Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-1087-135/2013

Teisėjas Saulius Remeika Teisminio proceso Nr. 1-62-1-00643-2012-8

2013 m. lapkričio 14 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų N. L. ir V. M. apeliacinius skundus dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžio, kuriuo N. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir LR BK) 178 str. 1 d. ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme. Bausmė skirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Skundžiamu nuosprendžiu V. M. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 1 d. ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 3, 9 d., paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 2 (dveji) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo. Į paskirtos galutinės bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikiname sulaikyme nuo 2012-11-07 iki 2012-11-09, taip pat bausmės laikas, atliktas pagal 2012 m. rugpjūčio 31 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. ir N. L. nuteisti už tai, kad 2012 m. lapkričio 7 d. 14.06 val. V. M. būnant apsvaigus nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, veikiant bendrininkų grupėje su N. L. iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau UAB) ,,E.“ filialo Nr. 213 prekybinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pagrobė 11 vnt. maisto papildų pakuočių ,,Mollers dobbel immunity“, kurių vieneto vertė 53,67 Lt, o bendra pagrobto turto vertė 590,37 Lt, tuo bendrai UAB ,,E.“ padarė 590,37 Lt turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo N. L. apeliacinis skundas atmestinas.

Iš nuteistųjų apeliacinių skundų matyti, kad jie iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pateikdami savą jų vertinimą, jų pakankamumu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, taip pat neigia bendrininkavimą įvykdant vagystę. V. M. nurodo, kad jam inkriminuoti veiksmai turėtų būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas, o ne kaip nusikaltimas, kadangi, jo teigimu, vagystės faktas kaip įvykdytas iš anksto susitarusių bendrininkų grupės įrodytas tik spėlionėmis, subjektyviais pamąstymais, o ne objektyviais ir neginčytinais įrodymais, todėl, apelianto nuomone, jis dėl vagystės turi būti išteisintas. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose vagystės įvykdymo fakto neginčija, tik nesutinka su tuo, kad vagystė įvykdyta bendrininkų grupės, nurodydami, jog byloje nenustatyta, jog jie dėl nusikaltimo darymo būtų taręsi, todėl, kaip skunde nurodo V. M., jų veiksmai turėtų būti kvalifikuoti tik pagal tai, kokios vertės pagrobtas turtas buvo rastas pas juos. Atsižvelgdamas į tai, V. M. prašo jo veiksmus įvertinti tik pagal LR ATPK normas, o N. L. prašo panaikinti bendrininkavimą, kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu nuosprendžiu bei apeliacinių skundų argumentais kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji N. L. ir V. M. įvykdė jiems inkriminuotą vagystę ir kad šios nusikalstamos veikos padarymo metu jie veikė kartu kaip bendrininkų grupė, pagrįstai pripažino šią aplinkybę nuteistųjų atsakomybę sunkinančia ir jų bendrais veiksmais padarytą nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 178 str. 1 d., taip pat, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, nuteistiesiems už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė teisingą bausmę.

Pagal BK 24 str. 1 d. bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių, pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Taigi pagrindinis bendrininkų požymis yra dviejų vykdytojų susitarimas atlikti nusikalstamus veiksmus. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, jog kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį (kasacinės nutartys Nr. 2K-605/2007, 2K-211/2008 ir kt.). Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-197/2009 ir kt.).

