Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Virginijos Gudynienės ir Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. Č. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. vasario 7 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1083-523/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovams V. Č., A. A. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Tomadas“ ieškiniu prašė iš atsakovų V. Č. ir A. A. solidariai priteisti 7 293,88 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškinyje nurodė, kad 2016 m. vasario 7 d. ieškovė, gavusi Marijampolės apskrities VPK Jurbarko rajono PK iškvietimą, priverstinai nuvežė transporto priemonę „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) į ieškovei priklausančią sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę. 2016 m. birželio 7 d. Kauno apylinkės teismo nutarimu A. A. pripažintas kaltu, padaręs administracinius teisės pažeidimus, o automobilis grąžintas savininkui V. Č.. Atsakovai buvo ne kartą informuoti apie susidariusį įsiskolinimą bei paraginti atsiimti transporto priemonę ir atsiskaityti, tačiau to iki šiol nėra padarę. Prašė bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.Jurbarko rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 12 d. preliminariu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai.Atsakovas V. Č. pateikė prieštaravimus, kuriuose nesutiko su jo solidaria atsakomybe ieškovei. Nurodė, kad atsakovas A. A. be jo sutikimo pasisavino atsakovui priklausiusį automobilį „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį vairuodamas padarė administracinius nusižengimus, už kuriuos buvo nubaustas. Atsakovui priklausantis automobilis buvo priverstinai nuvežtas į ieškovės aikštelę, tačiau atsakovas nėra gavęs ieškovės pranešimų ir jam nėra žinoma, kad automobilis saugomas ieškovės. Kadangi eismo įvykio metu automobilis buvo nepataisomai sugadintas, yra bevertis todėl buvo išregistruotas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmai 2018 m. vasario 7 d. galutiniu sprendimu Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, priteisė solidariai iš atsakovų 7 293,88 Eur dydžio skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (7 293,88 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. spalio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei; priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis po 82 Eur žyminio mokesčio ieškovei. Teismas nustatė, kad 2015 m. gruodžio 18 d. tarp ieškovės ir Marijampolės apskrities VPK buvo sudaryta Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų pirkimo sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo priverstinai nuvežti, pervežti transporto priemones Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje ir priverstinai nuvežtas transporto priemones saugoti. Pagal šios sutarties 8.1. punktą tais atvejais, kai transporto priemonė yra nuvežama ir saugoma pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso normas, už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą sumoka administracine tvarka baudžiami asmenys. Transporto priemonės savininkas, valdytojas turi atlyginti išlaidas už laikotarpį nuo policijos pareigūno sprendimo grąžinti transporto priemonę išdavimo dienos iki faktiško atsiėmimo dienos (sutarties 8.6. punktas). 2016 m. vasario 7 d. Transporto priemonės perdavimo-priėmimo akto pagrindu ieškovė priverstinai nuvežė automobilį „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą V. Č. vardu. 