- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-06-02
- Bylos Nr.
- 1A-223-177/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys, Violeta Ražinskaitė, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- E. P., E. K., J. D.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio, Viktoro Kažio, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. D., E. P. (E. P.) ir E. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:
J. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:
pagal BK 260 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 9 metams ir 3 mėnesiams;
pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams;
pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3 677 Eur) dydžio bauda;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, laisvės atėmimo bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 metų su 100 MGL (3 677 Eur) dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;
E. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:
pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – 12 metų ir 9 mėnesiams;
pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 1 metams;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 metų ir 9 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti kalėjime;
Iš E. P., vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuota 310 eurų, gautų išplatinus E. K. 2,202 g heroino;
E. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams ir 3 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu J. G. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisinta nenustačius šio nusikaltimo požymių, tačiau dėl jos apeliacinių skundų nepaduota.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad bendrininkų grupe su E. P. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2015 m. gruodžio 15 d. apie 13 val. laikė didelį kiekį – 2,202 g narkotinės medžiagos heroino, kol (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, E. P. už 310 eurų pardavęs išplatino šią medžiagą E. K.
Be to, J. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti nuo nenustatyto laiko neteisėtai laikė ir 2015 m. gruodžio 14–15 d. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku automobilyje „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusiame (duomenys neskelbtini), neatlygintinai išplatino J. G. 0,065 g metamfetamino.
Be to, J. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad be tikslo parduoti ar kitaip platinti nuo nenustatyto laiko iki 2015 m. gruodžio 18 d. automobilyje „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 0,286 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių), kol kratos metu jos buvo rastos ir paimtos.
E. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko vienas ir bendrininkų grupe su J. D. iki 2015 m. vasario 15 d. neteisėtai laikė labai didelį kiekį psichotropinių ir narkotinių medžiagų su tikslu jas parduoti ar kitaip platinti ir platino šias medžiagas. Bendrininkų grupe su J. D. turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2015 m. gruodžio 15 d. apie 13 val. neteisėtai laikė 2,202 g narkotinės medžiagos heroino, kol (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, E. P. už 310 eurų pardavęs išplatino šią medžiagą E. K. Vienas E. P. nuo nenustatyto laiko iki 2015 m. gruodžio 15 d. apie 20.10 val. savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), laikė 0,173 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, o to paties namo rūsyje esančiame sandėlyje – dar 138,176 g psichotropinės medžiagos metamfetamino ir nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos 4- Chlormetkatinono, kol kratos metu šios medžiagos nebuvo rastos ir paimtos.
Be to, E. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad be tikslo parduoti ar kitaip platinti nuo nenustatyto laiko iki 2015 m. gruodžio 15 d. apie 20.10 val. savo namuose (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 0,275 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių), kol kratos metu jos buvo rastos ir paimtos.
E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti 2015 m. gruodžio 15 d. apie 13 val. (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, nusipirkęs iš E. P. už 310 eurų, neteisėtai įgijo 2,202 g narkotinės medžiagos heroino, kurią laikė su savimi iki tos pačios dienos 13.30 val., kai (duomenys neskelbtini) sankryžoje, jį sulaikė policijos pareigūnai, kurie jo asmens kratos metu rado ir paėmė minėtą kiekį narkotinės medžiagos.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. D. apeliaciniame skunde nurodė, kad nesutinka su nuteisimu dėl metamfetamino laikymo (J. G. epizodas); dėl veikimo bendrininkų grupe su E. P., laikant ir išplatinant didelį kiekį heroino; dėl paskirtų bausmių ir nepagrįstai paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad apeliantas nuo nenustatyto laiko neteisėtai laikė ir 2015 m. gruodžio 14–15 d. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku automobilyje „Ford Galaxy“ neatlygintinai išplatino J. G. 0,065 g metamfetamino. Iš teismo formuluotės akivaizdu, jog nebuvo nustatyta, kiek laiko apeliantas disponavo metamfetaminu jį laikydamas. Kaltinime nėra nurodyta vieta, kurioje jis tariamai laikė šią psichotropinę medžiagą.
Nenustatytos ir nuosprendyje nenurodytos esminės metamfetamino laikymo aplinkybės, kurios patvirtintų, kad ši medžiaga buvo apelianto žinioje ir jis ją laikė, todėl akivaizdu, jog jų nebuvo galima patikrinti.
