Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-30 · Administracinė byla Nr. I-202-644/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-30
Bylos Nr.
I-202-644/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01105-2016-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
F. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-202-644/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01105-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 30 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas F. D. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 8000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-15).

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015-09-09 iki 2016-06-16 buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad buvo patalpintas į Kauno tardymo izoliatoriaus kameras Nr. 236, Nr. 214, Nr. 205, Nr. 241, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Daug kamerų ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas, dėl ko pareiškėjas turėjo nuolat sėdėti arba gulėti. Dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktinės situacijos. Taip pat pažymėjo, kad kamerose buvo šalta. Minėtos kalinimo sąlygos pažeidė Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, lėmė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą ir pan.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu (b. l. 18-21, 72-75) su pareiškėjo skundu nesutiko. Paaiškino, kad daugiau nei pusę kalinimo laiko pareiškėjui teko daugiau nei 5 kv. m. kameros ploto. Mažesnio, nei Kalėjimų departamento direktoriaus įsakyme nustatytas minimalus 3,6 kv. m. plotas, pareiškėjas kalėjo dvi paras. Pažymėjo, kad Kauno tardymo izoliatoriaus kameros yra įrengtos taip, kaip reikalauja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Patalpų atitikimą higienos normų reikalavimams nuolat tikrina Kauno visuomenės sveikatos centro atstovai. Jei nustatomi higienos normų pažeidimai, jie nuolat taisomi. Pareiškėjas nesikreipė dėl higieninių sąlygų kamerose, todėl laikytina, kad jomis buvo patenkintas. Visi Kauno tardymo izoliatoriuje laikomi asmenys turi vienodas teises ir galimybes pasinaudoti su kalinimu susijusių neigiamų veiksnių mažinimo priemonėmis. Pareiškėjas neturtinę žalą argumentuoja nekonkrečiai, nenurodo, kaip jo laikymo sąlygos veikė kiekvieną, iš jo nuomone, pažeistų gėrių. Pareiškėjo psichinė būklė kalėjimo Kauno tardymo izoliatoriuje metu buvo gera, psichikos sutrikimų nekonstatuota, į gydytojus terapeutus nesikreipė. Darė išvadą, kad kalinimo sąlygos pareiškėjo sveikatai įtakos neturėjo. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015-09-09 iki 2016-06-16.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015-09-09 iki 2016-06-16 jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas šiose kamerose: nuo 2015-09-09 iki 2015-09-17 - kameroje Nr. 236, nuo 2015-09-22 iki 2015-10-06 - kameroje Nr. 214, nuo 2015-10-12 iki 2015-11-24, nuo 2015-11-26 iki 2015-11-27, nuo 2015-12-02 iki 2015-12-18, ir nuo 2015-12-23 iki 2016-01-22 - kameroje Nr. 205, nuo 2016-01-26 iki 2016-02-19 ir nuo 2016-02-24 iki 2016-06-16 - kameroje Nr. 241, (b. l. 76, 77-83).

Remiantis minėtais duomenimis nustatyta, kad kameros Nr. 236 plotas 15,93 kv. m., kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu šioje kameroje buvo laikoma iki 5 asmenų; kameros Nr. 214 plotas 15,44 kv. m., buvo laikoma iki 4 asmenų, kameros Nr. 205 plotas 15,44 kv. m., kartu su pareiškėju buvo laikoma iki 4 asmenų; kameros Nr. 241 plotas 15,96 kv. m., buvo laikoma iki 4 asmenų. Daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu iš viso 4 paras (iš jų 2 pilnas paras ir 2 kartus po pusę paros) kameroje Nr. 236 pareiškėjui teko mažiau gyvenamojo ploto nei Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma, todėl konstatuotina, kad Kauno tardymo izoliatorius pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Pažymėtina, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui kameroje trūko 0,41 kv. m. gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad daug kamerų ploto užėmė baldai, kitas inventorius, dėl vietos trūkumo kameroje neturėjo galimybės judėti, turėjo nuolat gulėti lovoje, sėdėti. Tačiau teismas akcentuoja, kad teisės aktai nenumato, jog asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma turi būti skaičiuojama neįskaitant baldų bei kito inventoriaus užimamo ploto. Teismas pažymi, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuojamas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007). Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista neilgą laiko tarpą - 4 paras, iš jų 2 pilnas paras ir 2 kartus po pusę paros, pareiškėjui kameroje trūko 0,41 kv. m. ploto. Teismo vertinimu, 0,41 kv. m. gyvenamojo ploto trūkumas 2 pilnas paras ir 2 kartus po pusę paros negalėjo pareiškėjui sukelti jo skunde nurodytų neigiamų pasekmių ir išgyvenimų, kuriuos būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, juo labiau, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis Kauno tardymo izoliatoriaus administracijai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, be to, daugeliu atveju pareiškėjui teko nuo 3,86 iki 5,32 kv. m. gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose buvo šalta, tačiau į bylą nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų. Nors į bylą nėra pateikta duomenų apie patalpų oro temperatūrą, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Kauno visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją dėl netinkamo apšvietimo ar šildymo (temperatūros) byloje nėra. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos oro temperatūros, nenurodė, kokiu pagrindu padarė tokią išvadą, nepateikė jokių medicininių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl jo nurodytų kalinimo sąlygų. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Kauno tardymo izoliatoriaus patalpų atitikimą higienos normų reikalavimams tikrina Kauno visuomenės sveikatos centro atstovai. Jei nustatomi higienos normų pažeidimai, jie nuolat taisomi. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas skunde atsakovui reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio - provokacijų, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Kauno tardymo izoliatorius 2 pilnas paras ir 2 kartus po pusę paros neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 8000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais, orumo pažeminimu ir pan. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Atsakovo teigimu, pareiškėjo psichologinė būsena kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo gera, į gydytojus terapeutus pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kaip nurodo pareiškėjas, kad jis buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis.

Teismas pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl gyvenamojo ploto trūkumo, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Taip pat akcentuotina, kad pažeidimas truko itin trumpai. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai, dėl jo kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje nenustatyti ir nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-10-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo F. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis