Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės V. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras prašymą atsakovei V. G. (trečiasis suinteresuotas asmuo Prienų rajono savivaldybės administracija) dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

8. Spręsdamas Centro prašymą priteisti iš Atsakovės 16,94 Eur bylinėjimosi išlaidas, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl išlaidų atlyginimo analogiško pobūdžio bylose, padarė išvadą, kad prašoma priteisti suma neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, todėl mažinama iki 12 Eur. Nustatęs, kad Centro reikalavimas buvo patenkintas 0,52 dalimi (171,18/326,88), teismas atitinkamai sumažino priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą iki 6,24 Eur (12 * 0,52) (ABTĮ 41 str.).

9. Nagrinėdamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. rugpjūčio 31 d. pažymą Nr. (12.33)PT-3302 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, teismas įvertino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. (8.2)TP-20-T-5824-228 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų Už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžius ir mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 ir 6 punktais, atsižvelgęs į tai, kad Centro prašymas buvo patenkintas iš dalies, teismas prašomą priteisti 213,58 Eur valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą sumažino proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Kadangi Atsakovės reikalavimas buvo patenkintas 0,48 dalimi (155,7 (326,88-171,18)/326,88), todėl išlaidų priteisimui pritaikytas 0,48 koeficientas ir iš Centro Lietuvos valstybės naudai priteista 102,52 Eur (213,58 * 0,48) bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 41 str., 42 str. 1 d.).

10.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje esančių rašytinių įrodymų, neįsigilino į bylos esmę, nesivadovavo Atliekų tvarkymo įstatymu.

10.3. Atsakovė Adresu neturi nekilnojamojo turto, tai patvirtina į bylą pateikti registrų duomenys. Į bylą pateiktos nuotraukos patvirtina, kad Adresu stovi griuvenos, kurios nėra Atsakovės nuosavybė, niekas jomis nesinaudoja.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

11. Byloje ginčas kilęs dėl 326,88 Eur nesumokėtos Vietinės rinkliavos, susidariusios laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d., priteisimo iš Atsakovės.

14. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Dėl to ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant Atsakovės apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir už atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, kuriuose nustato vietinės rinkliavos dydį, vietinės rinkliavos mokėjimo tvarką. Vietinė rinkliava įskaitoma į savivaldybės, nustačiusios vietinę rinkliavą, biudžetą (16 str. 2 d.). Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

17. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia (be kita ko) apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis (tiesiogiai) nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1109-442/2018; 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010).

18. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo sutikti su Atsakovės argumentais, kuriais teigiama, jog Atsakovė neprivalo mokėti Vietinės rinkliavos, nes Centras nėra sudaręs sutarties dėl komunalinių atliekų tvarkymo, neteikė Atsakovei jokių su komunalinių atliekų tvarkymu susijusių paslaugų, nesirūpino konteineriais. Kaip nustatyta, pareiga mokėti Vietinę rinkliavą Atsakovei kyla ne iš sutartinių teisinių santykių. Todėl Atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytos aptartos aplinkybės neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl Atsakovės pareigos mokėti Vietinę rinkliavą, ir nepaneigia Atsakovės aptariamos pareigos.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog vien faktinė aplinkybė, kad atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Antra vertus, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pavyzdžiui, valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2491-442/2018; išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Tokiu atveju įrodinėjimo našta tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016).

20. Vertindama Atsakovės apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog Atsakovė yra Vietinės rinkliavos mokėtoja, teisėjų kolegija pažymi, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą Prienų rajono savivaldybės teritorijoje nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d. reglamentavo skirtingos Nuostatų redakcijos. Pagal Nuostatų, galiojusių iki 2016 m. birželio 30 d., 5 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojai apibrėžti, kaip fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu: pastatais (tarp jų ir laikinais), žemės sklypais, Prienų rajono savivaldybės teritorijoje. Pagal Nuostatų, galiojančių nuo 2017 m. liepos 1 d., 6.6 punktą, Vietinės rinkliavos mokėtojas apibrėžtas, kaip fizinis ir juridinis asmuo – atliekų turėtojas, nuosavybės teise valdantis Vietine rinkliava apmokestinamos kategorijos nekilnojamąjį turtą, arba teisės aktų nustatyta tvarka jo įgaliotas asmuo, kuriam Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimu yra nustatyta mokestinė prievolė mokėti Vietinę rinkliavą.

21. Vadovaujantis nutarties 19 ir 20 punktais, darytinos tokios išvados: (i) pagal Nuostatus, galiojusius iki 2016 m. birželio 30 d., ir Nuostatus, galiojančius nuo 2017 m. liepos 1 d., į Vietine rinkliava apmokestintos kategorijos nekilnojamąjį turtą pateko gyvenamosios paskirties objektai; (ii) iki 2016 m. birželio 30 d. tam, kad asmuo būtų laikomas Vietinės rinkliavos mokėtoju, užteko nustatyti faktinę aplinkybę, kad jis gyvenamosios paskirties objektą valdė, naudojo, disponavo juo, o nuo 2017 m. liepos 1 d. tokią išvadą galima padaryti, tik nustačius, kad fiziniu ar juridiniam asmeniui nuosavybės teise priklauso gyvenamosios paskirties objektas, esantis Prienų rajono savivaldybės teritorijoje; (iii) Vietinės rinkliavos mokėtojas už Vietinę rinkliavą gali nemokėti, jeigu byloje pateikti objektyvūs duomenys, patvirtinantys, kad jis teisės aktų nustatyta tvarka yra atleistas nuo šios pareigos, arba jeigu byloje yra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad Vietinės rinkliavos mokėtojo veikloje jokios komunalinės atliekos nesusidaro.

22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar Atsakovė yra Vietinės rinkliavos mokėtoja, ir nustatęs, kad Namų ūkio knyga (jos kopija) patvirtina kitus byloje pateiktus duomenis, jog Adresu yra gyvenamosios paskirties objektas (gyvenamasis namas), kurio plotas 56 kv. m ir kuriame, be kita ko, ginčo laikotarpiu gyveno Atsakovė, padarė išvadą, kad Atsakovė yra Vietinės rinkliavos mokėtoja. Tai, kad Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas gyvenamosios paskirties objektas, esantis Adresu, kuriame Atsakovė deklaravusi savo gyvenamąją vietą, nepaneigia padarytos išvados, nes kiti byloje pateikti objektyvūs duomenys (Centro 2020 m. birželio 16 d. raštas Nr. S-20-2424 „Dėl informacijos pateikimo“, Gyventojų registro išrašas, 2020 m. birželio 15 d. patikrinimo aktas Nr. 997, nuotraukos, Administracijos Naujosios Ūtos seniūnijos 2020 m. birželio 11 d. raštas Nr. (33.312NŪ)-SD-442 „Dėl informacijos pateikimo“ ir 2020 m. birželio 19 d. raštas Nr. (33.3.12NŪ)-SD-486 „Dėl konteinerių pastatymo, pakeitimo, informacijos patikslinimo“, Namų ūkio knyga) patvirtina, jog Atsakovė ginčo laikotarpiu gyveno gyvenamosios paskirties objekte, esančiu Adresu.

23. Vertindama Atsakovės apeliacinio skundo argumentą dėl to, kad Namų ūkio knyga (jos kopija) negali būti įrodymu, sprendžiant, ar Atsakovė yra Vietinės rinkliavos mokėtoja, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ginčo laikotarpiu Nuostatuose, galiojusiuose iki 2016 m. birželio 30 d., ir Nuostatuose, galiojančiuose nuo 2017 m. liepos 1 d. buvo įtvirtintos nuostatos, kad Vietinės rinkliavos registras sukuriamas ir administruojamas, vadovaujantis įvairiais registrų duomenimis, savivaldybių administracijų turimais duomenimis, Vietinės rinkliavos mokėtojų pateiktais duomenimis bei deklaracijomis dėl nekilnojamojo turto ploto, paskirties.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinis pagrindas atitinkamus asmenis pripažinti Vietinės rinkliavos mokėtojais yra ne tik įvairių registrų duomenys, bet ir savivaldybių administracijų ar kitų subjektų turimi duomenys apie nekilnojamąjį turtą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1814-261/2016).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 str.). Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas išvadą, kad Atsakovė ginčo laikotarpiu buvo Vietinės rinkliavos mokėtoja padarė, visus byloje pateiktus duomenis įvertinęs visapusiškai ir objektyviai. Pagrindų, kodėl Namų ūkio knyga (jos kopija) negalėjo būti vienas iš įrodymų, siekiant teismui išsiaiškinti Nekilnojamojo turto registre neįregistruoto nekilnojamojo turto objekto plotą, paskirtį, teisėjų kolegija nenustatė. Atitinkamai ir Atsakovės apeliaciniame skunde nėra teisiškai pagrįstų argumentų, patvirtinančių, kad aptariamas įrodymas yra neleistinas. Be to, kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, siekdamas patikrinti, ar Atsakovė iš tikrųjų gali būti pripažinta Vietinės rinkliavos mokėtoja, vertino ne tik Namų ūkio knygą (jos kopiją), bet ir kitus į bylą pateiktus įrodymus, duomenis, kurių Atsakovė neginčijo ir neginčija.

