Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nataljos Zelionkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti nedalyvaujant jų atstovui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, į Lietuvą gyventi atvyko 1978 metais; nuo 1986 metų savo gyvenamąją vietą deklaruoja Lietuvos Respublikoje. Pirmasis leidimas gyventi buvo išduotas 1993 m., vėliau leidimai buvo keičiami.

Pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Nr. LT7434480 buvo išduotas 2018 m. balandžio 30 d. Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto nustatytu pagrindu, kuris galiojo iki 2023 m. balandžio 30 d. Pareiškėjas 2023 m. balandžio 27 d. pateikė prašymą Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto nustatytu pagrindu.

Teismas konstatavo, kad VSD Rašte nėra individualizuojama konkrečiai pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui, o tik pateikiamas bendras situacijos vertinimas apie užsieniečius, teigiamai atsakiusius į Klausimyno 10 klausimą ir (arba), kurie atsakydami į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, vertinant, kad jie taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai bei, kad tai rodo, kad užsienietis remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Teismas laikė, kad VSD neatliko pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo, nes Migracijos departamentas rėmėsi VSD Raštu, kuris yra bendro pobūdžio. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad nėra pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui yra realios ir akivaizdžios. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui siejo tik su pareiškėjo atsakymu į vieną iš klausimyno klausimų, tačiau neįvertino, kad pareiškėjas, tiek pildydamas klausimyną, tiek apklausos Migracijos departamente metu yra nurodęs, kad jis nepritaria Rusijos karinei agresijai; kad tarptautinė bendruomenė turi spręsti, kam priklauso Krymas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius asmens veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realią, o ne formalią ir deklaratyvią grėsmę valstybės saugumui ir nurodė, kad grėsmė turėtų būti vertinama visumoje kartu su pareiškėjo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes.

LVAT, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. LVAT pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nurodė, jog VSD Raštas yra bendro pobūdžio, t. y. jame nėra nurodyti konkretūs pareiškėjo duomenys, nėra nurodytos konkrečios išvados, susijusios su būtent pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, nors, kaip jau nurodyta, būtent VSD teikia išvadą dėl konkretaus asmens keliamos (nekeliamos) grėsmės valstybės saugumui. Teismas taip pat pabrėžė, kad VSD Rašte buvo pasisakęs tik dėl užsieniečių, teigiamai atsakiusių į klausimyno 10 klausimą ir (arba) 11 klausime nurodžiusių, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmą kartą pildydamas klausimyną 2023 m. kovo 3 d. ir atsakydamas į 11 klausimą nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai, o antrą kartą 2023 m. kovo 27 d. rusų kalba užrašė, kad Krymas yra „mūsų bendras“, o į 10 klausimą atsakė neigiamai.

LVAT taip pat pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl teisės gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (leidimo laikinai ar nuolat gyventi) yra reikalingas išsamus individualus kompleksinis pareiškėją charakterizuojančių savybių ir faktinių aplinkybių vertinimas, Migracijos departamentas turi atliktas kompleksinį kitų pareiškėją charakterizuojančių savybių (šeiminė ir socialinė padėtis, integravimasis, gyvenimo trukmė Lietuvoje, socialiniai ryšiai ir kt.) vertinimą, to tai nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. LVAT nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui vertinimas, sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

2023 m. lapkričio 10 d. sprendimu atsakovas panaikino pareiškėjo leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime atsakovas nurodė, kad pareiškėjas savo gyvenamąją vietą nuo 1986 m. deklaruoja Lietuvos Respublikoje. Pirmasis leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas 1993 m., o vėliau leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas. Nustatyta, kad pareiškėjas buvo susituokęs du kartus, abi sutuoktinės buvo Lietuvos Respublikos pilietės; duomenų apie pareiškėjo vaikus neturima. Sprendime nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo: nuo 1993-08-01 iki 1995-07-05, nuo 2005-07-12 iki 2005-07-29, nuo 2020-01-13 iki 2020-10-01 ir nuo 2021-06-12 iki 2022-07-29, nuo 2023-01-14 iki 2023-09-08 ir jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos.

Departamento vertinimu, teiginiai: „Krymas yra mūsų bendras“, „Krymas būtų visų bendram naudojimui“, kad Ukrainos valdžia yra „Kijevo režimas“, kurią reikia sunaikinti, pareiškėjas išreiškia poziciją, kuri atitinka Rusijos režimo agresyvios politikos kaimyninių valstybių atžvilgiu interesus, atitinka Rusijos režimo platinamas propagandines nuostatas bei demonstruoja akivaizdžią paramą Rusijos vykdomai agresyviai užsienio politikai. Departamentas sprendė, kad pareiškėjas yra lojalus Rusijos Federacijos vykdomai agresyviai užsienio politikai ir vien savo fiziniu buvimu Lietuvos Respublikoje keltų grėsmę valstybės saugumui tiek tuo atveju, kai jo pažinčių ir giminių ratas būtų Lietuvos Respublikoje, tiek tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikoje jis neturėtų jokių pažįstamų ir draugų.

Pasisakydama dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas nesikreipė į VSD dėl individualaus pareiškėjo grėsmės vertinimo, ir priimdamas pakartotinį sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovavosi tuo pačiu bendro pobūdžio VSD 2023 m. balandžio 12 d. Raštu Nr. 18-3956, kuriame nurodyta, jog jei užsienietis teigiamai atsako į klausimyno 10 klausimą ir (arba) atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai.

Įvertinusi tai, kad VSD 2023 m. balandžio 12 d. Raštas Nr. 18-3956 negali būti laikomas individualiu pareiškėjo grėsmės vertinimu; kad atsakovas dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo į VSD pakartotinai nesikreipė; kad pagal Įstatymo nuostatas grėsmės vertinimas yra priskirtas būtent VSD kompetencijai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą iš naujo, teismų nurodyti atsakovo sprendimo trūkumai nebuvo pašalinti ir pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui nebuvo tinkamai įvertinta.

Be to, pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas pakartotinės apklausos metu nurodė, jog Lietuvos Respublikoje pragyveno visą gyvenimą, čia turi daug draugų ir pažįstamų, taip pat bendrauja su buvusių sutuoktinių vaikais. Teismas atkreipia dėmesį, kad aplinkybės, susijusios su pareiškėjo nurodytais ryšiais su buvusių sutuoktinių vaikais (ir/ar jų vaikais, kurie, kaip nurodoma skunde, vadina pareiškėją seneliu), tirtos nebuvo. Sprendime konstatuota, kad ilgalaikių šeiminių ryšių pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nėra sukūręs, kas suponuoja išvadą, jog atsakovas šeiminius ryšius siejo tik su santuokos (ištuokos) faktu, o ne su Konstitucijoje įtvirtinta šeimos samprata. Kaip yra nurodyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarime Nr. KT3-N1/2019, Konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje; santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti, tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalį, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos; konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi; iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, suponuoja valstybės pareigą ne tik nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, bet ir įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių.

Sprendime taip pat nurodyta, kad nustačius, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, jo šeiminiai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis šios grėsmės egzistavimo nepaneigia ir nesumažina. Kitaip tariant, iš Sprendimo teksto galima suprasti, kad yra vertinama asmens turimų socialinių/šeiminių ryšių įtaka jo keliamai grėsmei.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus), tačiau teisės atvykti į šalį ribojimai nagrinėjami proporcingumo aspektu, vertinant kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.) pusiausvyrą, t. y. ieškoma balanso tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir šio asmens fundamentalių interesų. Tai reiškia, kad priimant sprendimą dėl leidimo panaikinimo, turi būti įvertinama ne tai, ar asmens socialiniai/šeiminiai ryšiai pašalina jo keliamą grėsmę, bet vertinama teisių pusiausvyra.

Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuo 1978 m. gyvena Lietuvoje; kad čia nurodo turintis draugų, pažįstamų, bendraujantis su buvusios sutuoktinės vaikais, darytina išvada, kad atsakovo Sprendimas be kita ko nulemia ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnyje įtvirtintų teisių ribojimą.

Toks ribojimas, pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalies nuostatas galimas tik įstatymų nustatytais atvejais, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės saugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

Europos Tarybos Ministrų komiteto Rekomendacijos(2000)15 dėl ilgalaikių migrantų apsaugos 1 straipsnyje be kita ko yra nurodoma, kad kiekviena valstybė narė ilgalaikiu migrantu turi pripažinti asmenį, kuris teisėtai ir įprastai gyveno šalyje bent penkerius metus, išskyrus studentus.

Rekomendacijos 4 straipsnyje nurodoma, kad sprendime dėl ilgalaikio migranto išsiuntimo turi būti laikomasi proporcingumo principo ir EŽTT praktikoje suformuotų kriterijų, pagal kuriuos vertinamas užsieniečio elgesys, buvimo valstybėje trukmė, išsiuntimo padariniai užsieniečiui ir jo šeimai, užsieniečio ir jo šeimos ryšiai su kilmės valstybe.

Šiame straipsnyje be kita ko taip pat nustatyta, kad taikant proporcingumo principą, būtina atsižvelgti į gyvenimo šalyje trukmę ir tipą, įvertinant užsieniečio padaryto nusikaltimo sunkumą. Valstybės narės gali nustatyti, kad ilgalaikiai migrantai nėra išsiunčiami, jei šalyje pragyveno penkerius metus, išskyrus, kai bausmė už nusikaltimą viršija dvejus metus įkalinimo be bausmės atidėjimo. <...> Bet kokiu atveju kiekviena valstybė narė turi turėti galimybę nacionaliniuose įstatymuose nustatyti, kad ilgalaikis migrantas gali būti išsiųstas, jei jis kelia rimtą grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai.

EŽTT praktikoje (žr., pvz., bylą Gablishvili prieš Rusiją) yra pabrėžiama, kad šeimos nario išsiuntimas yra ekstremaliausia teisės į šeimos gyvenimo gerbimą apribojimo forma. Teismas nurodė, kad tokiais atvejais turi būti itin atidžiai pasveriamas skirtingų interesų balansas (bylos Hamesevic prieš Daniją, Nr. 25748/15, Alam prieš Daniją, Nr. 33809/15, Ndidi prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 41215/14; kt.).

Nepakankamas sprendimo motyvavimas, nepakankamai įvertinant skirtingų interesų balansą, EŽTT praktikoje yra laikomas prieštaraujančiu Konvencijos 8 straipsnio nuostatoms (Saber ir Boughassal prieš Ispaniją, Nr. 76550/13 ir 45938/14). Tokiu prieštaravimu taip pat laikomi atvejai, kai nacionalinėms institucijoms nepavyksta įtikinamai parodyti, kad Konvencijos saugomos teisės apribojimas buvo proporcingas siekiamam tikslui, taigi atliepė socialinę būtinybę (angl. pressing social need) (El Ghatet prieš Šveicariją, Nr. 56971/10; I. M. prieš Šveicariją, Nr. 23887/16; Z. prieš Šveicariją, Nr. 3625/15).

Net ir tais atvejais, kai apribojimai yra susiję su nacionalinio saugumo interesais, yra būtina įvertinti, ar priemonė būtina demokratinėje visuomenėje ir proporcinga siekiamam tikslui. Nors šiais atvejais nacionalinės institucijos turi tam tikrą veiksmų nuožiūros (angl. margin of appreciation) laisvę (žr., pvz., Berrehab prieš Nyderlandus, Nr. 10730/84), EŽTT savo praktikoje yra apibrėžęs kriterijus, kurie yra aktualūs, siekiant įvertinti taikomos priemonės proporcingumą. Šie kriterijai apima: užsieniečio padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, jo buvimo valstybėje narėje trukmę, laiką, praėjusį nuo nusikaltimo padarymo ir užsieniečio elgesį tuo metu; susijusių asmenų turimas pilietybes; užsieniečio šeimos situaciją (santuokos trukmę, ir kitus faktorius, kurie svarbūs dėl šeimos gyvenimo efektyvumo); užsieniečio amžių; jo vaikų amžių ir jų geriausių interesų vertinimą; sunkumų, kuriuos patirtų sutuoktinis, rimtumo vertinimą; socialinių, kultūrinių ir šeiminių ryšių stiprumo su priimančia šalimi ir šalimi, į kurią užsienietis turėtų išvykti, vertinimą.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) Didžiosios kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. sprendime sujungtose bylose Nr. C-57/09 ir C-101/09 taip pat yra akcentuojama pareiga visapusiškai ištirti asmens individualaus atvejo faktines aplinkybes ir pabrėžimas draudimas administracinį sprendimą priimti automatiškai (taip pat žr. ESTT 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimą byloje Nr. C-369/17, ESTT didžiosios kolegijos 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą sujungtose bylose C-331/16 ir C-366/16, ESTT 2015 m. birželio 24 d. sprendimą byloje Nr. C-373/13, ESTT 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą byloje Nr. C-159/21).

Nagrinėjamu atveju Sprendime tėra nurodytos pareiškėjui anksčiau išduotų leidimų gyventi datos, buvusių santuokų duomenys ir darbo Lietuvos Respublikoje faktas, taip pat deklaratyviai konstatuota, kad šios aplinkybės negali būti svarbiau nei Lietuvos Respublikos valstybės saugumas. Kaip jau buvo minėta, iš EŽTT jurisprudencijos galima matyti, kad net tais atvejais, kai asmuo teismo nuosprendžiu yra pripažintas padaręs sunkų nusikaltimą, jo išsiuntimas negali būti automatinis, o turi būti tinkamai įvertinama individuali asmens situacija ir siekiama interesų balanso. Nagrinėjamos bylos atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų padaręs nors kokį nusižengimą, todėl jo situacijos vertinimas turi būti itin atidus.

Sprendime visiškai nėra pasisakyta dėl pareiškėjo nurodomų jo turimų kitų socialinių (privataus) gyvenimo aspektų; nevertinta pareiškėjo socialinių, kultūrinių ir šeiminių ryšių stiprumas su priimančia šalimi (atkreipiant dėmesį į tai, kad posėdžio metu pareiškėjas gerai suprato teismo ir kitų proceso dalyvių vartojamą lietuvių kalbą) ir šalimi, į kurią užsienietis turėtų išvykti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendime, kuris faktiškai lemia tai, kad asmuo privalės išvykti iš šalies, negali būti apsiribojama vien deklaratyvia fraze, kad nacionalinis valstybės saugumas yra svarbesnis interesas, o turi būti detaliai atskleidžiamas individualus vertinimas, kodėl būtent institucijos parinkta priemonė yra laikytina proporcinga konkrečiu atveju.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756 422/2009).

Be to, atsižvelgiant į Migracijos departamento Sprendime nurodytą pagrindą (Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakovui teko pareiga įrodyti pareiškėjo faktiškai keliamos grėsmės egzistavimą, todėl Sprendimas, kuriame yra konstatuojama tik hipotetinės grėsmės galimybė, kuri kildinama iš vienintelio pareiškėjo atsakymo į Klausimyno klausimą, negali būti laikomas pagrįstu. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo atsakymas: ”Jis mūsų bendras” į klausimą: ”Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Prašome pažymėti savo atsakymą pasirenkant iš dviejų variantų: Ukrainai ar Rusijos Federacijai” nebuvo tinkamai vertintas kitų jo Klausimyne pažymėtų bei apklausos metu pateiktų atsakymų kontekste. Pareiškėjas aiškiai nurodė, kad, jo nuomone, Rusija neturėjo teisės užeiti į Ukrainos teritoriją; kad pasisako prieš agresiją; kad Rusijos veiksmai Ukrainoje yra visiškai idiotizmas. Nėra aišku, kaip atsakovas, vertindamas šiuos atsakymus, padaro išvadą, dėl pareiškėjo lojalumo Rusijos Federacijai.

Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinė- je byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

Ginčo atveju teismas konstatuoja, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, neįvertino visų duomenų visumos bei nevertino Sprendimo proporcingumo principo.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, iš kurių nustatyta, kad pareiškėjas už advokato teisinę pagalbą sumokėjo 1100 Eur bei sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio.

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo" (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 redakcija įsigaliojo 2015-03-20) (toliau - Rekomendacijos), 2.1-2.10 punktai nustato, kad teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žymių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu: advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pareiškėjo atstovas atstovavo pareiškėją administracinėje byloje Nr. eI2-10530-595/2023, kurioje buvo sprendžiamas tapatus klausimas vadovaujantis iš esmės tapačiais įrodymais, laiko, kad teisingumo ir protingumo principus nagrinėjamu atveju atitiktų 400 Eur sumos advokato išlaidoms priteisimas pareiškėjui iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo O. U. (O. U.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 23S2021891.

Priteisti pareiškėjo O. U. (O. U.) (gim. (duomenys neskelbtini)) naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (j. a. k. 188614666) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.