Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovas UAB „Dariles“ pateikė ieškinį, dokumentinio proceso tvarka, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Garvilė“ 20.050,60 € dydžio skolą, 741,07 € dydžio palūkanų, 8,40 % dydžio metinių procesinių palūkanų už teismo preliminariu sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki preliminaraus sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovas 2014-09-08 sudarė pardavimo–pirkimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti apie 8.000 kg nerūšiuotų šviežių voveraičių, o atsakovas įsipareigojo Prekes nupirkti, sumokant ieškovui 4,50 € dydžio sumą už vieną prekių kilogramą. Ieškovas tinkamai įvykdė visas prievoles kylančias iš sudarytos Sutarties, 2014-09-09 pristatė prekes į atsakovo sandėlį, 2014-09-09 įteikė atsakovui 40.101,20 € PVM sąskaita faktūra Nr. DLT 14-011. 2014-09-12 atsakovas sumokėjo 20.050,60 €, o likusios sumos per sutartą terminą neapmokėjo. Ieškovas 2015-01-23 išsiuntė atsakovui aktą dėl skolų suderinimo, atsakovas aktą dėl 20.050,60 € sumos patvirtino. Ieškovas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas taip pat prašė priteisti metines palūkanas taikant 8,40 % dydį, už laikotarpį nuo 2014-09-29 iki ieškinio padavimo teisme dienos priteisti 741,07 € palūkanas bei priteisti 8,40 % dydžio metinės procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas pateikė prieštaravimus dėl ieškovo ieškinio ir prašė preliminarų teismo sprendimą panaikinti, ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prieštaravimai grindžiami tuo, kad ieškovas pristatė netinkamos kokybės prekes. Gavęs prekes atsakovas kreipėsi į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Varėnos valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, prašydamas atlikti radiologinius tyrimus ir leisti realizuoti prekes, importuotas ieškovo iš Rusijos Federacijos Respublikos 2014-09-09 per Lavoriškių pasienio veterinarijos postą, tačiau patikrinusi prekes Tarnyba 2014-09-11 priėmė pažymą Nr. 69K1-76 „Apie negyvūninio maisto netinkamumą maistui“ (toliau – Pažyma), kuria nutarė uždrausti realizuoti prekes, kadangi iš ieškovo pirktos prekės buvo nepaženklintos teisės aktų nustatyta tvarka – produkcija buvo be jokių ženklinimo etikečių. Pažymoje buvo nurodyta, jog neįmanoma identifikuoti siuntos ir susieti prekių su siuntą lydinčiais dokumentais, neužtikrintas negyvūninio maisto atsekamumas bei Prekės neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsakovas buvo įpareigotas per 60 dienų saugiai sunaikinti prekes. Į atsakovo raštą ieškovas nereagavo, atsakovas buvo priverstas netinkamas naudoti prekes utilizuoti. Apie tai atsakovas 2014-11-06 pranešė ieškovui.Nors Sutarties 3.1. punkte yra nurodyta bendro pobūdžio nuostata, kad prekių kokybė turi atitikti abiejų šalių tarpusavyje suderintus standartus šviežioms voveraitėms, šalys dėl konkrečių kokybės reikalavimų prekėms nebuvo sutarusios, sprendžiant klausimą dėl Prekių tinkamumo, turi būti vadovaujamasi Lietuvos teise. Prekės neatitiko 2002-01-28 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maisto įstatymo bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, 18 str. 1 ir 4 d. bei importuojamo negyvūninio maisto valstybinės maisto kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008-09-24 įsakymu Nr. B-478 „Dėl importuojamo negyvūninio maisto valstybinės maisto kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ 6 punkto reikalavimų. Užtikrinti parduodamų daiktų kokybę yra pardavėjo pareiga, kuri laikytina garantija pagal įstatymą ir pasižymi didžiausiu vykdymo intensyvumu. Ieškovas yra juridinis asmuo, besiverčiantis didmenine vaisių ir daržovių prekyba, todėl tokiam asmeniui yra taikomi griežtesni atidumo ir rūpestingumo standartai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo. Ieškovas neįvykdė pagrindinės ir esminės pareigos pagal Sutartį – perduoti tinkamos kokybės prekes, dėl to netenka teisės reikalauti, jog atsakovas įvykdytų savąją, t. y. sumokėtų kainą už netinkamos kokybės prekes. Skolos suderinimo aktas buvo pasirašytas per klaidą. Ieškovas buvo įsipareigojo sąskaitą anuliuoti. Atsakovas byloje pateikė ieškovui priešieškinį. Priešieškiniu jis prašė nutraukti Sutartį, bei taikyti vienašalę restituciją – priteisti iš ieškovo atsakovo naudai 20.050,60 € sumokėtos kainos dalį už prekes, priteisti 515,78 € nuostolių atlyginimą, 6 % dydžio metines procesines palūkanas už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo Atsakovas nurodė, jog sutartis įpareigoja šalis atlikti ne tiktai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Jeigu sutartyje daikto kokybė neaptarta, pardavėjas privalo perduoti tokios kokybės daiktą, kad šis būtų tinkamas naudoti tam, kam paprastai naudojamas. Ieškovas nesilaikė 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maisto įstatymo bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras 18 str. 1 d. reikalavimų, prekės nebuvo paženklintos teisės aktų nustatyta tvarka (produkcija buvo be jokių ženklinimo etikečių), ir tai buvo esminis sutarties pažeidimas. Dėl šios priežasties buvo neįmanoma identifikuoti siuntos ir susieti prekes su siuntą lydinčiais dokumentais, neužtikrintas negyvūninio maisto atsekamumas ir dėl to atsakinga institucija priėmė Pažymą, kuria remiantis ieškovui buvo uždrausta realizuoti iš atsakovo įsigytas prekes. Už Pažymoje nurodytų reikalavimų nevykdymą yra numatyta administracinė atsakomybė, tad atsakovas buvo įpareigotas Prekes sunaikinti. Atsakovas turėjo teisėtą ir pagrįstą lūkestį, jog prekės atitiks teisės aktų reikalavimus, o sužinojęs, jog prekės buvo netinkamos kokybės, siuntė ieškovui įspėjimą, kuriuo prašė kuo skubiau imtis atitinkamų priemonių spręsti iškilusią problemą, tačiau ieškovas nebendradarbiavo, dėl to atsakovas buvo priverstas sunaikinti Prekes.Kadangi prekių - daikto trūkumai, buvo tokie reikšmingi (esminiai), jog jie negali būti pašalinti ir pardavėjas atsisako pašalinti daikto trūkumus ar atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, tai pagrindžia sutarties nutraukimo pagrįstumą.Dėl ieškovo neteisėtų veiksmų atsakovas patyrė 515,78 € nuostolių. Nuostolių atsiradimą išimtinai sąlygojo ieškovo neteisėti veiksmai, kurie buvo susiję priežastiniu ryšiu su neteisėtais ieškovo veiksmais. Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra nenustatinėtina, kadangi ieškovas yra verslininkas ir atsako visais atvejais, ieškovo kaltė yra preziumuojama. Ieškovas atsiliepime į atsakovo prieštaravimus bei atsiliepime į priešieškinį prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, priešieškinį atmesti. Ieškovas nurodė, jog Sutarties 4.1. punkte numatyta, kad produkcija supakuota medinėse dėžėse ant Euro palečių. Prieš pasirašant Sutartį atsakovas derėjosi dėl tam tikrų sąlygų, įskaitant ir prekių kokybę, voveraičių dydį, rūšiavimą, keletą kartų keitėsi būsimos sutarties tekstą, atsakovas sutartį redagavo ir nereikalavo įtraukti į Sutartį sąlygos dėl parduodamų prekių ženklinimo, dėl prekių ženklinimo šalys nesitarė. Atsakovas sudarant Sutartį neatskleidė aplinkybės, kad Prekės yra skirtos importuoti į Lietuvos Respubliką. Sutarties 3.1. punkte numatyta, kad produkcijos kokybė turi atitikti abiejų šalių tarpusavyje suderintus standartus šviežioms voveraitėms, t. y. visi reikalavimai, susiję su Prekių kokybe, privalėjo būti iš anksto tarpusavyje suderinti. Taigi ieškovas Sutartimi neįsipareigojo parduoti paženklintų Prekių.Pagal Sutarties 2.4. p. prekių pardavimas buvo numatytas muitinės sandėlyje. 2014-09-09 ieškovas pristatė Prekes į laisvąjį (muitinės) sandėlį (UAB „Terminas LT“), kur prekės buvo perduotos atsakovui ir faktiškai įvyko Prekių pardavimas. Po muitinės procedūrų atlikimo krovinys (Prekės) buvo nugabentos į atsakovo sandėlį. Atsakovo sandėlyje Prekės buvo iškrautos iš sunkvežimio, dalyvaujant atsakovo vadovui ir ieškovo darbuotojui. Atsakovo vadovas įdėmiai apžiūrėjo Prekes, tačiau jokių pastabų dėl Prekių kokybės trūkumų nepareiškė, pasirašė Sąskaitą ir krovinio važtaraštį. Prekės buvo tinkamos vartoti kaip maistas. Pažymoje bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014-09-15 rašte „Dėl negyvūninio maisto netinkamumo maistui pažymos“ nėra konstatuota jokių Prekių kokybės, dėl kurios buvo susitarta Sutartyje, trūkumų. Apie suderintus Prekių kokybės reikalavimus galima spręsti ne tik iš Sutarties, bet ir šalių elgesio iki sutarties sudarymo. Šalys prieš sudarydamos Sutartį derino sutarties sąlygas, atsakovas nereikalavo į sutartį įtraukti nuostatos dėl privalomo prekių paženklinimo, šalys dėl tokios sutarties nuostatos nesitarė ir ieškovas neįsipareigojo parduoti paženklintas prekes. Sutartyje nebuvo numatytas tikslas, kuriam atsakovas įsigyja prekes, apie tikslą, kuriam perka prekes, atsakovas ieškovo neinformavo. Sutartyje nėra nurodyta, kad Prekės įsigyjamos tikslu Prekes realizuoti Lietuvos Respublikoje. Prekės buvo parduodamos muitinės sandėlyje (Sutarties 2.4. p.), kas reiškia, kad pardavimas vyko Prekių neimportuojant į Lietuvos Respubliką. Esamoje situacijoje pareigą paženklinti prekes turėjo atsakovas (LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 53 str., 123 str. 1 d. ir kt). Atsakovas, kaip prekių importuotojas, pagal teisės aktus yra atsakingas už Prekių ženklinimą, todėl turi prisiimti pasekmes dėl šios prievolės tinkamo nevykdymo. Ieškovas nepadarė Sutarties pažeidimo. Atsakovas nesilaikė privalomos neteisminės tvarkos dėl įspėjimo apie Sutarties nutraukimą. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties ir šia teise pasinaudoja apie tai aiškiai pareikšdamas pardavėjui atsisakydamas imti prekę, sugrąžindamas ją (Prekę) ar kitaip aiškiai nurodydamas pardavėjui, kad siekia sugrąžinti jam (pardavėjui) prekę ir taip vienašališkai įstatymo suteiktos teisės pagrindu atsisakyti sutarties, o vien atsisakymas mokėti už prekę teismui nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad pirkėjas atsisako pirkimo–pardavimo sutarties neteismine tvarka. Atsakovo prašoma priteisti 515,78 € dydžio nuostolių suma nepagrįsta jokiais įrodymais. Be to ieškovui kilo pagrįstų abejonių, ar prekės buvo iš tiesų sunaikintos, atsakovas nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų. Teisės aktai nenumato galimybės šiuo atveju taikyti vienašalės restitucijos sutarties nutraukimo atveju.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. galutinį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šalių sudarytos sutarties sąlygas ir jų veiksmus, vykdant sutartį, kadangi Sutartimi šalys aiškiai susitarė, kad prekės turi būti pristatomos į atsakovo sandėlį, kuris yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, o tai reiškia, jog prekės buvo skirtos Lietuvos Respublikos rinkai ir prekės turėjo atitikti 2002-01-28 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002 18 str. 1 d. ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2012-07-26 įsakymu Nr. B1-576 patvirtinto Dėl importuojamo negyvūninio maisto valstybinės maisto kontrolės tvarkos aprašo 6 p. nustatytus reikalavimus dėl prekių ženklinimo ir atsekamumo, tai patvirtina ir Sutarties 4.2 p., kuris turi būti aiškinamas remiantis imperatyviomis viešosios teisės nuostatomis. Papildomai atsakovo poziciją pagrindžia Sutarties 2.2 p., 4.1 p., 7.1.2 p., 7.1.3 p., 7.3.2 p. Reglamentas ir Aprašas yra viešosios teisės aktai. Viešosios teisės aktų nuostatos imperatyvios, jų pakeisti šalys savo susitarimu negali. Dėl šios priežasties tokios viešosios teisės nuostatos tampa įprastomis sutartinių santykių sąlygomis ir nebūtinai turi būti įtraukiamos į sutartį. Todėl sąlygos dėl prekių paženklinimo ir atsekamumo neįtraukimas į Sutartį jokios įtakos jos vykdymui neturėjo. Ieškovas pradėjo maisto kontrolės procedūrą, kuri atliekama su tikslu produkciją importuoti į Lietuvos Respubliką. Ieškovas gavo prekių sertifikatą, kuris pateikiamas žemės ūkio produktus importuojant į Europos Sąjungą. Ieškovas su pristatytomis prekėmis atsakovui taip pat pateikė dokumentus: Važtaraštį, Sąskaitą, Fitosanitarinį sertifikatą Nr. 440400112080914005, Kilmės sertifikatą Nr. 4043000246, 2014-09-08 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 11, šiuose dokumentuose nurodyta, jog prekių pristatymo vieta - Lietuvos Respublika, Kilmės sertifikate tiesiogiai nurodyta, jog prekės bus importuojamos į Lietuvą. Taigi šie ieškovo pateikti dokumentai patvirtina faktą, jog prekės buvo skirtos išleidimui į laisvą apyvartą Lietuvos Respublikoje, ir ieškovas apie tai žinojo ir pristatė prekes į atsakovo sandėlį Varėnoje, tokiu būdu patvirtindamas Sutartyje ir minėtuose dokumentuose nurodytas aplinkybes. Kad sudarant sutartį atsakovo tikslas buvo išleisti prekes į laisvą apyvartą Lietuvos Respublikoje, patvirtina atsakovo veiksmai, t. y. jis muitinės procedūroms pateikė importo deklaraciją (o ne įformino kaip tranzitą), iš anksto pasirūpino reikalingu draudimu prekių išleidimui į laisvą apyvartą (importui), kreipėsi į VMVT dėl maisto kontrolės procedūros užbaigimo tam, kad Prekės galėtų būti išleistos į laisvą apyvartą, ieškovo parengtoje Sutartyje nurodė, kad prekes būtina pristatyti į Lietuvą (atsakovo sandėlį). Atsakovas tą pačią dieną (2014-09-18), kuomet gavo Pažymą, susiekė su ieškovu bei nurodė, jog yra įpareigotas Prekes sunaikinti arba išvežti iš Europos Bendrijos, ieškovas pažadėjo padėti išspręsti susidariusią situaciją, tačiau atsakovas žinių iš ieškovo nesulaukė ir po kelių dienų pateikė jam Įspėjamąjį raštą. Apelianto teigimu, prekes jis priėmė nežinodamas, kad jos yra uždraustos realizuoti. Muitinis tikrinimas ir įforminimas negalėjo būti atliktas, tačiau kažkokiu būdu (galimai dėl muitinės darbuotojų kaltės) tai buvo padaryta, ir prekės buvo išleistos į laisvą apyvartą. Tačiau vėliau gauta Pažyma patvirtino, kad Prekės negali būti importuotos į Lietuvą. Šią Pažymą atsakovas gavo ne 2014-09-15, kaip nurodė teismas, o 2014-09-18. Nurodyta aplinkybė, kad prekės buvo tinkamos perdirbti, nereiškia, jog jų fizinė kokybė atitiko reikalavimus. Pažyma atsakovas buvo įpareigotas Prekes saugiai sunaikinti arba išvežti iš Europos Bendrijos teritorijos, taigi pasirinkti kitokių elgesio variantų, pav. perdirbti, negalėjo. Atsakovas neturėjo realių galimybių prekes išvežti į trečiąsias šalis bei ten parduoti, kadangi tokių veiksmų iš anksto atlikti neplanavo, sutarčių su potencialiais klientais sudaręs nebuvo, o atsižvelgiant į trumpą prekių tinkamumo vartoti terminą, neturėjo galimybių tokių klientų surasti. Prekių utilizavimo išlaidas atsakovas patyrė dėl jo paties sprendimo jas utilizuoti. Apie netinkamą prekių ženklinimą atsakovas sužinojo tik tada, kai gavo Pažymą. Joje nebuvo nustatytas terminas ženklinimo trūkumams pašalinti, atsakovas tiesiog buvo įpareigotas Prekes saugiai sunaikinti arba išvežti iš Europos Bendrijos teritorijos. Sertifikatas, pažymėtas spaudu „Be maisto kontrolės įstaigos leidimo realizuoti draudžiama“ buvo išduotas ieškovui, todėl jis buvo laikomas atsakingu už negyvūninio maisto siuntą asmeniu ir turėjo pašalinti Prekių ženklinimo trūkumus. Tuo metu atsakovas jokios informacijos apie Prekių nepaženklinimą neturėjo. Ieškovo nurodyti Reglamentas Nr. 1169/2011 ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002-05-15 įsakymu Nr. 170 patvirtintos Prekių ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklės šiuo atveju netaikytinos, kadangi ginčas tarp šalių kilo ne dėl to, kas atsakingas už tinkamą Prekių ženklinimą, kuomet Prekės pateikiamos vartotojams. Jokiame Prekių pristatymo etape atsakovas neturėjo ir nebūtų turėjęs galimybių jas paženklinti. Todėl teismo argumentas, kad, jeigu atsakovas ketino realizuoti Prekes Lietuvos Respublikoje, jas priėmęs, galėjo imtis kokių nors aktyvių veiksmų Prekes paženklinti, yra nepagrįstas. Apeliantas papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad teismas nevertino aplinkybių, jog ieškovo atstovė teismą klaidino ir, inicijuodama ginčą, tikslingai nuslėpė svarbias tinkamam bylos išnagrinėjimui aplinkybes, t. y. neatsižvelgė į nesąžiningą ieškovo elgesį, siekiant suklaidinti teismą, jog šalys susitarė, kad Prekės bus skirtos gabenti tranzitu į trečiąsias šalis.

