Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Mockienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo V. Z. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, o prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. P. pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2013 m. gegužės 1 d., apie 16.30 val., viešoje vietoje, degalinės „Statoil“ teritorijoje, esančioje Kaune, Jonavos g. 56, prie oro pūtimo aparato automobiliu atvykusį nukentėjusįjį V. Z., pasinaudodamas mažareikšme dingstimi, išplūdo necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais bei pastarajam išlipus iš automobilio ir atsisukus į jį nugara, sudavė vieną smūgį ranka nukentusiajam V. Z. į pakaušį, tuo padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva pakaušyje, tokiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.Pirmosios instancijos teismas D. P. dėl kaltinimo pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį išteisino konstatavęs, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo abejoti specialisto išvada dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, tačiau teismas taip pat neturi pagrindo padaryti išvadą, kad šiuos sužalojimus įvykio metu padarė būtent kaltinamasis D. P., o kaltinimas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo grindžiamas vien tik nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys.Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė Kristina Mockienė apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – D. P. pripažinti kaltu pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę – laisvės apribojimą 9 mėnesiams, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, taip pat nukentėjusiojo V. Z. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies, priteisiant iš D. P. 1000 eurų neturtinei žalai atlyginti, o civilinio ieškinio dalį dėl 1224 Eur bylinėjimosi išlaidų tenkinti visiškai.Skunde nurodoma, kad D. P. teigia tik stovėjęs šalia nukentėjusiojo V. Z. ir jokių kitų veiksmų, nurodytų kaltinamajame akte, nėra neatlikęs, kad jis jokio smūgio nesudavė ir nesikeikė, o neva tai paties nukentėjusiojo elgesys turėjo įtakos tolesniems įvykiams, tačiau toks jo teiginys laikytinas visiškai nepagrįstu ir prieštaraujančiu visoms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Kaip matyti, konfliktą sukėlė ne nukentėjusysis, o kaltinamasis D. P.. Jis, pasinaudodamas visiškai mažareikšme dingstimi, įžeidžiančiais žodžiais, tokiais kaip „...išpešiosiu tau barzdą“ ir kt., pradėjo įžeidinėti nukentėjusįjį V. Z., po to, šiam nusisukus nuo jo, sudavė smūgį į pakaušį. Tai, jog įvykio metu nukentėjusiajam V. Z. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, patvirtina ir specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad V. Z. padaryta poodinė kraujosruva pakaušyje, sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Kaip matyti, sužalojimas padarytas nugarinėje galvos dalyje, todėl kaltinamojo versija, kad nukentėjusysis V. Z. galėjo susižaloti lipdamas į automobilį, visiškai nepagrįsta ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Bet kokiu atveju sveikas žmogus, neturinis kokios nors judėjimo negalios į automobilį sėda šonu, o ne nugara, taigi sužalojimas nugarinėje galvos dalyje galėjo atsirasti tik nuo pašalinio kontaktinio poveikio, šiuo atveju nuo kaltinamojo suduoto smūgio. Be to, akivaizdu ir tai, kad būtent dėl kaltinamojo D. P. veiksmų nukentėjusiojo sutuoktinė E. K., o ne kas kitas, pirma kvietė policijos pareigūnus, tai užfiksuota 2013-05-01 16:32 val. pranešimų apie įvykius registre ROIK Nr. 0113000217937, kuriame nurodyta, jog smūgius V. Z. „Statoil“ degalinėje konflikto metu sudavė dviratininkas, t. y. kaltinamasis D. P.. Kaip matyti, kaltinamojo D. P. pasirinktas santykių aiškinimosi būdas akivaizdžiai neatitiko visuomenėje priimtų moralės normų ir pažeidė nusistovėjusias elgesio taisykles, ir dėl to atsirado įstatyme numatytos pasekmės. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu dėl jo sužalojimo davė nuoseklius parodymus. Neatitikimai jo parodymuose dėl neesminių aplinkybių buvo dėl stresinės situacijos, kas turėjo įtakos įvykio eigos fiksavimui bei įsiminimui. Be to, natūralu, kad kiekvienoje naujoje apklausoje ir po tam tikro laiko, parodymai neesminės detalės gali skirtis. Apeliantė daro išvadą, kad kaltinamasis D. P. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. nekonkretindamas, kokį poveikį visuomenei, nukentėjusiajam ir viešajai tvarkai turės jo atliekami veiksmai, tačiau, be jokios abejonės, suprasdamas, kad taip veikdamas pažeis viešąją tvarka ir nukentėjusiojo interesus. Kaltinamasis D. P., būdamas viešoje vietoje, be jokios svarios priežasties veikė įžūliai – nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, sukeldamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Todėl darytina pagrįsta išvada, kad D. P., neturėdamas aiškios asmeninės motyvacijos, įžūliu elgesiu, pademonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir visuotinai priimtinoms elgesio taisyklėms, sutrikdė visuomenės rimtį ir viešąją tvarką, taigi jo veiksmai sudaro nusikaltimo, numatyto LR BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.Skunde teigiama, kad D. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis veiką padarė elgdamasis agresyviai ir iššaukiančiai, teisiamajame posėdyje savo veiksmų nepripažino ir dėl jų nesigailėjo, o kaltino nukentėjusįjį V. Z.. Tačiau D. P. yra anksčiau neteistas, todėl bausmės tikslai jo atžvilgiu gali būti pasiekti ir be laisvės atėmimo bausmės atlikimo, o už nusikalstamos veikos padarymą skirtinas laisvės apribojimas.Nukentėjusysis V. Z. savo civiliniame ieškinyje ir teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad neturtinė žala jam atsirado dėl kaltinamojo D. P. padarytos nusikalstamos veikos, t. y. dėl sužalojimo, padarytų jo sveikatai viešosios tvarkos pažeidimo metu, ir dėl kilusių negatyvių padarinių. Sprendžiant dėl atlygintinos neturtinės žalos nukentėjusiajam, įvertina tai, kad nukentėjusiajam V. Z. dėl tyčinių smurtinių kaltinamojo D. P. veiksmų buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, kad jis patyrė fizinį skausmą, nepatogumus ir kt. reikšmingas aplinkybes (kad sužalojimas buvo padarytas vienu smūgiu, sutuoktinės ir mažametės dukters akivaizdoje), kad dėl nusikalstamų D. P. veiksmų nukentėjusiajam buvo padaryta poodinė kraujosruva pakaušyje, kurį laiką buvo sutrikdyta įprasta nukentėjusiojo gyvenimo eiga. Tačiau nukentėjusiojo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, siekiant nukentėjusiojo ir kaltininko interesų pusiausvyros, laikytinas pakankamas 1000 eurų dydžio neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam.Skunde taip pat teigiama, kad nukentėjusysis bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje sumokėjo atstovui advokatui 1224 eurus už jo atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokia honoraro suma advokatui už nukentėjusiojo atstovavimą ir dokumentų surašymą visiškai atitinka proporcingumo kriterijus.Atsiliepime į apeliacinį skundą išteisintasis D. P. prašė Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Mockienės apeliacinį skundą atmesti.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Mockienės apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (LR BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas D. P. kaltės (nekaltumo) klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrįstai D. P. pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį išteisino, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Apeliaciniame skunde teigiama, kad konfliktą sukėlė ne nukentėjusysis, o kaltinamasis D. P. – jis, pasinaudodamas visiškai mažareikšme dingstimi, įžeidžiančiais žodžiais pradėjo įžeidinėti nukentėjusįjį V. Z., po to, šiam nusisukus nuo jo, sudavė smūgį į pakaušį. Tačiau, aukštesniojo teismo nuomone, byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad būtent D. P. neabejotinai sudavė smūgį ranka nukentusiajam V. Z. į pakaušį ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusysis V. Z. su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo D. P. atžvilgiu dėl to, kad jis sudavė smūgius ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, į Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūrą kreipėsi 2015 m. birželio 30 d., tačiau nagrinėjamas įvykis įvyko 2013 m. gegužės 1 d. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, D. P. atžvilgiu baudžiamasis procesas buvo pradėtas tuoj po to, kai nukentėjusiojo V. Z. atžvilgiu Kauno apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-419-311/2015, kurioje V. Z. buvo kaltinamasis, 2015 m. gegužės 28 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį dėl D. P. atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje. Aukštesniojo teismo nuomone, ši aplinkybė kelia pagrįstų abejonių dėl V. Z. nurodomų aplinkybių apie jo sužalojimą, kadangi V. Z. baudžiamąjį procesą D. P. atžvilgiu pradėjo tik įsitikinęs, kad jo atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis dėl D. P. sužalojimo, ir tai padarė iškart po tokio nuosprendžio priėmimo. Nors baudžiamieji įstatymai nenumato pareigos nukentėjusiajam dėl galimo nusikalstamos veikos padarymo kreiptis tuoj pat po įvykio, tačiau V. Z. veiksmai šiuo atveju teismui sudaro pagrindą manyti, kad jis baudžiamąjį procesą D. P. atžvilgiu pradėjo tik dėl V. Z. atžvilgiu pradėto baudžiamojo proceso. Negana to, Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1A-30-319/2016) panaikino Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir V. Z. atžvilgiu priėmė naują - apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame nurodė, kad V. Z. 2013 m. gegužės 1 d. apie 16.30 val., viešoje vietoje – degalinės UAB „Lietuva Statoil“ teritorijoje, esančioje