- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-16
- Bylos Nr.
- 1A-157-312/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-54378-2019-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Paulius Veršekys
- Nuteistasis
- D. Ž., ir R
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,
viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį, ir jam paskirta 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis, taikant dalinį bausmių sudėjimą, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. nuosprendžiu skirta 3 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir D. Ž. paskirti galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams ir 9 mėnesiams.
Šiuo nuosprendžiu tenkintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys, ir solidariai iš D. Ž. ir R. N. UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteista 4 866,64 eurų turtinei žalai atlyginti.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir R. N., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. D. Ž. ir R. N., veikdami bendrai, įsibrovę į saugyklą, pagrobė svetimą turtą. R. N. ir D. Ž., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, 2019 m. gruodžio 21 d., apie 17.17 val., statybų objekte (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, įsilaužę į šilumos punkto patalpą, pagrobė akumuliatorių įrankių komplektą, kurį sudarė lagaminas, perforatorius, suktukas, kampinis šlifuoklis, keturi akumuliatoriai, kroviklis, iš viso komplekto vertė 1 000 eurų, presą „Akku-Press“, kurio vertė 1 293,73 eurai, „Rems“ užspaudimo replių rinkinį M15-M35, kurio vertė 543,39 eurų, dėžę su dėklu, kurioje buvo užspaudimo replės, kurių vertė 81,34 euro, užspaudimo replės M42, kurių vertė 598,90 eurai; užspaudimo replės TH 16, kurių vertė 119,74 eurų, užspaudimo replės TH 18, kurių vertė 119,74 eurų, užspaudimo replės TH 20, kurių vertė 119,74 eurų, užspaudimo replės TH 26, kurių vertė 119,74 eurų, užspaudimo replės TH 32, kurių vertė 119,74 eurų, raktą Catch S1“+S1.1/2“S2“, kurio vertė 114,35 eurų, suvirinimo aparatą vamzdžiams P-4a 650, kurį sudarė antgaliai 20-40, žirklės, dvi dėžės, kurių bendra vertė 358,40 eurai, suvirinimo antgalį 2d50, kurio vertė 17,33 eurų, vamzdžių kalibratorių (diametras 14-16-18-20-25-26-32), kurio vertė 60,50 eurų, smulkius įrankius (du vamzdinius raktus, vieną veržliarakčių galvučių komplektą, atsuktuvą, vienerias reples, vienerias žirkles), kurių bendra vertė 200 eurų. Šiais savo veiksmais R. N. ir D. Ž. įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendrais veiksmais padarė 4 866,64 eurų turtinę žalą, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. Ž. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, kaip nepadariusį jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Taip pat prašo panaikinti jo atžvilgiu priteistą civilinį ieškinį.
2.1. Nuteistojo teigimu, apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kadangi surinktus byloje duomenis vertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Fragmentiškai, epizodiškai ir nenuosekliai juos analizavo, ištyręs vienus duomenis juos nesulygino su kitais. Teismas savo išvadas grindė samprotavimais, kurie nėra patvirtinti jokia bylos medžiaga.
2.2. D. Ž. akcentuoja, kad apylinkės teismas jo veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kvalifikavo neteisingai. Teigia nusikalstamos veikos nepadaręs. Nurodo, jog jis patikėjo R. N. ir sutiko padėti parduoti įrankius, kurie jo įsitikinimu, nebuvo vogti. Atkreipia teismo dėmesį, kad šio fakto neslėpė nuo pradžios, nebūtų į šį reikalą painiojęs savo sutuoktinės, į kurios automobilį perkrovė įrankius.
2.3. Apelianto įsitikinimu, byloje nėra jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, mano, kad nuosprendis grįstas prielaidomis ir spėjimais.
2.4. Apeliantas atkreipia teismo dėmesį, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, veikė akivaizdžiai šališkai. Ikiteisminis tyrimas buvo atliktas aplaidžiai, nebuvo paimta ir peržiūrėta visa vaizdo medžiaga, nors objektas apsuptas vaizdo kamerų. Teismas neatsižvelgė į jo pateiktus parodymus ir paaiškinimus, o skirdamas bausmę pažeidė bendrus bausmės skyrimo principus, kas iš esmės patvirtina teismo šališkumą.
