Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 1 dalį 75 MGL (2823,75 Eur) dydžio bauda; BK 222 straipsnio 1 dalį 150 MGL (5647,5 Eur) dydžio bauda; BK 300 straipsnio 1 dalį 75 MGL (2823,75 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 200 MGL dydžio (7530 Eur) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. Š. nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, t. y.:

ji, būdama VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, įm. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, direktorė bei kasininkė, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnį būdama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 26 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. Klaipėdos mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, siekdama iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 12 straipsnio 1 dalį, kuri numato: „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 13 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuris numato: „Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: <...> 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“, 19 straipsnį, kuris numato: „1. Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. 2. Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, ir 20 straipsnio 1 dalies nuostatas „Jei dingsta arba visiškai ar iš dalies sugadinami apskaitos dokumentai, apskaitos registrai <...> Ūkio subjekto vadovas priima sprendimą dėl jų atkūrimo Vyriausybės nustatyta tvarka“ bei Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2010 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. V-46 „Dėl Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 1997 m. rugpjūčio 15 d. įsakymo Nr. 38 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintos Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės, kurios 10.15 punkte nurodyta, kad 10 metų turi būti saugomi „ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinantys apskaitos dokumentai (sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimai, kasos pajamų ir išlaidų orderiai ir kita)“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punktą, kuris numato: „Pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį“, 4 punktą, kuris numato: „Pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį. Pinigai išmokami ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį, kurį pasirašo ūkio subjekto vadovas ir vyriausiasis buhalteris (buhalteris)“, 16 punktą, kuris numato: „Visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą“, nurodė buhalterinėje apskaitoje atvaizduotas tikrovės neatitinkančias operacijas, atlikusi grynųjų pinigų priėmimo į kasą bei išmokėjimo iš kasos operacijas, nesurašė tai patvirtinančių apskaitos dokumentų, kasos knygoje neužregistravo dalies operacijų, nepateikė išlaidas patvirtinančių dokumentų, nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, bei neišsaugojo dalies apskaitos dokumentų ir tokiu būdu apgaulingai tvarkė VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, būtent:

- laikotarpiu nuo 2014-04-01 iki 2014-10-31 R. Š. žinodama, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perkamo 2008 m. laidos automobilio „TOYOTA HIACE“, kėbulo identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), kaina yra 38670 Lt (tai atitinka 11199,61 Eur), iš VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitų pervedė gavėjai UAB „(duomenys neskelbtini)“ tik 19400 Lt (tai atitinka 5618,63 Eur), UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014-04-29 surašytoje automobilio pardavimo pažymoje-sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta automobilio pardavimo kaina 19400 Lt (5618,63 Eur), pasirašė kaip pirkėjos atstovė, o likusius pinigus – 19270 Lt (5580,98 Eur) – už automobilį pervedė L. P.. R. Š., siekdama pateisinti L. P. atliekamus pinigų pervedimus, su L. P. sudarė 2014-04-03 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) darbų perdavimo–priėmimo aktą dėl automobilio remonto ir kitų darbų atlikimo, nors žinojo, kad L. P. automobilio remonto ir kitų darbų pagal (duomenys neskelbtini) sutartį, (duomenys neskelbtini) darbų perdavimo–priėmimo aktą laikotarpiu nuo 2014-04-03 iki 2014-04-11 neatlikinėjo. R. Š. duomenis iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014-04-29 pažymos-sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014-04-03 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) darbų perdavimo–priėmimo aktą perdavė VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei R. J., nesupratusiai R. Š. nusikalstamo veikos pobūdžio, bei nurodė duomenis iš dokumentų, duomenis apie atliktus pinigų pervedimus įtraukti į buhalterinę apskaitą;

- laikotarpiu nuo 2006-07-26 iki 2014-10-30 atlikusi 139 grynųjų pinigų priėmimo į kasą operacijas, iš viso priėmusi į kasą 101201,30 Lt (29309,92 Eur), nesurašė 139 kasos pajamų orderių;

- laikotarpiu nuo 2006-09-06 iki 2014-10-31 atlikusi 321 grynųjų pinigų paėmimo iš kasos operacijas, iš viso iš kasos paėmusi 95802,67 Lt (27746,37 Eur), nesurašė 321 kasos išlaidų orderį;