Kaune, Jonavos g. 56, garsiai plūsdamas necenzūriniais ir įžeidžiančio pobūdžio žodžiais nukentėjusįjį D. P., rankomis laikydamas dviračio vairą bei bagažinę, tokiu būdu neleisdamas D. P. nuvažiuoti, o pastarajam pradėjus važiuoti, tyčia ties priekiniu dviračio ratu pakišo savo dešinę koją, dėl ko D. P. nukrito ant grindinio, tuo padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį dešinės plaštakos V delnakaulio lūžimu, poodinėmis kraujosruvomis kairio dilbio srityje, kairėje šlaunyje, kairio klubo srityje, odos nubrozdinimais kairėje alkūnėje, tokiu būdu įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės tvarką. Šis teismo nuosprendis yra įsiteisėjęs.Nors, aukštesniojo teismo nuomone, vien tai, kad V. Z. atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, savaime nepaneigia to, kad D. P. taip pat galėjo padaryti nusikalstamą veiką prieš V. Z., tačiau nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje duomenų, patvirtinančių nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymius D. P. veiksmuose nepakanka.Nukentėjusysis pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodė, kad D. P. 2013 m. gegužės 1 d., apie 16.30 val., viešoje vietoje, degalinės „Statoil“, esančios Kaune, Jonavos g. 56, teritorijoje, garsiai plūsdamas necenzūriniais žodžiais, jam sudavė smūgius ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, analogiškas aplinkybes jis patvirtino ir apklausiamas teisme, tačiau tai, kad jis buvo sužalotas būtent D. P., nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. 2013 m. gegužės 2 d. specialisto išvadoje Nr. G1119/13(02) konstatuota poodinė kraujosruva V. Z. pakaušyje, tačiau šis įrodymas nepatvirtina, kad sužalojimą padarė D. P.. Liudytoja E. K. nurodė, kad ji pamatė V. Z. susiėmusį už galvos, todėl pamanė, kad D. P. jam sudavė smūgį (t. 1, b. l. 50–52), tačiau liudytoja, nors ir buvo įvykio vietoje, nematė, kad smūgį būtų sudavęs D. P.. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ne kas kitas, o būtent E. K. 2013 m. gegužės 1 d., 16.32 val. telefonu į policiją kreipėsi pranešdama apie tai, kad „Statoil“ degalinėje konflikto metu dviratininkas sudavė į veidą jos vyrui V. Z., tačiau vėliau ji šios aplinkybės negalėjo patvirtinti, kadangi pati smūgio sudavimo nematė, todėl nei liudytojos E. K. parodymai, nei jos kreipimasis į policiją nepatvirtina nukentėjusiojo V. Z. keliamos versijos, jog sužalojimą jam padarė D. P.. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad duomenų, patvirtinančių D. P. nusikalstamos veikos padarymo V. Z. atžvilgiu faktą, kuris šioje byloje yra grindžimas tik nukentėjusiojo parodymais, nagrinėjamu atveju nepakanka. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kaltinamojo versija, jog nukentėjusysis V. Z. galėjo susižaloti lipdamas į automobilį, visiškai nepagrįsta ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tačiau aukštesnysis teismas, spręsdamas nusikalstamos veikos požymių buvimą, įvertina ne galimus sužalojimo atsiradimo būdus, o būtent tokį sužalojimo mechanizmą, kuris nurodomas kaltinime. Taigi ir šiuo atveju teismui nėra būtinybės patvirtinti ar paneigti D. P. keliamą versiją dėl galimo paties V. Z. susižalojimo, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjamoje byloje buvo keliamas klausimas, ar sužalojimą (poodinę kraujosruvą pakaušyje) nukentėjusiajam padarė būtent D. P., tačiau šiai kaltinime nurodomai aplinkybei nepasitvirtinus, kitos aplinkybės, kaip nukentėjusysis galėjo susižaloti, nėra tiriamos. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad D. P. dėl kaltinimo pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje D. P. veiksmuose nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos požymių, dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su prašoma skirti bausme, nepasisakoma ir jie paliekami nenagrinėti.Apeliaciniame skunde prokurorė prašo nukentėjusiojo V. Z. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkinti iš dalies ir priteisti jo naudai 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad D. P. buvo išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiojo V. Z. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (LR BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).Apeliaciniame skunde taip pat prašoma nukentėjusiojo V. Z. naudai išieškoti 1224 Eur už jo atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymima, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (LR BPK 106 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje D. P. nebuvo pripažintas kaltu, todėl šis apeliacinio skundo reikalavimas taip pat laikomas nepagrįstu.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra, todėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. nuosprendis paliekamas galioti, o prokurorės Kristinos Mockienės apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Mockienės apeliacinį skundą atmesti.