Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-11 · Administracinė byla Nr. eI-1189-426/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-11
Bylos Nr.
eI-1189-426/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Henrikas Sadauskas, Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
G. M.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-1189-426/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04185-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. (G. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. M. (G. M.) skunde teismo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1974(02080) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui G. M., panaikinimo“ (toliau – Sprendimas), kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2018 m. kovo 1 d. (toliau – leidimas laikinai gyventi). Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas priimtas skubotai, nepilnai ištyrus faktines aplinkybes, deklaratyviai, nepagrįstai ir neteisėtai. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2011 metų, gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). Uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė) įstatinis kapitalas 31 856 Eur, kurios akcininku pareiškėjas tapo 2016 metais.

Ginčijamą sprendimą atsakovas motyvuoja tuo, kad Bendrovėje pilną darbo dieną dirba tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis ir gauna nustatytą darbo užmokestį, kiti gauna mažesnį mėnesinį atlyginimą negu Lietuvos Respublikoje nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis.

Pareiškėjas atkreipia teismo dėmesį, kad Bendrovėje dirba šeši Lietuvos Respublikos piliečiai, vienai iš jų suteiktos dekretinės atostogos, kiti darbuotojai gauna atlyginimus priklausomai nuo atlikto darbo, t. y. nuo pasirašytų sutarčių kiekio, atlyginimai kintantys ir viršija minimalius.

Skunde tvirtina, kad Bendrovė vykdo deklaruotą teisėtą veiklą, ir atitinka visus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus. Įmonė nėra fiktyvi, kaip pasisako atsakovas sprendime, kadangi veikia nuo 2011 metų, veikla yra licencijuojama, ir patikras atlieka Lietuvos bankas.

Pažymi, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2011 metų, jo buvimas nėra noras gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tam, kad galėtų teisėtai dirbti arba gyventi kitose Europos Sąjungos valstybėse. Gyvendamas Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nesiekė galimybės piktnaudžiauti teisėmis ir pareigomis.

Šalies argumentai

Atsakovas Migracijos departamentas nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime paaiškina, kad sprendimą pareiškėjui leidimą laikinai gyventi atsakovas priėmė 2018 m. sausio 18 d., t. y. galiojant Įstatymo redakcijai, galiojusiai iki 2017 m. sausio 1 d., vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas yra Bendrovės akcininkas. Joje įsteigtos 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbo Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat į tai, kad įmonė atitiko kitus Įstatymo 45 straipsnio reikalavimus, 2016 m. sausio 18 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. Migracijos valdyba 2016 m. kovo 1 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi galiojantį iki 2018 m. kovo 1 d.

Atsakovas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą ir nustatė, kad Bendrovėje ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo įdarbinti šeši asmenys, tačiau visą darbo dieną dirbo tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis, kiti įdarbinti asmenys gauna mažesnį atlyginimą, negu Lietuvos Respublikoje nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Atsakovas priėjo prie išvados, kad minėtoje Bendrovėje jie visą darbo dieną nedirba. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi. Atsakovas, įvertinęs visą surinktą medžiagą, ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas ir Bendrovė neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų – įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo vadovaujamasi ne Įstatymo redakcija, galiojančia nuo 2017 m. sausio 1 d., o galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d., todėl Bendrovėje, kurios dalyvis yra pareiškėjas, turėjo būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Atsakovas akcentuoja, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, nenustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Pareiškėjas, atsakovo tvirtinimu, nepaisė šių teisės aktų nustatyto reikalavimo.

Migracijos departamento nustatyti duomenys, įrodantys, kad Bendrovė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, buvo aiškūs ir nedviprasmiški. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamu sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi nebuvo pirmasis pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, todėl ir teisės aktų nustatyti reikalavimai, susiję su teisėtos veiklos vykdymu, būtinybė juos atitikti, jam turėjo būti žinomi. Pareiškėjas laiku nesiėmė veiksmų siekiant užtikrinti, kad Bendrovėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o to rezultatas – ginčijamu sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi.

Ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne fiktyvios įmonės pagrindu, o todėl, jog buvo nustatyta, kad pareiškėjas ir jo valdoma Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų dėl įsteigtų darbo vietų skaičiaus.

Atsakovas pažymi, kad sprendimas nekliudo jam dalyvauti Bendrovės veikloje. Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Migracijos departamento vertinimu, buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėtos visos esminės su pareiškėju susijusios aplinkybės. Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, Sodros informacinės sistemos duomenimis dėl Bendrovės ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas. Faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Migracijos departamentas mano, jog priėmė teisėtą, pagrįstą ir proporcingą sprendimą, surinkti duomenys buvo aiškūs ir nedviprasmiški, todėl prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsakovas neprieštaravo, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas Leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. sausio 18 d. sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi ir pareiškėjui 2016 m. kovo 1 d. išdavė leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. kovo 1 d.

