Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), administracinio nusižengimo bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. G. 2018 m. rugsėjo 18 d. atskrido iš Maskvos į Vilniaus oro uostą reisu (duomenys neskelbtini), apie 10.20 val. ir su savimi gabeno komercinės paskirties prekes, kurių nepateikė muitinės kontrolei ir nedeklaravo. Bagažas buvo šviestas introskopu ir atrinktas detaliam patikrinimui. Keleivė ėjo žaliu kanalu, tokiu savo veiksmu deklaruodama, jog deklaruojamų daiktų, prekių neturi. Keleivė buvo sustabdyta prie išėjimo durų ir pakviesta į muitinės patikrą. Detalaus patikrinimo metu keleivės registruotame bagaže buvo rastos nedeklaruotos prekės (drabužiai, avalynė, rankinės), kurių vertė 3373,18 Eur. Keleivė nepateikė prekių įsigijimo dokumentų, nes jų neturėjo, sakė pateiks vėliau, todėl prekių vertė buvo nustatyta vadovaujantis muitų teisės aktų nuostatomis (pagal PREMI duomenų bazės kainas).

Taip G. G. pažeidė 2013 m. spalio 9 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo reglamentuotas Sąjungos muitinės kodeksas, 139 straipsnio l dalies a) punktą ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 208 straipsnio 3 dalyje.

Teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn traukiama G. G. parodė, kad nusileidus lėktuvui paėmė bagažą, jų buvo du. Daiktų oro uoste niekada anksčiau nebuvo deklaravusi, tačiau žinojo, kad jeigu daiktų suma viršija 430 Eur, juos reikia deklaruoti. Paėmusi savo bagažą žengė link raudono kanalo, tai įrodys vaizdo kameros, tačiau iš karto pamatė, kad ten nėra nei vieno pareigūno. Viršuje, kur buvo balkonas, stovėjo dvi pareigūnės ir šnekučiavosi. Priėjo prie jų ir paklausė, kur galima eiti deklaruoti. Kartu su savimi turėjo ir pinigus ir įsigijimo dokumentus. Kai paklausė, kur deklaruoti prekes, pareigūnės joms parodė eiti link jų, jos nieko neįtardamos nuėjo. Pareigūnių pareiškimas, jog klausė kur išėjimas, jai yra nesuprantamas ir nelogiškas, nes daugybę kartų leidosi Vilniaus oro uoste ir žino, kur išėjimas. Melas, kad jos buvo sulaikytos prie išėjimo. Nuėjusios pas muitinės darbuotojas iš karto užkėlė savo bagažą ant skanerio, bagažas buvo nuskanuotas ir tuomet ėjo su jomis į jų postą. Liepė atidaryti bagažą, ji paklausė, kokiu būdu vyks deklaravimas, muitininkė griežtu tonu pareiškė, jog deklaruoti jau negalima jokiu būdu, deklaraciją turėjo išsiųsti el. būdu dar būdama Kinijoje. Visi daiktai buvo jos asmeniniai, buvo ir seni ir nauji, jos poreikiams, tai nebuvo kažkoks didelis kiekis. Bagaže rūbai buvo sudėti netvarkingai, o jos juos ištraukė, sulygino, gražiai supakavo į maišelius ir sudėjo kartu su naujais. Visi daiktai buvo skirtingi, vežti jai ir jos šeimos nariams. Skrenda į Kiniją apsipirkti, pasižmonėti. Jų klausė, ar jos turi deklaruojamų daiktų. MB „(duomenys neskelbtini)“ niekada nevykdė jokios veiklos ir jos nevykdo, apie ją net pamiršo.