2.5. Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsniu, baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 5 dalimi ir baudžiamojo proceso tikslais nurodo, kad būtina užtikrinti ir asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisių ir laisvių apsaugą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai įstatymų reikalavimams, jo atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi išskirtinai jį kaltinančiais įrodymus, visiškai ignoruodamas jį teisinančius įrodymus, pripažino jį kaltu dėl nusikalstamų veikų, bei netinkamai pritaikė bausmių skyrimo principą. Tokie esminiai BPK pažeidimai sutrukdė teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.
2.6. Apelianto vertinimu, apylinkės teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 44 straipsnio 5 dalį ir 305 straipsnio 2 dalį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, ignoravo faktines bylos aplinkybes, bei atsietai neįvertinęs jų visumos, nepašalino visų byloje esančių prieštaravimų, todėl neteisingai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą, nuteisė jį pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
2.7. Nuteistasis, primindamas nekaltumo prezumpcijos principą, kuris nustato pareigą įrodyti asmens kaltę valstybiniam kaltintojui pažymi, kad šios pareigos valstybinis kaltintojas neįvykdė, įrodinėjimo naštą perkeldamas jam pačiam, kaip kaltinamajam, o apylinkės teismas to nenustatinėjo ir neištaisė.
2.8. Nuteistasis, vadovaudamasis Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodo, kad apylinkės teismas skirdamas bausmę, sąmoningai ignoravo jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vertindamas jas ne iš teisinio aspekto, o bausmę skyrė vadovaudamasis neobjektyviai ir šališkai. Pastebi, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymis turi būti pagrįstas įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę.
2.9. Apelianto įsitikinimu, pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai neištyrė baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, jų tinkamai neišanalizavo, tuo padarydamas esminį BPK pažeidimą, nesivadovavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė šių aplinkybių neatitinkančias išvadas. Dėl to jam skirta bausmė neatitinka padaryto nusikaltimo. Teigia, jog šališko teismo priimtas nuosprendis turi būti panaikintas.
2.10. Apeliantas taip pat atkreipia teismo dėmesį, jog apylinkės teismo priteista civilinio ieškinio suma viršija realią daiktų vertę. Įrankiai naudoti, bei jų skaičius neatitinka tikrovės, o padaryta materialinė žala paskaičiuota, kaip už naujus daiktus, ir už tuos kurių net nebuvo. Pastebi, kad ieškovas nepateikė visų, daiktų egzistavimą įrodančių dokumentų.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis D. Ž. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pateikė nuteistasis D. Ž., kuris prašo jį išteisinti. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis jį apkaltinančiomis išvadomis, kurias, kaip nurodoma, nulėmė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų neatitinkantis byloje surinktų įrodymų vertinimas. Taigi, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija privalo patikrinti, ar skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, ar jų pakanka pripažinti D. Ž. kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
6. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios normos prasme teismo vidinis įsitikinimas susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis ir jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, ištirtų bylos įrodymų visumos kontekste įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, taip pat skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus ir juos pagrindžiančius motyvus, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus visų byloje surinktų įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrinus juos BPK nustatyta tvarka, nei vienam jų nesuteikiant prioriteto. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė D. Ž. pateiktą įvykių versiją. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. D. Ž. veiksmų juridinis vertinimas taip pat teisingas.
Žemesnės instancijos teismas
8. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme D. Ž. kaltu neprisipažino. Jis neginčijo vagystės dieną buvęs kaltinime nurodytoje įvykio vietoje, tačiau pateikia savo įvykio versiją, nurodydamas, jog kaltinime nurodytų įrankių nevogė, į patalpas nesilaužė. R. N. jam pasakė, kad tai objekte dirbusio ukrainiečio ar baltaruso įrankiai, kuris norėtų juos parduoti, nes reikalingi pinigai grįžimui namo. R. N. paklausė, ar jis neturėtų kam pasiūlyti, jis sutiko, pasakęs, kad reikia apžiūrėti, gal ir galėtų kažkam parduoti. Įrankiai buvo padėti statybos objekte, kuriame jis tą dieną dirbo su R. N., F korpuso koridoriuje Jie, baigę darbą kitame korpuse, tiesiog atėjo ir įrankius, kurie buvo sudėti į „tašę“ ir du maišus, paėmė. Tokios pačios pozicijos D. Ž. laikėsi ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu.