Atsakovas Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino leidimą laikinai gyventi. Sprendime konstatavo, kad šiuo metu Bendrovė ir pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. Bendrovėje visą darbo dieną dirbo tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis, kiti Bendrovėje įdarbinti šeši asmenys gauna mažesnį mėnesinį atlyginimą negu Lietuvos Respublikoje nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis.

Sprendimas grindžiamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai nustatoma, jog įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai vadovavosi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d., nes sprendimas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi buvo priimtas 2016 m. 2016 m. sausio 18 d.

Remiantis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymas Nr. XII-2609) 29 straipsnio 2 dalimi, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2018 m. kovo 19 d. sprendimas administracinėje byloje eA-3472-1062/2018).

Taip pat pareiškėjo skundo argumentai bei pateikti duomenys dėl Bendrovės vykdomos veiklos neaktualūs, kadangi pažeidimas dėl fiktyvios Bendrovės veiklos nebuvo nustatytas.

Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų. Šioje normoje buvo įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas – Bendrovės akcininkas ir jam priklauso 350 vienetų nematerialiųjų paprastųjų vardinių akcijų. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra Bendrovės dalyvis ir Bendrovė vykdo veiklą, nepaneigia imperatyvaus reikalavimo įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietos ir jose visą darbo laiką privalo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pareiškėjas iš esmės šių aplinkybių neginčijo ir pripažino, kad Bendrovė šiuo metu minėto reikalavimo nebeatitinka.

Atsakovas, atlikęs patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas ir Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. įmonėje neįsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Remiantis Sodros duomenimis, atsakovas nustatė, kad Bendrovėje ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo įdarbinti šeši asmenys, tačiau visą darbo dieną dirbo tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis, kiti įdarbinti asmenys gauna mažesnį atlyginimą, negu Lietuvos Respublikoje nustatytas minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Taigi, Bendrovėje dirbo tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Akivaizdu, kad pareiškėjas ir Bendrovė neatitiko imperatyvaus Įstatymo reikalavimo.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, aiškinant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), išaiškinta, kad Įstatymas reikalauja ne tik 3 darbo vietų, bet taip pat ir faktinės aplinkybės, kad šiose darbo vietose darbuotojai dirbtų visą darbo laiką. Nesant šių sąlygų visumos, leidimas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra panaikinamas. Ši Įstatymo nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra konstatuota, kad bendrovės darbuotojams kelis mėnesius gaunant atlyginimą, daug mažesnį už minimalų dydį, Migracijos departamentas pagrįstai suabejojo, ar tokie darbuotojai bendrovėje dirba visą darbo laiką (žr., pvz., 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017).

Remiantis Sodros duomenis (2017 m. gruodžio 4 d.) Bendrovėje dirbo 6 asmenys. Pateiktos darbo sutartys, iš kurių matyti, kad darbuotojai priimti pagal neterminuotas darbo sutartis, nustatant darbo dienos trukmę penkių darbo dienų savaitę, darbo laikas – darbo valandų per dieną. Darbo užmokestis darbo sutartyse buvo susietas su išdirbtu laiku. Teismas sutinka su Migracijos departamento išvada, kad darbuotojai Bendrovėje nedirbo visą darbo laiką, kaip to reikalauja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kurie paneigtų oficialius Sodros informacinės sistemos duomenis. Pareiškėjo vertinimas, kad darbuotojai gauna darbo užmokestį proporcingai atliktam darbui, negali paneigti imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką minėta norma yra imperatyvi, kurios pareiškėjas ir Bendrovė neatitiko. Teismo vertinimu, atsakovo išvados yra pagrįstos.

Pažymėtina, kad Bendrovės veiklos rodikliai, vykdoma veikla neturi teisinės reikšmės, nes jos fiktyvumas Sprendime nekonstatuotas. Pareiškėjas iš esmės šių aplinkybių ir neginčijo. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas atsakovui neteikė informacijos apie pasikeitusią padėtį Bendrovėje. Tokią pareigą pareiškėjas turėjo.

Be to, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindai (2017 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje bylos eA-4983-624/2017). Taip pat praktikoje susiformavusi nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. Nr. A-4926-662/2017).

Konstatuotina, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, įvertinęs visą surinktą medžiagą, remdamasis oficialiais Sodros duomenimis, ginčijamame Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir Bendrovė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl atsakovo Sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėtina, kad vertinama situacija Sprendimo priėmimo metu. Jokių išimčių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimtas sprendimas yra proporcingas ir adekvatus ir šiuo atveju pareiškėjui kyla teisinė pasekmė – leidimo laikinai gyventi panaikinimas. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu.

Pažymėtina, kad pareiškėjas turi teisę pagal dabar galiojančius Įstatymo reikalavimus kreiptis į atsakovą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Netenkinus pareiškėjos skundo, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. M. (G. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas