Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, atnaujintą pagal nuteistojo M. R., nuteisto Jungtinės Karalystės Karališkojo Mančesterio teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendžiu ir pagal 1983 m. Europos nuteistųjų asmenų perdavimo konvenciją (toliau - Konvencija) perduoto iš Jungtinės Karalystės atlikti bausmę Lietuvos Respublikoje, pareiškimą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartyje.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjos ir prokurorės, prašiusių nuteistojo pareiškime išdėstytą prašymą patenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

M. R. Jungtinės Karalystės Karališkojo Mančesterio teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Jungtinės Karalystės 1977 m. Baudžiamosios teisenos įstatymo (c.45) 1-ają dalį dėl 1979 m. muitinės ir akcizų tarnybos valdymo įstatymo (c.2) 170 skyriaus pažeidimo, neskiriant atskiros bausmės, ir pagal Jungtinės Karalystės 1977 m. Baudžiamosios teisenos įstatymo (c.45) 1-ają dalį dėl 1968 m. Įstatymo dėl šaunamųjų ginklų (c.27) pagrindinės dalies l dalies pažeidimo 216 mėnesių kalėjimo bausme, įskaičiuojant 360 dienų, praleistų kardomajame kalinime.

M. R. nuteistas už tai, kad nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2005 m. rugpjūčio 4 d. susimokė tarpusavyje su R. S., J. V. P., D. A. W., A. V., R. B. ir C.D. R. bei su kitais nežinomais asmenimis dalyvauti sąmoningai ir apgaulės būdu išvengiant uždraudimo importuoti šaunamuosius ginklus, jų dalis bei šaudmenis, o būtent konkrečiai 30 modifikuotų Cuno Melcher ME9 Para revolverių, 1120 9-ių milimetrų šovinių ir 30 duslintuvų, taip pat už tai, kad nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2005 m. rugpjūčio 4 d. susimokė tarpusavyje su R. S., J. V. P., D. A. W., A. V., R. B. ir C.D. R. bei su kitais nežinomais asmenimis laikyti šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, o būtent konkrečiai 30 modifikuotų Cuno Melcher ME9 Para revolverių, 1120 9-ių milimetrų šovinių ir 30 duslintuvų, ketindami sudaryti pavojų nežinomo asmens arba asmenų gyvybei.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo direktorius, vadovaudamasis Konvencijos 10 straipsniu, 2010 m. kovo 22 d. teikimu (toliau – teikimas) kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą dėl nuteistajam M. R., pagal Konvenciją perduotam iš Jungtinės Karalystės atlikti bausmę Lietuvos Respublikoje, paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiko bei pataisos įstaigos rūšies nustatymo pagal atitinkamus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) straipsnius.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 1 d. nutartimi M. R. nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas pagal Jungtinės Karalystės Baudžiamosios teisenos įstatymo (c.45) 1-ąją dalį dėl 1979 m. muitinės ir akcizų tarnybos valdymo įstatymo (c.2) 170 skyriaus pažeidimo, prilygino BK 199 straipsnio 2 daliai, o veiką, už kurią jis nuteistas pagal Jungtinės Karalystės 1977 m. Baudžiamosios teisenos įstatymo (c.45) 1-ąją dalį dėl 1968 m. Įstatymo dėl šaunamųjų ginklų (c.27) pagrindinės dalies 1 dalies pažeidimo, prilygino BK 253 straipsnio 2 daliai. Apylinkės teismas M. R. nustatė galutinę aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, paskyrė atlikti ją pataisos namuose, bausmės pradžią nustatė 2006 m. liepos 28 d. ir į paskirtą bausmę įskaitė 360 kardomojo kalinimo (suėmimo) dienų. Nutartyje apylinkės teismas nurodė, jog pagal Jungtinės Karalystės Karališkojo Mančesterio teismo nuosprendyje nurodytas nusikalstamų veikų aplinkybes M. R. padarytos nusikalstamos veikos sudaro nusikaltimų, numatytų BK 199 straipsnio 2 dalyje ir 253 straipsnio 2 dalyje, idealiąją sutaptį. Jeigu Jungtinės Karalystės teismas M. R. būtų paskyręs bausmę pagal 1977 m. Baudžiamosios teisenos įstatymo (c.45) 1-ąją dalį dėl 1979 m. muitinės ir akcizų tarnybos valdymo įstatymo (c.2) 170 skyriaus pažeidimo, bausmių suderinimo klausimą svarstančiam teismui paskirtas bausmes tektų palyginti ne tik su BK specialiosios dalies straipsnių sankcijomis, bet ir su BK bendrosios dalies straipsniu, kuris numato maksimalią laisvės atėmimo bausmės trukmę, kai bausmė skiriama už kelias nusikalstamas veikas. BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, numato tik vieną bausmių subendrinimo būdą – bausmių apėmimą. Todėl tokiu atveju paskirta laisvės atėmimo bausmė būtų sumažinama ne iki aštuonerių metų, o iki dešimties metų, nes būtent tokią maksimalią bausmės trukmę numato BK 199 straipsnio 2 dalies sankcija, kuri apimtų BK 253 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę. Šiuo konkrečiu atveju, Jungtinės Karalystės teismui nepaskyrus bausmės už veiką, atitinkančią BK 199 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos teismas tik suderina veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą, o dėl bausmės derinimo neturi nagrinėjimo dalyko. Teismas privalo sumažinti paskirtą bausmę iki BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimumo, nes Jungtinės Karalystės teismas M. R. paskyrė bausmę tik už veiką, atitinkančią šį BK straipsnį.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartimi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutartį pakeitė: M. R., nuteistam pagal Jungtinės Karalystės 1977 m. Baudžiamosios teisenos įstatymo (c.45) 1-ąją dalį dėl 1979 m. muitinės ir akcizų tarnybos valdymo įstatymo (c.2) 170 skyriaus pažeidimo, prilyginto BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytai nusikalstamai veikai, nustatė laisvės atėmimo dešimčiai metų bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, ši bausmė ir bausmė, nustatyta pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, subendrinta apėmimo būdu ir M. R. paskirta subendrinta laisvės atėmimo dešimčiai metų bausmė, ją paskiriant atlikti pataisos namuose. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista. Apygardos teismas nutartyje nurodė, jog aplinkybė, kad Jungtinėje Karalystėje priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu M. R. nepaskirta atskira bausmė už šaunamųjų ginklų kontrabandą nereiškia, kad jis, nuteistas už šaunamųjų ginklų ir šaudmenų kontrabandą bei neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, vertintinus kaip nusikaltimų idealioji sutaptis, liko nenubaustas už kontrabandos padarymą, nes pagal Jungtinės Karalystės baudžiamuosius įstatymus skiriama viena bausmė už sunkiausią nusikaltimą, apimanti asmens nubaudimą ir už kitas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apygardos teismas konstatavo, jog apylinkės teismas, nespręsdamas klausimų dėl bausmės už kontrabandos padarymą trukmės nustatymo, tokios bausmės bendrinimo su bausme, nustatyta už neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, o palikdamas nuteistajam bausmę tik už neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais bei šaudmenimis, pažeidė baudžiamąjį įstatymą, iškreipė Konvencijos 10 straipsnyje numatytą užsienio valstybės paskirtos bausmės tęstinumą.

Nuteistasis M. R. pareiškime atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutartį.

Pareiškėjas nurodo, kad Jungtinėje Karalystėje pagal bausmių skyrimo taisykles, skirtingai nuo galiojančių Lietuvoje, asmeniui, pripažintam kaltu už kelias nusikalstamas veikas, yra skiriama viena bausmė pagal tos nusikalstamos veikos sankciją, kuri yra griežčiausia. Dėl šių priežasčių jam buvo paskirta bausmė laisvės atėmimas aštuoniolikai metų už disponavimą dideliu kiekiu šaunamųjų ginklų ir šaudmenų, o už ginklų ir šaudmenų kontrabandą atskira bausmė nepaskirta. Vilniaus apygardos teismas pareiškėjui už kontrabandą paskyrė maksimalią BK sankcijoje numatytą laisvės atėmimo dešimčiai metų bausmę, kuri yra žymiai didesnė nei Jungtinės Karalystės įstatyme, numatančiame laisvės atėmimą septyneriems metams. Pareiškėjas mano, kad paskirdamas už kontrabandą atskirą bausmę bei nustatydamas jos maksimumą, viršijantį valstybės, kurioje jis pripažintas kaltu ir nuteistas, bausmės maksimalią ribą, apeliacinės instancijos teismas aiškiai netinkamai taikė nacionalinę ir tarptautinę teisę ir taip pablogino jo teisinę padėtį.

Pareiškėjas pažymi, kad Konvencijos 11 straipsnyje numatyta bausmės konversija nėra naujos bausmės skyrimas pagal valstybės, kuriai perduotas nuteistasis tolesniam bausmės atlikimui, baudžiamuosius įstatymus, o 13 straipsnyje nustatyta, kad tik nuteisusi valstybė turi teisę nuspręsti, ar reikia peržiūrėti nuosprendį. Bausmės konversija yra užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės suderinimas su Lietuvos Respublikos baudžiamųjų ir bausmių vykdymo įstatymų reikalavimais. Užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės derinimo esmę sudaro Lietuvos Respublikos BK straipsnio, kuris labiausiai atitinka užsienio valstybės baudžiamąjį įstatymą, parinkimas ir šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės ribų palyginimas su užsienio valstybės teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukme. Tuo atveju, jei paskirta bausmė viršija maksimalų dydį, ji sumažinama iki įstatyme numatyto bausmės maksimumo; jei paskirtos kelios bausmės, o pagal Lietuvos Respublikos įstatymus gali būti skiriama tik viena bausmė, arba jeigu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus negali būti skiriamos kartu su bausme, priimamas sprendimas nevykdyti tų bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių, kurios pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus negalėjo būti paskirtos (baudžiamoji byla Nr. 2A-P-65/2006). Vilniaus apygardos teismas, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas iškreipė Konvencijos 10 straipsnio nuostatas ir pažeidė baudžiamąjį įstatymą (iš nutarties neaišku, kokį baudžiamąjį įstatymą), pats pažeidė Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies nuostatas, draudžiančias valstybei, kurioje atliekama bausmė, pailginti paskirtos bausmės trukmę, nes Jungtinėje Karalystėje už kontrabandą pareiškėjui nebuvo paskirta bausmė. Net ir laikantis pozicijos, kad bausmė už kontrabandą įeina į Jungtinės Karalystės teismo nustatytą bausmę už disponavimą šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, pareiškėjo manymu, tokia bausmė negali būti didesnė nei laisvės atėmimas septyneriems metams, nes toks yra bausmės už kontrabandą maksimumas Jungtinėje Karalystėje. Apibendrindamas pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas aiškiai netinkamai pritaikė BK 63 straipsnį ir 199 straipsnio 2 dalį bei Konvencijos nuostatas, nes neleistinai revizavo Jungtinės Karalystės Karališkojo Mančesterio teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo M. R. pareiškimą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, konstatavo, jog yra pagrindas manyti, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartimi galimai netinkamai taikė Konvenciją bei BK 8, 63 straipsnių ir 199 straipsnio 2 dalies nuostatas skirdama bausmes M. R., todėl 2010 m. lapkričio 19 d. nutartimi bylą atnaujino ir perdavė ją nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijai.

Prašymas tenkintinas.

2010 m. kovo 22 d. teikimu, kuriame vadovaujamasi Konvencijos 10 straipsnio nuostatomis, į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą yra kreiptasi prašant nustatyti Jungtinės Karalystės Karališkojo Mančesterio teismo 2006 m. liepos 28 d. nuosprendžiu nuteistam M. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką ir pataisos įstaigos rūšį pagal BK atitinkamus straipsnius ir BPK 362 bei 365 straipsnius. Nurodytas Konvencijos straipsnis, kaip matyti iš jo pavadinimo, reglamentuoja bausmės atlikimo tęstinumą. Straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai bausmės atlikimas tęsiamas, valstybė, kurioje atliekama bausmė, yra susieta juridiniu pagrindu ir bausmės trukmė yra tokia, kokia buvo priimta nuosprendžio metu. Straipsnio 2 dalis reglamentuoja atvejus, kai 1 dalies nuostatos negali būti įgyvendintos dėl valstybės, kurioje bausmės atlikimas tęsiamas, įstatymų specifikos. Šioje dalyje nustatyta, kad, jeigu bausmės pagrindas ar trukmė prieštarauja valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymams, jeigu šios valstybės įstatymai to reikalauja, ši valstybė gali juridiniu ar administraciniu nutarimu pritaikyti šią bausmę prie bausmės ar priemonių, numatytų tos valstybės įstatymuose už tokio pat pobūdžio nusikaltimą. Ši bausmė ar priemonės savo esme kiek įmanoma turi atitikti nuteisimo metu paskirtąją bausmę. Ji negali nei pasunkinti, nei pailginti trukmės ir negali viršyti valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymuose numatyto maksimumo.

