Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo, byloje Nr. 2-1137-853/2013 pagal ieškovo E. A. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Saurida“ , trečiajam asmeniui Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl sutarties, įpareigojimo atjungti dujų tiekimą, bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Dėl nepagrįstai nustatytos sutarties nutraukimo datos

Apeliantė skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai pritaikė LR CK 6.218 straipsnį, ko pasekoje, netinkamai nustatė datą, nuo kurios dujų tiekimo sutartis laikoma nutraukta. Mano, jog LR CK 6.218 straipsnio 1 dalies taikymas yra nepagrįstas nes straipsnyje aiškiai nurodyta, jog šis straipsnis taikomas nutraukiant sutartį LR CK 6.217 straipsnyje nurodytais pagrindais, t.y., esant esminiam sutarties pažeidimui. Kitais šiame straipsnyje nenumatytais pagrindais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį (LR CK 6.217 straipsnio 4 dalis). UAB „Saurida“ nepadarė jokio esminio sutarties pažeidimo, vadinasi, jei teismas nusprendė pripažinti sutartį nutraukta, nutraukimo data turėtų būti siejama su teismo sprendimo įsiteisėjimo data. Ieškovas su apeliantės argumentais nesutiko, nurodė, kad pagal LR CK 6.390 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę daugiabučiame name gyvenantis vartotojas turi teisę vienašališkai nutraukti energijos pirkimo-pardavimo sutartį ir ją gali įgyvendinti jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams. Nurodė, kad apeliantei apie sutarties nutraukimą pranešė laiku, už sunaudotas dujas skolos neturi, dujų atjungimas kitiems namo gyventojams niekaip nepakenks, be to jis faktiškai dujomis nebesinaudojo. Trečiasis asmuo Mažeikių rajono savivaldybės administracija su apeliacinio skundo argumentais nesutiko, nurodė, kad apeliantės sukurtos dujų atsijungimo sąlygos yra abejotinos ir aiškiai nepagrįstos teisės aktais, todėl mano, kad šiuo atveju reikėtų vadovautis LR CK 6.390 straipsnio 1 dalies nuostata. Ieškovas visas sąlygas yra įvykdęs, o kad dėl atjungimo kiltų pavojus kitų namo butų gyventojams, duomenų nėra. Nurodė, kad teismas teisingai nustatė, kad sutartis tarp apeliantės ir ieškovo nutraukta nuo 2013-02-14, kadangi teismas sprendimu konstatavo ieškovo teises dėl sutarties nutraukimo, kurias ignoravo apeliantė. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad tarp ieškovo ir atsakovės rašytinės Suskystintų naftos dujų pirkimo – pardavimo sutarties nebuvo sudaryta, ieškovas iš anksto nebuvo supažindintas su Dujų vartotojų dujinių įrenginių atjungimo nuo dujų tiekėjo dujotiekio tinklo sąlygomis, jos ieškovui buvo išsiųstos tik 2013-02-21, t. y. po ieškovo pateiktų atsakovui prašymų dėl standartinės suskystintų naftos dujų prikimo – pardavimo sutarties nutraukimo. Teismas vertino, kad sutiktina su Valstybinės vartotojų teisių tarnybos 2013-06-25 pateiktoje išvadoje Nr. 4-6301 nurodytais argumentais, kad atsakovui, tinkamai neįvykdžius pareigos supažindinti ieškovą su Dujų vartotojų dujinių įrenginių atjungimo nuo dujų tiekėjo dujotiekio tinklo sąlygomis, atsakovei atsirado LR CK 6.185 straipsnio 2 dalyje nurodytos teisinės pasekmės – sutarties standartinių sąlygų, su kuriomis nebuvo sudaryta tinkama galimybė susipažinti, neprivalomumas ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009-03-24 Vartotojų teisių apsaugos vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika Nr. 30). Teismas įvertinęs Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos pateiktą išvadą, atsižvelgdamas į LR CK 6.390 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą energijos pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo pagrindus bei bendrąsias LR CK nuostatas, reglamentuojančias sutarčių nutraukimą (LR CK 6.217, 6.218 straipsniai), į tai, kad ieškovas yra visiškai atsiskaitęs su atsakovu, žalos atsiradimo faktas kitų daugiabučio namo butų gyventojams neįrodytas, padarė išvadą, kad ieškovas, remiantis LR CK 6.390 straipsnio 1 dalimi, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas ieškovui. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad Suskystintų naftos dujų pirkimo – pardavimo sutarties bendrųjų sąlygų 23 punkte įtvirtinta teisė nutraukti neterminuotą sutartį pagal vieno iš šalių reikalavimą, apie tai įspėjus kitą šalį ne vėliau kaip per 10 dienų. Nutraukus sutartį, vartotojas įsipareigoja įleisti tiekėjo atstovą atjungti dujas naudojančius vartotojo įrenginius nuo dujų tinklų ir/ar išsinuomoti ir išsivežti tiekėjui priklausančią dujų įrangą. Remiantis šios sutarties 24 punktu, vartotojas tokią sutartį turi teisę nutraukti, jei visiškai yra atsiskaitęs su tiekėju (1 tomas b.l. 89-90 ). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad jokių kitų pareigų minėta sutartis vartotojui, norinčiam nutraukti sutartį ir atsijungti nuo suskystintų naftos dujų tiekimo, nenustato. Todėl, ieškovui, esant visiškai atsiskaičius su atsakovu, pasinaudojus minėtos sutarties 23 punkte įtvirtina teise nutraukti neterminuotą sutartį, atsakovas privalėjo nutraukti sudarytą Suskystintų naftos dujų pirkimo – pardavimo sutartį per 10 dienų nuo prašymo gavimo dienos. Teisėjų kolegijai nėra teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas į atsakovę kreipėsi 2013-01-14 bei pakartotinai 2013-01-28. Atsakovė išsiuntė 2013-02-21 raštą ( 1 t. b.l. 29) kuriuo informavo apie dujų nutraukimo sąlygas. Atsakovė minėtos sutarties nenutraukė ir suskystintų naftos dujų tiekimo į ieškovo butą neatjungė motyvuodama tuo, kad ieškovas, gavęs 2013-02-21 siųstas Dujų vartotojų dujinių įrenginių atjungimo nuo dujų tiekėjo dujotiekio tinklo sąlygas, neįvykdė juose numatytų atjungimo reikalavimų, kurių nesilaikant, dujų atjungimas sukeltų grėsmę kitų to namo butų gyventojams ir toks atjungimas prieštarautų LR CK 6.390 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog iki 2012-12-01 galiojo dujų vartotojų dujinių prietaisų atjungimo nuo centrinio dujotiekio tvarka kuri buvo tokia: 1. Dujų vartotojas pateikia UAB „Saurida“ rašytinį prašymą atsijungti dujų tiekimą; 2. UAB „Saurida“ patikrina, ar dujų vartotojas nėra skolingas už dujas; 3. UAB „Saurida“ įgaliotas dujų avarinės tarnybos darbuotojas atvyksta į dujų vartotojo būstą nupjauna ir užvirina vamzdžio atšaką vedančią nuo pagrindinio stovo; 4. Dujų vartotojas susimoka UAB „Saurida“ už dujų atjungimo paslaugą; 5. Tarp dujų tiekėjo ir UAB „Saurida“ ir dujų vartotojo pasirašomas „Aktas dėl dujų vartotojo dujinių įrenginių atjungimo nuo dujų tiekėjo dujotiekio tinklo“ (112 b. l.). Nors atsakovė nurodo, jog tokia tvarka dujų vartotojų dujinių įrenginių atjungimo nuo dujų tiekėjo tinklo galiojo tik iki 2012-12-01, tačiau iš atsakovės pateiktų 2013-02-21 patvirtintų dujų vartotojų dujinių įrenginių atjungimo nuo dujų tiekėjo dujotiekio tinklo sąlygų, matyti, jog jos patvirtintos 2013-02-21 (2013-07-03 parengiamojo teismo posėdžio protokolas 97 b. l.) , todėl teismas sprendė, kad ankstesnė dujinių įrenginių atjungimo nuo centrinio dujotiekio tvarka galiojo iki naujos tvarkos patvirtinimo, t. y. 2013-02-21. Teismas atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai sprendė, kad atsakovė įpareigotina atjungti suskystintų naftos dujų tiekimą ieškovo butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), pagal tvarką galiojusią iki 2013-02-21, iki buvo patvirtinta vartotojų dujinių įrenginių atjungimo nuo dujų tiekėjo dujotiekio tinklo sąlygų tvarka. Kolegijos teisėjų vertinimu, tiek ieškovas, tiek atsakovė privalėjo laikytis specialios dujų atjungimo procedūros, nustatytos atjungimo metu galiojusiais teisės aktais bei atsakovės konkrečiomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad šalių teisinius santykius reglamentuoja bendrosios LR CK normos, skirtos visų rūšių energijos pirkimo – pardavimo teisiniams santykiams reguliuoti (LR CK 6. 383-6.391 straipsniai), bei kiti straipsniai, nustatantys vartojimo pirkimo – pardavimo sutarčių ypatumus ir vartotojų teisių apsaugos garantijas (LR CK 6.383 straipsnio 4 dalis) specialiosios normos, numatytos 2012-01-02 LR Energetikos ministro įsakymu Nr. 1-2 patvirtintose Dujų sistemų pastatuose įrengimo taisyklėse, 2008-07-18 LR Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-331 patvirtintose Suskystintų naftos dujų sistemų eksploatavimo taisyklėse. Pagrįstai vertino, kad Energijos pirkimo pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (LR CK 6.383 straipsnio 3 dalis), todėl viešųjų sutarčių reglamentavimo ypatumai, nustatyti LR CK 6.161 straipsnyje, turi būti taikomi ir energijos pirkimo – pardavimo sutartinuose santykiuose. Teisėjų kolegijai įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teismas vadovavosi Valstybinės vartotojų teisių tarnybos 2013-06-25 pateiktoje išvadoje Nr. 4-6301 nurodytais argumentais, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009-03-24 Vartotojų teisių apsaugos vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad LR CK normose, skirtose energijos pirkimo–pardavimo sutartims reguliuoti, vartotojo sąvoka netapati vartotojo sąvokai vartojimo sutarties (CK 1.39 straipsnis) prasme. LR CK 6.383 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto jos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Vartotojo sąvoką įstatymų leidėjas šiuo atveju vartoja vienai iš energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalių pavadinti, ši sąvoka apima tiek fizinius, tiek juridinius asmenis. Atitinkamai LR CK 6.383 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra vartojimo sutartis, t. y. abonentas yra fizinis asmuo, kuris energiją perka asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams (vartotojas), energijos pirkimo–pardavimo sutarčiai taikomas šio kodekso 6.188 straipsnis ir kiti šio kodekso straipsniai, nustatantys vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumus. Taigi tik tuo atveju, kai energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis – abonentas yra fizinis asmuo, kuris energiją perka asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams, jis yra vartotojas vartotojų teisės prasme ir turi gauti įstatyminę vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pasisakęs, kad vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas konstatuodamas būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Pagal civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo ir pusiausvyros principą vieno asmens teisė negali būti ginama ignoruojant ar paminant kito asmens teisėtą interesą. Teismas, vykdymas teisingumą, privalo siekti šalių teisių ir teisėtų interesų protingos pusiausvyros ir, atsižvelgdamas tiek į teisės ir teisės principų, tiek į moralės reikalavimus, ginti tą šalį, kurios teisės ir teisėti interesai turi prioritetą. Aiškinant vartojimo sutartis, turi būti taikomos ne tik bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193-6.195 straipsniai), bet ir speciali LR CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, LR CK 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė, kad, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovui nevykdžius sutartyje numatytos pareigos – nutraukti sutartį ir atjungti ieškovui suskystintų naftos dujų tiekimą per nustatytą terminą, yra pagrindo pripažinti, kad atsakovė pažeidė sutartį, dėl ko ieškovui atsirado LR CK įtvirtinta teisė nutraukti sutartį per 30 dienų (LR CK 6.218 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas į atsakovę dėl sutarties nutraukimo kreipėsi 2013-01-14, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad patvirtintina, kad tarp ieškovo ir atsakovės Suskystintų naftos dujų pirkimo – pardavimo sutartis nutraukta nuo 2013-02-14. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada. Kaip jau minėta LR CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog abonentas, kai pagal energijos pirkimo – pardavimo sutartį yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją ir toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams. Aukščiausiasis teismas pasisakė, kad ši vartotojo teisė įgyvendinama nepriklausomai nuo bendrųjų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų, nustatytų LR CK 6.217 straipsnyje, buvimo. Teismo praktikoje konstatuota, kad šilumos vartojimas yra paslaugos vartojimas, ir tai yra ne vartotojo pareiga, o teisė. Šalies valia yra atsisakyti jam priklausančios teisės, bet tai turi būti atliekama teisės aktų nustatyta tvarka ir nepažeidžiant kitų asmenų teisių. Jei energijos vartojimo sutartis dėl savo specifikos gali būti teisėtai nutraukta vartotojui faktiškai atsijungus nuo įrenginių, tiekiančių energiją, tam gali reikėti pertvarkyti daugiabučiame name esančią inžinerinę įrangą ar bute esančias jos dalis (tiekimo vamzdynus ir kt.). Atsižvelgiant į konkrečius atvejus tokios įrangos pakeitimas reiškia statybos darbų vykdymą ir turi būti atliekamas pagal įrangos pakeitimo projektą ir gavus leidimą šiems darbams, o po darbų atlikimo pakeitimai turi būti nustatyta tvarka priimti naudoti. Sprendžiant dėl sutarties nutraukimo pagrįstumo ir nustatyto sutarties nutraukimo termino, atsižvelgtina į Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką. Kaip minėta bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas į atsakovę dėl sutarties nutraukimo kreipėsi 2013-01-14 (10-14 b. l.), atsakovei nenutraukus sutarties, ieškovas į atsakovą dėl sutarties nutraukimo pakartotinai kreipėsi 2013-01-28 (15 b. l.). Nors ieškovas atsakovei nurodė, kad nuo 2013-01-28, vėliau, kad nuo 2013-01-31 nurodė, kad nutraukia mokestį už dujų tiekimą ir faktiškai dujomis nesinaudojo, nes naudojasi elektrine virykle, 2013-08-29 parengiamojo posėdžio metu paaiškino, kad jam ir toliau skaičiuojamas 18,15 Lt mokestis kas mėnesį. Iš esmės atsižvelgiant į faktines aplinkybes į specifinį dujų tiekimo reguliavimą, teisinį reglamentavimą ieškovui, kaip buto savininkui ir dujų vartotojui yra nustatyta prievolė mokėti už tiekiamas dujas iki teisės aktų nustatyta tvarka bus atjungtas dujų tiekimas. Ieškovas nurodė, kad už dujas iki kreipimosi į atsakovę buvo sumokėjęs, įsiskolinimo nebuvo, atsakovė šių aplinkybių neneigė. Atsakovė nespręsdama klausimo dėl dujų atjungimo ir faktiškai neatjungdama dujų pagal galiojusią ieškovo kreipimosi į atsakovę metu tvarką, pažeidė vartotojo teises ir sutartinius įsipareigojimus, t.y. nevykdė sutarties sąlygų. Įvertinus tai, kad LR CK 6.390 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos buvo įvykdytos, vartotojo teisė įgyvendinama nepriklausomai nuo bendrųjų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų, nustatytų LR CK 6.217 straipsnyje, buvimo, apeliantės skundo argumentas, kad jei teismas nusprendė pripažinti sutartį nutraukta, atsižvelgiant į įstatymo nuostatas ir į nustatytas aplinkybes, nutraukimo data turėtų būti siejama su teismo sprendimo įsiteisėjimo data, nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovei nevykdžius sutartyje numatytos pareigos – nutraukti sutartį ir atjungti ieškovui suskystintų naftos dujų tiekimą per nustatytą terminą, pripažintina, kad atsakovė pažeidė sutartį, dėl