Teismo posėdžio metu liudytoja S. I. parodė, kad G. G. atvyko iš Maskvos, pasiėmė nuo ketvirto transporterio bagažą, tiesiu taikymu ėjo žaliu kanalu, nedeklaravo turimų daiktų, turėjo daiktus deklaruoti nedelsiant, bet to nepadarė, nepateikė jokių dokumentų. Ji klausė net 3 kartus, ar turi deklaruojamų daiktų, atsakymai buvo neigiami, o patikrinus buvo rastos nedeklaruotos prekės. Buvo daug panašių daiktų, po kelis vienodus daiktus, vienarūšiai daiktai, todėl tai komercinės paskirties prekės. Jeigu žmogus veža daiktus asmeninėms reikmėms, kurių suma viršija 430 Eur, tuomet reikia juos deklaruoti, šį kartą suma buvo virš 3000 Eur. G. G. stengėsi išvengti prekių patikrinimo, vilkino prekių pateikimo laiką, ginčai buvo dėl prekių sudėties. Popierinių etikečių nebuvo, tačiau daiktai buvo be dėvėjimo požymių, supakuoti į pakuotes, kai kurie daiktai buvo su etiketėmis, netgi buvo nukarpytos nugarėlės, kad nuslėptų vardinius ženklus. G. G. su V. K. priėjo paklausti, kur išėjimas, tačiau neparodė jokio noro deklaruoti daiktus, be to, ir klausimas pasirodė keistas, nes yra penki užrašai, matosi, kur yra išėjimas. Ji atsakė, kad jeigu deklaruojamų daiktų neturi, arčiausias išėjimas yra, G. G. išėjo žaliu kanalu, pati pasirinko žalią kanalą. Visa informacija yra pateikta stenduose, išdėliotos keleivių deklaracijos, yra pareigūnai, kurių galima paklausti, tačiau šiuo atveju viskas buvo aišku, teigė, kad deklaruojamų daiktų neturi. Peršvietus bagažą matėsi suspausti drabužiai, kai kurie prekiniai ženklai matėsi. Iš to reiso žmonės dažnai taip veža, čia jau darbinė patirtis. Jeigu žmogus turi deklaruojamų daiktų, jis visada privalo deklaruoti, jeigu prekių vertė viršija 1000 Eur, tai žodinis deklaravimas negalioja. Jeigu neviršija 1000 Eur, gali deklaruoti žodiniu būdu, bet vis tiek turi pateikti dokumentus, pagrindžiančius prekių vertę ir mokėti mokesčius. Daiktų buvo daug, netoli 50 kg, daug vienarūšių daiktų, todėl ir buvo nustatyta komercinė paskirtis. V. K. pateikė aplanką su sąskaitomis, tačiau atpažinti daiktus pagal tuos dokumentus buvo neįmanoma. G. G. jokių dokumentų nepateikė. Nustatinėjant prekės kainą vertinama pagal prekės paskirtį, sudėtį ir t. t. Jeigu žiūrėtų pagal prekinį ženklą, tai kaina būtų dar didesnė. Ji dėl prekinių ženklų ekspertizės neatlikinėjo, jeigu prekės būtų deklaruotos jos būtų sulaikomos ir siunčiama patikrinti, ar jos originalios. Jeigu yra abejonė, negalima vienareikšmiškai traktuoti, ar daiktas naujas ar dėvėtas, tai visada žiūrima kliento atžvilgiu, tačiau visi bagaže buvę daiktai buvo nauji.

Teismo posėdžio metu liudytoja L. B. parodė, kad keleivės bagažas buvo atrinktas ir ji buvo pakviesta detalesniam tikrinimui. Patikrinus buvo nustatyti pažeidimai ir surašytas protokolas. Atrinkus bagažą, kuris kelia įtarimą, jis yra pažymimas ir tuomet žiūrima, kas toliau vyksta, gal žmogus norės deklaruoti. G. G. ir kita moteris priėjo prie jų paklausti, ar išėjimas čia, jos pasakė, kad jeigu nėra deklaruojamų prekių, tai išėjimas čia, jos praėjo žaliu kanalu, o turėjo pasirinkti raudoną. Jos veiksmu deklaravo, kad neturi deklaruojamų prekių. Galima prekes deklaruoti ir žodžiu, reikia prieiti prie pareigūno ir žodžiu deklaruoti, kad turi deklaruojamų prekių. G. G. nepateikė prekių įsigijimo dokumentų, kitas asmuo teikė dokumentus, tačiau jų pagrindas buvo kinų kalba ir nebuvo atitinkamų rekvizitų, kad tas dokumentas pagrįstų prekės vertę. Turėtų būti nurodytas pardavėjas, pirkėjas, aiškiai nurodytos prekės, jų kiekis, suma. Jau 2 vienodos prekės gali būti traktuojamos kaip komercinės paskirties. Prekės buvo komercinės paskirties, nes jos buvo naujos, su etiketėmis, kai kurių etiketės nupirktos, tačiau jos buvo be dėvėjimo požymių, supakuotos. Daiktų fotografavimas yra jų iniciatyva, šito jos neprivalo daryti, galėjo visai nepateikti nuotraukų. Pateiktų dokumentų turinys buvo nerišlus.

Teismo posėdžio metu liudytoja V. K. parodė, kad nusileidus lėktuvui iš Maskvos, pasiėmė bagažą ir pamatė 2 muitininkes, kurios stovėjo matomoje zonoje, jos šnekučiavosi. Paklausė, kur jai praeiti, nes žino, kad 430 Eur reikia deklaruoti ir yra dar žodinė deklaracija iki 1000 Eur. Pasakė praeiti čia, nes raudoname kanale skanerių nėra, yra tik žaliame, jos ją nukreipė link žalio kanalo. Atėjusi prie skanerio, praleido krepšį, jos liepė atidaryti. Pradarė tik 40 cm. vienos „tašės“, kitos „tašės“ net nebuvo atidaromos, jos pasiteiravo pasų, jos padavė. Liepė eiti paskui jas. Jos ėjo paskui jas, pasakė, kad joms reikia „išsimuitinti“, tačiau jos atsakė, kad jau per vėlu, tai turėjo padaryti būnant Kinijoje elektroniniu būdu ir nusivedė pas save į kambarėlį. Nesupranta, kaip ji deklaraciją gali atsiųsti el. būdu jeigu savo reikmėms veža prekes. Čekius pateikė, tačiau jos pasakė, kad niekas nesupranta. Su G. G. turėjo atskirus bagažus, juos pasiėmė ir ėjo link raudono kanalo, tačiau ten muitinės darbuotojų nebuvo, jos stovėjo žaliame kanale. Žinojo, kad už 430 Eur sumą galima vežti daiktus ir yra žodinė deklaracija iki 1000 Eur. Kadangi nieko raudoname kanale nebuvo, tai jos pasuko link pareigūnių. Jas sulaikė bagažo atsiėmimo salėje, dar net nepraėjus kanalo. Raudoname kanale nieko nebuvo, jos abi stovėjo žaliame kanale ir paklausė, kur joms eiti, nes jos turi daiktų, kurių suma galbūt viršys 430 Eur. G. G. turėjo prekių įsigijimo dokumentus, visiems kas perka Kinijoje išrašo čekius, bet ji čekių nematė. Muitinės procedūros jai žinomos, yra raudonas ir žalias muitinės kanalas, tačiau raudoname kanale nieko nebuvo, todėl jos priėjo prie žalio kanalo, nes ten buvo pareigūnės. Ji ne pirmą kartą skraido, eina su prekėmis ir jai rūpi kaip jai „išsimuitinti“, kad pareigūnės apžiūrėtų jos prekes. Ji žino, kur išėjimas ir jai net nereikia klausti. Melas, kad jos buvo sustabdytos prie išėjimo durų.

Motyvuojamoji dalis

ANK 208 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prekių, pinigų, meno vertybių ar kitų privalomų pateikti muitinei daiktų, išskyrus kilnojamąsias kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus, šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias medžiagas ar kitas strategines prekes, Lietuvos Respublikos tam tikrų dopingo medžiagų kontrolės įstatyme nurodytas tam tikras dopingo medžiagas, nuodingąsias ir stipriai veikiančias, psichotropines ar narkotines medžiagas, jų pirmtakus (prekursorius), gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nepateikiant jų muitinės kontrolei arba kitaip išvengiant muitinės kontrolės, kai neteisėtai gabenamų prekių, pinigų, meno vertybių ar kitų privalomų pateikti muitinei daiktų vertė viršija 50 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, bet neviršija 250 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, užtraukia baudą nuo 2700 iki 6000 Eur. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos Muitinės kodeksas, 139 punkto 1 dalies a punktą, į Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes, po to, kai jos atvežamos į nurodytą muitinės įstaigą ar kitą muitinės nustatytą ar jai priimtiną vietą, arba į laisvąją zoną, muitinei nedelsdamas pateikia į Sąjungos muitų teritoriją prekes įvežęs asmuo.

Nors atsakomybėn traukiama G. G. savo kaltės nepripažino, tačiau tai, kad G. G. padarė jai inkriminuotą administracinį nusižengimą, patvirtina byloje esantys rašytiniai dokumentai, t. y. Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus oro uosto posto vyresniosios inspektorės S. I. surašytas administracinio nusižengimo protokolas, kuriame detaliai aprašytos administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės (b. l. 2-3) bei atlikto administracinio tyrimo eiga (b. l. 8-10), Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus oro uosto posto vyresniosios inspektorės S. I. daiktų ir dokumentų paėmimo protokolas, kuriame užfiksuota kiek ir kokios vertės prekės buvo paimtos iš G. G. (b. l. 4-5), duomenys muitinei vertei nustatyti (b. l. 6-7), patikrinimo aktas (b. l. 11) bagažo bilieto šaknelės (b. l. 17-18), gabentų ir paimtų daiktų nuotraukos (b. l. 25-33) bei Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus oro uosto posto vyresniosios inspektorės S. I. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad ji 2018 m. rugsėjo 18 d. dirbo Vilniaus oro uosto posto atvykimo salėje. Apie 11.00 val. Maskvos reiso (duomenys neskelbtini) bagažas buvo patikrintas introskopo pagalba ir keli bagažai buvo atrinkti detalesniam tikrinimui pagal rizikos požymius. Atrinktus bagažus nuo 4 transporterio juostos reiso pasiėmė šiuo reisu atvykusios keleivės G. G. ir V. K.. Pasiėmusios bagažą keleivės eidamos link išėjimo pasitikslino, kur yra išėjimas. Joms buvo pasakyta, kad jei deklaruojamų daiktų neturi, tai žalio kanalo išėjimas yra čia (C salėje) ir jos sparčiu žingsniu nuėjo. Prie išėjimo vartų keleivės buvo sustabdytos ir buvo dar kartą pasiteirauta ar neturi deklaruojamų daiktų. Keleivėms atsakius: „deklaruojamų prekių nėra“, jos buvo pakviestos į mutinį tikrinimą. Muitinio tikrinimo metu, prieš šviečiant bagažą, 3 kartą buvo paklausta ar deklaruojamų prekių nėra, tačiau atsakymas buvo neigiamas. Peršvietus bagažą buvo akivaizdu, kad kelioniniuose krepšiuose yra nedeklaruotos prekės. Pasiteiravus ar keleivės turi prekių įsigijimą patvirtinančius dokumentus, atsakė, kad ne. Paprašius atidaryti bagažą, keleivės vengė tai padaryti kartu užsimindamos