Kauno apygardos teismo nutartis

Teismo procesinio sprendimo kategorija 50.11, 50.11.1, 50.11.5.

2012 m. rugsėjo 7 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų - Virginijos Lozoraitytės, Nerijaus Meilučio (kolegijos pranešėjas), Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-1698-658/2012 pagal apeliantės (atsakovės) – R. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012-04-23 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-398-91/2012 pagal ieškovo – Marijampolės savivaldybės administracijos ieškinio pareiškimą atsakovams – R. K., J. R., I. R., tretiesiems asmenims Marijampolės savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyriui dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ginčo esmė

Ieškovas – Marijampolės rajono savivaldybės administracija kreipdamasi su ieškiniu į pirmosios instancijos teismą nurodė, kad Marijampolės savivaldybės tarybos 2009-06-29 sprendimu Nr. 1-849 „Dėl Marijampolės savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio – kaupiamųjų lėšų skaičiavimo, ir surinkimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ UAB „Marijampolės butų ūkis“ pavesta sudaryti ir pasirašyti Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis ir rinkti nuomos mokestį. Su atsakove R. K. 2000-09-16 buvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, o 2002-10-28 sutarties tęstinumo pagrindu – Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis; po sutarties sudarymo, nuomojamojoje patalpoje apsigyveno atsakovės sesuo J. R. ir jos sūnus I. R., gimęs 1999-02-28. Ieškovas nurodė, kad atsakovė - R. K. piktybiškai nevykdo savo sutartinių prievolių, nemoka nuompinigių ir mokesčių už komunalinius patarnavimus, buvo įspėta, kad pažeidžia gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir, kad turi išsikelti iš nuomojamos gyvenamosios patalpos gera valia, nes priešingu atveju bus kreipiamasi į teismą dėl priverstinio iškeldinimo, tačiau į įspėjimus visiškai nereagavo. Remdamasis tuo, ieškovas prašė pirmosios instancijos teismą nutraukti nuomos sutartis, sudarytas 2000-09-16 ir 2002-10-28 ir iškeldinti atsakovus R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. R., gimusią 1971-08-23 ir I. R., gimusį 1999-02-28 iš gyvenamosios patalpos, esančios Kauno g. 113B – 519, Marijampolės mieste, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį pripažino esant pagrįstą ir tenkintiną visiškai.

Teismas nustatė, kad 2000-09-19 ir 2002-10-28 tarp ginčo šalių buvo sudaryta neterminuota gyvenamosios patalpos – buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis. Šios sutarties 3.5 ir 3.6 punktais atsakovė (nuomininkė) – R. K. įsipareigojo kiekvieną mėnesį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka sumokėti gyvenamosios patalpos nuomos ir kitus komunalinius mokesčius UAB „Marijampolės butų ūkis“, tačiau nuo pat sutarties sudarymo nuomos mokesčio nemokėjo, įsiskolinimas, susidaręs iki 2010-09-13 buvo priteistas Marijampolės rajono apylinkės teismo įsakymu, tačiau nuo 2010-09-13 nuomos mokestis ir toliau nebuvo mokamas.

Nuspręsdamas tenkinti ieškinį, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog vadovaujasi LR CK 6.611 str., kuris numato, jog nuomininkui daugiau nei 3 mėnesius nemokant gyvenamosios patalpos nuomos mokesčio, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti nutraukta ir nuomininkas su kartu gyvenančiais asmenimis iškeldinamas nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; pažymėjo, kad ieškovas yra teisėtas gyvenamosios patalpos savininkas, todėl jo daiktinė, absoliutaus pobūdžio teisė privalo būti ginama, pabrėžė, jog sutartinių prievolių atsakovė nevykdo piktybiškai, nuomininko prievolė periodiškai mokėti nuomos mokestį nevykdoma nuo pat sutartinių teisinių santykių pradžios ir nors teismas, įsakymu priteisdamas nuomos mokesčio įsiskolinimą, taikė atsakovei sutartinę teisinę atsakomybę, tačiau padėtis nepasikeitė – atsakovė prievolių nevykdo ir toliau Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ieškovas išnaudojo visas galimybes tęsti sutartinius teisinius santykius, įspėjo atsakovę dėl pareigos tinkamai ir laiku vykdyti prievoles, informavo apie už prievolių nevykdymą gresiančias sankcijas, todėl jo ieškinys tenkintinas, o atsakovės atžvilgiu taikytinos LR CK 6.611 str. numatytos sankcijos.