- laikotarpiu nuo 2014-10-31 iki 2014-11-10 kasoje buvusius grynuosius pinigus – 5776,15 Lt (1672,89 Eur) – panaudojo nesurašant apskaitos dokumentų;

- laikotarpiu nuo 2010-08-10 iki 2014-11-10 atlikusi 86 pinigų paėmimo iš kasos operacijas, iš viso iš kasos paėmusi 65106,51 Lt (18856,19 Eur), nesurašė kasos išlaidų orderių, dalį šių pinigų, o būtent 39889,74 Lt (11552,87 Eur), išleido nesurašant apskaitos dokumentų;

- laikotarpiu nuo 2007-08-08 iki 2014-01-02 pagal 28 atvejais kasos išlaidų orderius iš kasos paėmus 7598,58 Lt (2200,70 Eur), iš jų: 2006 m. 1 atveju – 450 Lt (130,33 Eur), 2007 m. 2 atvejais – 3200 Lt (926,78 Eur), 2011 m. 5 atvejais – 1853,73 Lt (536,88 Eur), 2012 m. 4 atvejais – 499,12 Lt (144,56 Eur), 2013 m. 17 atvejų – 4956,52 Lt (1435,51 Eur), 2014 m. 1 atveju – 89,21 Lt (25,83 Eur), panaudojimo nepagrindė apskaitos dokumentais;

- laikotarpiu nuo 2010-08-12 iki 2014-06-02 12 atvejų 5366,07 Lt (1554,12 Eur), iš jų: 2010 m. 2 atvejais – 671,73 Lt (194,55 Eur), 2012 m. 8 atvejais – 2694,34 Lt (780,33 Eur), 2014 m. 2 atvejais – 2000 Lt (579,24 Eur) darbo užmokesčio išmokėjimo nepagrindė apskaitos dokumentais; neišsaugojo apskaitos dokumentų:

- 2014-04-29 pažymos-sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindė transporto priemonės „TOYOTA HIACE“, (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimą už 19400 Lt (5618,63 Eur);

- laikotarpiu nuo 2010-08-12 iki 2014-10-08 23 atvejais neišsaugojo mokėjimo kvitų, kuriais pagrindė 25216,77 Lt (7303,28 Eur), iš jų: 2010 m. 1 atveju – 2670 Lt (773,29 Eur), 2012 m. 7 atvejais – 6670 Lt (1931,76 Eur), 2013 m. 9 atvejais – 10646,77 Lt (3083,52 Eur), 2014 m. 6 atvejais – 5230 Lt (1514,71 Eur), grynųjų pinigų įmokėjimą į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (LTL), esančią „(duomenys neskelbtini)“, AB.

Dėl 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 19 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti laikotarpio nuo 2006 m. liepos 26 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

2. R. Š. nuteista už tai, kad pagamino netikrus dokumentus, o būtent:

ji, būdama VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktore, laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. Klaipėdos mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje tyčia, žinodama, kad 2014 m. balandžio 3–11 d. L. P., kaip individualią veiklą pagal verslo liudijimą vykdantis asmuo, nevykdė transporto priemonės „TOYOTA HIACE“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), greičių dėžės remonto, įpurškimo sistemos remonto, kėbulo remonto, dažymo, poliravimo darbų, salono cheminio valymo darbų, nepardavė padangų, kaip užsakovės VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ atstovė patvirtino savo parašu 2014 m. balandžio 3 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje tariamai su L. P. susitariama dėl automobilio remonto, apžiūros, plovimo, salono valymo, poliravimo darbų atlikimo už 19270 Lt (tai atitinka 5580,98 Eur), taip pat 2014 m. balandžio 11 d. darbų perdavimo–priėmimo aktą, kuriame nurodoma, kad L. P. tariamai atliko greičių dėžės remontą, įpurškimo sistemos remontą, kėbulo remonto, dažymo, poliravimo darbus, salono cheminio valymo darbus, pardavė padangas.

Tokiu būdu R. Š. savo parašu patvirtindama 2014 m. balandžio 3 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) darbų perdavimo–priėmimo aktą pagamino netikrus 19270 Lt (5580,98 Eur) vertės paslaugų atlikimo VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus.

3. R. Š. nuteista už tai, kad iššvaistė jai patikėtą svetimą turtą, būtent:

ji, būdama VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktore bei kasininke, laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. Klaipėdos mieste, iššvaistė jai patikėtus ir jos žinioje buvusius VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pinigus, būtent:

- 2007-09-17 2 atvejais kasos pajamų orderiais priimtų 8969,48 Lt (2597,74 Eur) gavimo ir 2012-03-27 1 atveju kasos pajamų orderiu priimtų 48 Lt (13,90 Eur) surinktų aukų, iš viso 3 atvejais 9017,48 Lt (2611,64 Eur) neužregistravo kasos knygoje, tokiu būdu nepadidino dokumentinio pinigų likučio, šių pinigų – iš viso 9017,48 Lt (2611,64 Eur) – neperdavė naujai paskirtai direktorei R. F., apskaitos dokumentais nepagrindė šių pinigų panaudojimo;

- 2014-10-31 kasoje buvusius grynuosius pinigus – 5776,15 Lt (1672,89 Eur) – 2014-11-10 išeidama iš darbo neperdavė naujai paskirtai direktorei R. F., apskaitos dokumentais nepagrindė šių pinigų panaudojimo.

Tokiu būdu VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktorė bei kasininkė R. Š. iš viso iššvaistė 14793,63 Lt (4284,53 Eur).

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 184 straipsnio 1 dalies

8. Siekdamas motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė liudytoją D. P., kuri pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausta.

10. Nors apeliantė ginčija, kad VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ buvo paskolinta 8 969,48 Lt, tačiau tai patvirtina kasos pajamų orderiai: 2007 m. rugsėjo 17 d. dok. Nr. 231 D. P. suteikė 3499,56 Lt (t. 3, b. l. 183), o 2007 rugsėjo 17 d. dok. Nr. 232 R. Š. suteikė 5469,92 Lt (t. 3, b. l. 184) paskolas, bendra suma – 8969,48 Lt jų neužregistravo kasos knygoje. Šis faktas yra patvirtintas ir specialisto išvadoje (t. 9, b. l. 88). Paminėtina, kad nuteistoji pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigė, jog ji su darbuotojomis R. J., L. P. (S.) ir D. P. pasirašė skolos raštelius, patvirtinančius, kad kiekviena iš jų paskolino pinigų sumą, kurios reikėjo atlyginimams išmokėti. Šiais skolos rašteliais buvo užtikrinta, kad pinigai bus grąžinti, jie buvo išmokėti po pusės metų (t. 9, b. l. 162).

11. Savo apeliaciniame skunde nuteistoji teigia asmeninėmis šeimos lėšomis nuolat rėmusi VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ bei, kad 2012 m. kovo mėnesio pabaigoje jos šeima paskolino viešajai įstaigai 4 800 Lt, tai pagrindžia tokiais įrodymais: 1) byloje esančiu banko sąskaitos išrašu, kuris patvirtina, kad jos sūnus paskolino viešajai įstaigai 2012 m. kovo 29 d. 3 800 Lt (t. 2, b. l. 71); 2) kasos pajamų orderiais Nr. 1559 ir 1559, kurie patvirtina, kad jos dukros paskolino įstaigai po 500 Lt ir tai užregistruota 2012 m. kovo 29–31 d. kasos knygoje (t. 3, b. l. 68).

12. Todėl remiantis tuo, kas išdėstyta, nepritartina nuteistosios teiginiui, kad jos parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu ir kad jokios paskolos VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo suteiktos. Apeliacinės instancijos teismui įvertinus specialisto išvadas, byloje esančius dokumentus, pačios nuteistosios bei liudytojos D. P. parodymus, nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pinigai 8 969,48 Lt buvo paskolinti.