apie galimybę susitarti. Atidarius vieną iš 4 krepšių buvo aptiktos nedeklaruotos, komercinio pobūdžio, prekės (drabužiai, batai, rankinės), pastebėtina, kad iš esmės didžioji dalis prekių buvo su galimai suklastotais vardiniais ženklais. Keleivėms buvo paaiškinta, kad šios prekės turėjo būti deklaruotos, pasirinkus raudoną kanalą. Taip pat, buvo informuotos, jog bus surašomi administracinių nusižengimų protokolai dėl galimai padaryto nusižengimo. Tikrinimo metu keleivės visokiais būdais trukdė atlikti tarnybines pareigas: piktinosi, kad tikrinimo metu neleidžiama prekių uždeklaruoti, darė psichologinį spaudimą dėl ANP nerašymo, prekių muitinės vertės sumažinimo, bandydamos psichologiškai paveikti, žeminančiu ir garsiu tonu teigė, jog yra atimami jų ir jų šeimos narių asmeniniai daiktai ir panašiai. Pažymėtina, jog muitinis tikrinimas truko apie 5 val., kadangi prekių buvo virš 90 kg. Jos buvo įvairios, reikėjo nustatyti kokios prekės priklauso kuriai iš keleivių, buvo nustatoma ir prekių sudėtis, medžiagos (jų tipai), prekės buvo klasifikuojamos, sveriamos, kai kurios buvo supakuotos lipnia juosta ir panašiai. Po kiek laiko keleivė V. K. pateikė prekių įsigijimo sąskaitas, tačiau pagal jas prekių identifikuoti nepavyko, kadangi jos buvo neinformatyvios, ranka rašytos, kinų kalba, nenurodyti prekių pardavėjai, sąskaitose buvo daug taisymų. Pavyzdžiui, vienoje iš sąskaitų buvo nurodyta prekė pavadinimu „lėto“ lietuviškai išvertus reiškia „vasara“. Šioje vietoje pagrįstai nebuvo taikomas sandorio vertės metodas ir prekių muitinė vertė buvo nustatyta remiantis „PREMI“ duomenų bazėje sukauptais duomenimis. Surašius daiktų ir dokumentų paėmimo protokolus keleivės buvo supažindintos su jais prieš pasirašymą. Keleivės G. G. ir V. K. kelis sykius tikslinosi dėl prekių, jų kiekio, reikalavo jas persverti ir pan., nors prieš tai joms pačioms matant tos procedūros buvo atliktos. Visą tą laiką reiškė savo nepasitenkinimą ir darė psichologinį spaudimą. Atkreipiamas dėmesys, jog pradėjus rašyti ANP strigo sistemos, todėl užtruko jų rašymas (tai įrodo pridėtos nuotraukos iš Administracinių nusižengimų registro). Buvo kreiptasi pagalbos dėl trikdžių į informatikus, tačiau sistemai neleidžiant užbaigti protokolo, buvo nuspręsta surašyti popierinius jų variantus. ANP rašymo metu keleivės šūkavo, rėkavo, įžeidžiai komentavo, todėl kelis sykius buvo išprašytos iš kabineto. Būnant psichologinėje įtampoje surašant protokolą nebuvo išvengta klaidų, keleivės V. K. popieriniame ir elektroniniame protokole suklysta rašant pavardę. Surašius protokolą keleivės atsisakė išeiti iš kabineto ir grasino iškviesti policiją. Apie 23.00 val. atvyko vienos iš keleivių dukra M. R., kuri irgi ją užgauliojo, vartojo necenzūrinius žodžius. Ji perspėjo kelis sykius, kad dėl tokio elgesio bus iškviesta policija, tačiau moterys išėjo. Tikrinimo metu dalyvavo Vilniaus oro uosto posto vyresnioji inspektorė L. B., kuri irgi žino bylos aplinkybes bei gali jas patvirtinti (b. l. 23). Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo savo paaiškinime nurodė, kad su protokolu nesutinka, paaiškinimą pateiks teisme (b. l. 8-10). Administracinio nusižengimo padarymo faktą taip pat liudija ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai: bagažo atsiėmimo salės nuotraukos (b. l. 59-63), išrašas iš VMI sistemos, patvirtinantis kad „(duomenys neskelbtini)“ yra mokesčių mokėtojas (b. l. 89), prekių iš „(duomenys neskelbtini)“ „Facebook.com“ puslapio nuotraukų palyginimas su gabentomis prekėmis (b. l. 84-87).