Nustatęs faktą, kad apeliantas neatlygintinai išplatino J. G. metamfetaminą, teismas preziumavo, jog šią medžiagą jis laikė. Tokia kaltinimo dalis nepagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo numatytu būdu gautais ir patikrintais duomenimis, todėl iš esmės grindžiama prielaidomis. Faktas, kad išplatino J. G. metamfetaminą, savaime nereiškia, jog jis šią medžiagą laikė.
Teismas šioje dalyje pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimus, kurie laikytini esminiais pažeidimais.
Teismas pripažino apeliantą veikus bendrininkų grupe su E. P., turint tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikius didelį kiekį – 2,202 g narkotinės medžiagos heroino ir išplatinus E. K. Teismas konstatavo, kad J. D. prisidėjo prie šios nusikalstamos veikos tuo, jog parūpino E. P. heroiną, kuris vėliau buvo parduotas E. K..
Nuteistasis E. K. viso proceso metu tvirtino, kad apelianto nepažinojo, su juo niekada nebendravo, per pažįstamus užsisakė didesnį kiekį sau vartoti, gavo heroino pardavėjo telefono numerį, susisiekė bei įgijo, nupirkdamas 7 g heroino. Nuteistasis E. P. nurodė, kad apelianto namuose darė remontą ir su juo bendravo tik dėl buto remonto.
Iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantas buvo sulaikytas tą pačią dieną, kai E. P. išplatino heroiną E. K.. Tą pačią dieną jo namuose ir rūsyje atliktos kratos, tačiau nerasta jokių psichotropinių ar narkotinių medžiagų.
Slapto sekimo metu nebuvo fiksuoti jokie duomenys, kad prieš 2015 m. gruodžio 15 d. susitikimą su E. P. apeliantas būtų išėjęs iš buto ir grįžęs, kas leistų manyti, jog iš kur nors galėjo atsinešti ir perduoti E. P. heroiną. Be to, slapto sekimo metu nebuvo nustatyta, kad E. K. išplatintą heroiną E. P. gavo iš apelianto, taip pat jokie duomenys nepatvirtina, kad jis susijęs su heroino fasavimu. Todėl byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų, jog E. P., ateidamas į jo butą, atsinešė su savimi heroiną ar heroiną laikė namo laiptinėje, iš kur ir pasiėmė, o vėliau išplatino E. K.
Komentuodamas teisme išklausytus pokalbius (kurių numeracija dėl nesuvokiamų priežasčių nėra nuosekli, kas leidžia pagrįstai manyti, jog į bylą pateikti ne visi pokalbiai, kurie galbūt paneigtų jam pareikštą kaltinimą), E. P. tvirtino, kad, kalbėdamas apie galimybę parduoti narkotinę medžiagą ir jos kainą, sąmoningai vilkino susitikimo su pirkėju laiką. Apie šiuos parodymus nuosprendyje nepasisakyta, jų analizė neatlikta.
Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalies prasmę kaltinamojo parodymai taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis. Jiems paneigti ir atmesti nepakanka vien tik jais netikėti. Būtina nurodyti, kokie kiti patikimi ir aiškią įrodomąją vertę turintys įrodymai paneigia kaltinamojo parodymus.
Dėl to teismas netinkamai vertino įrodymus, nenurodė, kodėl vienais įrodymais grindė apkaltinamąjį nuosprendį, o dėl kitų įrodymų, kuriais nesivadovavo, jokių motyvų nenurodė. Savo išvadas, jog apeliantas parūpino E. P. heroino, ,,pritempė“ prie byloje esančių pokalbių stenogramų ir slapto sekimo protokolų bei grindė prielaidomis, todėl padarė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų esminius pažeidimus.
Be to, teismas konstatavo, kad heroiną, kurį tariamai parūpino E. P., apeliantas dar ir laikė (nors esminės šios nusikalstamos veikos aplinkybės nuosprendyje nenurodytos).
Netinkamai įvertinęs įrodymus, padaręs klaidingas išvadas dėl apelianto dalyvavimo E. P. ir E. K. sandoryje parduodant heroiną bei veikimą bendrininkų grupe laikydamas jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.
Be to, nuspręsdamas už BK 260 straipsnio 1 dalį (J. G. epizodas) paskirti realią laisvės atėmimo bausmę, teismas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (už kanapių laikymą automobilyje) visiškai nepagrįstai nusprendė paskirti baudą, neįvertino realių galimybių atliekant laisvės atėmimo bausmę uždirbti ir sumokėti 3 677 Eur. Taip pat neatsižvelgė ir į apelianto materialinę bei šeiminę padėtį. Prašydamas pakeisti bausmės rūšį į griežtesnę, t. y. baudą į laisvės atėmimą, apeliantas savo padėties nepablogins, nes, bendrinant bausmes tarpusavyje, taikytinas BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytas bausmių apėmimo principas.
Šalies argumentai
Apeliantas prašė svarstyti galimybę taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, nes paskutinį kartą teistas 2001 m., teistumas išnykęs, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs. Taip pat prašė atsižvelgti į jo šeiminę padėtį, darbinę veiklą ir legalias pajamas, į įkalinimo vietoje išbūtą laikotarpį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas skundžiamame nuosprendyje jam paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą, tačiau ši kardomoji priemonė jam paskirta nuo ikiteisminio tyrimo pradžios ir taikoma viso proceso metu, todėl šioje dalyje teismas netinkamas taikė BPK 123, 307 straipsnius.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. D. apeliaciniame skunde prašė nuosprendį dėl jo nuteisimo pakeisti: pagal BK 260 straipsnio 2 dalį išteisinti; iš kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį pašalinti metamfetamino laikymą; pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirti minimalią laisvės atėmimo bausmę; taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti; panaikinti kardomąją priemonę – suėmimą.
Nuteistasis E. P. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas netinkamai taikė BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Minėtas straipsnis ir teismų praktika rodo, jog, nustatant bausmės atlikimo vietą, teismui būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, o kalėjimo režimą skirti tik išimtiniais atvejais. Teismas į tai neatsižvelgė ir, nenurodęs jokių motyvų, nustatė visą bausmę atlikti kalėjime. Teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes tokį ilgą laiką atlikti bausmę kalėjimo režimu yra priešinga bausmės tikslams: teisingumo principo įgyvendinimui ir nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimui. Šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti, dalį bausmės paskyrus atlikti kalėjime, o kitą dalį – pataisos namuose.
Šalies argumentai
Nuteistasis E. P. apeliaciniame skunde prašė nuosprendžio dalį dėl jam paskirtos bausmės atlikimo vietos pakeisti: dalį bausmės – 1 metus ir 9 mėnesius – skirti atlikti kalėjime, likusią dalį – 11 metų – pataisos namuose.
Nuteistasis E. K. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai nesvarstė galimybės pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti šią veiką ir joje dalyvavusius asmenis. Dėl šios aplinkybės nuosprendyje nepasisakė, nors atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymas yra viena iš būtinų bausmės individualizavimo sąlygų.
Dėl to skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 61 straipsnio 1, 2, 4 dalis ir nuteisė per griežtai.
Apeliantas padarė vieną nesunkų nusikaltimą, dirbo, praeityje teistas, baustas administracine tvarka, tačiau nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Po nusikaltimo padarymo jau praėjo daugiau nei metai. Per šį laikotarpį jis kritiškai įvertino savo elgesį, padarė rimtas išvadas, daugiau narkotikų nebevartoja. Vertindamas jo asmenybę, teismas turėjo atsižvelgti į visas, tiek teigiamas, tiek neigiamas jį apibūdinančias aplinkybes, ir jas vertinti kaip visetą.
Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti, taikant BK 75 straipsnyje numatytą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, skiriant įstatymo numatytus apribojimus, kurie leistų kontroliuoti jo elgesį.
Šalies argumentai
Nuteistasis E. K. apeliaciniame skunde prašė nuosprendį dėl jam paskirtos bausmės pakeisti: pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus tenkinti iš dalies.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistųjų J. D. ir E. P. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Nuteistasis E. P. nesutinka tik su jam parinkta bausmės atlikimo vieta ir siūlo proporciją, kaip paskirstyti paskirtos bausmės trukmę skirtingose bausmės atlikimo vietose, o nuteistasis E. K. skundžia tik bausmę, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų, su BPK 320 straipsnio 5 dalyje numatyta išimtimi, kuria remdamasi E. P. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 259 straipsnio 1 dalies į BK 259 straipsnio 2 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo J. D. kaltė neteisėtai disponavus dideliu kiekiu narkotinės medžiagos turint tikslą ją platinti įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas gana išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino daugumą įrodymų, nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl J. D. nusikalstamų veiksmų apimties, neteisėtai disponavus psichotropine medžiaga turint tikslą ją platinti. Be to, neteisingai nustatęs narkotinės medžiagos kiekį, padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą. Dėl to nuosprendis keičiamas.
Taip pat skundžiamame nuosprendyje daromi kai kurie kiti pakeitimai, išdėstyti šio nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse.
Dėl J. D. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. D. bendrininkų grupe su E. P. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti laikė didelį kiekį – 2,202 g narkotinės medžiagos heroino, kol E. P. už 310 eurų pardavęs išplatino šią medžiagą E. K..
Nuteistasis J. D. šį faktą neigė, tačiau byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina apeliantą veikus bendrininkų grupe su E. P., laikant ir išplatinant didelį kiekį heroino.
Apeliantas skunde teigė, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, nes nenurodė, kodėl vienais įrodymais grindė apkaltinamąjį nuosprendį, o dėl kitų įrodymų, kuriais nesivadovavo, nenurodė jokių motyvų.
Su tokiu apeliacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti.
Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Baudžiamojo proceso kodeksas reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Teisėjų kolegija nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.
Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Tai, kad nuteistasis ir jo gynėja bei teismas skirtingai įvertino įrodymus, nėra pagrindas keisti teismo sprendimą, jeigu teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Priešingai, nei nurodyta nuteistojo J. D. apeliaciniame skunde, skundžiamame teismo nuosprendyje tokie motyvai yra.
Nagrinėjamoje byloje nėra abejonių dėl apelianto kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas ne įrodymais, bet prielaidomis.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme liudytojas A. Buzas parodė, kad buvo gauta žvalgybinė informacija, jog E. P. platina narkotines ir psichotropines medžiagas, kurias gauna iš J. D. Sekimo metu nustatytas J. D. ir E. P. bendravimas. Pastebėta, kad J. D. su E. P. tiesiogiai per technines priemones nebendrauja, jie bendrauja susitikdami arba per J. G.. Techninių priemonių pagalba gauta informacija, jog galbūt gali būti narkotinių medžiagų perdavimas. Tą dieną suorganizuotas sekimas.
Iš E. P. 2015 m. gruodžio 15 d. slapto sekimo suvestinės duomenų (t. 1, b. l. 23) matyti, kad 9.50 val. E. P. įėjo į laiptinę, kur gyvena J. D.; 10.12 val. E. P. ir J. D. išėjo iš namo laiptinės ir kartu nuėjo link namo pirmos laiptinės, ten jie išsiskyrė: E. P. užėjo į laiptinės vidų, o J. D. nuėjo į automobilių stovėjimo aikštelę; 13 val. E. P. nuėjo į Apkasų g. 3 namo kiemą, kur susitiko, kaip vėliau nustatyta, su E. K., abu grįžo į E. P. namo pirmą laiptinę ir abu į ją užėjo; 13.09 val. E. K. išėjo iš minėtos laiptinės, vėliau jis sulaikytas.
Apeliantas skunde teigė, kad slapto sekimo metu nebuvo užfiksuota, jog prieš 2015 m. gruodžio 15 d. susitikimą su E. P. jis būtų išėjęs iš buto ir grįžęs, kas leistų manyti, kad iš kur nors galėjo atsinešti ir perduoti E. P. heroiną.
Atkreipiamas dėmesys, jog slaptai buvo sekama tik 2015 m. gruodžio 15 d. ir sekė tik E. P. (t. 1, b. l. 24–25). Taigi logiška, kad byloje neužfiksuota, ką J. D. veikė iki susitikimo su E. P.
Apeliacinio skundo argumentas, jog E. P. su J. D. bendravo tik dėl pastarojo namuose daromo remonto, atmetamas kaip deklaratyvus.
Nuteistasis J. D. apeliaciniame skunde teigė, kad slapto sekimo metu nebuvo nustatyta, jog E. P. būtent iš jo gavo heroiną, kurį vėliau išplatino E. K.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai, jog slapto sekimo metu tiesiogiai toks faktas neužfiksuotas, nepaneigia paties narkotinių medžiagų perdavimo fakto.
Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs slapto sekimo protokolo duomenis ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinį bei juos palyginęs tarpusavyje, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad būtent J. D. parūpino E. P. narkotinę medžiagą heroiną, kurį pastarasis vėliau išplatino E. K.
Iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo duomenų (t. 1, b. l. 26–49) matyti, jog nuo 2015 m. gruodžio 13 d. vakaro nenustatytas asmuo pravarde Baks-Baksikas daug kartų skambino ir rašė žinutes E. P., norėdamas įsigyti narkotinės medžiagos. E. P. aiškino, kad prekė yra kito žmogaus, ir per J. G. derino susitikimą su J. D. 2015 m. gruodžio 15 d. eidamas susitikti su J. D., E. P. 9.04 val. informavo nenustatytą asmenį pravarde Baks-Baksikas, jog užsakymą „10 val. jau turės rankose“. Tuoj pat po susitikimo su J. D. E. P. informavo Baks-Baksiką, kad užsakymą jau turi („Jeigu ką, turiu su savim, viskas, gali privažiuoti“). Vėliau E. P. skambino E. K., kuris prisistatė esąs nuo nenustatyto asmens pravarde Baks-Baksikas.
Tai, jog E. K. nepažinojo apelianto, neturi jokios reikšmės, sprendžiant jo atsakomybės klausimą, nes byloje nustatyta, kad E. K. dėl narkotiko įgijimo bendravo su E. P. Taigi nėra pagrindo teigti, jog E. K. galėjo pažinoti J. D.
Išvadą, kad narkotinė medžiaga nepriklausė E. P., sustiprina tas faktas, jog ne jis nustatė užsakymo kainą. Tai labai aiškiai matyti iš 2015 m. gruodžio 13–14 d. užfiksuoto E. P. bendravimo su nenustatytu asmeniu pravarde Baks-Baksikas. Pastarasis E. P. parašė žinutę: „Ir paklausk, gal pigiau parduos, čia lyg ir eina į lagerį...“. E. P. atsakė: „Supratau, paklausiu“. Kitą dieną E. P. skambino tam pačiam nenustatytam asmeniui Baks-Baksikui ir pasakė: „Nu, bičiuli, viskas kaip po senovei, kainos tos pačios“ (t. 1, b. l. 34, 35).
Atmetamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai, remdamasis prielaidomis sprendė, jog J. D. narkotinę medžiagą heroiną laikė.
Priešingai, remdamasis byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, teismas konstatavo, kad narkotinė medžiaga buvo ne E. P., bet J. D. žinioje, todėl pagrįstai nustatė, jog J. D. laikė narkotinę medžiagą heroiną iki jos išplatinimo.
Skundžiamame bei šiame nuosprendžiuose išanalizuoti įrodymai įrodo nuteistojo J. D. kaltę, neteisėtai disponavus turint tikslą platinti dideliu kiekiu narkotinės medžiagos heroino. Būtinasis veiką kvalifikuojantis požymis yra narkotinės medžiagos kiekis. Jis nustatytas specialisto išvadoje Nr. 140-(19)-IS1-137 (t. 1, b. l. 108–109).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas J. D. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.
Dėl J. D. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį
Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas.
Vadinasi, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nusikalstamai neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti gali reikštis minėtomis veikomis. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Pagal formuojamą teismų praktiką BK 260 straipsnio 1 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma, ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta tvarka gautais bei teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-159/2012, 2K-7-107/2013, 2K-193/2013 ir kt.).
Skundžiamu nuosprendžiu J. D. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti nuo nenustatyto laiko neteisėtai laikė ir 2015 m. gruodžio 14–15 d. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku automobilyje „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neatlygintinai išplatino J. G. 0,065 g metamfetamino.
Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ne tiktai greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, bet ir tinkamai taikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas – išnagrinėti bylą taip, jog nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo nekaltumas neįrodytas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).
Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas, jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį – taikytini ir tais atvejais, kai Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje (pvz. BK 260 straipsnio 1 dalyje) nurodytos kelios alternatyvios veikos, iš kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankiškas kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-218/2009).
Pirmosios instancijos teismas nesilaikė šių įstatymo reikalavimų, pripažindamas J. D. kaltu dėl psichotropinės medžiagos laikymo.
Skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad J. D. ,,turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai nuo nenustatyto laiko laikė...“, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra jokio psichotropinės medžiagos laikymo fakto pagrindimo byloje išnagrinėtais įrodymais. Laikymo faktą teismas tiesiog preziumavo, remdamasis metamfetamino išplatinimu J. G. Nuteistasis nedavė tokių parodymų, kurie patvirtintų psichotropinės medžiagos laikymo faktą. Byloje nėra kitų įrodymų, pagrindžiančių nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašytą psichotropinės medžiagos laikymo faktą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltinimas J. D. laikius psichotropinę medžiagą nepagrįstas neginčijamais baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais būdais gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kaltinimas dėl psichotropinės medžiagos laikymo nekonkretus ir pagrįstas prielaidomis. Dėl to šioje dalyje nuosprendis keičiamas ir iš kaltinimo šalinama aplinkybė, kad J. D. neteisėtai laikė 0,065 g psichotropinės medžiagos metamfetamino.
Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kuriais remdamasis teismas J. D. pripažino kaltu ir nuteisė už neteisėtą psichotropinės medžiagos išplatinimą J. G. Apeliantas šios nuosprendžio dalies neskundžia, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.
Dėl J. D. ir E. P. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį
Skundžiamu nuosprendžiu J. D. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad be tikslo parduoti ar kitaip platinti neteisėtai automobilyje ,,Opel Astra“ laikė 0,286 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių). Nuteistasis E. P. pagal tą patį straipsnį nuteistas už tai, kad be tikslo parduoti ar kitaip platinti neteisėtai savo namuose laikė 0,275 g narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių).
Nors nuteistieji J. D. ir E. P. apeliaciniuose skunduose šios nuosprendžio dalies dėl veikos kvalifikavimo neskundė, tačiau, atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuosprendis keičiamas. Tai nelaikoma apeliacinių skundų ribų viršijimu, nes netinkamai kvalifikuota veika ir paskirtos bausmės yra esminis Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas, turintis neigiamos įtakos nuteistiesiems.
Narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis nustatomas, remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (2007 m. gruodžio 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis (toliau – ir Rekomendacijos), kuriose nustatytos tik viršutinės narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio kiekio ribos, o žemutinė konkrečių medžiagų nedidelio kiekio riba neapibrėžta ir nurodyta, kad kanapių (antžeminių dalių) nedidelis kiekis yra ne daugiau kaip 5 gramai.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. D. neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti neteisėtai laikė 0,286 g kanapių (antžeminių dalių), E. P. – 0,275 g kanapių (antžeminių dalių). Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad J. D. ir E. P. laikytos narkotinės medžiagos kiekis yra daug kartų (atitinkamai 17 ir 18 kartų) mažesnis, nei pagal Rekomendacijas maksimalus galimas nedidelis jos kiekis.
Pažymėtina, jog BK 259 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų dalykas yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Pagal baudžiamąjį įstatymą narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašas. I sąraše Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslams kaip narkotinė medžiaga įtrauktos ir kanapės (antžeminės dalys) (pagal 1961 m. Bendrosios narkotinių medžiagų konvencijos IV sąrašą), taip pat nurodytas tetrahidrokanabinolis (pagal 1971 m. Psichotropinių medžiagų konvencijos I sąrašą).
Nagrinėjamoje byloje specialisto išvadoje Nr. 140-(15)-IS1-84 (t. 3, b. l. 42–43) nurodyta, kad kratos metu iš J. D. automobilio ,,Opel Astra“ paimtoje žalios spalvos augalinės kilmės medžiagoje yra 14 proc. tetrahidrokanabinolio koncentracija. Specialisto išvadoje Nr. 140-(17)-IS1-979 (t. 2, b. l. 54–59) nurodyta, kad kratos E. P. namuose metu paimtoje ir tyrimui pateiktoje augalinės kilmės medžiagoje yra 19,1 proc. tetrahidrokanabinolio koncentracija. Konstatuota, kad abi medžiagos yra narkotinės – kanapės (antžeminės dalys), todėl yra BK 259 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų dalykas.
Spręsdamas nuteistųjų atsakomybės klausimą, teismas konstatavo, kad, nors pačių kanapių (antžeminių dalių) grynasis kiekis mažesnis, nei Rekomendacijose nustatyta nedidelio kiekio riba, tačiau jose esančios veikliosios medžiagos tetrahidrokanabinolio kiekis šią ribą viršija, todėl nėra pagrindo nuteistųjų J. D. ir E. P. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 2 dalį kaip disponavimą nedideliu kiekiu narkotinės medžiagos.
Teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) kiekio nustatymo metodiką.
Pagal minėtas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas šių medžiagų kiekis nustatomas atitinkamai pagal konkrečios medžiagos kiekį gramais, o ne procentinę tam tikros medžiagos koncentraciją.
Jau minėta, kad pagal Rekomendacijas kanapių (antžeminių dalių) nedidelis kiekis yra ne daugiau kaip 5 g. Iš J. D. automobilio paimta 0,286 g, iš E. P. namų – 0,275 g kanapių (antžeminių dalių). Taigi pagal narkotinės medžiagos kiekį, kurį J. D. ir E. P. laikė neturėdami tikslo jos platinti, nuteistųjų veika kvalifikuotina pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, nustatančią baudžiamąją atsakomybę už disponavimą nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų be tikslo jas platinti.