13. Nors apeliantė savo apeliaciniame skunde teigia, kad ji negalėjo iššvaistyti 5 469,92 Lt, nes pati šią sumą paskolino viešajai įstaigai, tačiau teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka. R. Š. nuteista pagal BK 184 straipsnio 1 dalį už tai, kad iššvaistė jai patikėtą ar jos žinioje buvusį svetimą turtą. Šiuo atveju svarbu, kad R. Š. buvo viena iš VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ steigėjų ir direktorė, o tai reiškia, kad būtent jos žinioje buvo svetimas (įmonės) turtas, kurį ji iššvaistė. Teisiškai reikšminga, kad jeigu asmuo paskolina įmonei tam tikrą pinigų sumą, įmonė lieka šiam asmeniui skolinga, po paskolos suteikimo, nepriklausomai nuo to, ar lėšos įneštos į kasą, ar ne, paskolintieji pinigai (kol nebus grąžinti paskolą suteikusiam asmeniui) jau priklauso įmonei. Todėl jeigu šis asmuo, naudodamasis savo įgaliojimais įmonėje, paskolintus pinigus iššvaisto, tai nereiškia, kad buvo iššvaistyti to asmens asmeniniai pinigai ir tai nėra kliūtis kilti baudžiamajai atsakomybei. Šis apeliantės argumentas, kad ji pati skolino pinigus, todėl jų iššvaistyti negalėjo, kaip tik patvirtina, kad ji nedarė tinkamos skirties tarp savo asmeninių ir įmonės lėšų, elgėsi su svetimais (įmonės) finansais kaip su savais, tvarkė buhalterinius dokumentus nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, registravo fiktyvias paskolas siekdama dirbtinai nuslėpti įmonės finansinę situaciją.

14. Nepritartina apeliantės argumentui, jog nėra pagrindo teigti, kad ji iššvaistė 48 Lt bei kad 48 Lt nėra pakankama suma baudžiamajai atsakomybei užtraukti. Pažymėtina, kad 2018 m. kovo 22 d. specialisto išvadoje yra nustatyta, kad R. Š. 2012 m. kovo 27 d. kasos pajamų orderiu pagrindė 48 Lt aukos iš savanorės D. A. gavimą, tačiau neužregistravo to kasos knygoje (t. 9, b. l. 89). Tai patvirtina kasos pajamų orderis bei atitinkamo laikotarpio kasos pajamų lapas (t. 3, b. l. 69, 71), todėl abejoti šiais įrodymais nėra pagrindo. Būtų galima sutikti su apeliantės teiginiu, kad 48 Lt yra per maža suma baudžiamajai atsakomybei kilti, tačiau šiuo atveju iššvaistyta 48 Lt suma nėra pavienis atvejis, o tik viena iš apeliantei inkriminuotos nusikalstamos veikos darymo metu iššvaistytos bendros sumos dalių, todėl toks argumentas neturi teisinio pagrindo.

15. Nors apeliantė teigia, kad 2014 m. spalio 31 d. ji negalėjo perduoti 5776,15 Lt likučio naujai direktorei R. F., nes tokių pinigų kasoje negalėjo būti, tačiau teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka. Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja R. F. parodė, kad R. Š. išeidama iš darbo turėjo jai perduoti apie 5000–7000 Lt kasos likutį, tačiau to nepadarė. Apie įsiskolinimus ji sužinojo iš R. J.. Trūkumai buvo nustatyti R. Š. išėjus (t. 7, b. l. 155). Liudytoja E. V. patvirtino, kad organizacijoje buvo chaotiškas lėšų tvarkymas, į įmonės veiklą buvo įtrauktos R. Š. asmeninės sąskaitos (t. 8, b. l. 10, 11). Įvertinus bylos duomenis matyti, kad 2014 m. spalio 31 d. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos likutis yra pagrįstas oficialiais dokumentais (t. 9, b. l. 93) bei įvertintas specialisto išvadose (t. 9, b. l. 89). Taip pat jo egzistavimą patvirtina ir liudytojų parodymai. Todėl apeliantės teiginys, jog kasos likučio nebuvo galima perduoti dėl to, kad pinigų tiesiog nebuvo, patvirtina tik tai, kad jie buvo iššvaistyti.

16. Savo apeliaciniame skunde apeliantė klaidingai teigia, jog dėl valiutų skirtumo iš kasos buvo nurašyta per maža suma, o prokuroras į šią klaidą neatsižvelgė. Atkreiptinas dėmesys, jog dėl eurų neperskaičiavimo į litus susidaręs 4513,15 Lt skirtumas mažina VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ dokumentinį pinigų likutį kasoje iki 547,32 Lt, tačiau tik 2014 m. gegužės 15 d. (t. 9, b. l. 73), o ne 2014 m. spalio 31 dienos duomenimis. Šis skirtumas buvo įvertintas specialisto išvadoje (t. 9, b. l. 80) ir į kaltinimą neįrašytas.

17. Nepritartina apeliantės teiginiui, jog prokuroras kaltinime išskirdamas kaip atskiras 8 969,48 Lt bei 5 776,15 Lt iššvaistytas sumas gerokai viršija specialistės apskaičiuotą 2014 m. spalio 31 d. kasos likutį, iššvaistytą sumą dubliuoja. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistosios pateikti dokumentai buvo įvertinti papildomoje specialisto išvadoje (t. 9, b. l. 80, 87), o į šį vertinimą atsižvelgta prokuroro prašyme pakeisti kaltinime nurodytų veikų faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis (t. 9, b. l. 129, 130). Tai yra atskiros sumos, visa tai buvo išsamiai įvertinta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl apeliantės teiginys nepagrįstas.

18. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi aptarti įrodymai patvirtina specialisto išvadoje įvardytas ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertintas aplinkybes, jog nuteistoji, būdama VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, iššvaistė jai patikėtus ir jos žinioje buvusius pinigus. R. Š. akivaizdžiai suvokė, kad neteisėtai naudoja jos žinioje esantį turtą ir tokiu būdu pažeidžia įstaigos interesus, daro jai žalą, ir to norėjo, veikė tiesiogine tyčia, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo jos nusikalstamą veiką pagal BK 184 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies ir BK 300 straipsnio 1 dalies

19. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą bei pats atlikęs įrodymų tyrimą ir vertinimą, konstatuoja, jog, spręsdamas nuteistosios R. Š. kaltės klausimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl pagrįstai pripažino, jog įrodyta, kad R. Š. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje.

20. Savo apeliaciniame skunde nuteistoji klaidingai teigia, jog ji nepagrįstai nuteista dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir kad jos veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo nustatyta asmens tyčios apgaulingai vesti apskaitą.

21. Pažymėtina, jog kasacinės instancijos teismas savo praktikoje yra pasisakęs, jog objektyviai tiek apgaulingas, tiek aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas iš esmės sutampa. Esminis aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo atskyrimo nuo apgaulingo kriterijus yra kaltės forma – aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip viena iš BK 223 straipsnio dispozicijoje įtvirtintų alternatyvių veikų, padaromas tik neatsargia kaltės forma.

22. Nors nuteistoji pirmosios instancijos teismo posėdyje savo kaltę neigė, tačiau R. F., E. V., S. K., R. J., L. S., Z. S. duoti parodymai, iš dalies ir pačios nuteistosios duoti parodymai patvirtino specialisto išvadose konstatuotas aplinkybes dėl buhalterinėje apskaitoje tikrovės neatitinkančių operacijų (atlikus grynųjų pinigų priėmimo į kasą bei išmokėjimo iš kasos operacijas), tai patvirtinančių apskaitos dokumentų nesurašymo (kasos knygoje neužregistravus dalies operacijų), išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikimo, dokumentų saugojimo tvarkos nenustatymo (neužtikrinus dokumentų saugumo bei neišsaugojus dalies apskaitos dokumentų).

23. Pažymėtina, kad nuteistoji pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad nebuvo nustačiusi dokumentų saugojimo tvarkos (t. 9, b. l. 160). Liudytoja R. F. parodė, jog įmonėje dokumentai buvo tvarkomi chaotiškai ir nesaugomi, o įmonės veiklą teko tęsti pagal tuos buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie buvo palikti įstaigos patalpose (t. 7, b. l. 154). Liudytoja E. V. patvirtino, kad nebuvo atskiro kabineto dokumentams laikyti, jie buvo netvarkingi, jų niekas neperdavė, dokumentų trūko nepaisant to, kad R. Š. atnešė papildomų dokumentų maiše (t. 8, b. l. 10, 11). Liudytoja S. K. patvirtino, kad dokumentai buvo labai netvarkingi ir jų trūko (t. 7, b. l. 157, 158). Liudytoja R. J. nurodė, kad už kasos operacijas atsakė R. Š., kasos dokumentų galėjo trūkti, prašydavo R. Š. juos pasirašyti, tačiau ji to nedarė. Apskaitos dokumentai buvo laikomi labai netvarkingai (t. 8, b. l. 13). Liudytoja L. S. parodė, kad, kai dirbo buhaltere, kasos pajamų ir išlaidų orderius jai tekdavo pildyti pačiai, nes pinigai būdavo imami nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos (t. 7, b. l. 160). Liudytoja Z. S. nurodė, kad R. Š. ne visada tvarkingai pristatydavo dokumentus, susijusius su pinigų paėmimu ir panaudojimu, įstaigoje dokumentų surašymas vyko chaotiškai (t. 7, b. l. 161).

24. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog faktinių duomenų visuma patvirtina, kad R. Š. sąmoningai neteisingai tvarkė įstaigos buhalterinę apskaitą, t. y. būdama VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktorė bei kasininkė, atsakinga už tinkamą savo įstaigos buhalterinės apskaitos organizavimą, tyčia, siekdama iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, nurodė savo įstaigos buhalterinėje apskaitoje parodytas tikrovės neatitinkančias operacijas, atlikusi grynųjų pinigų priėmimo į kasą bei išmokėjimo iš kasos operacijas, nesurašė tai patvirtinančių apskaitos dokumentų, kasos knygoje neužregistravo dalies operacijų, nepateikė išlaidas patvirtinančių dokumentų, nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, bei neišsaugojo dalies apskaitos dokumentų. Tokiu būdu ji tyčia sąmoningai pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, dėl to laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 26 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. negalima iš dalies nustatyti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

25. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia. Apgaulingos apskaitos tvarkymo atveju kaltininkas suvokia, kad buhalterinę apskaitą tvarko pažeisdamas teisės aktus, reglamentuojančius apskaitos tvarkymą, numato, kad dėl to nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori. Nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistoji R. Š. buvo įstaigos direktorė, todėl dėl savo užimamų pareigų turėjo teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti jo veiklą. Visa tai įrodo, kad pirmosios instancijos teismas nuteistosios nusikalstamą veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kvalifikavo teisingai ir paneigia R. Š. argumentą, kad nebuvo nustatyta asmens tyčios apgaulingai vesti apskaitą neišrašant ar neišsaugant dokumentų ir kad jos padaryta nusikalstama veika atitiktų aplaidaus apskaitos tvarkymo požymius pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

26. Nuteistosios apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, jog dėl to, kad ji suklastojo buhalterinės apskaitos dokumentus, jos veika pagal BK 300 straipsnį neturėjo būti atskirai kvalifikuojama. Pažymėtina, kad veika kvalifikuojama tik pagal BK 222 straipsnį tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą suklastojami buhalterinės apskaitos dokumentai arba apskaitos registrai, o tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant minėtą apskaitą suklastojami ir kiti, ne buhalterinės apskaitos, dokumentai, kvalifikuojama pagal abu straipsnius. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. Š. suklastojo ne tik buhalterinės apskaitos, bet ir kitus dokumentus: 2014 m. (duomenys neskelbtini) sutartį ir 2014 (duomenys neskelbtini) darbų perdavimo–priėmimo aktą, todėl ši jos veika buvo pagrįstai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.

27. Iš bylos medžiagos ir skundžiamo pirmosios instancijos nuosprendžio matyti, kad nuteistoji žinodama, kad iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ perkamo automobilio „Toyota Hiace“ kaina yra 38670 Lt (11199,61 Eur), iš VšĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitų pervedė gavėjai UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ tik 19400 Lt (5618,63 Eur), UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. balandžio 29 d. surašytoje automobilio pardavimo pažymoje-sąskaitoje nurodyta automobilio pardavimo kaina 19400 Lt (5618,63 Eur), pasirašė kaip pirkėjos atstovė, o likusius pinigus – 19270 Lt (5580,98 Eur) – už automobilį pervedė L. P.. R. Š., siekdama pateisinti L. P. atliekamus piniginių lėšų pervedimus, su L. P. sudarė 2014 m. (duomenys neskelbtini) sutartį ir 2014 m. (duomenys neskelbtini) darbų perdavimo–priėmimo aktą dėl automobilio remonto ir kitų darbų atlikimo, nors žinojo, kad L. P. automobilio remonto ir kitų darbų nei pagal 2014 m. balandžio 3 d. sutartį, nei pagal 2014 m. balandžio 11 d. darbų perdavimo–priėmimo aktą laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki 2014 m. balandžio 11 d. neatlikinėjo.

29. Nors nuteistoji R. Š. kaltės dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad nepaisant to, jog automobilis kainavo 38670 Lt, tačiau UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo 19400 Lt, o likusią dalį sumokėjo P.. Suprato, kad pirko jau suremontuotą automobilį (t. 9, b. l. 162). Šias aplinkybes patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai. A. S. parodė, kad su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atsiskaityta pavedimu už sumą, kuri buvo nurodyta sąskaitoje (t. 8, b. l. 5). S. P. parodė, kad pardavinėjamas automobilis jau buvo suremontuotas (t. 8, b. l. 7, 8). L. P. parodė, kad neatliko įpurškimo sistemos, greičių dėžės bei kėbulo remonto, taip pat ir dažymo darbų. Prieš pasirašydama sutartį jau žinojo, kad darbai atlikti, su pirkėja nebendravo (t. 8, b. l. 9).

30. Įvertinęs ir ištyręs šiuos skundžiamo nuosprendžio bei kitus bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog nuteistoji sudarydama ir pasirašydama sutartį bei darbų perdavimo–priėmimo aktą su L. P., kaip individualią veiklą pagal verslo liudijimą vykdančiu asmeniu, šiuos dokumentus suklastojo, nes akivaizdžiai žinojo, kad aptariami dokumentai buvo apsimestiniai ir jokie darbai nebuvo atliekami, todėl R. Š. nusikalstama veika pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai, nes už šią nusikalstamą veiką atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą bei aiškiai netikrą ar aiškiai suklastotą tikrą dokumentą panaudojo.

31. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra išaiškinta, kad BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrina teisingą dokumentų apyvartą. Nors BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Todėl apeliantės argumentas, kad jos apsimestiniai, padirbti ir jos nusikalstamos veikos pobūdžio nesupratusiai buhalterei R. J. įtraukti į apskaitą paduoti fiktyvūs dokumentai yra tik formalus pažeidimas, kuris nesukėlė jokių pavojingų pasekmių, yra atmestinas.

32. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu, kad jos veiksmai atitinka būtinojo reikalingumo sąlygas. Būtinasis reikalingumas numatytas BK 31 straipsnyje, kurio 1 dalyje teigiama, jog asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Be to, BK 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo, savo veiksmais sudaręs pavojingą situaciją, gali pasiremti būtinojo reikalingumo nuostatomis tik tuo atveju, jeigu pavojinga situacija sudaryta dėl neatsargumo. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, jog gresiantis pavojus turi būti realus. Nuteistajai inkriminuotas tyčinis nusikaltimas, visiškai įrodyta, kad nusikalstamą veiką ji padarė tiesiogine tyčia. Taip pat nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog nenustatyta, kad kam nors būtų grėsęs koks nors pavojus. Tad apeliantės teiginiai, kad jai teko padaryti nusikalstamą veiką tam, kad nepadarytų kitos, jos manymu, sunkesnės nusikalstamos veikos, tokiu būdu sutrikdant įprastinę įstatymų numatytą teisinių dokumentų apyvartą, siekiant išsaugoti savo vadovaujamos įstaigos reputaciją ir galimybę naudotis transporto priemone, neturi jokio teisinio pagrindo.

33. Nepritartina ir apeliantės teiginiui, kad ji galėtų būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, esą panašaus pobūdžio veiksmai teismų praktikoje pripažįstami mažareikšmiais. Kaip tokios praktikos pavyzdį nuteistoji nurodė Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-142-255/2016. Tačiau nurodoma teismų praktika šioje byloje negalima vadovautis, nes minėtos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos: veiklos pobūdis, ūkinės finansinės veiklos aktyvumas, įmonės vadovo vadovavimo laikotarpio intensyvumas, ūkinių operacijų ir įvykių skaičius, padarytos žalos dydis bei grėsmė baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismai turi vadovautis tik tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, sprendžiant analogiškas bylas.

34. Pažymėtina, jog BK 37 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo daryti išvados, kad R. Š. veika yra mažareikšmė ir to nepaneigia apeliantės argumentas, kad ji VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ žalos nepadarė. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl veikos pavojingumo, vertinamas ne tik veikos pavojingumas juridinio asmens (šiuo atveju VšĮ „(duomenys neskelbtini)“) interesams, bet ir veikos pavojingumas baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei (teisingai dokumentų apyvartai, normaliai institucijų veiklai) kartu su kitomis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, kurios atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, neteikia pagrindo padarytą veiką vertinti kaip mažareikšmę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesvarstė BK 37 straipsnio taikymo galimybės ir R. Š. nusikaltimo nepripažino mažareikšmiu.