9. Nuteistojo parodymai šiuo atveju vertintini tik kaip jo gynybinė versija, kuri paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog vertinant kaltinamojo (nuteistojo) parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik jo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę.
10. Nuteistojo duoti parodymai, jog jis nesuvokė, jog buvo įtrauktas į nusikalstamą veiką, vertintini kaip prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams, nenuoširdūs ir nelogiški. Liudytoju apklaustas teisme A. Š. parodė, kad gruodžio 21 d., šeštadienį, apie 16 val., baigus darbus F korpuso laiptinėje, įrankius padėjo į šiame korpuse esantį šiluminį mazgą, kuriame juos laikė, ir užtrakino duris. Raktą paliko sutartoje vietoje - plyšyje tarp sienos ir staktos, apie kurią žinojo jis ir pora santechnikų. Pirmadienį, pirmas atvykęs į objektą ir atrakinęs duris, pamatė, kad patalpoje nebėra paliktų akumuliatorinių įrankių, preso, lituoklių, vamzdžių ir kitų medžiagų o tada pastebėjo, jog sulaužytos durys. S. J. apklaustas teisme parodė, kad apie tai, jog išlaužtos šilumos punkto durys ir jame nebėra paliktų įrankių, jam pranešė A. Š.. Peržiūrėjus vaizdo kameros įrašą, jame pamatė užfiksuotą įmonės „(duomenys neskelbtini)“ autobusiuką. Žmonių veidų neprisiminė, tačiau jie buvo panašūs į kaltinamųjų. Apie tai pranešė įmonės „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui, kuris pažadėjo išsiaiškinti situaciją, susitarė, kad iki pietų gražins daiktus, tačiau įrankiai nebuvo grąžinti, todėl apie tai pranešė policijai. Nagrinėjant bylą teisme liudytoju apklaustas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius Z. V. parodė, kad peržiūrėjęs vaizdo įrašą, jame matė įmonei priklausantį autobusą, taip pat du vyrus, nešančius „tašes“. Vyrai buvo apsirengę darbo rūbais, ant striukės buvo šviesą atspindinčios juostos, įmonės pavadinimo nebuvo. Būtent tokią specialią aprangą, t. y. pilkos kelnės, striukė su šviesą atspindinčiomis juostomis ir be įmonės ženklo, turėjo R. N. ir D. Ž., kurie tą dieną buvo nusiųsti išvežti betoną. Taip pat parodė, jog jam aiškinantis situaciją, R. N. ir D. Ž. iš pradžių neigė ėmę daiktus, tačiau vėliau pasakė, kad nusipirko įrankius iš ukrainiečių, kurie baigę darbus išvažiuoja į Ukrainą, ir juos perpardavė. Taigi, šie įrodymai patvirtina, jog R. N. ir D. Ž. buvo įvykio vietoje, nešė į automobilį pavogtus įrankius, kuriuos pasisavimo įsilaužę į užrakintą patalpą.
11. Nuteistasis R. N. teisme parodė, kad ukrainietis, vardu Sasha jo paklausė, ar jis nežinantis, kam būtų galima parduoti jo įrankius. Jis nežinojo, todėl paklausė D. Ž., kuris atsakė žinantis. Sasha jam parašė sms žinutę, nurodydamas, kur padėti įrankiai. Įrankius, kurie buvo sudėti į krepšį, dėžę ir maišą, jie su D. Ž. rado paliktus objekto E ar F korpuse aikštelėje prie sienos. Vėliau jis bandė susisiekti su ukrainiečiu, tačiau jo telefonas buvo išjungtas. Tikrinant šią nuteistojo R. N. versiją, buvo išanalizuoti R. N. priklausančio telefono numerio (duomenys neskelbtini)išklotinė ir nenustatyta, jog R. N. būtų kas skambinęs iš telefono numerio (duomenys neskelbtini), kurį R. N. įvardino kaip numerį, priklausantį Sashai. Be to, tyrimo metu buvo nustatyta, kad telefono numeris (duomenys neskelbtini), priklausantis UAB „Bitė Lietuva“ operatoriui, yra išankstinio apmokėjimo ir paskutinį kartą juo naudotasi 2019 m. balandžio 2 d. Taigi, tuo pačiu paneigiama ir D. Ž. versija, jog jis patikėjo R. N. ir tik padėjo jam parduoti ukrainiečio įrankius. Pažymėtina ir tai, kad nustatyta, jog pavogtų įrankių vertė yra 4 866,64 eurų, todėl visiškai nelogiška, kad asmuo, prašantis parduoti tokios vertės turtą, ne perduotų jį tam asmeniui, o tiesiog paliktų aikštelėje be priežiūros ir nurodytų šį turtą pasiimti.
12. Apeliaciniame skunde neigdamas kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nuteistasis nurodo, jog nebūtų į šį reikalą painiojęs savo sutuoktinės, į kurios automobilį perkrovė įrankius. Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, būtent norėdamas nuslėpti vagystės faktą jis, prieš grįždamas į cechą, kur galėjo sutikti direktorių, kuriam būtų reikėję paaiškinti, iš kur šie įrankiai, jis paskambino savo sutuoktinei ir paprašė jos atvažiuoti į degalinę, kurioje į jos automobilį perdėjo vogtus įrankius. Tai patvirtina jo parodymai, kur jis teigia, kad R. N. pasakė, kad geriau, jog direktorius nematytų, nes bus blogai, pradės klausinėti. Akivaizdu, jei daiktai būtų ne vogti, o savanoriškai savininko jiems perduoti pardavimui, nebūtų reikalo tai slėpti ir bijoti, jog pamatys direktorius.
13. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo apeliaciniame skunde nėra pateikiama įtikinamų, neginčijamų ir jo nekaltumą patvirtinančių argumentų, kurių pagrindu byloje surinktus įrodymus reikėtų vertinti kitaip, nei juos įvertino apylinkės teismas ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Byloje surinktų įrodymų bei apylinkės teismo nuosprendyje aptartų faktinių duomenų pakanka D. Ž. gynybinei versijai paneigti ir pagrįstai konstatuoti, jog jis, veikdamas bendrai su R. N., 2019 m. gruodžio 21 d., apie 17.17 val., statybų objekte (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, įsilaužę į šilumos punkto patalpą, pagrobė svetimą turtą ir įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendrais veiksmais padarė 4 866,64 eurų turtinę žalą
14. Apelianto padaryta veika visiškai atitinka tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Jis pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į saugomą teritoriją – teritoriją, apibrėžtą žemės sklypu, į kurį įvažiavimas ribojamas pakeliamu atitvaru, aptvertą tvora, stebimą vaizdo kamerų, išlaužus rakinamos šilumos punkto patalpos durų metalinius tvirtinimus, jį fiziškai užvaldė ir juo naudojosi pagal savo valią. Neabejotina ir tuo, kad šią veiką jis įvykdė veikdamas tiesiogine tyčia. Būdamas subrendęs ir turintis nemažai gyvenimiškos patirties, D. Ž. suvokė, kad iš svetimos teritorijos pasisavindamas įrankius, neteisėtai šį turtą užvaldo ir paverčia jį savu, suvokė gręsiančius padarinius ir dėjo pastangas jų pasiekti.
15. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog skundžiamą nuosprendį priėmė šališkas teismas, nes neatsižvelgė į jo pateiktus parodymus ir paaiškinimus, o skirdamas bausmę pažeidė bendrus bausmės skyrimo principus. Pažymėtina, jog šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61/2010). Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016). Atkreiptinas dėmesys, kad nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pavyzdžiui, 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Vera Fernandez-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01). Nagrinėjamu atveju, nenustatytas nei galimas teisėjos asmeninis šališkumas ar tendencingumas, nei proceso organizavimo ar procesinių veiksmų atlikimo trūkumai, leidžiantys manyti, kad vienai proceso šaliai rodomas išankstinis palankumas ar priešiškumas.
16. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirdamas bausmę D. Ž., pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė bei įvertino teisingai. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, buvo įvertintas padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, pavojingumo laipsnis, kaltės forma, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatė dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Be to, teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, į tai, kad jis teistas net 16 kartų. Įvertinęs visas šias aplinkybes, už apysunkio BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą pirmosios instancijos teismas paskyrė 2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. jos dydį nustatytė mažesnį nei sankcijos vidurkis. Teisėjų kolegijos nuomone, D. Ž. paskirta laisvės atėmimo bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta.
17. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nesutinka su nukentėjusiajam priteistu civiliniu ieškiniu, teigdamas, jog priteista civilinio ieškinio suma viršija realią daiktų vertę, nes įrankiai buvo naudoti, be to, jų skaičius neatitinka tikrovės. BPK 115 straipsnio 1 dalis nustato, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta, o BPK 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.249 straipsnyje apibrėžta turtinės žalos sąvoka bendrąja prasme, tačiau, atsižvelgiant į tai, kokiam objektui yra padaroma žala, skiriama žala turtui (asmens turto netekimas, sužalojimas, su tuo susijusios išlaidos) ir žala asmeniui (negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų), kitaip tariant, turtinė žala asmeniui. Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. CK 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.
18. Atsižvelgiant į tai, jog, kaip jau buvo konstatuota, apelianto kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, įrodyta, veika kvalifikuota teisingai, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad būtent D. Ž., o taip pat R. N. yra atsakingi už nukentėjusiajam padarytą žalą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis pareiškė 4 866,64 eurų civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 66-67). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus tyrėjos 2020 m. vasario 5 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta civiliniu ieškovu (t. 1, b. l. 71). Civiliniame ieškinyje UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius nurodė konkrečią kiekvieno pavogto daikto vertę, taip pat pateikė PVM sąskaitas-faktūras, kuriose nurodytį įrankiai ir jų kainos (t. 1, b. l. 23-24, t. 4, b. l. 120-122). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme vykusiame teisiamajame posėdyje UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius S. J. davė išsamius paaiškinimus dėl pavogtų įrankių vertės, įrankių įsigijimo aplinkybių, nurodė, kad jie buvo skirti profesionaliam naudojimui, todėl daug kainuojantys, visi įrankiai buvo veikiantys, dauguma iš jų įsigyti neseniai, kai kurie specialiai būtent statybos objektui Aukštaičių g. 8, Vilniuje, kai kurie turintys aptarnavimo garantiją. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti nukentėjusiojo duotais parodymais dėl minėto turto vertės. Nors į bylą buvo pateiktos tik PVM sąskaitos-faktūros ir nebuvo pateikti apmokėjimo kvitai, tačiau pažymėtina, jog pagal BPK 28 straipsnio nuostatas nukentėjusysis turi teisę, bet ne pareigą teikti įrodymus. Be to, nukentėjusieji neprivalo saugoti daiktų įsigijimo kvitų, manydami, kad ateityje dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų juos gali prireikti pateikti teismui. Byloje nėra duomenų, kad reiškiant tokio dydžio civilinį ieškinį būtų siekiama pasipelnyti. Atvirkščiai, S. J. pirmiausiai apie įvykdytą vagystę pranešė ne policijai, o UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje dirbo D. Ž. ir R. N., direktoriui Z. V., prašydamas išsiaiškinti situaciją ir tikėdamasis atgauti pavogtus daiktus. Ir tik po to, kai sužinojo iš Z. V., jog daiktai nebus grąžinti, apie galimai įvykdytą nusikalstamą veiką pranešė teisėsaugai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pavogtų įrankių vertės dydžiai yra realūs, atitinkantys šių daiktų rinkos kainą ir protingumo kriterijus, nepaisant to, jog buvo naudoti. Kaip nurodė S. J., įrankiai naudojami, kur yra dulkės ir purvas, todėl akivaizdu, kad jie atrodo gerokai naudoti. Nurodydamas, jog civilinio ieškinio suma viršija realią daiktų vertę, apeliantas nepateikia jokiais objektyviais duomenimis pagrįsto paskaičiavimo, kokia, jo manymu, tutėtų būti pavogto daiktų rinkos vertė. Atsižvelgiant į išdėstytą, mažinti priteistą turtinės žalos dydį apygardos teismas neturi jokio teisinio pagrindo.
19. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. Ž. apeliacinį skundą atmesti.