Pažymėtina, kad administracinio nusižengimo tyrimo metu G. G. nepateikė paaiškinimo, nors tam turėjo pakankamai laiko (kaip pati nurodė, protokolo surašymas užtruko labai ilgai, ji buvo priversta laukti). Žodinę muitinės deklaraciją pateikia asmuo, kuriam priklauso prekės (deklarantui), atvykęs į muitinės įstaigą ar kitą muitinės nustatytą ar jai priimtiną vietą ir pateikdamas muitinei deklaruojamas prekes bei, atitinkamais atvejais, deklaraciją papildančius dokumentus (Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2017 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 1B-1099 „Dėl Prekių deklaravimo žodžiu taisyklių patvirtinimo“ 5 punktas). Pastebėtina, jog tyrimo metu G. G. jokių dokumentų muitinės darbuotojoms nepateikė. Liudytojos muitinės darbuotojos S. I. ir L. B. parodė, jog G. G. jokių dokumentų nepateikė, dokumentus teikė tik kartu su ja keliavusi V. K.. Tą patvirtina ir liudytojos V. K. parodymai toje dalyje, jog G. G. turėjo prekių įsigijimo dokumentus, visiems kas perka Kinijoje išrašo čekius, bet ji čekių nematė. Papildomai pažymėtina, jog S. I. nurodė net 3 kartus uždavusi klausimą, ar asmenys turi deklaruojamų daiktų, tačiau atsakymai buvo neigiami, o patikrinus buvo rastos nedeklaruotos prekės. Byloje taip pat nenustatyta, jog muitinės darbuotojos turėtų kokį nors suinteresuotumą nepagrįstai apkalbėti G. G., jų parodymai iš esmės atitiko ir buvo neprieštaringi. Kadangi jokių patikimų dokumentų, kurių pagrindu būtų buvę galima nustatyti prekių vertę nebuvo pateikta, prekių kainos pagrįstai buvo nustatytos remiantis „PREMI“ duomenų bazės kainomis.

Byloje taip pat kilo ginčas dėl to, ar G. G. prekės buvo gabentos komerciniais tikslais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimo Dėl Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių patvirtinimo, Nr. 439, 5 punkte nurodyta, kad prekės laikomos įvežtomis ne komerciniais tikslais, kai jos: 1) įvežamos nereguliariai; 2) skirtos keleivių ar jų šeimos narių asmeniniam naudojimui ir (arba) įvežamos kaip dovanos. Nei tokių prekių prigimtis, nei kiekis neturi kelti abejonių, kad jos įvežamos ne komerciniais tikslais. Taigi, komercinis prekių gabenimo pobūdis yra vertinamasis požymis ir kiekvienu atveju turi būti nustatymas atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Nors administracinėn atsakomybėn traukiama G. G. teigė, kad prekes vežė savo ir savo artimųjų poreikiams, o jos vadovaujama MB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos nevykdo ir apie ją buvo pamiršusi, su tuo nesutiktina. Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių dėl to, ar prekės buvo gabenamos komerciniais tikslais. Tokia išvada darytina įvertinus gabentų prekių kiekį ir vertę, nuolatinį G. G. skraidymą į Kiniją, pateiktas fotonuotraukas, iš kurių matyti, jog MB „(duomenys neskelbtini)“ užsiima iš esmės analogiškų prekių prekyba (b. l. 84-87). Be to, pažymėtina, jog iš muitinės darbuotojų parodymų matyti, jog G. G. gabenti daiktai buvo be dėvėjimo požymių, supakuoti į pakuotes, kai kurie daiktai buvo su etiketėmis, buvo nukarpytos nugarėlės, kad nuslėptų vardinius ženklus. Prekių kiekis, jų pobūdis (daug tokios pačios rūšies daiktų), skirtingi drabužių, avalynės dydžiai paneigia teiginius apie tai, kad jie buvo skirti asmeniniam naudojimui. Aptartų aplinkybių pagrindu akivaizdu, kad prekės buvo gabentos ne asmeniniais, o komerciniais tikslais.

Be to, šiuo atveju aktuali ir prekių, privalomų pateikti muitinei, vertė, nes tai lemia administracinio nusižengimo kvalifikavimą pagal ANK 208 straipsnį. G. G. gabentų prekių vertė (3373,18 Eur) buvo nustatyta vadovaujantis muitų teisės aktų nuostatomis (pagal PREMI duomenų bazės kainas), nes G. G. nepateikė prekių įsigijimo dokumentų. Nors G. G. teisminio nagrinėjimo metu pateikė dokumentus dėl minėtų prekių įsigijimo (b. l. 88-113), teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, jog tai atitinka jos gabentas prekes, nes šie dokumentai pateikti tik teisminio nagrinėjimo metu, be to, pagal juos negalima tiksliai identifikuoti visų gabentų prekių atitikties. Atitinkamai nėra ir pagrindo spręsti dėl G. G. inkriminuojamo administracinio nusižengimo perkvalifikavimo pagal kitą ANK 208 straipsnio dalį.

Pastebėtina, jog administracinėn atsakomybėn traukiama G. G. teigė, kad raudonajame kanale nebuvo pareigūnų, eiti žaliuoju koridoriumi jai liepė muitinės pareigūnės, tačiau teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti priežasčių, dėl kurių muitinės pareigūnės norėtų ją apkalbėti. G. G. taip pat teigė, kad pareigūnių išsakyti teiginiai, kad tai ji prie jų priėjo ir paklausė, kur išėjimas, yra melas, nes iš tiesų ji teiravosi, kur galėtų deklaruoti gabenamas prekes. Teismo vertinimu, toks veiksmas nėra logiškas, nes oro uoste yra iškabintos aiškiai matomos lentelės, kurios nurodo kryptį, kur reikia eiti norint deklaruoti prekes (b. l. 59-63). Tai, kad raudonajame kanale nestovėjo muitinės darbuotojas, nereiškia, kad išnyko pareiga tinkamai deklaruoti gabenamus daiktus, t. y. eiti raudonu kanalu Be to, deklaracija tiek žodžiu, tiek raštu pateikiama tik po to, kai asmuo jau pasirenka reikiamos spalvos kanalą ir jį pereina. Asmeniui turėtų būti atvaizdu, kad jis privalo vadovautis įstatymais bei oro uoste nurodytais ženklais. Šiuo atveju G. G. savo valia pasirinko eiti žaliu, o ne raudonu kanalu, tokiu būdu deklaruodama, kad deklaruojamų daiktų neturi ir už tai pagrįstai yra traukiama administracinėn atsakomybėn.

Nėra jokių įrodymų patvirtinančių G. G. teiginius, jog ji norėjo deklaruoti gabentas prekes, todėl jie vertinti kaip jos gynybinė versija siekiant išvengti atsakomybės. Be to, iš pateiktų vaizdo įrašų matyti, kaip G. G. apie 10.20 val. eina kartu su V. K. link žaliojo kanalo kartu su savimi veždamosi bagažą (b. l. 54). Teismo vertinimu, net jeigu tikėti G. G. aiškinimu, jog raudonajame kanale muitinės pareigūnų nebuvo, nelogiška, negyvenimiška ir neįtikinama jai ir V. K. su didelio svorio bagažu abiem eiti link muitinės pareigūnių, kurios stovėjo ant pakylos, netoli žaliojo kanalo. Išsiaiškinti klausimus, susijusius su prekių deklaravimu, galima tiesiogiai iš muitinės pareigūno, tokiu atveju asmuo turėtų eiti į raudonajame kanale, kuris kaip tik ir yra skirtas turintiems deklaruotinų prekių, muitinės pareigūnų kabinetą ir klausti tiesiogiai jų. Šiuo atveju G. G. tokia galimybė nepasinaudojo, net nebandė raudonajame kanale ieškoti muitininkų, nebuvo užėjusi į jų kabinetą ir pan. Pažymėtina, kad G. G. Vilniaus oro uosto patalpose lankėsi anaiptol ne pirmą kartą, pakankamai dažnai oro transportu vykdavo į užsienį, todėl tiek oro uosto patalpos, tiek vykimo oro transportu tvarka jai buvo gerai žinoma. Liudytojos V. K. parodymai, išskyrus jau aukščiau aptartą parodymų dalį, nelaikytini patikimais, nes ji taip pat yra traukiama administracinėn atsakomybėn dėl analogiško administracinio nusižengimo padarymo tuo pačiu metu. Papildomai pažymėtina, jog atsižvelgiant į vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes, teismas tikslina administracinio nusižengimo protokole nurodytą laiką iš 11.00 val. į 10.20 val., tai neturi reikšmės administracinio nusižengimo kvalifikacijai ir niekaip nesunkina G. G. padėties.

Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visetą, konstatuotina, kad G. G. su savimi gabeno komercinės paskirties prekes, kurių vertė viršija 50 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, bet neviršija 250 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, jų nepateikė muitinės kontrolei ir nedeklaravo, tokiais savo veiksmais padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 208 straipsnio 3 dalyje.

Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas atsižvelgia į tai, kad byloje nenustatyta G. G. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių. Teismas taip pat atsižvelgia, į padaryto nusižengimo pobūdį bei į byloje esančius duomenis, charakterizuojančius G. G.: Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, neteista, administracine tvarka bausta 1 kartą už smulkų Kelių eismo taisyklių pažeidimą (b. l. 34), (iš jos žodžių) vidurinio išsilavinimo, netekėjusi, studijuoja (duomenys neskelbtini).

Atsižvelgiant į tai, G. G. skirtina bauda, kurios dydis nustatytinas lygus sankcijoje numatytam minimaliam su ANK 208 straipsnio 4 dalyje numatyta privaloma administracinio poveikio priemone – kontrabandos daiktų konfiskavimu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsniu, 208 straipsniu, 635 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

G. G. pripažinti kalta padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 208 straipsnio 3 dalyje, ir skirti jai 2700 Eur (dviejų tūkstančių septynių šimtų eurų) dydžio baudą bei administracinio poveikio priemonę – kontrabandos daiktų konfiskavimą.

Išaiškinti, kad, vadovaujantis ANK 675 straipsnio 2 dalimi, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo baudą turi sumokėti ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo skirti baudą išsiuntimo ar išdavimo jam dienos, o apskundus nutarimą skirti baudą, – ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarties, kuria skundas nepatenkintas, išsiuntimo ar išdavimo dienos. Bauda mokama į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (gavėjo kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 1001. Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamosios sąskaitos: LT78 7290 0000 0013 0151, AB „Citadele“ bankas, banko kodas 72900; LT74 4010 0510 0132 4763 Luminor Bank AB, banko kodas 40100; LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB bankas, banko kodas 70440; LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių bankas, banko kodas 71800; LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filialas, banko kodas 74000; LT12 2140 0300 0268 0220 Nordea Bank AB Lietuvos skyrius, banko kodas 21400; LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“; banko kodas 73000, LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos bankas, banko kodas 72300. Nustatytu terminu nesumokėjus paskirtos baudos nutarimas skirti baudą bus vykdomas priverstine tvarka (ANK 668 straipsnio 4 dalis).

Mokant paskirtą baudą mokėjimo pavedime būtina nurodyti administracinio nusižengimo identifikacinį kodą (ROIK) – 18091867665 ir įmokos kodą – 1001.

Išaiškinti, kad, vadovaujantis ANK 675 straipsnio 3 dalimi, po nutarimo priėmimo paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo klausimai sprendžiami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo administracinio nusižengimo byloje kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.