Dėl šiame nuosprendyje išdėstytų argumentų J. D. ir E. P. veika perkvalifikuojama iš BK 259 straipsnio 1 dalies į BK 259 straipsnio 2 dalį.
Dėl bausmių
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas skirtų bausmę pagal baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis įstatymo bendrosios dalies nuostatų bei atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir kt.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, skirdamas E. K. bausmę, teismas tinkamai neįvertino BK 54 straipsnyje nurodytų aplinkybių.
Viena aplinkybių, į kurią teismas privalo atsižvelgti skirdamas bausmę, yra atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog teismas dėl to nepasisakė, nors atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymas yra viena iš būtinų bausmės individualizavimo sąlygų.
Nors teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad ,,E. K. kaltu prisipažino pilnutinai“, tačiau to nenustatė kaip jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
Iš bylos medžiagos matyti, jog E. K. viso proceso metu davė išsamius parodymus apie jam inkriminuotos veikos padarymo aplinkybes, pripažino esmines kvalifikavimui reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, pagal nuotrauką atpažino asmenį, iš kurio įgijo narkotinę medžiagą.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nuteistojo E. K. prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi pripažįsta kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Nuteistasis E. K. apeliaciniame skunde prašė atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą.
Išnagrinėjusi bylos aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę, teisėjų kolegija mano, kad bausmės tikslai E. K. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, atidedant paskirtos bausmės vykdymą.
Nuteistasis E. K. padarė vieną nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis) nusikaltimą. Tiesa, jis anksčiau teistas ir baustas administracine tvarka, beveik visi teisės pažeidimai susiję su narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimu. Tačiau E. K., kaip pats nurodė apeliacinės instancijos teisme, pakeitė gyvenimo būdą, nebevartoja narkotinių ar psichotropinių medžiagų, kas ir lėmė nusikalstamos veikos padarymą, gydosi nuo priklausomybės ligų. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, byloje nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
Teisėjų kolegija įvertina tai, kad po nusikalstamos veikos padarymo E. K. sukūrė šeimą, pradėjo dirbti UAB ,,Senamiesčio spaustuvė“ pagalbiniu gamybos darbuotoju, darbe gerai charakterizuojamas (t. 5, b. l. 124–125, 126, 127). Dėl to teisėjų kolegija mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti, atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą dvejiems metams ir įpareigojant jį tęsti darbą, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Aplinkybė, kad E. K. anksčiau taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, negali būti suabsoliutinama. Ar yra pagrindas atidėti nuteistajam, kuriam jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, paskirtos bausmės vykdymą, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas.
Taigi priimdama sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovaujasi ne tik pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, numatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Atkreiptinas dėmesys ir į E. K. skirtinas baudžiamojo poveikio priemones, jų suderinamumą bei realias galimybes taisomai veikti nuteistąjį, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį.
Šiuo nuosprendžiu J. D. sumažinus nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, apimtį, t. y. pakeitus dalį nuosprendžio dėl labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos metamfetamino laikymo turint tikslą platinti, J. D. paliekama pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė. Baudžiamasis įstatymas už šią nusikalstamą veiką numato laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 8 metų. Teismas, nesilaikydamas sankcijos ribų, jam paskyrė mažesnę laisvės atėmimo bausmę, negu sankcijoje nustatyta apatinė riba, todėl dar labiau ją švelninti nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, skirdama nuteistiesiems J. D. ir E. P. bausmes už disponavimą narkotine medžiaga be tikslo ją platinti, atsižvelgia į tai: jie tyčia padarė baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 straipsnis); J. D. anksčiau teistas, tačiau visi teistumai išnykę; E. P. turi neišnykusį teistumą už analogišką nusikalstamą veiką; nenustatyta jų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Įvertinus šias aplinkybes, nuteistiesiems J. D. ir E. P. skiriamos kiek mažesnės nei vidutinės trukmės arešto bausmės.
Nenustačius pagrindo nuteistąjį J. D. išteisinti pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija išsamiau nepasisako dėl BK 75 straipsnio taikymo, nes už šią veiką paskirta didesnė nei šešerių metų laisvės atėmimo bausmė savaime panaikina galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.
Dėl BK 50 straipsnio 3 dalies taikymo
Nuteistasis E. P. teisus apeliaciniame skunde teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas visą paskirtą bausmę atlikti kalėjime, netinkamai taikė BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatas.
BK 50 straipsnio 3 dalis nustato, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirosiose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK).
BVK 83 straipsnio 1 dalis nustato, kad kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), nuteisti už labai sunkius nusikaltimus, tačiau ši nuostata nėra imperatyvi. Teismas, vadovaudamasis BK 50 straipsnio 3 dalimi, gali priimti kitokį sprendimą dėl bausmės atlikimo vietos.
Baudžiamasis įstatymas nenustato griežtų ir formalių kriterijų, pagal kuriuos teismas parenka pataisos įstaigos rūšį, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagrindinė pataisos įstaigos rūšis yra pataisos namai, o bausmės atlikimas kalėjime skiriamas tik išimtiniais atvejais.
Nuteistasis E. P. nuteistas už padarytą labai sunkų (BK 260 straipsnio 3 dalis) nusikaltimą. Taigi jis patenka į asmenų, kurie laisvės atėmimo bausmę gali atlikti ir kalėjime, sąrašą. Tačiau teismas, laisvės atėmimo bausmę paskirdamas atlikti kalėjime, nemotyvavo, kodėl visą bausmę apeliantas turėtų atlikti pačiomis griežčiausiomis sąlygomis.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, E. P. asmenybę, taip pat į tai, kad nuteistasis nepadarė išvadų iš ankstesnių teistumų, nesilaiko visuotinai priimtų elgesio taisyklių ir nenori integruotis į normalų visuomenės gyvenimą, dalį E. P. paskirtos bausmės skiria atlikti kalėjime, o kitą dalį – pataisos namuose. Ketveri metai kalėjimo režimo yra pakankamai ilgas laiko tarpas pasiekti laisvės atėmimo bausmės, atliekamos griežčiausiomis sąlygomis, tikslus.
Dėl J. D. paskirtos kardomosios priemonės
BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje tokį sprendimą teismas nurodė, tačiau pasirinko netinkamą sprendimo formuluotę ,,iki nuosprendis įsiteisės, skirti kardomąją priemonę suėmimą“.
Iš bylos duomenų matyti, jog J. D. laikinai sulaikytas 2015 m. gruodžio 15 d. (t. 2, b. l. 131–132). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi J. D. paskirta kardomoji priemonė suėmimas iki 2016 m. sausio 15 d., kuris to paties teismo 2016 m. sausio 13 d. ir 2016 m. kovo 9 d. nutartimis pratęstas iki 2016 m. birželio 15 d. (t. 2, b. l. 151–152, 158–161, 169–170). Bylą perdavus nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, šio teismo 2016 m. birželio 15 d. ir 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimis J. D. suėmimo terminas pratęstas iki 2016 m. gruodžio 15 d. (t. 4, b. l. 40–42, 148–150).
Taigi nuteistajam J. D. kardomoji priemonė suėmimas paskirta ikiteisminio tyrimo metu ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu šios kardomosios priemonės terminas nebuvo pasibaigęs. Todėl teismas, priimdamas sprendimą dėl kardomosios priemonės, skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turėjo nurodyti, kad iki nuosprendžio įsiteisėjimo ne skiria, bet palieka galioti paskirtą kardomąją priemonę suėmimą.
Kita vertus, pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos (BPK 336 straipsnio 2 ir 3 dalys). Dėl to netikslinga naikinti kardomąją priemonę, kaip to prašo apeliaciniame skunde apeliantas, ar keisti formuluotę nustatant, kad ,,iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliekama galioti kardomoji priemonė suėmimas“ apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, nes toks nuosprendis įsiteisėja jį paskelbus, t. y. tą pačią dieną.
Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendį pakeisti:
iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti kaltinimo dalį, kad J. D. nuo nenustatyto laiko neteisėtai laikė 0,065 g psichotropinės medžiagos metamfetamino;
J. D. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 2 dalį ir paskirti bausmę areštą 20 (dvidešimčiai) parų;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsniu, šią bausmę bei skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir BK 260 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo bei dalinio bausmių sudėjimo būdais ir galutinę subendrintą bausmę J. D. paskirti laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
E. P. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 2 dalį ir paskirti bausmę areštą 20 (dvidešimčiai) parų;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsniu, šią bausmę ir skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę E. P. paskirti laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų ir 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti: 4 (ketverius) metus kalėjime, o likusią dalį – pataisos namuose.
Pripažinti E. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi;
E. K. taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), 2 dalies 5, 10 punktus ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigoti bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.