3. Apeliantės (atsakovės) apeliacinio skundo ir ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

3.1. Apeliantės (atsakovės) – R. K. apeliacinio skundo argumentai

Apeliantė (atsakovė) su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, tvirtina jį esant teisiškai nepagrįstą ir naikintiną, apeliacinės instancijos teismą prašo ginčijamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kurio ieškovo pareiškimas būtų atmestas kaip nepagrįstas. Apeliacinį skundą atsakovė grindžia šiais argumentais.

Pirma, neteisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad prievolės mokėti nuomos mokestį apeliantė nevykdanti piktybiškai – faktiškai ji jos nevykdanti tik pastaruoju metu dėl susidariusios sunkios materialinės padėties.

Antra, susidariusi skola už gyvenamosios patalpos nuomą ir komunalinius mokesčių nėra didelė. Trečia, ginčo bute gyvena nepilnametis asmuo, į kurio interesus nagrinėjant bylą niekas neatsižvelgė ir jo nuomonės neišklausė ir tokiu būdu buvo pažeistos LR CPK 380 str. 1 d. bei LR CK 3.164 str. 1 d. nuostatos. Be to, nutraukiant gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir iš jos iškeldinant nesuteikus kitos gyvenamosios patalpos, yra nesilaikoma LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 5 p., kuris numato, kad nei vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ir rūpybos.

Ketvirta, siekiant šalių interesų pusiausvyros, kai spendžiamas klausimas dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos nesuteikiant kitos, turi būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būsto neliečiamybę, kuri yra konstitucinė, pagarbos jai principas yra įtvirtintas Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje aiškinant šios teisės turinį, yra pasisakoma, jog Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. prasme ginamo „būsto“ sąvoka yra automatinė, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą. Atsakovės įsitikinimu, gyvenamasis būstas, iš kurios ją ir jos seserį su nepilnamečiu vaiku yra ketinama iškeldinti, yra laikytinas jų gyvenamuoju būstu ir teisė į šį būstą privalo būti ginama Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 str. prasme. Tai daryti esant būtina atsakovė juo labiau yra įsitikinusi dėl tos priežasties, kad teisės į šį būstą yra atsiradusios teisėtai ir sąžiningai.

3.2. Ieškovo – Marijampolės savivaldybės administracijos atsiliepimas į apeliacinį skundą

Ieškovas pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad skundas atmestinas, kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl negali būti apeliacine tvarka panaikintas.

Ieškovas nurodo, kad UAB „Marijampolės butų ūkis“ komisijai keletą kartų atlikus patikrinimus, buvo nustatyta, kad ginčo patalpoje nei pati atsakovė, nei jos sesuo ir nepilnametis jos sūnus – I. R. negyvena; Nekilnojamojo turto registro duomenimis apeliantė (atsakovė) turinti jai nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį plotą Vilkaviškio rajone ir neatitinka sąlygų, kurias įstatymas kelia socialinio būsto nuomininkams.

Ieškovas taip pat nurodo nesutinkantis su apeliantės argumentu, kad ji savo, kaip nuomininkės, pareigų nevykdo tik dėl pastaruoju metu susidariusios sunkios materialinės padėties, todėl negalima konstatuoti jos piktybinio vengimo vykdyti prievolę. Ieškovas pažymi, kad pareiga mokėti nuomos mokestį yra nevykdoma nuo pat sutartinių teisinių santykių pradžios, teismui priteisus susidariusį įsiskolinimą išduotu teismo įsakymu, šio įsakymo ieškovė taip pat neįvykdė, dengti įsiskolinimo nepradėjo net ir priėmus teismo sprendimą dėl nuomos sutarties nutraukimo ir priverstinio iškeldinimo.

Ieškovas nesutinka ir su apeliantės argumentu, kad skola laikytina nedidele: UAB „Marijampolės butų ūkis“ ieškovė yra skolinga 1495,43 Lt., UAB „Litesko“ už į butą patiektą šilumos energiją – 1955,05 Lt, yra susidariusios skolos ir už kitus komunalinius patarnavimus; bendra įsiskolinimų suma siekia 3450,48 Lt.

Dėl apeliantės argumento, kad pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą nebuvo išklausyta nepilnamečio – I. R. nuomonė, ieškovas nurodo, kad teismo posėdis du kartus buvo atidėtas atsakovės prašymu, tačiau į teismo posėdį atsakovai neatvyko, todėl vėliau nuspręsta teismo šaukimus įteiti viešojo paskelbimo būdu. Be to, į bylą trečiuoju asmeniu buvo įtrauktas Marijampolės savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius, kuris atstovavo nepilnamečio interesus, savo pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, jog buvo atliktas patikrinimas ir nustatyta, kad ginčo bute niekas negyvena ir tai taip pat patvirtinę aplinkinių butų gyventojai.

Ieškovas taip pat pažymi, kad UAB „Marijampolės butų ūkis“ komisija 2012-06-13 atliko pakartotinį patikrinimą ir nustatė, kad ginčo bute niekas negyvena; šį faktą savo parašais patvirtino buto kaimynai.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliantės (atsakovės) – R. K. apeliacinis skundas netenkintinas, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas dėl šių priežasčių.

Apeliantės argumentai, jog prievolės mokėti nuomos mokestį, atsiradusios iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, ji nevykdanti dėl pastaruoju metu susidariusios sunkios materialinės padėties, todėl negalima konstatuoti piktybinio vengimo vykdyti prievoles, nėra pagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais. Civilinio proceso įstatymas, paskirstydamas šalims įrodinėjimo pareigą, numato, kad kiekviena iš ginčo šalių privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Apeliantė (atsakovė) tokių įrodymų nepateikia, neapibrėžia, ką ji turinti galvoje teigdama, kad prievolės mokėti nuomos mokestį nevykdanti tik pastaruoju metu, neaiškina, ar yra padengusi kokius nors susidariusius, teismo priteistus įsiskolinimus. Tuo tarpu ieškovas į bylą yra pateikęs priešingą padėtį patvirtinančius įrodymus, tame skaičiuje įsitesėjusį Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010-09-13 įsakymą, kuriuo priteistas nuomos mokesčio ir apmokėjimo už suteiktus komunalinius patarnavimus įsiskolinimas, sudarantis 901,15 Lt. (b. l. 13); be to, byloje yra ir nuomos mokesčio bei mokesčių už komunalinius patarnavimus skaičiuotė, iš kurios matyti, kad ir po teismo įsakymo priėmimo, sutartinių prievolių atsakovė nevykdė, 2011 m. rugsėjo mėnesį įsiskolinimas sudarė 841,84 Lt. Byloje esanti UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ 2010-11-04 pažyma patvirtina, kad atsakovė yra skolinga ir už į ginčo butą patiektą šilumos energiją (b. l. 12). Iš šių įrodymų, išvados, kad prievolė mokėti nuomos mokestį, atsiskaityti už komunalinius patarnavimus nustojo būti vykdoma tik konkrečiu laiko momentu ir tai nulėmė sunki materialinė atsakovės padėtis, negalima. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad prievolės yra nevykdomos ilgą laiką, sistemingai, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad vykdyti sutartines prievoles apeliantė (atsakovė) vengia. Jokių įrodymų, patvirtinančių sunkią materialinę padėtį, atsakovė taip pat nepateikia.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės (atsakovės) argumentus, kad susidarę įsiskolinimai turėjo būti vertinami kaip nedideli. Pirma, spręsdamas klausimą dėl to, ar nesumokėto nuomos mokesčio įsiskolinimo dydis, sudaro pagrindą ieškovui vienašališkai reikalauti nuomos sutarties nutraukimo, teismas privalo vertinti ne tai, ar atsakovei pagal jos materialinę padėtį įsiskolinimas yra nedidelis ar ženklus, tačiau atsižvelgti į sutarties sąlygas. 2002-10-28 sutarties 13.1 p. nustatyta, kad neterminuota gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti nutraukiama, jeigu nuomininkas, jo šeimos nariai ar kiti asmenys, gyvenantys kartu su juo, nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius) nemoka nuompinigių arba mokesčių už komunalines paslaugas. Analogišką nuostatą įtvirtina ir civiliniai įstatymai: CK 6.611 str. 1 d. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti nutraukiama nuomininkui pažeidus sutarties sąlygas. Vienu iš tokių pažeidimų įstatymas laiko atvejį, kai nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio laikotarpio) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas. Taigi, reikalaudamas nutraukti su atsakove sutartį ieškovas nepažeidė įstatymo reikalavimų ir vadovavosi sutarties sąlygomis. Be to, išpildė ir kitus reikalavimus, keliamus sutarties nutraukimo procedūrai, o būtent laikėsi sutarties 14 p. reikalavimo prieš mėnesį įspėti nuomininką apie sutarties nutraukimą. Toks įspėjimas atsakovei buvo surašytas dar 2009-11-10 (b. l. 7).

Dėl apeliantės (atsakovės) argumentų, kad ginčo patalpoje gyvena nepilnametis asmuo, o pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą privalėjo išklausyti jo nuomonę, bet to nepadarė, pasisakytina sekančiai. Nepilnamečių asmenų įstatyminiai atstovai yra jų tėvai, įtėviai globėjai, atstovaujantys nepilnamečio interesus. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovei sudarius gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, joje taip pat apsigyveno jos sesuo su nepilnamečiu sūnumi. Tačiau nepilnamečio įstatyminė atstovė – J. R. nei savo, kaip drauge su atsakove (nuomininke), gyvenančio asmens teisių, nei savo nepilnamečio sūnaus teisių ar interesų, susijusių su ginčo gyvenamąja patalpa, negynė, teismo procese nedalyvavo, o tai liudija, jog realaus suinteresuotumo tuo, ar nuomos santykiai tarp apeliantės ir ieškovo bus tęsiami, ar nutruks, šie asmenys neturi. Be to, sutiktina su ieškovo atsiliepime nurodytu argumentu, kad trečiuoju asmeniu į bylą buvo įtraukta institucija, pagal savo kompetenciją ginanti vaikų (nepilnamečių) teises ir teisėtus interesus, kuri pateiktu atsiliepimu į ieškinį iš esmės pažymėjo tą patį, t. y., kad su nepilnamečio I. R. interesais tarp apeliantės ir ieškovo kilęs ginčas nėra susijęs, kadangi institucija, atlikusi patikrinimą, apklaususi ginčo patalpos kaimynystėje gyvenančius asmenis, konstatavo, kad nepilnametis asmuo ir jo motina ginčo patalpoje faktiškai negyvena.

Dėl apeliantės argumentų, susijusių teise į būsto neliečiamybę, kuri yra konstitucinė, taip pat reglamentuota Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, ginama Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pasakytina, kad apeliantė (atsakovė) klaidingai supranta ir aiškina šios teisės turinį. LR Konstitucijos 24 str., įtvirtinančio šią teisę, 2 d. aiškinamas šios teisės turinys, t. y., į gyventojo būstą negalima įeiti be jo sutikimo, išskyrus ekstraordinarinius atvejus, kai tai yra susiję su viešosios tvarkos palaikymu, nusikaltėlio sulaikymu, būtinybe gelbėti paties gyventojo gyvybę, sveikatą, turtą. Gindamas savo nuosavybės teisę į ginčo patalpą, ieškovas savigynos veiksmų nesigriebė, nesiėmė savavališkai kraustyti atsakovę iš buto, o kilusį ginčą dėl nuomos teisinių santykių sprendė procesine (teismine) tvarka, t. y., kreipėsi į teismą su ieškiniu nurodydamas, kad pagrindas, kuriuo jis iš jam priklausančios nuosavybės teisės turinio išskyrė dalį savininkui priklausančių įgalinimų, o būtent teisę naudotis daiktu ir perdavė ją atsakovei, yra nuomos sutartis, tačiau atsakovė šią sutartį iš esmės pažeidžia nevykdydama savo sutartinių prievolių. Apeliantė teigia, kad jos teisė į gyvenamąją patalpą yra atsiradusi teisėtu pagrindu ir sąžiningai. Sutiktina, kad teisėtas pagrindas yra nuomos sutartis, tačiau abejonių teismui nekelia ir tai, kad šios sutarties atsakovė nesilaikė, neveikė kaip rūpestingas ir sąžiningas prievolinių (sutartinių) teisinių santykių subjektas, kurį saisto pareiga sutartimi prisiimtas prievoles vykdyti tinkamai ir laiku. Be to vertinant tai, kad įrodymai vienareikšmiškai leidžia daryti išvadą, jog nepilnametis vaikas ir atsakovės realiai bute negyvena, laikytina, kad šiuo metu butas yra labiau reikalingas savivaldybei, kuri, atlikdama jai įstatymu pavestas funkcijas, šį butą galės panaudoti aprūpindama gyvenamuoju plotu socialiai labiausiai pažeidžiamus asmenis. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog atsakovų ir nepilnamečio iškeldinimas, šiuo atveju, neprieštarauja nei Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintoms nuostatoms, nei EŽTT praktikai, ir yra proporcingas veiksmas savivaldybei įgyvendinant pavestas funkcijas. Vadinasi, tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai gynė daiktinę nuosavybės teisę į ginčo butą, kuri priklauso ieškovui, o ne prievolinio pobūdžio teises, kurios pagal dvišalę nuomos sutartį priklausė atsakovei, tačiau, kurių ji netenka dėl to, kad nevykdė iš sutarties kylančių ir ieškovui priklausančių reikalavimo teisių.

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus ir vadovaudamasi LR CPK 325 str. 1-3 d. d., 326 str. 1 d. 1 p., Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliantės (atsakovės) – R. K. apeliacinio skundo netenkinti. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012-04-23 sprendimą palikti nepakeistą.