Vilniaus apygardos teismo sprendimas

1. Ieškovas S. T. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės V. T. (toliau – atsakovė) ieškovo naudai 8 688,60 Eur skolą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas patikslintu ieškiniu taip pat buvo pareiškęs reikalavimą dėl tėvystės nuginčijimo, tačiau šis reikalavimas Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. gegužės 19 d. nutartimi buvo išskirtas į atskirą bylą.

2. Ieškovas pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose (patikslintame ieškinyje, rašytiniuose paaiškinimuose) nurodė, kad jo ir atsakovės santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendimu. Nurodytame sprendime nėra nurodyta, kad atsakovė turi įsiskolinimą pagal 2009 m. vasario 9 d. pirkimo – pardavimo sutarties (toliau – Sutartis) 9 punktą. Pagal nurodytą Sutartį, sudarytą Ukmergės rajono 1-ajame notaro biure, atsakovė V. T. ir ieškovo motina A. T. bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį įsigijo butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas). Ieškovas šiam sandoriui davė sutikimą, kuris buvo patvirtintas 2009 m. vasario 9 d. Už šį Butą Sutarties šalys turėjo sumokėt 60 000 Lt (17 377,20 Eur). Atsakovė ½ dalį Buto pirko asmeninės nuosavybės teise, todėl ir už šią dalį turėjo mokėti savo asmeniniais pinigais, nes tai buvo jos asmeninė nuosavybė. Už ieškovo motinos A. T. ½ dalį Buto sumokėjo ieškovas. Atsakovė už savo dalį Buto nesumokėjo. Butas buvo perkamas per įgaliotinį A. A.. Ieškovas su atsakove kartu nebegyveno nuo 2013 m. Už Butą baigta mokėti 2017 m. balandžio 21 d. Buto savininkai reikalavo apmokėjimo, tačiau atsakovė atsisakė mokėti. Nenorėdamas, kad motina prarastų Butą, ieškovas už jį sumokėjo 60 000 Lt (17 377,20 Eur), įskaitant ir už atsakovės ½ dalį Buto. Ieškovo manymu, atsakovė turėtų už ją sumokėtą sumą grąžinti. Su atsakove tuo metu bendro ūkio nebevedė ir kiekvienas atskirai disponavo savo asmeninėmis lėšomis. Ieškovas šio turto niekada nesiekė padovanoti atsakovei, rašytinė dovanojimo sutartis niekada nebuvo sudaryta. Ieškovo vertinimu, byloje nėra teisinio pagrindo tarp šalių susiklosčiusius santykius vertinti ir kaip jungtinės veiklos (partnerystės) ar bendro ūkio vedimo pagrindu susiklosčiusius santykius, nes skirtingais laikotarpiais šalys gyveno atskirai užsienyje, bendro ūkio iki santuokos nutraukimo momento ilgą laiką nevedė, tik retkarčiais susitikdavo draugiškiems santykiams palaikyti. Tai, kad šalys kurį laiką palaikė draugiškus santykius ir vengė įforminti santuokos nutraukimą, tačiau gyveno ir dirbo skirtingose šalyse, niekaip nepatvirtina bendro ūkio vedimo siekiant turtą įgyti bendrojon nuosavybėn.