Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. A. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja A. A. (toliau – pareiškėja) pareiškime teismo prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvusios savininkės M. K. (T.) iki 1940 m. nacionalizacijos valdyta 11,43 ha žemė buvo viename gabale bei ribose, kurios nurodytos 2021 m. lapkričio 29 d. matininko A. G. parengtoje schemoje ,,Iki 1940 m. M. K.–T. turėtos žemės valdos žemės sklypo ribų nustatymo planas M 1:2000“; 2) atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą terminą dokumentams į M. K. (T.) nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateikti; 3) prijungti visą buvusios žemės savininkės M. K. (T.) nuosavybės teisių atkūrimo byloje, nuosavybės teisių atkūrimo bylą.

2. Nurodė, kad siekdama, jog būtų atkurtos nuosavybės teisės į visą buvusios savininkės M. K.–T. žemę, pareiškėja ne kartą kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Aplinkos ministerijos (toliau – NŽT) Kauno miesto skyrių dėl žemės grąžinimo natūra. Nors NŽT turi duomenis apie buvusios savininkės valdytą žemę, jos dydį, tačiau laiko, jog turimų dokumentų nepakanka. Atsižvelgiant į tai, yra poreikis nustatyti juridinį faktą, kad buvusios savininkės M. K. (T.) iki 1940 m. nacionalizacijos valdyta 11,43 ha žemė buvo viename gabale, o žemės sklypo ribos tiksliai atitinka matininko A. G. parengtoje schemoje nurodytas žemės sklypo ribas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Kauno apylinkės teismas 2023 m. gegužės 23 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.

4. Nustatė, kad pareiškėja ypatingosios teisenos tvarka prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl buvusios žemės savininkės iki 1940 m. nacionalizacijos valdyto žemės sklypo ribų ir jo padėties.

5. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Tvarka) 106¹ punkto nuostatomis, nurodė, kad buvusių savininkų iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės ribų nustatymas, remiantis išlikusia arba kartografuota planine medžiaga, yra priskirtas NŽT kompetencijai.

6. Vadovaudamasis minėta Tvarka, vertino, kad pareiškėja gali gauti reikalingus duomenis bei įrodymus ne teismo tvarka. Pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas turi būti sprendžiamas teisme, todėl sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog toks klausimas turi būti nagrinėjamas teisme.

7. Konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra juridinio fakto nustatymo būtinosios sąlygos – neturėjimo galimybės gauti duomenis kitokia tvarka arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 445 straipsnis). Nurodė, kad pareiškėjos nurodytas nesutikimas su NŽT priimtais sprendimais nėra pagrindas kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėja jos netenkinančius NŽT sprendimus gali skųsti įstatymo nustatyta tvarka.

8. Pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti jai praleistą terminą dokumentams į M. K. (T.) nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateikti, nurodė, kad pareiškėja nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad yra poreikis spręsti dėl termino atnaujinimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Atskirajame skunde pareiškėja prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartį ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Priešingai nei argumentavo teismas, prašomas nustatyti juridinis faktas turi būti sprendžiamas teisme, nes nėra galimybės gauti duomenis kitokia tvarka. Pažymi, kad pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia, jog pareiškėja vos tik sužinojusi, kad M. K. iki 1940 m. valdė iš viso 11,43 ha vienoje vietoje (gabale), ne kartą kreipėsi į NŽT dėl iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės ribų nustatymo ir nuosavybės teisių atkūrimo vykdymo, tačiau NŽT laikosi pozicijos, kad nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog M. K. iki 1940 m. valdė iš viso 11,43 ha teritorijoje, kuri nurodyta 2021 m. lapkričio 29 d. matininko A. G. parengtoje schemoje.

9.2. Teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, kadangi pareiškėja yra išnaudojusi visas įmanomas galimybes ne teismo tvarka gauti jai reikiamus dokumentus, o teisminį būdą nusistatyti reikiamą juridinį faktą teismas nepagrįstai pareiškėjai užkirto.

9.3. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai taikė procesinės teisės normas ir neteisingai išsprendė pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimą (CPK 443 straipsnio 1 dalis). Pareiškime dėl juridinio fakto nustatymo nurodomas aplinkybes teismas vertino pernelyg formaliai, todėl neužtikrino pareiškėjos teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo. Pažymi, kad, nagrinėjant pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo ir nustačius, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų pakanka jam nustatyti, tai sudarytų pagrindą teismui priimti atitinkamą procesinį sprendimą, atlikus įrodymų įvertinimą, tačiau nesudaro pagrindo pareiškimą atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.

9.4. Teismas skundžiamoje nutartyje formaliai nurodė, kad pareiškėja neva nėra nurodžiusi aplinkybių, nei įrodymų, patvirtinančių, kad yra poreikis spręsti dėl termino atnaujinimo. Pareiškėja pažymi, kad 2021 m. kartografavus buvusios savininkės žemę, iki šiol nėra nustatytos jos ribos, todėl neatnaujinus termino dokumentų pateikimui, pareiškėja neturės galimybės net ir teikti papildomus dokumentus į nuosavybės teisių atkūrimo bylą.

10. Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo NŽT prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartį. Atsiliepime į atskirąjį skundą teigia, kad teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, nesant juridinio fakto nustatymo būtinosios sąlygos – neturėjimo galimybės gauti duomenis kitokia tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

12. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakytas priimti pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kaip nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra tai, jog kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Ši asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos realizuojama CPK nustatyta tvarka ir laikantis įstatyme numatytų ieškinio pareiškimo formos ir turinio reikalavimų, ji yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui.