Toks bausmės atlikimo tęstinumo teisinis reglamentavimas, pabrėžiantis bausmės teisinio pobūdžio ir jos trukmės svarbą, rodo, kad užsienio valstybės teismo nuosprendžiu nuteistam asmeniui paskirtoji laisvės atėmimo bausmė, tęsiant jos vykdymą Lietuvoje, gali būti modifikuojama tik tiek, kiek to reikalauja atitinkami Lietuvos įstatymai. Sprendžiant bausmės atlikimo tęstinumo klausimus užsienio valstybės teismo nuosprendis nėra revizuojamas ir bausmė iš naujo nėra skiriama.

Šioje baudžiamojoje byloje teikimu prašoma išspręsti du klausimus, susijusius su nuteistajam M. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimu, ir nustatyti: 1) laisvės atėmimo bausmės laiką; 2) pataisos įstaigos rūšį. Klausimas dėl bausmės pagrindo, kuris taip pat minimas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, ar, kitaip tariant, dėl bausmės teisinio pobūdžio, nėra keliamas.

Nuosprendyje, kuriuo nuteistas M. R., yra nurodyta, kad 216 mėnesių, t. y. 18 metų, laisvės atėmimo bausmė jam paskirta už veiką, kuri, kaip teisingai konstatavo bylą nagrinėję Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, savo požymiais atitinka BK 253 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį. Šios paskirtos bausmės vykdymo, o tuo pačiu ir jos atlikimo tęstinumo Lietuvoje, klausimas priėmus perduotą nuteistąjį privalėjo būti išspręstas pagal Konvenciją ir Lietuvos įstatymus. Minėtame Didžiosios Britanijos teismo nuosprendyje bausmės klausimas dėl M. R. padarytos veikos, kuri savo požymiais, kaip vėlgi teisingai konstatavo bylą nagrinėję Lietuvos teismai, atitinka BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį, yra išspręstas kitaip. Nuosprendyje nurodyta, kad už šią veiką nėra atskiros bausmės. Jos nesant, klausimas dėl nepaskirtos bausmės vykdymo, taip pat ir vykdymo tęstinumo perdavus nuteistąjį bausmės atlikimą tęsti Lietuvoje, apskritai nekyla ir nespręstinas. Šiuo požiūriu teisingos pozicijos laikėsi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas. Tačiau apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse dėstomi motyvai apie tai, kad M. R. yra nuteistas už nusikaltimų idealiąją sutaptį, traktuotini kaip plečiamai aiškinantys nuosprendžio turinį nesant tam teisinės būtinybės. Be to, ir pačiame teikime bausmės pagrindas ar jos pobūdis, kiek jis sietinas su M. R. padarytų veikų požymių atitikimu BK numatytoms nusikaltimų sudėtims, nėra kvestionuojamas. Nusikaltimų sutapties buvimo konstatavimas, žinant tokio teisinio vertinimo reikšmę bausmės individualizavimui pagal Lietuvos baudžiamąją teisę, šiuo konkrečiu atveju pablogina nuteistojo M. R. padėtį. Šioje byloje tai turėjo įtakos paskesniems sprendimams dėl bausmės. Apylinkės teismas nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė, kad nustato galutinę bausmę, nors bausmių bendrinimo neatliko. Apeliacinės instancijos teismas M. R. paskyrė bausmę už kvalifikuotą kontrabandą, taip pat subendrino ją su kita bausme. Tai irgi yra tolesnis, išvestinis netikslaus Konvencijos 10 straipsnio ir jo nuostatoms įgyvendinti reikšmingų Lietuvos baudžiamosios teisės normų taikymo rezultatas, dar labiau keičiantis kitos valstybės teismo nuosprendį, kuriuo nuteistas M. R. privalo tęsti bausmės atlikimą Lietuvoje. Dėl to Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartis naikintina, nes joje baudžiamasis įstatymas pritaikytas aiškiai netinkamai. Atliktinos laisvės atėmimo bausmės trukmė M. R. šioje nutartyje nustatyta be teisėto pagrindo paskyrus bausmę pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir bausmes subendrinus vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo balandžio 1 d. nutartis paliktina galioti. Joje klausimai, iškelti teikime dėl laisvės atėmimo bausmės nuteistajam M. R. trukmės ir pataisos įstaigos rūšies, išspręsti teisingai. Šios nutarties rezoliucinėje dalyje be teisinio pagrindo įrašytas žodis „galutinę“ teismo sprendimui dėl šių abiejų klausimų reikšmės neturi, bausmės vykdymo požiūriu neaiškumų nesudaro, todėl nutartį pakeisti nėra būtinybės.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 455 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutartį be pakeitimų.