Ieškovas atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė CK 6.193 str. - 6.195 str. įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles bei vadovavosi kasacinio teismo jurisprudencija sutarčių aiškinimo klausimu, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas Sutartimi nebuvo įsipareigojęs paženklinti Prekes, o Prekių kokybė atitiko Sutarties sąlygas. Aiškinant Sutartį objektyviuoju (lingvistiniu) metodu, konstatuotina, kad šalys Sutartimi nesusitarė, jog Prekės bus paženklintos, t. y. nei Sutartyje, nei Prekių kokybę nustatančiuose dokumentuose nėra nuostatos, kad Prekės turi būti paženklintos. Priešingai, Prekių kokybę nustatančiuose dokumentuose nurodyta, kad Prekės yra be ženklinimo. Todėl parduotos Prekės atitiko Sutarties ir Prekių kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Aiškinant Sutartį subjektyviuoju metodu (šalių derybos dėl Sutarties sąlygų, o taip pat šalių elgesys po Sutarties sudarymo) akivaizdu, kad šalys nesitarė dėl Prekių paženklinimo, t. y. Prekės neturėjo būti paženklintos, o visos su tinkamu Prekių, kurias atsakovas nusprendė įvesti į apyvartą Lietuvoje, paženklinimu susijusios pareigos teko pačiam atsakovui. Šalys buvo susitarusios tik dėl Prekių svorio ir šviežumo. Reikalavimas dėl Prekių ženklinimo buvo pradėtas taikyti tik atsakovui nusprendus jas panaudoti konkrečiam tikslui, t. y. realizuoti jas Lietuvos Respublikoje, ir šiuo tikslu 2014-09-10 pateikus deklaraciją Vilniaus teritorinei muitinei. Šis tikslas Sutartyje ar Sutarties sudarymo metu ieškovui atskleistas nebuvo, todėl jam negalėjo būti žinomas. Atsakovas nepagrįstai tvirtina, jog ieškovo veiksmai patvirtina, kad jis ne tik turėjo suprasti, bet ir suprato, kad Prekės bus išleidžiamos į laisvą apyvartą Lietuvos Respublikoje. Atsakovo neatidumas ir nerūpestingumas pasireiškė tuo, kad (1) laiku nepareiškė pretenzijų dėl Prekių kokybės trūkumų; (2) nesiėmė jokių veiksmų tam, kad pašalintų Prekių ženklinimo nebuvimą. Atsakovas nepagrįstai tvirtina, kad ne tik pagal Sutartį, bet ir viešosios teisės normas pareiga paženklinti Prekes kilo ieškovui. Šis atsakovo argumentas nepagrįstas, kadangi atsakovui, kaip Prekių importuotojui, prievolė paženklinti prekes atsirado tik jam nusprendus jas importuoti (išleisti į laisvą apyvartą) į Lietuvos Respubliką, o tai atsakovas nusprendė jau po Prekių perdavimo. Ieškovas pardavė (pristatė ir perdavė) atsakovui Prekes, kurios pardavimo momentu nebuvo importuotos į Lietuvos Respublikos teritoriją. Būtent tokį pardavimo būdą, t. y. muitinės sandėlyje, pasirinko atsakovas. Po Prekių pristatymo į jo sandėlį (2014-09-10), atsakovas pasirinko ir jų realizavimo būdą ir vietą. Prekių neįvežant ar nesiekiant jų įvežti į Lietuvos Respubliką ar kitą Europos Sąjungos valstybę, apskritai joms nėra taikomi ženklinimo reikalavimai, numatyti Reglamente ar Apraše. Būtent atsakovas buvo atsakingas ir faktiškai atliko Prekių importo formalumus bei kitas muitinės procedūras, t. y. yra laikytinas importuotoju - asmeniu, kuris išleido ar ketino išleisti į Lietuvos Respublikos laisvąją apyvartą Prekes iš trečiosios šalies – Rusijos, ir, kaip Prekių importuotojas, pagal teisės aktus buvo atsakingas už Prekių paženklinimą. Ieškovo teigimu, atsakovas Prekių nesunaikino. Atsakovo pozicija dėl ieškovo nesąžiningumo yra visiškai nepagrįsta. Ieškovo tariamas nesąžiningumas jokios įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi.