Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. Š. ir D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikia nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis); atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) (CK 6.246 straipsnis); kaltę, kuri preziumuojama, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnis), ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. v. J. A., bylos Nr. 3K-3-467/2011).

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (griežtoji civilinė atsakomybė) (CK 6.271 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą nustato įstatymas. Šis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią asmuo patyrė būdamas administracinių teisinių santykių subjektu, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kaip minėta, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015).

Neteisėtus atsakovo veiksmus pareiškėjai grindžia Šiaulių apygardos teismo 2018-01-31 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. M1-22-519-2018, kuria buvo pripažinta, kad A. N. įvykdė baudžiamojo įstatymo uždraustas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 10 punkte, 286 straipsnyje, 145 straipsnio 2 dalyje numatytas visuomenei pavojingas veikas ir A. N. skirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Vertinant šį pareiškėjų skundo pagrindą svarbu pažymėti, kad minėtame Šiaulių apygardos teismo procesiniame dokumente nebuvo nagrinėjami ir tuo pačiu nebuvo konstatuoti jokie valstybės pareigūnų neteisėti veiksmai, kaip būtina Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti sąlyga. Priešingai, Šiaulių apygardos teismas nutartimi pripažino, kad „<...> A. N. 2016 m. rugpjūčio 12 d. 18.10 val., prie savo motinos namų – (duomenys neskelbtini), Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio pareigūnams L. Š. ir I. B. atvykus pagal gautą pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje bei pranešus apie jo sulaikymą, nevykdė pareigūnų teisėtų reikalavimų, t. y. pasipriešino policijos pareigūnams, panaudodamas fizinį smurtą, o būtent: pareigūnams dėl įvykdytos nusikalstamos veikos bandant jį sulaikyti ir pristatyti į policijos komisariatą, pradėjo priešintis aktyviais veiksmais – mosikavo rankomis, bandydamas suduoti smūgius jį sulaikantiems policijos pareigūnams, ir vyriausiajai patrulei I. B., bandant uždėti jam antrankius, peiliu vieną kartą smogė vyriausiajai patrulei I. B., o jai nepataikęs, vieną kartą peiliu dūrė vyriausiajam patruliui L. Š. į kaklą, taip padarydamas L. Š. durtinę-pjautinę žaizdą kaklo dešinėje pusėje, ko pasėkoje L. Š. įvykio vietoje mirė nuo ūmaus nukraujavimo į vidaus ertmes ir išorę dėl durtinio-pjautinio sužalojimo kaklo dešinėje, ir taip nužudė L. Š., vykdžiusį savo tarnybos pareigas.“. Tokia teismo konstatuota situacija neatitinka CK 6.271 straipsnio dispozicijos, kurioje konstatuota, kad valstybė privalo atlyginti žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, o ne privačių fizinių asmenų nusikalstamais veiksmais padarytą žalą.

Kitas pagrindas, kuriuo pareiškėjai grindžia atsakovo neteisėtus veiksmus yra Tarnybinio patikrinimo dėl Telšių apskr. VPK patrulių darbo organizavimo ir vykdymo 2016-10-11 išvada Nr. 56TPI-12 (Išvada, tomas II, b.l. 150-180). Tarnybinis patikrinimas buvo atliekamas žuvus pareigūnui L. Š. ir pagal pirminius duomenis nesuveikus policijos pareigūno prieš asmenį panaudotam elektros impulsiniam prietaisui TASER. Be to, buvo pateikta informacija, kad pareigūnas nereagavo į T. N. pranešimą apie tai, jog jos sūnus A. N. grasina susidorojimu, ir pasiūlė pranešėjai ateiti ir visa tai surašyti kitą dieną (2016-08-16). Išvadoje konstatuota, kad:

1. Telšių apskr. VPK pareigūnas A. T. 2016-08-12 gavęs pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje nepranešė apie tai policijai, o apsiribojo pasiūlymu pačiai T. N. pasiskambinti pagalbos telefonu 112. Tai reiškia, kad pareigūnas savo pareigą veikti (būti aktyviu) perkėlė nuo smurto artimoje aplinkoje nuketėjusiam asmeniui, tuo pažeisdamas Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 3 punktą.