2016 m. birželio 7 d. Kauno apylinkės teismo nutarimu A. A. pripažintas kaltu, padaręs administracinius teisės pažeidimus. Ieškovė 2016 m. lapkričio 10 d., 2017 m. sausio 16 d., 2017 m. rugpjūčio 25 d. atsakovams siuntė pranešimus dėl transporto priemonės atsiėmimo ir atsiskaitymo už jos nuvežimą bei saugojimą. Teismas nurodė, kad atsakovų kaip priverstinai nuvežtos ir saugotos transporto priemonės savininko ir valdytojo pareiga atlyginti transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas įtvirtinta Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje, numatančioje solidarią transporto priemonės savininko ir valdytojo civilinę atsakomybę. Atsakovui A. A. padarius administracinį teisės pažeidimą, ieškovė, vykdydama sutartinius įsipareigojimus pagal sutartį, sudarytą su Marijampolės apskrities VPK, perėmė ir aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) , saugojo atsakovui V. Č. nuosavybės teise priklausantį automobilį „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė automobilį saugo nuo 2016 m. vasario 7 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos. Už šį laikotarpį susidarė 203,28 Eur nuvežimo ir 7 090,60 Eur saugojimo išlaidų, kurias solidariai turi atlyginti atsakovai. Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas yra įrodytas, o atsakovas V. Č. nepateikė teismui įrodymų, kad jo automobilis „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pavogtas. Atsakovas V. Č. dalyvavo kaip liudytojas nagrinėjant A. A. administracinę bylą, jis bendravo su A. A., tačiau savo automobilio buvimo vieta visiškai nesirūpino iki ieškinio pateikimo.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas V. Č. prašė panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. vasario 7 d. sprendimą jo atžvilgiu, kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Apeliaciniame skunde nurodė tokius argumentus:Teismo teiginiai, kad nepateikta įrodymų, kad jo automobilis buvo pavogtas, yra nepagrįsti. Šias aplinkybes patvirtina ir administracinės byla. Apeliantas nežinojo, kad jam nuosavybės teise priklausantis automobilis buvo pavogtas, todėl į policiją ir nesikreipė. Faktas, kad A. A. automobilį paėmė savavališkai, nežinant apeliantui, yra įrodytas, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino. Dėl to, kad automobilis buvo paimtas be leidimo, apeliantas ir neturi įrodymų apie automobilio vagystę;Neįrodyta apelianto kaltė dėl to, kad automobilis ilgą laiką buvo saugomas ieškovei priklausančioje aikštelėje. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad apeliantas būtų žinojęs, jog jam priklausantis automobilis yra ieškovės aikštelėje. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovės 2016 m. lapkričio 4 d., 2017 m. sausio 16 d. ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. siųstus pranešimus dėl transporto priemonės atsiėmimo ir atsiskaitymo už jos nuvežimą bei saugojimą apeliantas gavo. Apeliantas nežinojo, kad transporto priemonė saugoma ieškovės. Ieškovė nepranešdama apie apelianto saugomą automobilį galimai tyčia siekė, kad automobilis kuo ilgesnį laiką būtų saugomas ir tokiu būdu ieškovė turėtų galimybę prisiteisti savo naudai didesnę sumą iš apelianto. Tokie ieškovės veiksmai laikytini nesąžiningais;Apeliantas negali atsakyti solidariai sutarties sudarytos tarp ieškovės ir Marijampolės VPK pagrindu, nes šios sutarties jis nepasirašė. Be to, sutarties 8.1 p. numatė, kad už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą sumoka administracine tvarka baudžiami asmenys. Apeliantas nėra administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, t. y. tinkamas subjektas, ir neturi prievolės apmokėti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidų;Apeliantas, būdamas įsitikinęs, kad automobilis yra netinkamas dalyvauti viešajame eisme ir yra išregistruotas ir išvežtas į šiukšlyną, todėl neturėjo pareigos periodiškai domėtis savo automobilio buvimo vieta; Teismo teiginiai, kad apeliantas bendravo su A. A. yra niekuo nepagrįsti. Apeliantas administracinėje byloje dalyvavo kaip liudytojas, todėl su jos medžiaga negalėjo susipažinti; Apeliantas nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką. Apeliantui negalėjo šaukimas į teismo posėdį įteiktas viešo paskelbimo būdu, kadangi jo gyvenamoji vieta buvo žinoma; Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsikirsdama į skundo motyvus, atsiliepime nurodė tokius argumentus:Apelianto teiginius, kad automobilis iš jo buvo pavogtas, paneigia byloje esantys įrodymai. Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-2744-660/2016 (kuris yra pridėtas prie pradinio ieškinio) yra nurodyta, kad V. Č. 2016 m. vasario 8 d. Kelių policijai parašė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad automobilį paskolino G. M. ir A.. Pats pažeidėjas A. A. nurodė, kad apeliantas neprieštaravo, kad jis paimtų jo automobilį. Atsakovai yra draugai, nes kartu linksminosi, važinėjosi automobiliu, svečiavosi pas kitus pažįstamus ir pan. Atsakovai gyvena tame pačiame miestelyje, kuris nėra didelis, todėl abejotina, kad atsakovai, kaip teigia apeliantas, yra nepažįstami;Priverstinio automobilio nuvežimo ir saugojimo metu automobilio savininkas buvo ir yra iki šiol apeliantas. Tai patvirtina ir Vilniaus apskrities VPK informacinis raštas bei VĮ „Regitra“ duomenys. Apeliantas kaip automobilio savininkas yra atsakingas už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Tai, kad automobilis yra techniškai netvarkingas, išregistruotas, nereiškia, jog ieškovė neprivalo saugoti automobilio. Vadovaujantis CK 6.832 straipsnio 1 dalimi, 6.845 straipsniu, Sutarties 7.5., 7.9., 7.14., 17.6 punktais, ieškovei teko pareiga išsaugoti apeliantui priklausančią transporto priemonę bei atsakomybė už turto neišsaugojimą;Aplinkybes, patvirtinančias, kad pranešimai apeliantui išsiųsti registruota pašto siunta jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu patvirtina su 2017 m. gruodžio 14 d. ieškovės atsiliepimu į prieštaravimus pateikti Lietuvos pašto registruotų siuntų išrašai.Apeliantas, liudijęs administracinio teisės pažeidimo byloje negalėjo nežinoti, jog byla vyksta dėl KET pažeidimų, dėl kurių automobilis buvo priverstinai. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas būtų kreipęsis į policijos įstaigą dėl leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą, transporto priemonę išdavimo ar kad jam tokį leidimą, išduoti būtų atsisakyta. Apelianto įsiskolinimą lėmė išskirtinai jo paties neveikimas bei visiškas abejingumas net ir prasidėjusiam teisminiam procesui; Ieškovė neprivalėjo sudaryti jokios atskiros pasaugos sutarties tiesiogiai su apeliantu. Nurodytu atveju susiklostė priverstinės pasaugos santykiai. Be to, Sutarties dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo nuostatos turi būti vertinamos kartu su viešojoje teisėje įtvirtintomis transporto priemonių savininkų ar valdytojų pareigomis. Tais atvejais, kai transporto priemonės valdytojas nesilaiko nurodytų įpareigojimų, jam gali kilti tiek administracinė atsakomybė, tiek turtinė prievolė atlyginti savo veiksmais ar neveikimu padarytą žalą. Šioje byloje atsakovai turi pareigą atlyginti dėl tokio pažeidimo padarinių pašalinimo trečiųjų asmenų patirtas išlaidas (SEAKĮ 33 str. 6 d.). Sutarties (ir įstatymo) pagrindu atsirado ne tik pasaugos santykiai tarp ieškovės ir VPK, bet ir automobilio savininko apelianto pareiga sumokėti už automobilio saugojimą Sutartyje nustatyta tvarka nepaisant to, jog apeliantas nėra Sutarties šalimi. Pareiga apeliantui atsiskaityti su ieškove už suteiktas automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas kyla ne tik iš Sutarties 8.1 p., tačiau ir iš CK 6.830 - 6.849 str. nuostatų, SEAKĮ 33 str. 1 ir 6 d., Sutarties 7.10.2., 8.4., 8.5., 17.6. punkto nuostatų bei Kasacinio teismo praktikos;Apeliantui procesiniai dokumentai buvo siunčiami jo nurodytu adresu, tačiau jų nepavykus įteikti, procesiniai dokumentai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu. Apeliantas ignoravo visus ieškovės bandymus susisiekti ir ginčą išspręsti taikiai, pateikęs prieštaravimus visiškai nesidomėjo bylos eiga, neatsiėmė jam siųstų procesinių dokumentų ir piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis.Atsakovas A. A. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovės reikalavimo atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas pagrįstumo.Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Tai, kad turintis teisę vykdyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo ūkinę komercinę veiklą ūkio subjektas taip pat turi teisę imti už tai atlyginimą, o priverstinai nuvežtos ir saugomos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo pareiga šį atlyginimą sumokėti yra imperatyviai reglamentuota įstatyme, t. y. SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalyje. Pažymėtina, kad šioje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Šiuo reglamentavimu įtvirtinta saugotojo teisė tokio atlyginimo reikalauti iš pasirinkto skolininko, t.y. iš savininko ar teisėto valdytojo atskirai. Nagrinėjamu atveju ieškovė skolą prašė priteisti iš transporto priemonės savininko ir valdytojo solidariai.Iš Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarimo A. A. administracinio teisės pažeidimo byloje matosi, kad A. A. 2016-02-06, apie 23.10 val. (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekiltų pavojus kitų asmenų turto saugumui, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, todėl lenkdamas kitą transporto priemonę, nepaliko saugaus tarpo iš šono ir su ja susidūrė. Eismo įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės. Įvykus eismo įvykiui nesustojo, nepasiliko eismo įvykio vietoje, neužpildė eismo įvykio deklaracijos ir nepranešęs apie eismo įvykį policijai iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Šiuo nutarimu A. A. buvo pripažintas kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. 2 d., 130 str. 1 d. ir nubaustas pinigine bauda be transporto priemonės konfiskavimo. 2016 m. vasario 7 d. transporto priemonės perdavimo-priėmimo aktas patvirtina, kad ieškovė, gavusi Marijampolės apskrities VPK Jurbarko rajono PK iškvietimą, priverstinai nuvežė transporto priemonę Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuri registruota V. Č. vardu, į ieškovei priklausančią sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę. Kadangi ieškovė automobilį saugojo nuo 2016 m. vasario 7 d. iki ieškinio teismui pateikimo dienos, todėl sutinkamai su SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalimi turi teisę reikalauti automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo.Nagrinėjamu atveju automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidos priteistos iš transporto priemonės savininko V. Č. ir valdytojo A. A. solidariai. Apeliantas V. Č., nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, nurodo, kad išlaidos iš jo neturėjo būti priteistos, nes A. A. be jo žinios, neteisėtai pasisavino jam nuosavybės teise priklausantį automobilį. Tačiau šis apeliacinio skundo argumentas teisėjų kolegijos vertinimu paneigiamas A. A. administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga.Iš Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarime užfiksuotų A. A. parodymų matosi, kad jis nurodęs, jog minėtą dieną kartu su V. Č. „pas kažką važiavo, automobilį vairavo V., kuris pasiliko pas draugą. V. neprieštaravo, kad jis paimtų jo automobilį. Toliau jis vairavo V. automobilį“. Liudytojas V. Č. parodė, kad „ į policiją dėl automobilio vagystės nesukreipė. 2016-02-08 Kelių policijai parašė paaiškinimą, kuriame paaiškino, kad paskolino automobilį G. M. ir A.“. Be to, iš bylos duomenų akivaizdu, kad atsakovai yra draugai, autoįvykio dieną kartu linksminosi, važinėjo automobiliu, todėl darytina išvada, kad apeliantas neįrodė, jog automobilis iš jo buvo pavogtas ar kitokiu būdu neteisėtai pasisavintas.Apeliantas nurodo, kad jis nežinojo, jog ieškovė saugojo jam nuosavybės teise priklausantį automobilį, tačiau šis apeliacinio skundo argumentas taip pat paneigiamas byloje esančiais įrodymais. Ieškovė pateikė į bylą 2016-11-10 ir 2017-01-16 pranešimus, išsiųstus apeliantui jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, kuriais jis buvo informuotas apie priverstinai nuvežtą automobilį, susidariusias išlaidas už jo priverstinį nuvežimą ir saugojimą bei būtinybę atsiimti automobilį. Tą aplinkybę, kad pranešimai apeliantui išsiųsti registruota pašto siunta, patvirtina su 2017-12-14 ieškovės atsiliepimu į prieštaravimus pateikti Lietuvos pašto registruotų siuntų išrašai. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas kaip liudytojas dalyvavo nagrinėjant A. A. administracinio teisės pažeidimo bylą dėl jo padarytų KET pažeidimų, bendravo su A. A., tačiau savo automobilio buvimo vieta visiškai nesirūpino. Ta aplinkybė, kad automobilis buvo techniškai netvarkingas ir išregistruotas šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes apeliantui nereaguojant į ieškovės raginimus atsiimti automobilį, ieškovė privalėjo jį saugoti. Apelianto teiginiai, jog jam policijos pareigūnai nurodę, kad automobilis yra sunaikintas – nepagrįsti, kadangi dėl šių aplinkybių byloje jokių įrodymų nepateikta.Atsakovas V. Č., nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu nurodo, kad jis neprivalo vykdyti prievolės pagal sutartį, kadangi jis sutarties su ieškove dėl automobilio saugojimo nėra pasirašęs.Iš 2015 m. gruodžio 18 d. Sutarties matosi, kad Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir UAB „Tomadas“ sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų pirkimo sutartį, kurios 8.1 punkte numatyta, kad paslaugos teikėjas turi teisę už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą tai atvejais, kai transporto priemonė nuvežama ir saugoma pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksų normas gauti atlygį iš administracine tvarka baudžiamų asmenų. Nagrinėjamu atveju yra susiklostę pasaugos teisiniai santykiai (CK 6.850 str.), todėl sprendžiant automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų priteisimo klausimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į viešojoje teisėje nustatytą reguliavimą, pasaugos sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 str. 1 d.) trečiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisė, bet ir tam tikros pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-07-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011).Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad minėtos Sutarties bei SEAKĮ 33 str. 6 d. pagrindu atsirado ne tik pasaugos teisiniai santykiai tarp ieškovės ir Marijampolės apskrities VPK, bet ir automobilio savininko pareiga sumokėti už automobilio saugojimą Sutartyje nustatyta tvarka, neatsižvelgiant į tai, kad apeliantas nėra Sutarties šalimi.Kadangi administracinio teisės pažeidimus padarė atsakovas A. A., vairuodamas atsakovui V. Č. priklausančią transporto priemonę, todėl aukščiau aptartų duomenų pagrindu ir vadovaujantis kasacinio teismo suformuota taisykle darytina išvada, kad atsakovai turi pareigą solidariai atlyginti ieškovei automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti pagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl atsakovo neinformavimo apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Iš bylos medžiagos matosi, kad atsakovas V. Č. 2018 m. sausio 16 d. (Dok. Nr.4258) teismui teikė prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo, nurodydamas savo adresą (duomenys neskelbtini). Nors 2018 m. sausio 15 d. atidėdamas teismo posėdį teismas nusprendė atsakovui apie posėdį, įvyksiantį 2018 m. sausio 30 d. 13.30 val. pranešti viešo paskelbimo būdu, tačiau jam buvo išsiųstas ir teismo šaukimas. Kaip matosi, atsakovui siųstas procesinis dokumentas jo nurodytu adresu (duomenys neskelbtini). 2018 m. sausio 26 d. sugrįžo neįteiktas su atžyma – neatsiėmė pašte per siuntos saugojimo terminą, dėl to pats atsakovas, neatsiimdamas jam adresuojamos korespondencijos, siųstos jo nurodytu adresu, turi prisiimti su tuo susijusias pasekmes. Be to, pažymėtina, kad ir CPK 42 straipsnio 5 dalis numato pareigą šaliai domėtis nagrinėjamos bylos eiga. Šių duomenų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėdamas civilinę bylą atsakovui nedalyvaujant procesinių teisės normų nepažeidė. Aukščiau aptartų duomenų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas teismo sprendimą tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. vasario 7 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.