26. Teisėjų kolegija kritiškai vertina Atsakovės apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, jog Adresu nėra gyvenamosios paskirties objektų, dėl ko negalėjo susidaryti jokios atliekos. Byloje pateikti duomenys, kuriuos įvertino pirmosios instancijos teismas (žr. nutarties 22 p.), į bylą pateiktos nuotraukos paneigia šiuos Atsakovės deklaratyvius teiginius. Be to, pažymėtina, kad pareiga įrodyti aplinkybes, jog pastatas (pastatai) nėra gyvenamosios paskirties, ar kad pastatas ginčo laikotarpiu Atsakovės nebuvo naudojamas, valdomas ar disponuojamas, kyla būtent Atsakovei. Šiuo atveju Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos apeliaciniame skunde išdėstytus aptartus deklaratyvius teiginius.

27. Vertindama Atsakovės apeliacinio skundo argumentą, kad Atsakovė nuosavybės teise nevaldo gyvenamosios paskirties objekto, esančio Adresu, todėl neturi mokėti Vietinės rinkliavos, teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 21 punkte padarytomis išvadomis, sutinka su aptariamu Atsakovės apeliacinio skundo argumentu, nes byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad Atsakovė nuo 2017 m. liepos 1 d. nuosavybės teise valdo gyvenamosios paskirties objektą, esantį Adresu. Neturėdamas tokių duomenų, pirmosios instancijos teismas padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, jog Atsakovė nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d. (įskaitytinai) buvo Vietinės rinkliavos mokėtoja ir turėjo pareigą mokėti Vietinę rinkliavą pagal Nuostatų, galiojančių nuo 2017 m. liepos 1 d., 6.6 punktą.

28. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta ir nustačiusi, kad byloje yra pateikti detalūs Vietinės rinkliavos apskaičiavimo duomenys, teisėjų kolegija daro išvada, kad Atsakovės apeliacinis skundas turi būti patenkintas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičiant ir Administracijai iš Atsakovės priteisiant tik 108,82 Eur Vietinės rinkliavos, susidariusio už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. (įskaitytinai).

29. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

30. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Centro prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, priteisė iš Atsakovės Centrui 6,24 Eur bylinėjimosi išlaidų. Įvertinus, kad šiuo galutiniu teismo procesiniu sprendimu Centro prašymo materialinis reikalavimas patenkintas ne 52 proc. ((171,18/326,88)*100), o 33 proc. ((108,82/326,88)*100), proporcingai Centrui iš Atsakovės priteistina 3,96 Eur (33*12/100) bylinėjimosi išlaidų.

31. Nagrinėjamu atveju Centro materialinio prašymo reikalavimo tenkinimas iš dalies nulėmė, jog teismo sprendimas priimtas ir Atsakovės naudai. Tai reiškia, kad likusioje dalyje, nuo kurios skaičiuojama, kokia dalimi Centro materialinis prašymo reikalavimas atmestas (33 proc.), Atsakovė laikytina bylą laimėjusia šalimi (šiuo atveju – valstybės garantuojamą teisinę pagalbą suteikusi institucija) (67 proc.=100 proc.-33 proc.), kuri įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Įvertinusi į bylą pateiktus dokumentus, patvirtinančius valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (žr. nutarties 9 p.), nustačiusi, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažymoje apskaičiuotos antrinės teisinės pagalbos išlaidos (213,58 Eur) neviršijo Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio už teisines paslaugas (konsultacijas, dokumentų rengimą), atsižvelgusi į šiuo galutiniu teismo procesiniu sprendimu atmestą Centro prašymo materialinio reikalavimo apimtį, remdamasi Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintais kriterijais ir vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teisėjų kolegija daro išvada, kad iš Centro Lietuvos valstybei priteisiama 143,10 Eur ((213,58*67)/100) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

32. Nėra gautas motyvuotas ir pagrįstas prašymas priteisti Atsakovei bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, ar valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos pažyma, todėl Atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktais ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovės V. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš atsakovės V. G. trečiajam suinteresuotam asmeniui Prienų rajono savivaldybės administracijai 108,82 Eur (šimtą aštuonis eurus aštuoniasdešimt du centus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. (įskaitytinai).

Kitą pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras prašymo dalį atmesti.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei Alytaus regiono atliekų centras 3,96 Eur (tris eurus devyniasdešimt šešis centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti Lietuvos valstybei iš pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų centro 143,10 Eur (šimtą keturiasdešimt tris eurus dešimt centų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.“

Nutartis neskundžiama.