35. Nesutiktina su apeliantės argumentu, kad jeigu pagal turimus duomenis specialistei pavyko apskaičiuoti visas įmonės pajamas bei išlaidas, tai reiškia, kad rasti pažeidimai nesutrukdė nustatyti įstaigos veiklos, pajamų, įsipareigojimų bei turto dydžio ir struktūros. Kasacinės instancijos teismas bylose dėl BK 222 straipsnio taikymo yra pasisakęs, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė.

36. Apeliantės teiginys, kad už buhalterinę apskaitą buvo atsakinga R. J., nes ji tvarkė buhalterinę apskaitą, išrašydavo kasos pajamų ir išlaidų orderius, pildė kasos knygą, teikė orderių numerius, juos atspausdindavo, o pristatytus čekius suvesdavo, susegdavo į kasą, yra tik iš dalies teisingas ir klaidinantis nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių požiūriu, nes apeliantė šiuo teiginiu implikuoja, kad pažeidimai buvo padaryti būtent R. J., o ne nuteistosios.

37. Plačiai dėstydama aplinkybes apie, jos teigimu, buhalterės R. J. padarytus pažeidimus nuteistoji bando perkelti atsakomybę ant kito asmens. Nagrinėjamos bylos atveju reikėtų vadovautis kasacinės instancijos teismo praktika bylose dėl nusikalstamos veikos subjekto nustatymo. Įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai sąmoningai pateikinėja buhalteriui suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad jis juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalteris apie tai neinformuojamas arba iš viso nepateikia buhalteriui dokumentų apie įmonėje įvykusias operacijas. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterio rankomis, šiam nesuvokiant daromos veikos pavojingumo.

38. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu, jog skundžiamame teismo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimų, nes esą už kaltinime nurodytus buhalterinius pažeidimus yra numatyta ne baudžiamoji, o administracinė atsakomybė.

39. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus nustatyta ir baudžiamoji atsakomybė (BK 222 straipsnio 1 dalis ir 223 straipsnio 1 dalis), ir administracinė atsakomybė (Administracinių nusižengimų kodekso 205 straipsnis), tačiau sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo, svarbu įvertinti padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimų kiekį, nes baudžiamajai atsakomybei kilti yra būtini padariniai, kuriuos dažniausiai lemia ne vienas, o keliolika Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimų.

40. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padarinių: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Padarinių konstatavimas yra teisės klausimas, todėl ar kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, sprendžia teismas. Tačiau priimdamas sprendimą jis remiasi specialisto išvada, kuri yra techninio pobūdžio išvada, ir teismas ją vertina teisės požiūriu visų bylos duomenų kontekste.

41. Iš bylos medžiagos bei skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog R. Š. buvo padariusi daug ilgą laiką trukusių Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimų, kurie buvo patvirtinti specialistės išvadomis, liudytojų parodymais pirmosios instancijos teismo posėdyje, dokumentais bei tinkamai ištirti ir įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Taip pat buvo visiškai įrodyta, kad dėl minėtų pažeidimų kilo žalingi padariniai VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ interesams ir finansinei būklei. Šių pažeidimų mastai buvo per dideli, kad leistų kilti administracinei, o ne baudžiamajai atsakomybei, todėl klausimų dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo.

Dėl civilinio ieškinio

42. Nuteistoji nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš jos priteisti civilinį ieškinį VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ naudai ir savo apeliaciniame skunde prašo jį palikti nenagrinėtą. BPK 109 straipsnyje išdėstyta, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptartų įrodymų visuma nustatyta, kad dėl neteisėtų R. Š. veiksmų VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ patyrė žalą, R. Š. būdama šios įstaigos vadovė veikė nusikalstamai, iššvaistė jai patikėtą svetimą turtą, o tarp neteisėtų jos veiksmų ir žalos įstaigai yra priežastinis ryšys, kurio nebūtų atsiradę, jeigu nuteistoji nebūtų veikusi neteisėtai, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas dėl civilinio ieškinio priteisimo yra teisingas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios R. Š. apeliacinį skundą atmesti.