Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. A. Gutauskienė Civilinė byla Nr. 2A-211-71/2012

Teisėja V. Šiukštienė Teisminio proceso Nr. 2-35-3-00633-2011-9

NUTARTIS

2012 m. kovo 19 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „SveTRa“ apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „SveTRa“ ieškinį atsakovui A. Z. įmonei, trečiajam asmeniui UAB „Metforsa“ dėl 2009-07-10 sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas nurodo, kad nedavė atsakovui sutikimo perkelti terminą krovinio pakrovimui, o atsakovui suderintu terminu neatvykusiam į pakrovimo vietą buvo žodine (o vėliau ir rašytine forma) pranešta apie sutarties nutraukimą ir apie atsakovo paslaugų atsisakymą ne teismo tvarką. LR CK 6.218 str. nedetalizuotas pranešimo apie sutarties nutraukimą įteikimo būdus ir tvarką bei imperatyviai nėra nustatytas terminas, per kurį antroji šalis privalo būti įspėta. Apelianto nuomone, transporto priemonės nepadavimas pakrovimui suderintu terminu ir yra šalių suderintas pranešimas (nesant rašytiniam įspėjimui apie vykdymo pradžios atidėjimo bei termino perkėlimo) apie sutarties nutraukimą (priešingu atveju jeigu toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų);Atsakovas, kaip sutartį pažeidusi šalis, iš anksto žinojo ieškovo poziciją dėl terminų įvykdymo pažeidimo ir tolimesnio sutarties likimo, taip pat žinojo, kad pavėluotas sutarties įvykdymas vežimo srityje nebus priimtas, jeigu jis tik nėra suderintas rašytine tvarka, ir tam yra gautas krovinio gavėjo, siuntėjo patvirtinimas. Taigi, atsakovas ne tik žinojo apie tai, kad pažeidė esminę sutarties vykdymo sąlygą, bet žinojo ir tai, kad vėlesnis sutarties vykdymas ne bus priimtas;Iš ieškovo debitorių–kreditorių suvestinės matosi, kad tarp ieškovo kreditorių ir debitorių nėra nei atsakovo, t. y. A. Z. personalinės įmonės, nei kitų vežimo sutartyje Nr.(duomenys neskelbtini) paminėtų dalyvių. Pateiktas rašytinis įrodymas yra prioritetinis, nes jis yra tiesioginis atvaizdavimas visų kaip baigtų (apmokėtų), taip ir nebaigtų (neapmokėtų) ūkinių operacijų. Todėl minėtame pateiktame teismui debitorių – kreditorių sąraše atsakovo pavadinimo nebuvimas yra įrodymas, kad sutartį Nr.(duomenys neskelbtini) šalis nevykdė;Nei UAB „Rivi“, nei atsakovas nepateikė teismui ieškovo rašytinio nurodymo papildyti krovinį sandėlyje, be to, teismas, vertindamas UAB „Rivi“ pateiktą raštą, kartu neįvertino teismui pateiktų važtaraščių turinį ir nenustatė, ar dokumentuose pasikeitė prekių pavadinimai ir kodai, svoris - neįsitikino šių duomenų tikrumu ir nevertino dokumentus laiko atžvilgiu. Tai nulėmė teismo neteisingą išvadą dėl sutarties vykdymo, nors atsakovas, išskyrus žodinių teiginių bei pateiktų prekių gabenimo važtaraščių be nuorodos, jokių rašytinių įrodymų dėl sutarties galiojimo pagrindimo nepateikė.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad ieškovas nesilaikė LR CK 6.217, 6.218 straipsniuose numatytos sutarties nutraukimo tvarkos, apie ieškovo valią dėl sutarties nutraukimo atsakovas sužinojo tik ieškovui iškėlus bylą teisme, t. y. praėjus 1 metams ir 4 mėnesiams nuo sutarties įvykdymo – krovinio pristatymo gavėjui. Todėl atsakovo nuomone, ieškovas savo teise nutraukti sutartį LR CK 6.217, 6.218 straipsniuose nustatyta tvarka nepasinaudojo;Apelianto teiginys, kad atsakovas kaip neva tai krovinio pervežimo sutartį pažeidusi šalis, žinojo, kad nesant rašytinio susitarimo dėl transporto priemonės pristatymo pakrovimui termino pakeitimo, pavėluotas sutarties įvykdymas nebus priimtinas yra nepagrįstas, nes atsakovui pateikus transporto priemonę pakrovimui, krovinio siuntėjas jam krovinį perdavė ir pristačius krovinį krovinio gavėjui, šis krovinį priėmė;Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas, ginčijamą sprendimą grindė tiesioginiais byloje esančiais įrodymais (krovinio pervežimo sutartimi, CMR važtaraščiais). Būtent šie pirminiai rašytiniai įrodymai ir yra šalių teisių ir pareigų viena kitai atsiradimo pagrindas. Pateiktas kreditorių – debitorių sąrašas yra išvestinis dokumentas, t. y. neturintis jokios įrodomosios galios. Šį sąrašą kiekviena šalis sudaro pati, atsižvelgiant į savo subjektyvų situacijos vertinimą. Bylos nagrinėjimo metu tiek atsakovė, tiek UAB „RIVI“ patvirtino, kad krovinys buvo papildytas. Pažymėtina, kad krovinio gavėjas nei CMR važtaraštyje, nei vėliau nepareiškė jokių pastabų dėl krovinio kiekio bei būklės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo. Lietuvos Respublikos CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismas, įvertindamas įrodymus, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas Z. J. nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų, vertinant įrodymus pažeidimus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai.

Iš byloje esančių rašytinių dokumentų matyti, kad 2009-07-10 tarp ieškovo UAB „SveTRa“ ir atsakovo A. Z. įmonės buvo sudaryta krovinio gabenimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas įsipareigojo sutartyje numatytais terminais, t. y. 2009-07-14 pasikrauti krovinį ir jį pristatyti gavėjui (4 b. l.). Krovinio pristatymo terminas pagal sutartį – pagal normatyvą (4 b. l.). Kaip matyti iš tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) pakrovimo darbai buvo vykdyti 2009-07-29 (21 b. l.). Byloje nėra jokių rašytinių dokumentų, patvirtinančių ieškovo pretenzijas dėl ne laiku pakrauto krovinio. Tai, kad ieškovą toks transporto priemonės pateikimo pakrovimui terminas tenkino patvirtina ir tai, kad ieškovas nesinaudojo sutarties 19 ir 23 punktuose jam suteikta teise reikalauti iš atsakovo netesybų.

Pagal 2009-07-10 tarp ieškovo UAB „SveTRa“ ir atsakovo A. Z. įmonės sudarytą krovinio gabenimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), krovinys buvo pristatytas į paskirties punktą. UAB „SveTRA“ neturi atsispindėti krovinio gabenimo važtaraščiuose, kadangi ji nėra siuntėjas CMR prasme, ji yra vežėjas, tą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2001 metų apžvalga dėl CMR konvencijos taikymo, kurios 11 str. numato, jog nustatant, kas yra vežėjas konvencijos prasme laikomas ekspeditorius, siuntėjui nugabenti krovinį į paskyrimo vietą, nors veža ne pats, taigi asmuo atliekantis ekspedijavimo paslaugas yra vežėjas. CMR konvencijos prasme UAB „SveTRA“ ne pati atliko pervežimą, o pavedė atsakovui atlikti pervežimą, todėl UAB „SveTRA“ nėra važtaraštyje. Pirmame krovinio pervežimo etape pagal CMR važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad krovinio važtaraštį pasirašė siuntėjas, vežėjas, gavėjas uždėjo antspaudą (21 b. l.). Sutarties įvykdymo faktą patvirtina CMR važtaraščio 24 žyma, važtaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje krovinio gavėjas patvirtino gavimą savo parašu (23 b. l.), tai atitinka CMR nuostatoms. Sutartis nebuvo nutraukta, ji yra įvykdyta, byloje nėra jokių duomenų, kad krovinio siuntėjas, gavėjas ar ekspeditorius (apeliantas) būtų reiškę pretenzijas dėl transporto priemonės nepateikimo ar pavėluoto pateikimo kroviniui pakrauti, ar pavėluotą krovinio pristatymą krovinio gavėjui, ką pagrįstai ir nustatė pirmosios instancijos teismas.

Sutarties šalis gali vienašališkai nutraukti sutartį, t.y. dėl to nesikreipdama į teismą, jeigu kita sutarties šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai ją vykdo ir taip pažeidžia sutartį iš esmės (LR CK 6.218 straipsnis, 6.217 straipsnio 1-3 dalys, 6.219 straipsnis). Įgyvendinant sutarties laisvės principą, sutarties šalims leidžiama susitarti, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukiama ir kitais sutartyje nurodytais atvejais, taip pat tais atvejais, kai sutartis nėra pažeidžiama iš esmės (LR CK 6.217 straipsnio 5 dalis, 6.156 straipsnis). Pažeidus sutartį iš esmės arba esant kitam sutartyje nurodytam vienašalio sutarties nutraukimo pagrindui, sutarties šalis, pageidaujanti ją nutraukti vienašališkai, turi iš anksto per sutartyje nustatytą terminą pranešti kitai sutarties šaliai apie numatomą sutarties nutraukimą (LR CK 6.218 straipsnio 1 dalis). Jeigu sutartyje toks terminas nenustatytas, apie numatomą sutarties nutraukimą kitai šaliai turi būti pranešta prieš trisdešimt dienų (LR CK 6.218 straipsnio 1 dalis). Be išankstinio pranešimo apie numatomą vienašalį sutarties nutraukimą, sutartyje gali būti nustatytos ir kitos sutarties nutraukimo sąlygos (pvz., šalies, ketinančios nutraukti sutartį vienašališkai, pareiga sumokėti kitai šaliai piniginę kompensaciją). Pažymėtina, kad pranešimas kitai šaliai apie numatomą vienašalį sutarties nutraukimą yra būtina sutarties nutraukimo sąlyga (conditio sine qua non), nes vienašalis sutarties nutraukimas yra valinis šalies veiksmas. Pranešimas yra būtina tokio sutarties nutraukimo sąlyga ir dėl to, kad taip elgtis šalį įpareigoja LR CK 6.4 straipsnis (šalių pareiga elgtis sąžiningai) ir LR CK 6.38 straipsnio 3 dalis (šalių pareiga bendradarbiauti). Vadinasi, tuo atveju, kai kitai šaliai apie numatomą vienašalį sutarties nutraukimą nepranešama, sutartis negali būti laikoma nutraukta, nes šiuo atveju šalies valia vienašališkai ją nutraukti nėra išreikšta. Vien pagrindo, leidžiančio šaliai vienašališkai nutraukti sutartį, buvimas nereiškia paties sutarties nutraukimo. Sutartis laikoma nutraukta nuo pranešime apie jos vienašališką nutraukimą nurodytos dienos. Ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovui buvo tinkamai pranešta apie vienašalį sutarties nutraukimą, kad atsakovui buvo duotas papildomas terminas sutarčiai įvykdyti.

Pateiktas kreditorių – debitorių sąrašas yra išvestinis dokumentas, t. y. neturintis jokios įrodomosios galios. Jį kiekviena šalis sudaro pati, atsižvelgiant į savo subjektyvų situacijos vertinimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo pateiktą kreditorių – debitorių sąrašą atmetė kaip nepakankamą įrodymą. Aplinkybė, kad po muitinės ir krovinio procedūrų pakeitimo UAB „RIVI“ V., pakito krovinio svoris bei vietų skaičius, nepaneigia atsakovo A. Z. įmonės krovinio pervežimo sutarties įvykdymo fakto.

LR CPK 98 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (LR CPK 98 str. 2 d.).

Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, kai teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Visais atvejais byloje sprendimą priimantis teismas sprendžia, kokios ir kokio dydžio advokato atstovavimo išlaidos turi būti priteisiamos. Maksimalūs dydžiai už advokato teikiamas teisines paslaugas apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindas yra Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga, kuri šiuo metu yra 800 Lt (Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio“ (Žin., 2007, Nr. 137-5592). Byloje nustatyta, kad atsakovas sumokėjo advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą – 700,00 Lt. Rekomendacijoje už atsiliepimą į apeliacinius skundus, rekomenduojamas koeficientas 3. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes atsakovo patirtos atstovavimo išlaidos atitinka Rekomendacijose nustatytus dydžius, todėl minėtos išlaidos priteistinos atsakovui.

Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso normas, dėl to panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrindų nėra (LR CPK 329, 330, 338 str.). Skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. Z. įmonei (įmonės kodas 171449443) iš ieškovo UAB „SveTRa“ (įmonės kodas 302350739) 700,00 Lt (septynis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.