14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvusios savininkės M. K. (T.) iki 1940 m. nacionalizacijos valdyta 11,43 ha žemė buvo viename gabale bei ribose, kurios nurodytos 2021 m. lapkričio 29 d. matininko A. G. parengtoje schemoje. Taip pat pareiškėja prašė atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą terminą dokumentams į M. K. (T.) nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateikti.

15. Teismas nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kurios nurodytos CPK 444 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga.

16. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Teismas, vadovaudamasis Tvarka, nurodė, jog buvusių savininkų iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės ribų nustatymas, remiantis išlikusia arba kartografuota planine medžiaga, yra priskirtas NŽT kompetencijai. Vadovaudamasis Tvarka vertino, kad pareiškėja gali gauti reikalingus duomenis bei įrodymus ne teismo tvarka. Konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra juridinio fakto nustatymo būtinosios sąlygos – neturėjimo galimybės gauti duomenis kitokia tvarka arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.

17. Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, kadangi ji yra išnaudojusi visas įmanomas galimybes ne teismo tvarka gauti jai reikiamus dokumentus, o teisminį būdą nusistatyti reikiamą juridinį faktą teismas visiškai nepagrįstai pareiškėjai užkirto. Be to, pareiškime dėl juridinio fakto nustatymo nurodomas aplinkybes teismas vertino pernelyg formaliai, todėl neužtikrino pareiškėjos teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo. Pažymi, kad nagrinėjant pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo ir nustačius, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų pakanka šiam faktui nustatyti, tai sudarytų pagrindą teismui priimti atitinkamą procesinį sprendimą, atlikus įrodymų įvertinimą, tačiau nesudaro pagrindo pareiškimą atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.

18. Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.

19. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai.

20. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punkte nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai.

21. Pagal teisinį reglamentavimą pirmiausia pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nagrinėja nuosavybės teises atkurianti institucija ir tik esant išvadai, kad pateiktų dokumentų nepakanka, asmuo gali kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-323/2012; pirmiau nurodytą 2015 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016).

22. Nagrinėjamu atveju vertinami apeliantės argumentai, kad jai nėra galimybės gauti duomenis kitokia tvarka. Pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia, kad ji, sužinojusi apie tai, kad M. K. iki 1940 m. valdė iš viso 11,43 ha vienoje vietoje (gabale), ne kartą kreipėsi į NŽT dėl iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės ribų nustatymo ir nuosavybės teisių atkūrimo vykdymo, tačiau NŽT laikosi pozicijos, kad nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog M. K. iki 1940 m. valdė iš viso 11,43 ha teritorijoje, kuri nurodyta 2021 m. lapkričio 29 d. matininko A. G. parengtoje schemoje. Pirmosios instancijos teismas, šių aplinkybių nevertinęs ir dėl jų nepasisakęs, nurodė, kad pareiškėja gali gauti reikalingus duomenis bei įrodymus ne teismo tvarka. Šiuo atveju sukuriama situacija, kai pareiškėjai prašant nustatyti juridinę reikšmę turtinį faktą ir nurodant aplinkybes, jog NŽT tvirtina, kad nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos prašomą nustatyti juridinį faktą, tačiau teismui nustačius priešingai, asmeniui atimama teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis).

23. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi turintis asmuo, įgyvendindamas teisę į teisminę gynybą, siekia, kad būtų sukurtos, pakeistos ar panaikintos jo teisės ir pareigos. Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad yra pareikštas asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-248-2020, 49 punktas).

24. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas bylos iškėlimo stadijoje neturi teisės tikrinti ieškinio (pareiškimo) pagrįstumo klausimo. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su reikalavimo pagrįstumu, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, bet ne ieškinio priėmimo stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K 3 494/2011). Teismas šioje stadijoje patikrina, ar ieškinio tenkinimas objektyviai gali sukurti teisinius padarinius. Kita vertus, teismas, manydamas, kad ieškinys neatitinka procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, turi taikyti trūkumų šalinimo institutą.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pareiškime dėl juridinio fakto nustatymo nurodomas aplinkybes vertino pernelyg formaliai, todėl neužtikrino pareiškėjos teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo. Pažymėtina, jog nagrinėjant pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo ir nustačius, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų pakanka nustatyti faktui, kad buvusios savininkės M. K. (T.) iki 1940 m. nacionalizacijos valdyta 11,43 ha žemė buvo viename gabale bei ribose, kurios nurodytos 2021 m. lapkričio 29 d. matininko A. G. parengtoje schemoje, sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismui priimti atitinkamą procesinį sprendimą, atlikus įrodymų įvertinimą, tačiau nesudaro pagrindo pareiškimą atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

26. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja prašė atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą terminą dokumentams į nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateikti. Pirmosios instancijos teismas vertindamas šį reikalavimą nurodė, kad pareiškėja nenurodė aplinkybių, nei įrodymų, patvirtinančių, kad yra poreikis spręsti dėl termino atnaujinimo.

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė pagrįstai nurodo, kad 2021 m. kartografavus buvusios savininkės M. K. (T.) žemę, iki šiol nėra nustatytos jos ribos, todėl, neišsprendus klausimo dėl termino dokumentų pateikimui atnaujinimo, pareiškėja neturės galimybės net ir teikti papildomus dokumentus į nuosavybės teisių atkūrimo bylą.

Dėl procesinės bylos baigties.

28. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė pareiškimo priėmimą reglamentuojančias procesines teisės normas, todėl nepagrįstai atsisakė priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama nutartis panaikinama (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Pareiškimo priėmimo klausimas yra priskirtas pirmosios instancijos teismo kompetencijai. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino pareiškimo atitikties jam keliamiems kitiems CPK įtvirtintiems turinio ir formos reikalavimams, todėl, panaikinus skundžiamą nutartį, pareiškimo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio

Rezoliucinė dalis

nutaria:

tenkinti atskirąjį skundą.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartį ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.