- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-24
- Bylos Nr.
- I-3262-583/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00125-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
2019 m. gegužės 6 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su patikslintu skundu į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), priteisti 28 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas teigia, kad nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2016 m. rugpjūčio 10 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN 181 brigadoje, 18 būrio 1 sekcijoje. Kalinimo Marijampolės PN metu jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas, kadangi būryje iš viso gali gyventi iki 24 nuteistųjų, tačiau paprastai nuteistųjų skaičius būryje siekdavo nuo 40 iki 50 asmenų. Pareiškėjo nuomone, kalinimas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimams, kėlė nuolatinius konfliktus bei įtampą tarp kartu gyvenančių nuteistųjų.
Pareiškėjas pažymi, kad kalinimo sąlygos neatitiko Lietuvos higienos normų reikalavimų – gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, oro ventiliacija bei apšvietimas, veisėsi parazitai ir pelėsis. Būrio sanitariniame mazge įrengti trys tupimi unitazai bei du pisuarai, tačiau tarp pisuarų nėra jokių aptvarų, o tupimus unitazus skiria tik apie 90 cm aukščio pertvaros, todėl pareiškėjas laikosi nuomonės, jog minėtos kalinimo sąlygos pažeidė jo teisę į privatumą naudojantis tualetu. Atkreipia dėmesį, kad būryje nebuvo karšto vandens, todėl rytais tekdavo praustis prausykloje, kurioje įrengta viena ilga kriauklė su keturiais čiaupais. Prausykloje rytais užtrukdavo eilėje mažiausiai 30 min., nuolat kildavo konfliktinių situacijų su kitais nusiprausti pageidaujančiais nuteistaisiais. Pasinaudoti karštu dušu leidžiama tik kartą į savaitę.
Būryje esančioje virtuvėje buvo viena viryklė bei vienas šaldytuvas. Minėtais daiktais nuolat naudodavosi apie 40 nuteistųjų, todėl norint pasigaminti maisto tekdavo laukti nuo 4 iki 8 val., šaldytuvas būdavo nuolatos perpildytas, kadangi jis nepritaikytas tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui. Būryje buvo viena skalbimo mašina, vienas skalbimas užtrukdavo apie 40–60 min., todėl norint išsiskalbti drabužius reikėdavo laukti eilės apie dvi dienas. Pažymi, kad Marijampolės PN nuteistųjų drabužius skalbdavo, tik jeigu jie turėdavo lėšų savo asmeninėje sąskaitoje.
Akcentuoja, kad kalinimas minėtomis sąlygomis prieštarauja Lietuvos Respublikos ir tarptautiniams teisės aktams, pažeidė jo garbę bei orumą, sukėlė neigiamų išgyvenimų ir psichologinę įtampą, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 28 000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į skundą nurodė, kad nepalaiko skunde nurodytų argumentų, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Marijampolės PN atsiliepime į skundą teismo prašo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimams taikyti 3 metų senaties terminą. Atkreipia dėmesį, kad įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį senaties terminą. Tai ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl ko negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esantiems asmenims. Tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus bei kontrolę.
Teisės aktai numato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui trūko apie 1 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto. Pažymi, kad nei pareiškėjas, nei kiti 18 būrio nuteistieji nėra skundęsi dėl gyvenamojo ploto trūkumo. Tokių nusiskundimų nėra pateikta nei kompetentingoms institucijoms, nei 18 būrį prižiūrinčiam specialistui, todėl darytina išvada, jog pareiškėją tenkino kalinimo sąlygos bei sanitarinio mazgo įrengimas. Taip pat pareiškėjas nesikreipė į Marijampolės PN Psichologinę tarnybą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų, o tai patvirtina faktą, kad jis nepatyrė jokių psichologinių išgyvenimų.
Marijampolės PN nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl gyvenamųjų patalpų neatitikties higienos normoms yra deklaratyvaus pobūdžio, niekuo neparemti. Marijampolės PN patalpos yra nuolat prižiūrimos, prireikus atliekami gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų remonto darbai. Sudaryta sutartis su UAB „Dezinefa“ dėl dezinfekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo. Taip pat Nacionalinis visuomenės sveikatos centras reguliariai tikrina gyvenamųjų patalpų atitiktį higienos normų reikalavimams: tikrinamos visos Marijampolės PN gyvenamosios patalpos, bendrojo naudojimo patalpos, valgykla ir t. t.
Atsiliepimas
Pabrėžia, jog pareiškėjas visiškai neįrodė galimai patirtos neturtinės žalos nustatymui reikšmingų kriterijų, o kartu su atsiliepimu pateiktų rašytinių įrodymų visuma įrodo, kad pareiškėjas nepatyrė tokių išgyvenimų, kurie yra nurodyti skunde. Neturtinės žalos atlyginimo prisiteisimas negali tapti pasipelnymo šaltiniu. Jis yra nukreiptas į prarastų neturtinių vertybių atkūrimą, o faktas, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, negalėjo jam sukelti tokių žymių, negrįžtamų psichologinių bei fizinių pasekmių, kurias privalu atlyginti pinigine išraiška. Marijampolės PN akcentuoja, jog veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas 2019 m. kovo 15 d. nutartimi nutarė administracinę bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas A. S. kreipėsi su patikslintu skundu į teismą, prašydamas priteisti neturtinės žalos, jo teigimu, atsiradusios dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, atlyginimą.
Dėl ieškinio senaties termino taikymo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015).
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos priėmimu buvo siekiama garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).
Dėl ieškinio senaties termino pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimiems laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Taigi, kaip matyti iš nurodytų išaiškinimų, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų, todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.
Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Taigi, tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).
Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.
Kiek tai būtų susiję su senaties termino atnaujinimu, teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2016 m. rugpjūčio 10 d. Kadangi pareiškėjo skundas išsiųstas 2019 m. sausio 14 d. (b. l. 6), konstatuotina, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2016 m. sausio 13 d. pareiškėjas yra praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Kaip minėta šioje byloje, pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi dėl atlyginimo žalos, kildinamos iš kalinimo sąlygų, dėl kurių akivaizdumo (ploto nepakankamumo, gyvenamųjų patalpų neatitikties higienos normų reikalavimams, dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir kt.) pareiškėjas iš karto galėjo spręsti, ar jos pažeidžia jo teises ir jam sukelia neigiamų teisinių pasekmių, todėl nėra teisinių prielaidų atnaujinti senaties termino kreipiantis su skundu į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Kadangi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjas į teismą kreipėsi 2019 m. sausio 14 d., nėra teisinio pagrindo atnaujinti termino, todėl konstatuotina, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2016 m. sausio 13 d. yra pasibaigęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas ieškinio senaties terminas, todėl ši skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Dėl kalinimo sąlygų atitikties
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Marijampolės PN buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis – nesilaikyta reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto, gyvenamosios patalpos neatitinka Lietuvos higienos normų reikalavimų – blankus apšvietimas, netinkama oro ventiliacija bei oro temperatūra. Tualete įrengti tupimi unitazai, neužtikrinama teisė į privatumą naudojantis tualetu. Būrio prausykla, virtuve bei skalbimo mašina vienu metu naudodavosi per didelis skaičius nuteistųjų, todėl tarp jų nuolat kildavo konfliktinių situacijų, įtampa.
Nagrinėjamoje byloje aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami kalinamam asmeniui (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių: elgesio trukmės, jo fizinio ir psichinio poveikio ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei jo sveikatos būklės. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos jungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos.
Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus 2019 m. vasario 25 d. pažymoje Nr. 14/07-985 „Dėl nuteistųjų skaičiaus 18 būryje“ (b. l. 30) teigiama, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. rugpjūčio 10 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN 18 būrio (181 brigada) 1 gyvenamojoje patalpoje. 18 būryje yra dvi gyvenamosios patalpos, kurios schemoje pažymėtos 1-38, plotas 39,85 kv. m, ir 1-39 patalpa, plotas 39,45 kv. m. Iš viso būryje gali gyventi iki 24 nuteistųjų. 2016 m. I ketvirtį būryje gyveno 32 nuteistieji, o 2016 m. II ir III ketvirčius – 37 nuteistieji. Pareiškėjas skunde teigia, jog visą ginčo laikotarpį gyveno 18 būrio 1 gyvenamojoje patalpose (schemoje (b. l. 41) pažymėta 1-38), o Marijampolės PN atsiliepime į skundą (b. l. 23–29) nurodo, kad 2016 m. I ketvirtį 1 gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma 16 nuteistųjų, o 2016 m. II ir III ketvirčius – 19 nuteistųjų. Įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. kovo 31 d. pareiškėjui teko 2,49 kv. m gyvenamojo ploto (39,85 / 16), o laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 10 d. – 2,09 kv. m (39,85 / 19). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu neveikė taip, kaip to reikalauja teisės aktai, ir pareiškėjui neužtikrino Taisyklių 11¹.1 punkte reglamentuoto minimalaus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto (3,1 kv. m).
Kaip minėta, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, t. y. Marijampolės PN direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Administracinėje byloje nenustatyta, kad būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose, taigi pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo tam tikrą judėjimo laisvę ir neprivalėjo didžiąją dalį laiko praleisti gyvenamojoje patalpoje.
Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą taip pat kildina iš kitų aplinkybių – neužtikrinamo tinkamo apšvietimo, oro ventiliacijos bei temperatūros, gyvenamojoje patalpoje įsiveisusių parazitų ir pelėsio, netinkamai įrengto sanitarinio mazgo. Taip pat pareiškėjas nurodė, jog nuolat tekdavo laukti ilgose eilėse prie būrio prausyklos, tualeto, virtuvėlės ir skalbimo mašinos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). Šis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principo, nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (žr., pvz., 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). EŽTT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad kaltinimai netinkamu elgesiu turi būti pagrįsti tinkamais įrodymais. Įrodinėjimo prasme tokio pobūdžio bylose, pirmiausia, remiamasi nacionaliniais įrodinėjimo standartais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apibendrindamas formuojamą praktiką, yra nurodęs, kad, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai lemia ginčo administracinėje byloje ribas (žr., pvz., 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Taigi, pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalis teigia, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pataisos namams taikomus visuomenės sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2015-11-01 iki 2018-11-01).
HN 134:2015 12 punktas teigia, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (HN 134:2015 14 punktas). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (HN 134:2015 16 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 134:2015 17 punktas). Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakų, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka (HN 134:2015 20 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 38 punktas). Pažymėtina, kad HN 134:2015 nereglamentuoja natūralios apšvietos normos.
Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Marijampolės PN 2014 m. gruodžio 30 d. su UAB „Dezinfa“ sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 27/10-157 (KN-P-2014/422) (b. l. 46–49). Minėtos sutarties 2.1 punkte teigiama, jog paslaugų teikėjas įsipareigojo Marijampolės PN teikti patalpų dezinfekcijos bei deratizacijos paslaugas. Sutartis sudaryta nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., t. y. sutarties galiojimo laikas apima visą ginčo laikotarpį. Įvertinus šią aplinkybę konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Marijampolės PN buvo atliekamas nuolatinis nariuotakojų bei graužikų stebėjimas bei jų naikinimas.
Marijampolės PN kartu su atsiliepimu pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktą Nr. PA.4-432 (23.22.4.14.4.12) (b. l. 33–35). Minėtame patikrinimo akte konstatuojama, kad patikrinimo metu Marijampolės pataisos namuose HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Atkreiptinas dėmesys, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento planinis patikrinimas atliktas 2016 m. spalio 25 d., t. y. jau pasibaigus ginčo laikotarpiui, o patikrinimo metu buvo vertinama Marijampolės PN bendrojo naudojimo patalpų (prausyklų, kirpyklos, mokymo klasių ir t. t.) atitiktis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimams, tačiau nebuvo tikrinamos nuteistųjų gyvenamosios patalpos.
Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (blogos oro ventiliacijos, blankaus apšvietimo, netinkamos oro temperatūros, vizualiai matomo pelėsio, parazitų) kreipėsi į atitinkamas institucijas, o šios į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją ar Marijampolės PN Sveikatos priežiūros skyrių (b. l. 31–32), todėl pareiškėjo teiginiai dėl gyvenamosiose patalpose buvusios netinkamos oro ventiliacijos bei temperatūros, ant sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių, blankaus apšvietimo laikytini nepagrįstais. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias kalinimo sąlygas nėra objektyvios galimybės.
Pareiškėjas skunde akcentuoja, jog siekiant pasinaudoti būrio prausykla, sanitariniu mazgu, virtuvėle ir skalbimo mašina tekdavo laukti ilgose eilėse, todėl tarp nuteistųjų nuolat kildavo konfliktinių situacijų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2010-03-03 iki 2017-01-01) skyriuje „Prausykla, tualetas“ nurodyta, kad 1 praustuvė turi būti skiriama 10 asmenų, o 1 klozetas arba unitazas – 12 žmonių. Minėtas teisės aktas nereglamentuoja, koks skaičius nuteistųjų gali naudotis pataisos įstaigoje įrengtomis virtuvėmis ar skalbimo mašinomis ir sanitariniuose mazguose esančiais pisuarais. Marijampolės PN 2019 m. vasario 25 d. pažymoje Nr. 14/07-985 teigiama, kad 18 būrio sanitariniame mazge yra 2 pisuarai ir 3 tupimi tualetai, prausykloje yra 4 vandens čiaupai, todėl atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą konstatuotina, jog būryje esančiais tualetais galėjo naudotis ne daugiau kaip 36 nuteistieji (12 * 3), o praustuvėmis – ne daugiau kaip 40 nuteistųjų (10 * 4). Kaip minėta, ginčo laikotarpiu 18 būryje buvo laikoma nuo 32 (2016 m. I ketvirtį) iki 37 (2016 m. II ir III ketvirčius) nuteistųjų. Įvertinus minėtas aplinkybes nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 10 d. Marijampolės PN pažeidė Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje nustatytą reikalavimą, jog vienas klozetas skiriamas ne daugiau kaip 12 asmenų.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas skunde nurodo, jog 18 būrio sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi tarp tualetų įrengtos tik 90 cm aukščio pertvaros, tačiau nebuvo durų, todėl kiti nuteistieji turėjo galimybę jį stebėti besinaudojantį tualetu. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato pareigos kalinimo įstaigoms sanitariniame mazge, kuris įrengtas atskiroje patalpoje nuo gyvenamosios patalpos, įrengti duris. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, yra nurodęs, kad aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, dėl kurių EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018). Įvertinus nustatytas aplinkybes (kad 18-ajame būryje tualetai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų) ir atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms, pripažinti.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėjas skunde prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 28 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis konstatuotina, jog Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. rugpjūčio 10 d. (210 parų) nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti gyvenamasis plotas bei laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 10 d. (132 paras) buvo pažeistas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje nustatytas reikalavimas, kad 1 tualetas yra skiriamas 12 asmenų.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kita (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).
Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.).
Be to, būtina pabrėžti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).
Atkreiptinas dėmesys, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumų pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2019 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3311-624/2019 ir kt.).
Pareiškėjas skunde teigia, kad dėl neteisėtų Marijampolės PN veiksmų patyrė dvasinių išgyvenimų, visada būdavo irzlus, įsitempęs, kadangi dėl gyvenamojo ploto trūkumo bei ilgų eilių siekiant pasinaudoti sanitariniu mazgu tarp nuteistųjų dažnai kildavo nesusipratimų, konfliktų, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią prašo priteisti iš valstybės. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuotus pažeidimus, jų trukmę (210 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, 132 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta, jog būrio sanitariniuose mazguose esančiu vienu tualetu naudosis ne daugiau kaip 12 asmenų), darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgus į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų turėję įtakos tolesniam pareiškėjo gyvenimui), kad atsakovės atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgus į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 300 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. S. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą pareiškėjo A. S. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.