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nuteistieji bendrininkavo įvykdant vagystę. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti visi teismo procese patikrinti įrodymai, tarp jų ir nuteistųjų V. M. ir N. L. duoti paaiškinimai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės bei paneigtos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, prieštaraujančios nuteistųjų paaiškinimams, kuriais jie neigė bendrininkavimą įvykdant vagystę. Kolegijos nuomone, tai vertintina tik kaip nuteistųjų pasirinktą gynybos taktika. Nagrinėjamoje byloje nuteistųjų nesutikimas su teismo išvada, kad vagystė buvo įvykdyta jiems veikiant bendrininkų grupe, iš esmės grindžiamas išankstiniu susitarimu dėl nusikaltimo darymo tarp jų nebuvimu. Kaip jau minėta šioje nutartyje, susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką susitarimas gali būti tiek suplanuotas iš anksto, tiek kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Vagystės atveju nusikalstama veika yra laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja realią galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu savo nuožiūra. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad įvertinus nuteistųjų V. M. ir N. L. paaiškinimus, liudytojo parodymus, kitus faktinius bylos duomenis kaip visumą, nustatyti ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai – tyčia ir susitarimas tarp nuteistųjų veikti bendrai. Iš byloje esančios UAB „M.“ parduotuvės vaizdo stebėjimo kamerų filmuotos medžiagos aiškiai matyti, kaip abu nuteistieji 2012-11-07 nueina į ,,E.“ patalpas, o iš jų išeinant apsaugos darbuotojas sulaiko abu vaikinus, tačiau N. L. pasprunka iš prekybos centro. Iš byloje esančio UAB ,,E.“ pateiktos vaizdo stebėjimo kamerų filmuotos medžiagos matyti, kaip į šios vaistinės patalpas įeina V. M. ir N. L., kurie žvalgosi po prekybines lentynas ir sustoja prie sukrauto stalviršio su maisto papildais ir deda jų pakuotes į N. L. su savimi atsineštą maišelį, o po to nesusimokėję išeina iš vaistinės patalpų (1 t., 17–19, 27–28 b. l.). Apklausiamas kaip liudytojas A. P. teisme parodė, kad jis prekybos centre ,,M.“ J. mieste dirba apsaugos darbuotoju, dirbdamas įvykio dieną per kameras pastebėjo, kaip vyrai vaistinėje, esančioje šalia jo posto, susikrovė prekes į juodos spalvos polietileninį maišelį. Vienas iš jų laikė maišelį ir jie vienas kitam perdavė prekes, vėliau abu ketino iš prekybos salės pasišalinti, tačiau vieną iš kaltinamųjų jis sulaikė, o kitas, tuo pasinaudodamas, pabėgo. Sulaikytasis rankose turėjo dvi pakuotes, tačiau sulaikant jas išmetė, o pasprukęs kaltininkas išsinešė juodą maišelį. Apsaugos darbuotojas teismui parodė, kad jis matė, kaip kaltinamieji pakuotes dėjo vienas kitą pridengdami (2 t., 111 b. l.).

Kolegijos nuomone, toks nuteistųjų veiksmų bendrumas ir vienalaikiškumas akivaizdžiai rodo jų išankstinį susitarimą daryti bendrą nusikalstamą veiką ir kartu paneigia apeliacinių skundų argumentus, taip pat tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme nuteistųjų duotus parodymus, kad jie iš anksto nesitarė pagrobti iš vaistinės maisto papildus ir nebuvo vagystės bendrininkai. Taigi, byloje neabejotinai nustatyta, kad abu nuteistieji veikė bendru sutarimu, išreikštu iš anksto suplanuotais veiksmais (iš anksto susitarę), suvokė bei pritarė vienas kito veiksmams, suprato, kad kiekvienas iš jų realizuoja dalį vagystės sudėties objektyviųjų požymių ir norėjo taip veikti iki buvo pasiektas norimas rezultatas – į N. L. į vaistinę atsineštą maišelį sudėtos 9 pakuotės maisto papildų, kurias jis išsinešė iš vaistinės nesumokėjęs, o V. M. tuo pačiu metu išsinešė nesumokėjęs dar 2 pakuotes tų pačių maisto papildų

Atsižvelgiant į tai, kolegija pažymi, kad pirmiau išdėstytos aplinkybės visiškai paneigia ir nuteistojo V. M. apeliacinio skundo argumentus, kad jo veiksmai atitinka administracinio teisės apžeidimo sudėtį, kadangi jis buvo sulaikytas tik su dviem pakuotėm pagrobtų maisto papildų, kurių vertė neviršija 1 MGL. Be to, nustatęs, kad nuteistieji vagystę įvykdė bendrininkų grupe, apylinkės teismas pagrįstai šią aplinkybę pripažino jų atsakomybę sunkinančia. Taigi nėra jokio pagrindo tenkinti nuteistojo V. M. apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo jį dėl vagystės išteisinti ir nuteistojo N. L. apeliacinio skundo prašymo pašalinti nuteistojo N. L. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe.

Nuteistojo N. L. apeliacinio skundo išdėstytas prašymas jam skirti švelnesnę bausmę grindžiamas ir tuo, kad apeliantas serga sunkia nepagydoma liga, ir pateiktas medicininis pažymėjimas apie tai, kad 2012 m. spalio 19 d. apelianto kraujyje buvo rasti žmogaus imunodeficito viruso I tipo antikūnai (2 t., 128 b. l.). Dėl tokių argumentų pažymėtina, kad žmogaus imunodeficito viruso liga nėra įtraukta į sunkių ir nepagydomų ligų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578. Taigi spręsti klausimą dėl BK 76 str. 1 d. (Atleidimas nuo bausmės dėl ligos) nuostatos taikymo arba švelninti paskirtą bausmę nėra pagrindo. Be to, kolegija pažymi, kad bausmės atlikimo vietose yra ligoninės, o tai reiškia, jog yra galimybė stebėti nuteistojo sveikatos būklę ir suteikti jam būtiną medicininę pagalbą.

Kolegija negali nesutikti su pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintu nuteistojo N. L. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniu ir pobūdžiu bei jo asmenybe. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis N. L. baigtą, tyčinį, nesunkų nusikaltimą padarė po to, kai jau buvo teistas už tyčinių analogiškų nusikaltimų padarymą neišnykus teistumui, todėl jis yra recidyvistas (BK 27 str.) ir, kolegijos nuomone, jam, kaip recidyvistui, pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę (BK 56 str.). Parinkdamas bausmės dydį teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis N. L. charakterizuojamas daugiau neigiamai, teistas 11 kartų, baustas administracine tvarka (nuobaudos galioja), niekur nedirbo ir nebuvo registruotas darbo biržoje (1 t., 142–160 b. l., 180–184, 185, 186 b. l.). Nustatant bausmės dydį buvo atsižvelgta ir į tai, jog nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kuri, kaip minėta anksčiau, nustatyta pagrįstai. Skundo prašymas pripažinti N. L. dalinį pripažinimą jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe taip pat nepagrįstas, kadangi lengvinančiai aplinkybei būtinas visiškas nuteistojo kaltės prisipažinimas (BK 1 d. 2 p.), o šiuo atveju to nenustatyta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi. Tokias išvadas teismas gali daryti objektyviai įvertinęs bylos aplinkybių visumą. Tais atvejais, kai kaltininkas duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažįsta tik dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-353/2008, 2K-397/2010, 2K-444/2010, 2K-228/2011). Iš bylos medžiagos matyti, kad N. L. byloje davė nenuoširdžius parodymus, siekdamas tik iš dalies nurodyti faktines įvykio aplinkybes, o tikrąsias nutylėdamas arba pateikdamas nelogiškus paaiškinimus, todėl toks nuteistojo elgesys pagrįstai nepripažintas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė pagal Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.

Taigi, pirmiau aptartos aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad nuteistasis N. L. nedaro išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio, todėl jam už nusikalstamos veikos padarymą paskirta kiek didesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta.

N. L. skundu taip pat prašo į jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę įskaityti suėmime išbūtą laiką nuo 2012-11-13 iki 2013-08-27, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog šioje baudžiamojoje byloje N. L. kardomoji priemonė nebuvo paskirta, o suimtas jis buvo kitų ikiteisminių tyrimų metu, todėl taikyti BK 66 str. nuostatas šiuo atveju nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o nuteistajam N. L. paskirta bausmė atitinka teisingumo principą.

Nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde nurodo, jog nepagrįstai nuosprendyje, kur išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, nurodyta, kad V. M. nusikalstamą veiką įvykdė apsvaigęs nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, ir prašo šią aplinkybę iš kaltinimo pašalinti. Šis skundo argumentas pagrįstas. Nustatyta, jog nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kur teismas išdėstė bausmės skyrimo V. M. motyvus, teismas konstatavo, jog neįrodyta, kad V. M. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog teismas padarė rašymo klaidą nurodydamas, kad V. M. nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, todėl ši aplinkybė šalintina iš įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutarė:

Nuteistojo N. L. apeliacinį skundą atmesti.

N. V. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį iš dalies pakeisti.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, jog V. M. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.