė ūkinę veiklą, kurios metu buvo eksploatuojama 1,790 MW šiluminio našumo katilinė, neturint jai taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo. Be to, minėtoje nutartyje buvo konstatuota, kad aplinkybė, jog įsakyme „Dėl padalinių vadovų atsakomybės“ nėra detalizuota, už kokių konkrečiai aplinkos apsaugos reikalavimų įgyvendinimą konkretus darbuotojas atsakingas, neleidžia savaime atsakomybės perkelti įmonės vadovui. Apeliaciniame skunde taip pat paminėta, kad Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalyje numatyta, jog bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą ir vykdymą, ir daroma išvada, kad bendrovės vadovas privalo užtikrinti, jog jo vadovaujamos įmonės veikla neprieštarautų Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems teisės aktams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 126.4 punkte numatyta, kad pakrantės apsaugos juostose draudžiama dirbti žemę, ardyti velėnas, ganyti gyvulius, išskyrus Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme nustatytus atvejus. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į tai, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir suarusio UAB „(duomenys neskelbtini)“ sklypą gretimo sklypo savininko M. S. nėra teisinę galią turinčios sutarties dėl žemės sklypo naudojimo, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 straipsnio 13 dalies nuostata ir administracinėn atsakomybėn turi būti traukiama UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė L. M.. Žemės įstatymo 21 straipsnio 2 punkte numatyta laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų. Šio įstatymo 21 straipsnio 13 punkte numatyta, kad žemės savininkai, valstybinės arba savivaldybės žemės patikėtiniai ir naudotojai, nesilaikantys nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, įstatymų nustatyta tvarka traukiami atsakomybėn ir privalo atlyginti kitiems asmenims, savivaldybėms ar valstybei padarytą žalą. Šiose bylose valstybei atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos administracinio teisės pažeidimo 2016 m. gegužės 31 d. protokole inkriminuojama ir nutarimu L. M. nubausta būtent už tai, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidžiant Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 126.4 punktą, suarta ir užsėta žemės ūkio kultūromis 43–46 metrai Šešuvės upės (Jūros ichtiologinis draustinis) pakrantės zonos. Iš aptartų įstatymo, nutarimo nuostatų matyti, kad pažeidimas gali būti padaromas asmens, kuris naudojasi žeme ir pažeidžia arba nesilaiko žemės naudojimo sąlygų, tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad L. M. administracinėje byloje nustatyta, jog jos vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini) “ jai priklausančiame sklype žemės ūkio veiklos nevykdė iš viso, todėl akivaizdu, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingi asmenys nepažeidė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 126.4 punkto reikalavimų, kartu ir Žemės ūkio įstatymo 21 straipsnio 2, 13 punktų nuostatų. To, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdė žemės ūkio veiklos, neneigė ir apeliantas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad M. S. administracinė bauda buvo paskirta tik už jo nuosavybe esančiame sklype Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą analogišką pažeidimą, o ne už pažeidimą, padarytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame žemės sklype. Apeliantas savo teiginį patvirtinančių duomenų, kad M. S. buvo nubaustas ne už pažeidimą, padarytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame sklype, nepateikė, tačiau bet kokiu atveju nepaneigta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausanti žemė – 43–46 metrai Šešuvės upės (Jūros ichtiologinis draustinis) pakrantės zonos – buvo suarta ir užsėta žemės ūkio kultūromis ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, vykdant žemės ūkio veiklą, bet M. S., neturint tam teisinio pagrindo. Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas M. S. pripažino, kad jis suarė minėtą žemę, L. M. nėra net matęs ir su ja nebendravo, teigė, kad šią žemę arė jau 20 metų, jokių apsaugos zonų joje nebuvo, už tai, kad suarė žemę UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame sklype, kuri yra apsaugos zonoje, buvo nubaustas administracine tvarka, baudą sumokėjo (b. l. 55–56).
Administracinis teisės pažeidimas yra priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę (ATPK 9 straipsnio 1 dalis).
Nustačius, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančią 43–46 metrų Šešuvės upės (Jūros ichtiologinis draustinis) pakrantės zoną suarė ir užsėjo žemės ūkio kultūromis ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes bendrovė žemės ūkio veiklos net nevykdė, ir byloje nesant objektyvių duomenų, paneigiančių aplinkybę, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė nežinojo ir nedavė net ir žodinio sutikimo M. S. naudotis UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančia žeme, vien dėl to, kad buvo nustatyta, jog suarta UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausanti 43–46 metrų Šešuvės upės (Jūros ichtiologinis draustinis) pakrantės zona, pažeidžiant Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 126.4 punktą, savaime negali būti traktuojama, kad būtent žemės savininkas ir pažeidė specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo skundžiamo nutarimo motyvu, kad nei 2016 m. gegužės 31 d. administracinio teisės pažeidimo protokole, nei nutarime, kuriuo L. M. nubausta pagal ATPK 51¹³ straipsnio 1 dalį, nenurodyta, kuo pasireiškė būtent L. M. neteisėti veiksmai, todėl Tauragės rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu panaikino Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos 2016 m. gegužės 31 d. nutarimą, kuriuo L. M. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 51¹³ straipsnio 1 dalį buvo paskirta 216,50 Eur dydžio bauda, ir jai administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė pagrįstai ir teisėtai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja
nutaria:
Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutarimą palikti nepakeistą, laikinai vykdančio Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos direktoriaus funkcijas L. Š. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.