Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Ingrida Krušienė Baudž. byla Nr. 1A-71-174/2015 Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00742-2013-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.20.6.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuTARTis

2015 m. vasario 26 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Blinstrubienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė K. Blinstrubienė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – G. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą gal BK 236 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 20 MGL (2 600 litų / 753 eurų) dydžio baudą.

Nurodo, kad teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, kai kurių įrodymų visiškai nevertino, padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų ir nepagrįstai G. G. išteisino pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, dėl to skundžiamas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-11-17 nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas teisėjai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šioje byloje teismas šios imperatyvios nuostatos nesilaikė. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra tai, kad turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to daromos apibendrinančios išvados, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.

Iš kaltinimo, kuris buvo pareikštas G. G., turinio matyti, kad jis buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje, kuri pasireiškė keliais alternatyviais veiksmais, sudarančiais vieną tęstinę nusikalstamą veiką, t. y. G. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis: 1) pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, 2) melagingai įskundė nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką ir 3) apklausiamas kaip liudytojas davė melagingus parodymus. Tokia kaltinimo konstrukcija buvo pateikta ne atsitiktinai, o atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2011-11-29 nutartyje Nr. 2K-458/2011 konstatavo, kad jei asmuo, melagingai įskundęs kitą asmenį ir vėliau, tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, pakartoja tą pačią melagingą informaciją, jis veikia vieninga tyčia ir iš esmės įgyvendina tos pačios veikos – melagingo įskundimo – motyvus ir tikslus. Tokie parodymai yra ankstesnės veikos (melagingo įskundimo ar pranešimo) tęsinys. Iš šių teismo argumentų galima daryti išvadą, kad G. G. veika yra teisingai kvalifikuota pagal BK 236 straipsnio 1 dalį kaip tęstinė veika, apimanti tiek pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, tiek melagingą įskundimą, tiek melagingų parodymų davimą. Todėl vertinant G. G. veiksmus turėjo būti atsižvelgiama ne tik į pareiškimo, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, turinį, bet į visus G. G. parodymus ir jo išreikštą poziciją. Teismas privalėjo aptarti, vertinti, pagrįsti ar paneigti kaltinime G. G. inkriminuotus visus alternatyvius veiksmus, o ne tik apsiriboti melagingo įskundimo įrodinėjimu. Tik įvertinus duomenų visumą galima padaryti teisingą išvadą apie tikruosius G. G. motyvus ir tikslus, taip pat ir tyčią padaryti BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus.

Prokurorės teigimu, šioje byloje surinkti ir ištirti duomenys neabejotinai leidžia padaryti priešingas išvadas dėl G. G. tyčios, nei padarė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Iš 2010-08-24 elektroninių ryšių paslaugų tiekimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog šis dokumentas pasirašytas G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), vardu. Lietuvos teismo ekspertizės instituto Klaipėdos skyriaus 2013-10-07 specialisto išvadoje Nr. 11K-111 (13) konstatuota, kad tirti pateiktoje 2010-08-24 elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) rankraštinį įrašą „G. G.“ parašė bei šalia pasirašė G. G.. Šie duomenys patvirtina, kad iš tiesų 2010-08-24 elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) suklastota nėra, ją sudarė ir joje pasirašė būtent pats G. G.. Tai, kad sutartį pasirašė G. G., patvirtino ir liudytojas J. M.. Pastarasis taip pat nurodė, kad jis kartu su G. G. buvo nuvykę į AB Lietuvos radijo ir televizijos centrą, kur G. G. sudarė sutartį dėl mobiliojo interneto ,,Mezon“. Šiuo atveju, vertinant G. G. tyčios turinį ir jos buvimą, darant BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, ypač svarbios aplinkybės yra tai, kaip ir kur buvo sudaryta ginčijama sutartis, bei paties G. G. veiksmai inicijuojant ikiteisminį tyrimą ir jo metu, o ne tai, kas realiai naudojosi internetu, tai itin akcentavo pirmosios instancijos teismas. Šioje byloje tiek G. G., tiek J. M. patvirtino esantys pažįstami ir kad abu turėjo planų vystyti bendrą verslą. Todėl logiška, kad dėl sutarties sudarymo į AB Lietuvos radijo ir televizijos centrą buvo nuvykę abu. Tai, kad sutartis buvo sudaryta būtent AB Lietuvos radijo ir televizijos centro patalpose, adresu Šimkaus g. 12, Klaipėda, patvirtino ir tyrimo metu apklausta liudytoja I. D.. Iš G. G. parodymų ir kitų bylos duomenų matyti, kad jo darbas ar kita veikla nebuvo susijusi su nuolatiniu sutarčių pasirašinėjimu. Kaip ir nurodė pats G. G., jokių sutarčių jis su AB Lietuvos radijo ir televizijos centru dėl interneto tiekimo sudaręs nebuvo. Tad nėra objektyvu, kad G. G. galėtų painiotis, neprisiminti ir taip sąžiningai klysti dėl vienintelio sandorio su minėta įmone aplinkybių. Tam, kad sudarytų sutartį, G. G. turėjo nuvykti į AB Lietuvos radijo ir televizijos centro patalpas. Be to, kaip matyti iš sutarties, joje yra ne tik G. G. parašas, bet ir jo paties ranka užrašytas vardas bei pavardė. Šie duomenys visiškai paneigia galimą versiją, kuri išeitų iš teismo išvadų, kad sutartį pasirašyti G. G. J. M. ar kitas asmuo pateikė kartu su kitais pasirašomais dokumentais, dėl to šis galėtų neatsiminti sutarties pasirašymo fakto. Be to, prokurorė atkreipia dėmesį į tai, jog pats kaltinamasis nenurodė, kad apie sutarties sudarymą galėjo pamiršti. Priešingai, jis visuomet atkakliai tvirtino, kad sutartyje esantis parašas yra ne jo. Net ir apklaustas kaip įtariamasis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 straipsnio 1 dalyje, galimo padarymo, G. G. kategoriškai tvirtino, jog sutartyje su Lietuvos radiju ir televizija yra suklastotas jo parašas. Šios pozicijos atkakliai laikėsi ir bylos nagrinėjimo metu, kai į prokuroro klausimą „ką gali pasakyti dėl parašo, kai žinoma specialisto išvada“ G. G. atsakė, jog parašas yra ne jo. Taigi jis net neabejojo ir nedavė parodymų apie tai, kad dėl parašo klastojimo galbūt klysta. Visos aptartos aplinkybės patvirtina ir įrodo, kad G. G. negalėjo nežinoti ir neprisiminti apie sutarties su AB Lietuvos radijo ir televizijos centru sudarymą. G. G. atkaklus, tačiau visiškai nepagrįstas neigimas, kad sutartyje esantis parašas yra ne jo, yra ne kas kita, kaip jo gynybos versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės bei prievolių, kylančių iš minėtos sutarties vykdymo.

Prokurorės teigimu, aptarti duomenys neabejotinai patvirtina, kad G. G., prieš kreipdamasis į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, žinojo ir suvokė, kad realiai 2010-08-24 elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra sudaręs jis pats, suprato, kad kreipdamasis į ikiteisminio tyrimo įstaigą praneša apie nebūtą nusikaltimą ir melagingai įskundžia J. M., kaip padariusį nusikalstamą veiką, žinodamas, kad šis asmuo nusikaltimo nepadarė. G. G. taip pat suvokė ir to atkakliai siekė, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas bei J. M. būtų patrauktas baudžiamojo atsakomybėn, tai patvirtina ir G. G. skundai dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo Nr. 31-1-01737-12 pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Taigi G. G. kaltinime nurodytus veiksmus atliko veikdamas tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į aptartus argumentus, prokurorės teigimu, G. G. turi būti pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 236 straipsnio 1 dalyje padarymo.

Išdėstyti motyvai leidžia daryti išvadą, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas netinkamai įvertino nusikaltimo, numatyto BK 236 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, byloje esančių duomenų nevertino kaip įrodymų visumos, o faktinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, nesusiejo tarpusavyje, nagrinėjo izoliuotai vienus nuo kitų, nepaneigė byloje surinktų kaltinančių įrodymų, todėl padarė nepagrįstas ir klaidingas išvadas. Šios priežastys sukliudė teismui tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir priimti teisingą nuosprendį, dėl to skundžiamas 2014-11-17 nuosprendis turi būti panaikintas ir G. G. priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintasis G. G. ir jo gynėjas advokatas M. Venckus prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino teisingai ir nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius nuosprendžio išvadas, kad G. G. veikoje nėra visų būtinų BK 236 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų, t. y. tiesioginės tyčios, todėl teismas pagrįstai G. G. išteisino pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.

Sprendimą išteisinti G. G. dėl kaltinimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas pagrindė tuo, kad jo veiksmuose nėra visų būtinų šio nusikaltimo sudėties požymių, o būtent – trūksta būtinojo subjektyviojo sudėties požymio – tyčios. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškimu kreipdamasis į policiją G. G. siekė išsiaiškinti, kas jo vardu galėjo sudaryti 2010-08-24 Elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su AB Lietuvos radijo ir televizijos centru ir kartu savo prašyme pradėti ikiteisminį tyrimą nurodė, jo nuomone, „galimai galėjusį“ tai padaryti asmenį – J. M.. G. G. ir J. M. buvo pažįstami, vystė bendrą veiklą, kurios metu ir buvo sudaryta minėta sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Nors šioje sutartyje paslaugų gavėju nurodytas G. G., tačiau gyvenamosios vietos adresas, mobiliojo telefono numeris bei elektroninis paštas – J. M. asmeniniai duomenys. Po sutarties sudarymo G. G. už elektroninių ryšių paslaugų paslaugas nemokėjo, o mobilaus interneto ,,Mezon“ modemą turėjo ir už elektroninių ryšių paslaugas mokėjo J. M.. Šios aplinkybės patvirtina, jog tarp G. G. ir J. M. buvo susiklostę ne tik darbiniai, bet ir pasitikėjimo santykiai. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, jog negalima paneigti versijos dėl G. G. sąžiningo suklydimo, ikiteisminio tyrimo institucijai nurodant J. M., kaip galimą sutarties sudarytoją.

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados, jog G. G. neturėjo tyčios įskųsti nekaltą J. M. kaip padariusį nusikalstamą veiką, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms: 2010-08-24 elektroninių ryšių paslaugų tiekimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašyta G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), vardu; Lietuvos teismo ekspertizės instituto Klaipėdos skyriaus 2013-10-07 specialisto išvada Nr. 11K-111 (13), kurioje konstatuota, kad tirti pateiktoje 2010-08-24 elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) rankraštinį įrašą „G. G.“ parašė bei šalia pasirašė G. G., nors jis ir po to neigė pasirašęs šią sutartį; G. G. skundai dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo Nr. 31-1-01737-12 pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Šie faktai, prokurorės teigimu, rodo G. G. tiesioginę tyčią melagingai įskųsti J. M., kad būtų pradėtas jo baudžiamasis persekiojimas, nes, pasak prokurorės, akivaizdu, kad G. G., žinodamas, jog 2010-08-24 elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) sudarė jis pats, neabejotinai suprato, kad kreipdamasis į ikiteisminio tyrimo įstaigą praneša apie nebūtą nusikaltimą ir melagingai įskundžia J. M., kaip padariusį nusikalstamą veiką, žinodamas, kad šis asmuo nusikaltimo nepadarė. Tokiais prokurorės apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Prokurorės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog G. G. tiesioginė tyčia įrodyta, kadangi jis negalėjo neprisiminti sutarties, kuri buvo sudaryta jo vardu ir kurią, kaip konstatuota 2013-10-07 specialisto išvadoje Nr. 11K-111 (13), pasirašė būtent G. G., nors ir po tai neigė, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, jog G. G. ir J. M. buvo pažįstami, vystė bendrą veiklą, kurios metu ir buvo sudaryta 2010-08-24 Elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuri, nors ir buvo sudaryta G. G. vardu ir jo pasirašyta, tačiau joje nurodyti būtent J. M. asmeniniai duomenys (gyvenamosios vietos adresas, mobiliojo telefono numeris, elektroninis paštas) bei pagal kurią mokesčius už elektroninių ryšių paslaugas mokėjo J. M., negali būti vertinama kaip tiesioginės tyčios įrodymas ir, kaip teisingai konstatuota skundžiamame nuosprendyje, negali paneigti versijos dėl G. G. sąžiningo klydimo, nurodant ikiteisminio tyrimo institucijai J. M., kaip galimą sutarties sudarytoją. Apeliacinio skundo argumentai, jog G. G. negalėjo neprisiminti sutarties sudarymo aplinkybių, yra subjektyvi prokurorės nuomonė, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, o apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog G. G. ir po to, kai specialistas pateikė išvadą, jog 2010-08-24 elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) rankraštinį įrašą „G. G.“ parašė bei šalia pasirašė G. G., ir toliau neigė ją pasirašęs bei skundė prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, tik parodo, kad jis siekė tiesos byloje nustatymo (prašė skirti kompleksinę ekspertizę ir kt.), ir tai negali būti vertinama kaip tiesioginės tyčios melagingai įskųsti J. M., kaip nusikaltimą padariusį asmenį, įrodymas. Esant šioms aplinkybėms Klaipėdos miesto apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog G. G. veiksmuose nėra tyčinio, sąmoningo, melagingo siekio, t. y. subjektyvinės BK 236 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvinės pusės elemento – tiesioginės tyčios melagingai įskųsti J. M., kaip padariusį nusikalstamą veiką asmenį, dėl to buvo pradėtas šio asmens baudžiamasis persekiojimas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, nagrinėdamas bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Visos bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, išteisinamasis nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atitinkančiais BPK reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, vadovavosi byloje surinktais įrodymais, kurių pakako padaryti neabejotiną išvadą, jog išteisintasis G. G. nepadarė veikos, turinčios BK 236 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Šioje byloje nenustatyta, kad vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK normas, taip pat nenustatyta aplinkybių, duodančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo, kuris įvertino byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, išvada, kad G. G. veiksmuose nėra BK 236 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, todėl keisti skundžiamą Klaipėdos miesto apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o tenkinti Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės K. Blinstrubienės apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra įstatymų numatyto pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Blinstrubienės apeliacinį skundą atmesti.