2. BPC Klaipėdos skyriaus jaunesnioji specialistė N. G. pagal T. N. pateiktą pranešimą įvedė teisingus duomenis į BPC informacinę sistemą (nurodyta pagrindinė informacija, kad asmuo peiliu sužalojo šunį, kad grasina padegti namą, kad agresyvus), tačiau ši informacija nepripažintina korektiška (neįvesta informacija, apie smurtautojo nestabilią psichinę būklę: „dabar negrasina, bis šneka su kitu pasauliu, jam biškį su nervais negerai, dar išvis gal greitąją reikia kviesti“, kad grasino ir vakar ir šiandien, kad kaimynams grasino). Tačiau šios aplinkybės nesudaro teisinio ir faktinio pagrindo spręsti N. G. tarnybinės atsakomybės klausimo.

3. Telšių apskr. VPK OVS pareigūnai R. B. ir A. P. 2016-08-12 savo pareigas atliko tinkamai.

4. Telšių apskr. VPK pareigūnai L. Š. ir I. B. 2016-08-12 reaguodami į pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje turėjo visas susiklosčiusiai situacijai reikalingas technines priemones ir informaciją būtiną psichologiškai pasiruošti sulaikyti smurtaujantį asmenį.

5. Telšių apskr. VPK pareigūnams L. Š. ir I. B. 2016-08-12 bandant sulaikyti smurtaujantį asmenį buvo faktinis ir teisinis pagrindas panaudoti fizinę jėgą.

6. Telšių apskr. VPK pareigūnai L. Š. ir I. B. 2016-08-12 bandydami sulaikyti smurtaujantį asmenį padarė šias taktines klaidas: galimai netinkamas situacijos ir sulaikomo asmens pavojingumo įvertinimas ir psichologinis pasirengimas sulaikymui, tarpusavio ir sulaikomo asmens nesuderinamumas, tinkamo atstumo nesilaikymas, per didelis pasikliovimas ir galimai netinkamas prietaisų TASER panaudojimas, klaidingas taktinis išsidėstymas sulaikymo metu, netinkama sulaikomo asmens rankų fiksavimo ir antrankių uždėjimo taktika.

7. I. B. 2016-08-12 nesuteikė pirmosios medicinos pagalbos, kai teikti privalėjo pagal Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

8. Telšių apskr. VPK viršininkas R. R. nusišalino nuo Policijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 22 punkte nustatytų policijai pavestų funkcijų vykdymo ir tokie jo veiksmai iš esmės gali būti vertinami kaip neprofesionalūs (būdamas įstaigos vadovu, atsakingu už asmens, visuomenės saugumą ir viešąją tvarką užtikrinančių jam pavaldžių pareigūnų tinkamą veiklos organizavimą ir profesinį parengimą, būtiną jiems pavestų funkcijų vykdymui, pagal savo kompetenciją neužtikrino veiksmingo pavaldinių profesinio taktinio pasirengimo) ir aplaidūs (pavaldžių pareigūnų fizinio pasirengimo įgyvendinimą vykdė formaliai, suteikdamas galimybė pavaldiems pareigūnams fiziškai lavėti, tačiau nesudarydamas sąlygų kelti profesinį taktinio pasirengimo lygį).

9. Automobilyje, kuriuo 2016-08-12 pareigūnai vyko į įvykį dėl pranešimo apie smurtą artimoje aplinkoje nuo 2016-06-29 neveikė vaizdo įrašymo įranga, o nuo 2016-07-23 neveikė telemetrinė įranga (duomenys siunčiami į VPVS)

10. Telšių apskr. VPK susiformavęs vadovybės neprofesionalus požiūris į pavaldžių pareigūnų veiklos kontrolę dėl techninės įrangos naudojimo tarnybiniuose automobiliuose.

Šia Išvada pareiškėjai įrodinėja atsakovo neteisėtus veiksmus, o konkrečiai Policijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 22 punkto ir 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimus.

Policijos įstatymo (čia ir toliau įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016-01-01 iki 2017-01-01) 6 straipsnio 1 dalies, nustatančios policijos funkcijas, 22 punkte įtvirtinta nuostata, kad policija rengia pareigūnus ir tobulina jų kvalifikaciją.

Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta policijos pareigūno pareiga užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus, suteikti neatidėliotiną pagalbą nukentėjusiam nuo nusikalstamos veikos, administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) ar bejėgiškos būklės asmeniui.

Policijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 22 punkto pažeidimas pareiškėjų įsitikinimu padarytas Telšių apskr. viršininko R. R. neveikimu, t.y. neužtikrinimu Telšių apskr. VPK pareigūnų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo kursuose, susijusiuose su kovinės taktikos žinių, įgūdžių, psichologinio pasiruošimo atnaujinimu.

Vertinant šiuos pareiškėjų argumentus atkreiptinas dėmesys, kad Išvadoje nors ir yra konstatuota, kad R. R. veikė neprofesionaliai ir aplaidžiai, tačiau tuo pačiu konstatuotas ir faktas, kad Telšių apskr. VPK pareigūnai L. Š. ir I. B. 2016-08-12 reaguodami į pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje turėjo visas susiklosčiusiai situacijai reikalingas technines priemones ir informaciją būtiną psichologiškai pasiruošti sulaikyti smurtaujantį asmenį. Be to, toje pačioje Išvadoje konstatuota ir kita svarbi faktinė aplinkybė - Telšių apskr. VPK pareigūnai L. Š. ir I. B. 2016-08-12 bandydami sulaikyti smurtaujantį asmenį padarė šias taktines klaidas: galimai netinkamas situacijos ir sulaikomo asmens pavojingumo įvertinimas ir psichologinis pasirengimas sulaikymui, tarpusavio ir sulaikomo asmens nesuderinamumas, tinkamo atstumo nesilaikymas, per didelis pasikliovimas ir galimai netinkamas prietaisų TASER panaudojimas, klaidingas taktinis išsidėstymas sulaikymo metu, netinkama sulaikomo asmens rankų fiksavimo ir antrankių uždėjimo taktika. Ne tik Išvados rezoliucinėje dalyje nurodytos išvados, tačiau ir visa Tarnybinio patikrinimo metu surinkta ir Išvadoje aptarta informacija, specialistų komentarai leidžia pagrįstai spręsti, kad tragiškas pasekmes (L. Š. žūtį) nulėmė pareigūnų L. Š. (žuvusiojo) ir I. B. veiksmai, o konkrečiai – taktinės klaidos. Išvadoje nenustatyta, kad klaidas būtų sąlygojęs kvalifikacijos kėlimo kursų, mokymų ar praktinių treniruočių trūkumas (ar nebuvimas). Teismas, nagrinėdamas bylą tai pat nenustatė, kad pareigūnai (L. Š., I. B.) būtų buvę neparuošti tinkamai atlikti savo pareigas. Visa Išvadoje aprašyta įvykių seka rodo, kad būtent pareigūnų valiniai veiksmai, o tiksliau „taktinės klaidos, lėmusios tokias pasekmes, buvo vizualios ir fizinės įtariamojo asmens ir jo rankų kontrolės neužtikrinimas ir praradimas, nes jau pirmoje sulaikymo vietoje neužtikrinus visiškos rankų kontrolės arba saugaus atstumo nuo asmens pareigūnai galėjo būti sužaloti peiliu“. Byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie priežastinį ryšį tarp R. R. neprofesionalaus ir aplaidaus elgesio ir atsiradusios žalos (tragiškų pasekmių – L. Š. žūties). Tokį priežastinį ryšį leistų konstatuoti nustatyti faktai, kad pareigūnams, tame tarpe ir L. Š., bei I. B., išklausius tam tikrą kiekį profesinio taktinio pasirengimo mokymų, būtų objektyviai užtikrintas vienoks ar kitoks pareigūnų elgesys. To nagrinėjamu atveju nustatyti nėra galimybės, nes pareigūnas l. Šimkus aptariamo įvykio metu žuvo, o I. B. tarnybinio tyrimo metu taip pat nenurodė, kad jų padarytas taktines klaidas būtų nulėmęs žinių, taktinio pasirengimo trūkumas. Tai leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju pasekmės kilo išskirtinai tik dėl pareigūnų L. Š. ir I. B. subjektyviai vertintos situacijos, priimtų sprendimų ir atliktų taktiškai klaidingų veiksmų.

Remdamasis nurodytais motyvais teismas daro išvadą, kad šiuo atveju tarp Telšių apskr. VPK viršininko R. R. neprofesionalaus ir aplaidaus elgesio pažeidžiant Policijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 22 punkto nuostatas ir pasekmių (L. Š. žūties), taigi ir tarp pareiškėjų patirtos žalos nėra priežastinio ryšio, kaip privalomos civilinei atsakomybei kilti sąlygos.

Dėl pareiškėjų argumentų, kad nagrinėjamu atveju pareigūnai buvo aprūpinti netinkamais elektros impulsiniais prietaisais, svarbu atkreipti dėmesį, kad jie yra paneigti ta pačia Išvada, kuria pareiškėjai ir remiasi.

Išvadoje konstatuota, kad L. Š. ir I. B. tarnybos pradžioje buvo išduotos šios priemonės: du šaunamieji ginklai, du elektros impulsiniai prietaisai TASER, kiekvienam po vieną šio prietaiso užtaisą (konteinerį), dvi šarvinės liemenės, dveji antrankiai, du dujų balionėliai, dvi nešiojamos radijo ryšio priemonės, alkoholio kiekio matuoklis ir kt. Išvadoje taip pat konstatuota, kad elektros impulsiniai prietaisai TASER buvo techniškai tvarkingi ir nėra jokių prielaidų ar požymių, leidžiančių manyti, kad kuris nors prietaisas galėjo kada nors būti techniškai netvarkingas. Išvadoje nurodyta, kad abu pareigūnai buvo apmokyti naudotis šiuo prietaisu (Išvados 20 -21 psl.). Taigi, ir šiuo atveju pasekmes, priešingai nei nurodo pareiškėjai, nulėmė ne netinkami L. Š. ir I. B. išduoti tarnybiniai elektros impulsiniai prietaisai TASER, tačiau netinkamas jų panaudojimas iššaunant iš per mažo atstumu, t.y. netinkami pareigūnų, tame tarpe ir žuvusiojo L. Š., veiksmai.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai nenurodo, kokiems teisės aktams prieštarauja techniškai tvarkingų elektros impulsinių prietaisų TASER išdavimas pareigūnams, todėl, atsižvelgiant, be kita ko, ir į Išvadoje konstatuotas faktines aplinkybes, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų, taigi, ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjų nurodomos žalos.

Pareiškėjai teigia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistas ir Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kadangi pareigūnė I. B. nesuteikė pirmosios medicininės pagalbos.

Išvadoje konstatuota, kad I. B. 2016-08-12 nesuteikė pirmosios medicinos pagalbos, kai ją teikti privalėjo pagal Policijos 25 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Nagrinėjamų aplinkybių kontekste, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, svarbia vertintina aplinkybė, jog pareigūnė I. B. 2016-05-25 buvo atestuota pagal 8 akademinių valandų Privalomojo pirmos pagalbos mokymo programą. Taigi, nėra jokių prielaidų išvadai, kad šioms savo pareigoms vykdyti nebūtų buvusi paruošta. Pati I. B. pasakodama įvykius nurodė, kad <...> Ji sušuko: „Liudai, tau bėga kraujas“. Po šių žodžių L. Š. susiėmė už kaklo padarė dar kelis žingsnius ir griuvo ant pilvo. Apsidariusi aplink A. N. nebematė. Tuomet I. B. apžiūrėjo L. Š., tačiau pulso nebeužčiuopė. Šalia buvusiai T. N. liepė kviesti greitąją medicinos pagalbą, o pati paskambino budėtojui. Tolesnių veiksmų I. B. tiksliai nebeprisiminė.<...>“.

Šį I. B. pasakojimą patvirtina ir kita tarnybinio patikrinimo metu nustatyta informacija, t.y. kad tuo pačiu metu, kai I. B. skambino budėtojui, įvykio vietoje buvusi T. N. I. B. paliepimu skambino BPC, iš kurio buvo konsultuojama, kaip reikia atlikti pirmąją medicinos pagalbą. Nors nenustatyta, kodėl I. B. pasirinko tokį elgesio modelį, t.y. ne pati skambino BPC, o liepė tai padaryti šalia buvusiai T. N., o pati skambino policijos budėtojui, tačiau nagrinėjamoje situacijoje svarbu apibūdinti ir pabrėžti ypač stresinę aplinką – A. N. smūgis peiliu buvo nukreiptas tiesiogiai į I. B. ir tik jai nepataikius A. N. smūgiavo L. Š., I. B. liko prie nukritusio L. Š., kalbino jį, bandė užčiuopti pulsą, pulsą neužčiuopė, L. Š. veidas bei rankos pradėjo mėlynuoti, vėsti bei po truputį stingti (iš Šiaulių apygardos teismo 2018-01-31 nutarties). Dėl tokios ypatingai psichologiškai traumuojančios situacijos pačiai I. B. prireikė medicininės pagalbos (atvykęs GMP gydytojai jai davė raminamųjų vaistų). Nors pavojinga ir stresinė aplinka neatleidžia pareigūnų nuo Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų pareigų vykdymo, ir pareigūno kaltės klausimas sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės nėra lemiantis, tačiau, nagrinėjamų aplinkybių kontekste, teismo vertinimu, abejotina ar dėl savo būsenos I. B. (tiesioginės grėsmės jos pačios sveikatai ir/ar gyvybei) buvo pajėgi veikti taip, kaip pagal įstatymą privalėjo veikti. Teismas pažymi, kad neįžvelgė tikslinga nagrinėjamoje administracinėje byloje asmeniškai apklausti I. B., kuri tarnybinio tyrimo metu nurodė dalies įvykio neprisimenanti, o ir nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl sveikatos būklės negalėjo būti apklausiama, todėl jos paaiškinimai, praėjus nuo įvykio 2 metams ir 9 mėnesiams, objektyviai negalėtų būti vertinami kaip tikslūs ir objektyvūs.

Be to, nagrinėtoje A. N. baudžiamojoje byloje pateikta specialisto išvada Nr. M 441/2016 (03) patvirtina, kad L. Š. mirė nuo ūmaus nukraujavimo į vidaus ertmes ir išore dėl durtinio-pjautinio sužalojimo kaklo dešinėje. L. Š. mirė neužilgo po patirto durtinio-pjautinio sužalojimo kaklo dešinėje. L. Š. kūno tyrimo metu konstatuoti šie sužalojimai: (duomenys neskelbtini). Sužalojimai padaryti vieno trauminio smūginio poveikio duriančiomis-pjaunančiomis savybėmis pasižyminčiu daiktu ar įrankiu. Sužalojimai sunkūs ir yra priežastiniame ryšyje su mirtimi. L. Š. kraujyje etilo alkoholio nerasta. Sužalojimai kaklo dešinėje buvo padaryti jėga, pakankama, kad būtų perdurti L. Š. dėvėti išoriniai drabužiai, oda, poraktikaulinė arterija bei pažeistas dešinys plautis. Po patirtų sunkių sužalojimų kaklo dešinėje L. Š. kurį tai laiko tarpą galėjo atlikti savarankiškus veiksmus (pvz., kalbėti, eiti, bėgti ir panašiai), laikas skaičiuojamas sekundėmis.

Vertinant ką tik nurodytą specialisto išvadą, kartu su tarnybinio tyrimo surinktais duomenimis, o konkrečiai 2016-09-23 rašte Nr. 8-R284 išdėstyta VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties pozicija, kad „<...> pažeista dešinė poraktikaulinė arterija, tai pirmoji pagalba, pažeistos arterijos užspaudimas prie raktikaulio yra pakankamai sudėtingas veiksmas. Vertinant šį atvejį, kad GMP brigada ir ligoninė, kur būtų suteikta specializuota pagalba, būtų pasiekti galimai ne greit, tai galimybė išgelbėti sužalotą pareigūną buvo maža, jeigu pirma pagalba ir būtų teikta tinkamai“, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju suteikti tinkamą kvalifikuotą medicininę pagalbą, užtikrinančią tragiškų pasekmių išvengimą, nebuvo realios galimybės.

Byloje nebuvo nustatyta, kad L. Š. žūtį būtų nulėmę I. B. neveikimas (nors formaliai tai ir atitinka PĮ 25 str. 1 d. 3 p. dispoziciją), priešingai nustatyta, kad L. Š. mirė netrukus po itin sunkių A. N. nusikalstamais veiksmais peiliu padarytų sužalojimų. Tai leidžia daryti išvadą, kad priežastinis ryšys tarp I. B. neteisėtų veiksmų ir žalos yra pernelyg nutolęs, kad sąlygotų valstybės civilinę atsakomybę.

Anksčiau šiame teismo sprendime išdėstyti motyvai suponuoja išvadą, kad nagrinėjant bylą nenustatyta būtinos visumos sąlygų reikalingų valstybės civilinei atsakomybei kilti – tarp R. R. neprofesionalaus ir aplaidaus veikimo neužtikrinant veiksmingo pavaldinių profesinio taktinio mokymo (PĮ 6 str. 1 d. 22 p.) ir žalos nenustatyta priežastinio ryšio, priežastinis ryšy tarp I. B. neveikimo nesuteikiant medicininės pagalbos L. Š. (PĮ 25 str. 1 d. 3 p.) ir žalos yra pernelyg nutolęs, kad sąlygotų valstybės civilinę atsakomybę, o dėl pareigūnų aprūpinimo tinkamais elektros impulsiniais prietaisais nenustatyta jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo). Visa tai savarankiškai eliminuoja valstybės civilinę atsakomybę.

Nors tokiu atveju žalos klausimas ir nėra lemiančiai aktualus, tačiau teismas sprendime pažymi, kad teisiškai pagrįsta yra atsakovo pozicija, jog šiuo atveju reikšminga vertintina ir faktinė aplinkybė, kad pareiškėjai J. Š. vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai buvo išmokėta pagal įstatymą jai priklausanti kompensacijos dalis - 20 522,88 Eur (įskaitant kompensacijos dalį, kurią turėjo išmokėti VSDFV Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius). Abiem žuvusiojo tėvams (pareiškėjai ir jos sutuoktiniui) buvo išmokėta 41 045,76 Eur dydžio kompensacija.

Teismas pritaria atsakovo pozicijai, kuri, be kita ko, paremta ir aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir joje pateiktais teisės taikymo išaiškinimais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs poziciją, jog, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 1 dalimi, išmokama kompensacija apima tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad ši įstatymo nuostata nesieja kompensacijos tik su patirta turtine žala, todėl išmokama kompensacija gali dengti ir patirtą neturtinę žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 7 d. nutarti civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-695/2017). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad valstybė, pripažindama atitinkamų kategorijų valstybės pareigūnų tarnybos pobūdžio nulemtą potencialų pavojų, įsipareigojo nurodytų kategorijų pareigūnams suteikti papildomą (palyginus su kitais asmenimis) sveikatos ir gyvybės draudimo valstybės biudžeto lėšomis apsaugą. Atsižvelgiant į nurodytų teisės aktų tikslus ir paskirtį, darytina išvada, kad juose reglamentuojama asmenų draudimo valstybės lėšomis sistema priskirtina socialinei apsaugai. Taigi, dėl tarnybos nukentėjusiems policijos pareigūnams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikoma valstybės socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutarti civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2009 ir kt.). Remdamasis tokiu aiškinimu, kasacinis teismas, be kita ko, nurodė, kad sprendžiant turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (priteisimo) klausimą taikytina Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Taigi, nagrinėjant reikalavimą reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, turėtų būti preziumuojama, jog išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama, o pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, ją viršija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. lapkričio 17 d. nu-tartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008 ir kt.). Kaip teisingai pažymėjo atsakovas nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nepateikė ne tik duomenų apie pareiškėjai išmokėtą kompensaciją, tačiau nepateikė ir įrodymų, jog ji neatitinka realiai padarytos (patirtos) žalos dydžio.

Remdamasis tuo, kas buvo anksčiau išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas, t.y. pareiškėjams neįrodžius valstybės civilinei atsakomybei kilti reikalingų sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio) viseto.

Pareiškėjai prašo priteisti iš atsakovo ir jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjų skundą atmetus, kaip nepagrįstą, atmestinas ir jų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132-133 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškėjų J. Š. ir D. Š. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.