Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. A. individualios įmonės skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjos manymu, atsakovas nepagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, nes jie yra šabloniški ir nebūtinai atitinkantys tikrovę. Policijos pareigūnai yra apmokyti pastebėti neblaivius ar apsvaigusius asmenis, tačiau pardavėja galėjo sąžiningai klysti dėl asmens blaivumo.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką informuota tinkamai.

Kritiškai vertino pareiškėjos teiginius, kad policijos pareigūnai ilgiau stebėjo pirkėją, yra apmokyti atpažinti neblaivius asmenis, tuo tarpu pardavėjoms parduotuvėje nėra keliami specialūs išsilavinimo, ypatingos atidos, rūpestingumo reikalavimai. Departamento nuomone, šie argumentai nepanaikina Įmonės padaryto pažeidimo sudėties. Atkreipė dėmesį, kad juridiniam asmeniui, vykdančiam licencijuojamą veiklą, pagal Įstatymą yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jam nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti Įstatymo nuostatų laikymąsi. Įstatyme numatyta imperatyvi pareiga alkoholinius gėrimus parduoti tik blaiviems asmenims.

Pažymėjo, kad siekiant užtikrinti imperatyvaus Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimo laikymąsi, pareiškėjos valioje buvo identifikuoti asmenį kaip neblaivų pagal išorinius požymius (iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai). Departamento teigimu, nėra pagrindo abejoti policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotomis aplinkybėmis, kad pirkėjas S. J. iš išorinių požymių buvo akivaizdžiai neblaivus, neišlaikydamas pusiausvyros krypinėjo į šalis, šlitinėjo. Šios aplinkybės tik patvirtina, jog galimybę įsitikinti, kad pirkėjas buvo neblaivus turėjo ir Įmonės pardavėja, kadangi akivaizdų asmens girtumą policijos pareigūnai nustatė iš išorinių požymių.

Nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad Nutarime nurodytos LVAT nutartimis negalima remtis kaip teisės šaltiniu, pabrėždamas, kad būtent LVAT formuoja vienodą administracinių teismų praktiką, todėl sprendė, kad Departamentas pagrįstai priimdamas Nutarimą rėmėsi LVAT išaiškinimais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilęs dėl Departamento Nutarimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taigi, sprendžiant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia, būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas nutarimas turėtų būti panaikintas.

Rašytinė bylos medžiaga tvirtina, kad Nutarimas surašytas dėl to, jog 2017 m. gegužės 12 d. apie 21.30 val. pareiškėjai priklausančioje prekybos vietoje dirbusi pardavėja pardavė alkoholinius gėrimus (degtinės butelį „Zoloto palej“) neblaiviam asmeniui (b. l. 52, 53). Alkotesteriu Alcotest 6810 Nr. ARFM-0430 nustatytas 1,71 promilės girtumas (alkotesterio kvito Nr. 549) (b. l. 55).

Nutarime konstatuota, kad pardavėja pardavė alkoholinius gėrimus akivaizdžiai neblaiviam asmeniui, kuriam nustatytas 1,71 promilės girtumas, tokiu būdu pažeisdama Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą. Departamento nuomone, pardavėja neįsitikino asmens blaivumu, kas yra būtina kiekvienu atveju parduodant alkoholinius gėrimus. Įvertinus įmonės lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, įmonei skirta artima vidurkiui, tačiau už jį mažesnė, t. y. 361,50 Eur bauda (b. l. 78–81).

Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims. Konkretus pareigos užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas šis Įstatymo reikalavimas, turinys nėra atskleistas. Todėl ūkio subjektas, turintis licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, turi tam tikrą laisvę pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą, tačiau jis turi imtis tokių priemonių, kokių tam tikromis aplinkybėmis imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Be to, Įstatymas nereikalauja, kad prekybos alkoholiu atveju turėtų būti atliekamas neblaivumo patikrinimas ar nustatomas neblaivumo sunkumas, todėl vien tik neblaivumo požymių nustatymas (pvz., iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai) yra pakankamas pagrindas atsisakyti tokiam asmeniui parduoti alkoholinius gėrimus.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog šiuo atveju pagal analogiją galima remtis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505, kuriuo patvirtinta Bendros asmens būklės įvertinimo metodika.

Bendrosios asmens būklės vertinimo metodikos 2 punkte aprašyti požymiai, kuriems esant, galima įtarti, kad asmuo yra neblaivus ir/ar apsvaigęs, pavyzdžiui: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas; neadekvati elgsena; nerišli kalba; nekoordinuoti judesiai. Taigi, pardavėjai tiesioginio kontakto su pirkėjais metu turi galimybę stebėti jų elgesį, ir preliminariai įvertinti, ar asmenys yra blaivūs.

Pareiškėja skunde nurodė, kad pardavėjai nekilo abejonių dėl asmens neblaivumo, todėl ir pardavė alkoholinius gėrimus. Dar daugiau, pabrėžė, kad policijos pareigūnams yra taikomi didesni apdairumo, atidumo kriterijai ir jie yra apmokyti pastebėti neblaivius asmenis, tačiau pardavėjai tokie specialūs reikalavimai nėra keliami.

Pasisakant dėl šių pareiškėjos argumentų pastebėtina, kad Įstatyme nustatyta imperatyvi pareiga alkoholinius gėrimus parduoti tik blaiviems asmenims. Pažymėtina, kad juridiniam asmeniui, vykdančiam licencijuojamą veiklą, taip pat keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Taigi, pareiškėja turi imtis reikiamų priemonių tam, kad nebūtų pažeistas Įstatymo draudimas alkoholinius gėrimus parduoti neblaiviems asmenims.

Pareiškėja skunde kėlė abejonę dėl policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotų aplinkybių, pažymėdama, kad jos yra šabloninės ir neatitinkančios tikrovės. Teismas su šiais pareiškėjos argumentais sutikti negali ir tvirtina, jog šie pareiškėjos argumentai yra visiškai nepagrįsti. Iš surinktos įrodymų visumos matyti, jog duomenys buvo užfiksuoti nuosekliai, patvirtina vienas kitą ir vienas kitam neprieštarauja, todėl teismas neturi pagrindo juos vertinti kaip neatitinkančius tikrovės.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiosios tyrėjo N. B. 2017 m. gegužės 12 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-19941 nurodyta, kad dirbant pagal iš anksto sudarytą priemonių planą kartu su vyresniąja tyrėja J. V. 2017 m. gegužės 12 d. apie 21.30 val. prie pareiškėjos prekybos vietos pastebėjo prieinančius du vyriškius, vienas iš jų, kaip vėliau paaiškėjo S. J., eidamas gatve šlitinėjo, neišlaikydamas pusiausvyros krypinėjo į šalis, matėsi, kad yra neblaivus. Minėtas asmuo užėjo į pareiškėjos prekybos vietą ir po kelių minučių iš jos išėjo. Apklausus minėtą vyriškį paaiškėjo, kad jis ką tik už 2,98 Eur įsigijo 0,2 l talpos degtinės butelį „Zoloto palej“, jam buvo nustatytas 1,71 promilės girtumas. Pardavėja patvirtino, kad S. J. pardavė minėtą alkoholio butelį, tačiau paaiškino, kad su pirkėju bendravo 5 minutes ir jis jai pasirodė blaivus (b. l. 52). Iš esmės tokias pačias faktines aplinkybes nurodė ir kartu dirbusi pareigūnė J. V. (b. l. 53).

Pirkėjas S. J. 2017 m. gegužės 12 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad minėtą dieną pirko alkoholinius gėrimus pareiškėjai priklausančioje prekybos vietoje, kad pardavėja pardavė jam alkoholinio gėrimo butelį už 2,98 Eur ir neklausė jo, ar jis vartojęs alkoholinių gėrimų, nors prieš tai jis jau buvo gėręs degtinę (b. l. 58).

Pareiškėja iš esmės neginčija, jog minėtas asmuo buvo neblaivus, tačiau nesutinka su skundžiamo nutarimu dalyje, kuria konstatuota, jog darbuotoja negalėjo nenustatyti, kad minėtas asmuo yra neblaivus. Pažymėtina, kad LVAT praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant Įstatymo reikalavimų. Taigi, ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Įstatymo reikalavimai (LVAT 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2241/2012). Šioje byloje aplinkybė, kad pareiškėjos darbuotoja galėjo nematyti, jog pirkėjas svirduliuoja, ar tuo metu jo veiksmai buvo pakankamai koordinuoti, ar buvo nerišli kalba, savaime nereiškia, jog pardavėja negalėjo nepastebėti, kad pirkėjas yra neblaivus. Be to, byloje nenustatyta (pareiškėja to ir neteigia), jog pardavėja atliko tam tikrus veiksmus, kad įsitikintų minėto asmens blaivumu.

Teismas pažymi, kad (kaip buvo paminėta) pardavėjui nėra nustatyta pareiga tikrinti asmens, perkančio alkoholinius gėrimus, girtumo. Jis gali, o, žinodamas apie įstatymo nustatytą draudimą parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims, ir privalo tik stebėti pirkėjo elgesį, kuris leistų daryti prielaidą, kad šis yra neblaivus. Šiuo atveju, remiantis administracinėje byloje esančiu pardavėjos paaiškinimu (b. l. 60), kad ji pardavė vyrui degtinę, nes jis jai nesukėlė įtarimų, kad būtų neblaivus, galima daryti prielaidą dėl jos nepakankamo atidumo aptariamo draudimo taikymo prasme. Iš pateiktų policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų matyti, kad 2017 m. gegužės 12 d. apie 21.34 val. pareigūnės pastebėjo, kaip į pareiškėjai priklausančią prekybos vietą svirduliuodamas įeina akivaizdžiai neblaivus vyriškis; už kelių minučių vyriškis išėjo nešdamasis 0,2 l talpos degtinės „Zoloto palej“ 40 procentų stiprumo. Vėliau nustatyta aplinkybė, kad S. J. buvo nustatytas 1,71 promilės girtumo laipsnis, patvirtina šių pareigūnių paaiškinimą apie S. J. neblaivumo akivaizdumą.

Svarbu pažymėti ir tai, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato vyriausiasis patrulis S. V. S. J. atžvilgiu surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. 28ANP-99562240-17 dėl to, kad 2017 m. gegužės 12 d. apie 21.35 val. pastarasis viešojoje vietoje, adresu Saulės g. 2C, Elektrėnuose pasirodė neblaivus, kai nustatytas 1,71 promilės neblaivumo laipsnis (b. l. 56–57).

Išvardytų aplinkybių visuma, teismo vertinimu, neabejotinai patvirtina, kad byloje aptariamas alkoholinių gėrimų pardavimas neblaiviam asmeniui S. J. įvyko dėl pareiškėjos darbuotojos netinkamo savo pareigų atlikimo. Tai leidžia daryti išvadą, kad nurodytas pardavimas įvyko dėl pareiškėjos pardavėjos, o, atsižvelgiant į ūkio subjekto ir jo darbuotojo veiksmų sąsają, ir pačios pareiškėjos kaltės.

Pasisakant dėl pareiškėjos argumentų, jog Departamentas nepagrįstai rėmėsi LVAT nutartimis, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja LVAT. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma tokia pati teisė kaip byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą, LVAT 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-979-822/2015).

Teismas, įvertinęs Nutarime išdėstytus argumentus, sprendžia, jog Departamentas rėmėsi LVAT išaiškinimais pagrįstai, nes jie buvo pateikti analogiškose bylose ir dėl Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo, todėl pareiškėjos argumentai dėl LVAT išaiškinimų netaikymo, atmestini.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, sprendžiama, kad Departamento 2017 m. liepos 20 nutarimu Nr. ATK2-67/17 faktinės aplinkybės vertintos ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos taikytos tinkamai, minėtas nutarimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjos skundo reikalavimas jį panaikinti atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjos L. A. individualios įmonės skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.