ko ieškovui atsirado LR CK įtvirtinta teisė nutraukti sutartį per 30 dienų (LR CK 6.218 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas į atsakovę dėl sutarties nutraukimo kreipėsi 2013-01-14, patvirtintina, kad tarp ieškovo ir atsakovės suskystintų naftos dujų pirkimo – pardavimo sutartis nutraukta nuo 2013-02-14. Pirmosios instancijos teismo nustatytas 30 dienų terminas neprieštarauja įstatymo nuostatoms, todėl nėra pagrindo spręsti, kad nustatytas nepagrįstai. Vadovaujantis protingumo, teisingumo principais sutarties nutraukimo terminas nuo 2013-02-14 nustatytas atsižvelgiant į vartotojo interesus. Sutarties nutraukimo termino nustatymas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos palankus atsakovei, tačiau pažeistų ieškovo, kaip vartotojo teisėtus interesus. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, keisti pirmosios instancijos sprendimą apeliantės nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl privalomos išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos

Apeliantės vertinimu teismo sprendimas priimtas pažeidžiant Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalis, kur yra įtvirtinta privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo procedūra ginčams tarp vartotojų ir energetikos įmonių. Mano, jog teisminis procesas vyko pažeidžiant civilinio proceso teisės normas, kas sudaro pagrindą naikinti 2013-09-16 teismo sprendimą. Ieškovas ir trečiasis asmuo atsiliepimuose į skundą nurodė, kad remiantis Valstybinės energetikos inspekcijos prie energetikos ministerijos viršininko 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. IV-134 „Dėl išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatomis valstybinės energetikos inspekcija neatlieka vartotojams energetikos įmonių išduotų techninių sąlygų pagrįstumo vertinimo dėl atsijungimo sąlygų. Todėl šiuo klausimu nėra numatyta išankstinė nagrinėjimo ne teisme tvarka. Byloje pateiktas Valstybinės energetikos inspekcijos prie energetikos ministerijos 2013-06-12 raštas , kuriame nurodoma, kad statinių ir juose esančių bendrųjų inžinierinių sistemų rekonstrukcijos organizavimas nėra inspekcijos kompetencijoje. ( 1 t. b.l 125). Pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka Valstybinės energetikos inspekcija įgaliota nagrinėti vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Pagal 34 straipsnio 3 dalį Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka įgaliota nagrinėti vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Kitose įstatymo ir kitų teisės aktų normose detalizuojama inspekcijos ir komisijos veikla. Energetikos įstatyme, kituose specialiuosiuose teisės aktuose nustatyti inspekcijos ir komisijos veiklos tikslai, funkcijos, įgaliojimai ir apibrėžta jų kompetenciją energetikos sektoriuje, tarp jų ir sprendžiant vartotojų ir energetikos įmonių ginčus. Tiek vartotojai, tiek energetikos įmonės, manydami, kad kita šalis nesilaiko energetikos sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, veikia netinkamai ir pažeidžia jų teisėtus interesus, turi dėl ginčo sprendimo įstatyme nustatytais atvejais išankstine ne teismo tvarka kreiptis pagal kompetenciją į vieną iš nurodytų institucijų. Tokio ginčo pagrindą ir dalyką sudaro teisės aktuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius energetikos sektoriuje, nustatytos tvarkos pažeidimas (vartotojo ar energetikos įmonės neteisėti veiksmai (neveikimas) ir prašymas pašalinti daromus pažeidimus. Konkrečiu atveju Energetikos įstatyme 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka netaikoma tarp šalių kilusiam ginčui nagrinėti. Atsižvelgiant į įstatymo nuostatas, apeliantės argumentas, nurodytais apeliaciniame skunde motyvais, kad teisminis procesas vyko pažeidžiant civilinio proceso teisės normas, kas sudaro pagrindą naikinti 2013-09-16 teismo sprendimą, nepagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu vartotojas savo teises, kurios jo manymu pažeistos dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse naudojimo, turi teisę ginti teismine tvarka arba kreipdamasis į vartotojų teises ginančias institucijas Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka (LR CK 6.188 straipsnio 1, 8 dalys). Kreipimasis į vartotojų teises ginančias institucijas nėra privalomas išankstinio bylos nagrinėjimo ne teisme būdas, vartotojas yra laisvas pasirinkti, kuriuo iš įstatyme nurodytų teisių gynimo būdu naudotis. Pagal LR CK 6.188 straipsnio 9 dalį vartotojų teises ginančios institucijos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti sutarčių standartines sąlygas ir ginčyti nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas. Vartotojų teises ginančios institucijos gali būti įtrauktos į bylą išvadai duoti Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnio nustatyta tvarka. Konkrečiu atveju Vartotojų teisių apsaugos tarnyba įtraukta į bylos nagrinėjimą ir pateikė išvadą.

Dėl nepagrįsto atsisakymo perduoti prašymą dėl bylų sujungimo spręsti teismo pirmininkui

Apeliantė nurodė, kad teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, nepagrįstai atsisakė tenkinti UAB „Saurida“ prašymą dėl Mažeikių rajono apylinkės teisme vykstančių vienarūšių civilinių bylų Nr. 2-1137-853/2013 ir Nr. 2-974-853/2013 sujungimo pagal prašymus dėl atsijungimo nuo centralizuoto suskystintų naftos dujų tinklo ir nepagrįstai neperdavė prašymo dėl bylų sujungimo spręsti teismo pirmininkui. Pažeidus vienarūšių bylų sujungimo procesą, buvo nepagrįstai apribota UAB „Saurida“ teisė į vienarūšių bylų sujungimą. Dvi vykstančios tapačios bylos nulemia atsakovui dvigubas bylinėjimosi išlaidas bei dvigubą įrodinėjimo naštą. Dėl civilinių bylų sujungimo ieškovas ir trečiasis asmuo nurodė, kad dėl LR CPK 136 straipsnio 4 dalies teisinio reglamentavimo nebuvo teisinio pagrindo kreiptis į teismo pirmininką dėl civilinių bylų sujungimo nes nebuvo duomenų, kad bylas sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai. Pirmosios instancijos teismas 2013-07-03 protokoline nutartimi teismas nutarė prašymo netenkinti atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesas pailgėtų, taip būtų pažeistos ieškovo teisės į efektyvų bei greitą ir ekonomišką procesą. ( 1 t. b.l. 93-99). LR CPK 136 straipsnio 4 dalios numato, kad teismas, nustatęs, kad teismo žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, arba kelios bylos pagal vieno ieškovo ieškinius skirtingiems atsakovams, arba pagal skirtingų ieškovų ieškinius tam pačiam atsakovui, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium. Dėl tame pačiame teisme nagrinėjamų civilinių bylų sujungimo bylą nagrinėjančio teisėjo prašymu sprendžia to teismo pirmininkas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančias aplinkybes bei duomenis dėl kitos nagrinėjamos bylos, jos apimtį, proceso dalyvių skaičių, keliamus klausimus, nėra pagrindo išvadai, kad sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, ar kad bylų negalima išnagrinėti skyrium. Tai, kad teisėja pati priėmė sprendimą nesujungti bylų, neperdavė klausimą spręsti pirmininkui, nevertintina, kaip civilinio proceso kodekso normų pažeidimas turėjęs įtakos priimto sprendimo teisėtumui.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliantės apeliacinis skundas dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo atmestinas, sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

LR CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo nepriteistinos (LR CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, trečiajam asmeniui.