Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Balčytienės ir Broniaus Januškos, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjos atstovams A. R. (A. R.) ir S. N., atsakovės atstovams Julianai Ostrouch ir Donatui Glodeniui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovams J. G. (J. G.) ir advokatei Ramutei Bimbirienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Perelozų sentikių religinės bendruomenės skundą atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos sentikių Bažnytinei Aukščiausiajai tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

pareiškėja Perelozų sentikių religinė bendruomenė (toliau – ir pareiškėja, Bendruomenė) su skundu (I t., b. l. 1-6) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovė, Ministerija, Teisingumo ministerija) 2010-12-23 sprendimą Nr. ((8.3.44.)-7R-10883 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo nepagrįstai atsisakyta atlikti atsakovės kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. išnagrinėti Perelozų sentikių religinės bendruomenės 2010-11-29 pareiškimą Nr. 40, ir įpareigoti Ministeriją įtraukti pareiškėjos pasikeitusį pavadinimą „Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Perelazų sentikių religinės bendruomenė“ į Juridinių asmenų registrą.

Skunde nurodė, kad pareiškėja, būdama juridiniu asmeniu, atitinka visus šio asmens požymius, kurie yra organizacinis vieningumas, civilinis teisnumas ir veiksnumas, civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas. Pareiškėjos organizacinis vieningumas pasireiškia vidine struktūra ir šios struktūros dalių sujungimu į vieną visumą. Pareiškėjos vardu veikia atitinkami jos valdymo organai, apibrėžti įstatų 7 p. (visuotinis narių susirinkimas, taryba ir jos pirmininkas, dvasinis bendruomenės tėvas). Todėl daro išvadą, kad tik šie bendruomenės valdymo organai ar jų įgalioti asmenys gali atlikti bendruomenei kaip juridiniam asmeniui teisiškai reikšmingus ar privalomus veiksmus, įskaitant bendruomenės pavadinimo keitimą. Įgyvendindama įstatų bei teisės aktuose nustatytas pareiškėjos Visuotinio narių susirinkimo teises, 2010-05-30 priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjos pavadinimą iš „Perelozų sentikių religinės bendruomenė“ į „Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Perelazų sentikių religinės bendruomenė“. Taip pat 2010-05-30 pateikė atsakovei prašymą įtraukti į Juridinių asmenų registrą pasikeitusį pavadinimą. Pabrėžė, kad šis pakeitimas yra siejamas su istorinėmis bendruomenės ištakomis, tačiau nebuvo, nėra ir negali būti siejamas su atsiskyrimu nuo sentikių konfesijos. Atsakovė, po ilgo tarpinių atsakymų pateikimo procedūros 2010-09-20 raštu pateikė atsakymą, kuriame iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjos minėto kreipimosi, tačiau perteikė trečiojo suinteresuoto asmens 2010-08-16 rašte bei 2010-09-14 rašte išdėstytus samprotavimus dėl pareiškėjos prašymo bei įstatų. Pareiškėja 2010-11-29 raštu Nr. 40 pateikė atsakovei papildomus argumentus ir motyvus, atsakydama į Ministerijos 2010-09-20 rašte perteiktą trečiojo suinteresuoto asmens nuomonę ir paprašė iš esmės apsvarstyti jos argumentus bei motyvus dėl Perelozų sentikių religinės bendruomenės pavadinimo pakeitimo. Tačiau, atsakovė priėmė skundžiamą Sprendimą, t. y. atsisakė atlikti atsakovės kompetencijai priskirtus veiksmus: išnagrinėti visus pareiškėjos pateiktus argumentus, motyvus bei paaiškinimus. Pareiškėja šį atsisakymą laiko administraciniu sprendimu, kuriam taikomi Viešojo administravimo įstatymo keliami reikalavimai. Mano, kad Sprendimu atsakovė nepagrįstai atsisakė išnagrinėti pareiškėjos išdėstytus argumentus ir motyvus, pateiktus 2010-11-29 rašte Nr. 40. Sprendimas priimtas neišanalizavus visų faktinių aplinkybių, neįsigilinus į pareiškėjos argumentus bei motyvus, prašymo esmę bei turinį bei pateiktų dokumentų reikšmę pareiškėjos 2010-05-30 kreipimosi nagrinėjimui ir vertinimui. Atkreipė dėmesį, kad atsakovė netinkamai vertino 2010-11-29 rašte išdėstytus argumentus bei motyvus, nes Sprendime nurodė, kad motyvai, kuriais remiantis Ministerija atsisakė patvirtinti pasikeitusių Perelozų sentikių religinės bendruomenės duomenų teisingumą, buvo išdėstyti Ministerijos 2010-09-20 rašte. Atsakovė minėtame rašte nėra pateikusi deklaruojamų motyvų. Šiame rašte yra perteikiama nemotyvuota trečiojo suinteresuoto asmens nuomonė bei Ministerijos komentaras, kad gavusi tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės dokumentus, Teisingumo ministerija surašo prašymą ir išvadą, kad tradicinę Lietuvos religinę bendruomenę, jos duomenis ar duomenų pakeitimus įtraukti į Registrą galima, ir perduoda prašymą ir išvadą Registro tvarkytojui. Ši išvada surašoma (arba atsisakoma ją surašyti) atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus. Atsakovė, nagrinėdama pareiškėjos 2010-11-29 raštą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja yra savarankiškas juridinis asmuo ir trečiajam suinteresuotam asmeniui nėra suteikti įgaliojimai atlikti pareiškėjos vardu teisinius veiksmus, įskaitant, bet neapsiribojant, pakeisti pareiškėjos pavadinimą, pritarti arba nepritarti šio pavadinimo keitimui. Akcentavo, kad vadovaujantis CK 2.39 str. 2 d., yra neatsiejama juridinio asmens nuosavybė ir tik tai pats juridinis asmuo priima sprendimą dėl šio pavadinimo keitimo. Tuo atveju, jeigu pavadinimas neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, neklaidina visuomenės dėl juridinio asmens steigėjo, dalyvio, buveinės, veiklos tikslo, teisinės formos, tapatumo ar panašumo į kitų juridinių asmenų pavadinimus, nėra jokio pagrindo teigti, kad toks pavadinimas neregistruotinas arba esamas pavadinimas nekeistinas į naują. Taigi, atsakovė nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjos argumentus ir motyvus ir atsisakė priimti atitinkamą administracinį sprendimą – surašyti prašymą bei išvadą ir perduoti juos Registro tvarkytojui. Be kita ko, nurodė, kad Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre nėra jokių duomenų, pagrindžiančių arba įrodančių, kad pareiškėja yra Bažnyčios struktūros dalis bei save laiko tradicinės Lietuvos religinės bendrijos – Bažnyčios – struktūros dalimi. Remiantis Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 4 str., religinės bendrijos yra bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų-bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, susivienijimai. Bendriją sudaro ne mažiau kaip dvi religinės bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę. Pareiškėja niekada nebuvo įstojusi į Lietuvos sentikių Bažnyčią kaip juridinį asmenį, nebuvo priėmusi sprendimų reorganizuotis ir prisijungti prie šios organizacijos arba ją atstovaujančio trečiojo suinteresuoto asmens, nebuvo sudariusi su Lietuvos sentikių Bažnyčia bendrų valdymo organų. Tačiau atsakovė šių argumentų nevertino. Atsakovė nevertino ir nenagrinėjo pareiškėjos išdėstytų argumentų ir motyvų, kad Lietuvos sentikių Bažnyčios Statutas yra vidinis bažnyčios organizavimo dokumentas, kuris privalomas religinėms sentikių bendruomenėms, kurios yra Lietuvos sentikių Bažnyčios, kaip religinės bendrijos, narės, tačiau kuris negali būti taikomas religinei bendruomenei, kuri nėra įstojusi į religinę bendriją ir nėra sudariusi bendros vadovybės su ja. Pareiškėja, būdamas savarankišku juridiniu asmeniu, savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais, įstatais, kanonais bei kitais vidaus dokumentais, reikšmingais sentikių konfesijai. Nei vienas šių dokumentų nenumato, kad pareiškėjos kaip tradicinės religinės bendruomenės pavadinimo pakeitimas turi būti suderintas su trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Šių argumentų Ministerija taip pat nevertino. Atsakovės teiginys, kad pareiškėjos visuotinis narių susirinkimas 2000-12-15 susirinkime priėmė sprendimą vadovautis Lietuvos sentikių Bažnyčios Statutu nereiškia, kad iš pareiškėjos buvo atimta teisė priimti savo įstatus bei atlikti kitus teisės aktuose numatytus veiksmus, įskaitant pavadinimo keitimą. Lietuvos sentikių Bažnyčios Statutas galėjo būti taikomas ir buvo taikomas pareiškėjos veiklai tiek, kiek neprieštaravo teisės aktų reikalavimams, nes Statutas apibrėžė konkretaus juridinio asmens- religinės bendrijos-Lietuvos sentikių Bažnyčios-vidaus struktūrą ir jos valdymą. Pareiškėja negalėjo vadovautis šiuo Statutu kaip savo vidaus dokumentu, o tik atsižvelgdavo į tam tikras nuostatas, vykdydama savo veiklą iki buvo priimti pareiškėjos įstatai. Pastebėjo, kad šių įstatų 16.3 p. buvo nustatyta, kad nuo jų priėmimo dienos visi ankstesni įstatai netenka galios. Taigi, netenka galios ir sprendimas vadovautis Lietuvos sentikių Bažnyčios Statutu. Anot pareiškėjos, tai, kad atsakovė savo poziciją išdėstė remdamasi trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, veikė ultra vires, nes tretysis suinteresuotas asmuo, teikdamas pareiškėjos prašymo įvertinimą atsakovei, peržengė pasaulietinės teisės nustatytas kompetencijos ribas. Todėl, pareiškėjos nuomone, atsakovė Sprendime nepagrįstai atsisakė išnagrinėti pareiškėjos išdėstytus argumentus ir motyvus ir nemotyvuotai atsisakė atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Tvirtino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d. nustatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Ši pamatinio Lietuvos Respublikos teisės akto nuostata reiškia, kad valdžios institucijos (viešojo administravimo subjektai), vykdydamos jų kompetencijai priskirtą veiklą įgyvendina pagrindinę savo funkciją: tenkinti visuomenės interesus ir užtikrinti visuomenės teisėtus lūkesčius. Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, viešojo administravimo subjektai, įskaitant atsakovę, vykdydami savo veiklą, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų reikalavimais, geros administravimo praktikos principais, atsižvelgti į Lietuvos administracinių teismų praktiką dėl viešojo administravimo subjektų veiklos ir jų priimamų sprendimų. Atsakovė, priėmusi Sprendimą taip išreiškė savo valią. Toks Sprendimas turi atitikti viešojo administravimo principus, kuriais savo veikloje vadovaujasi viešojo administravimo subjektai; turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) bei teisės aktų normomis; turi būti aiškus ir nedviprasmiškas; numatyti jo apskundimo tvarką. Gi Sprendimas neatitinka paminėtų Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų administraciniam sprendimui. Sprendime nėra pateiktų padarytų išvadų pagrindimo bei teiginių įrodymų. Ginčijamame Sprendime visiškai nepasisakyta dėl pareiškėjos naujų argumentų ir motyvų, jie nevertinti ir neanalizuoti, o laikytasi nepagrįstos nuomonės, kad nauji pareiškėjos argumentai jau buvo išnagrinėti ankstesniame Ministerijos rašte. Atsakovė privalėjo pasisakyti dėl pateiktų duomenų, informacijos bei argumentų, išdėstytų 2010-11-29 rašte Nr. 40. Nepriklausomai nuo pateiktų argumentų, motyvų bei paaiškinimų akivaizdumo bei svarbos pareiškėjos prašymui patenkinti, atsakovė šios informacijos netyrė, neanalizavo, jos neįvertino, į ją neatsižvelgė ir dėl jos nepasisakė, ir taip pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimus.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai patvirtino skunde išdėstytus argumentus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą).

Atsakovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos Perelozų sentikių religinės bendruomenės skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 62-65) nurodė, kad Sprendimas pagal savo pobūdį yra informacinio pobūdžio raštas, o visi pareiškėjos skundo argumentai iš esmės susiję su Ministerijos 2010-09-20 sprendimu, kuriam apskųsti pareiškėja praleido terminą ir kuris nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teigė, kad pareiškėjos 2010-11-29 pareiškime Nr. 40 atsakovui nebuvo suformuluotas joks prašymas, o buvo dėstomi pareiškėjos samprotavimai dėl Perelozų sentikių religinės bendruomenės santykių su Lietuvos sentikių bažnyčia ir kitomis organizacijomis bei bendruomenės nuomonė dėl Teisingumo ministerijos 2010-09-20 sprendimo. Taigi, pagal savo pobūdį šį raštą vertina kaip pakartotinį kreipimąsi į instituciją tuo pačiu klausimu. Pažymėjo, kad skunde pareiškėja nenurodė, kokie nauji argumentai buvo neįvertinti atsakovės priimant pirminį sprendimą dėl religinės bendruomenės pavadinimo pakeitimo. Iš ginčijamo Sprendimo matyti, kad atsakovė informavo pareiškėją, jog klausimas dėl pasikeitusių duomenų (religinės bendruomenės pavadinimo) įtraukimo į Juridinių asmenų registrą buvo išspręstas 2010-09-20 raštu ir pareiškėjos argumentai dėl teisminio ginčo su Vilniaus sentikių religine bendruomene pagal faktinę situaciją negali būti laikomi reikšmingais. Todėl mano, kad visiškai nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad ginčijamame sprendime nėra pateiktų padarytų išvadų pagrindimo bei atsakovės teiginių įrodymų. Tvirtino, kad Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 4 str. nustatyta, kas yra religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai. Religinė bendruomenė yra asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus. Religinę bendriją sudaro bendruomenių susivienijimai, o religinis centras yra aukštesniosios religinių bendrijų valdymo institucija. Lietuvos sentikių bažnyčia (toliau – ir bažnyčia) susideda iš religinių bendruomenių, kurios paklūsta religiniam centrui Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiajai tarybai. Pagal Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą 10 str., Teisingumo ministerija priima sprendimus, susijusius su tradicinių religinių bendruomenių juridinio asmens teisių įforminimu ir šių juridinių asmenų įtraukimu į Juridinių asmenų registrą. Įstatymo 10 str. normos suponuoja tai, kad Teisingumo ministerija nustato tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tradicijų tęstinumą atsižvelgiant į jos kanonus, statutus ir kitas normas, ir atsižvelgdama į tai priima sprendimus dėl organizacijos juridinio asmens teisių įforminimo. Juridinių asmenų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-11-12 nutarimu (toliau – ir Nuostatai) 41.1. p. nustatyta, kad, gavusi tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės dokumentus, Teisingumo ministerija surašo prašymą ir išvadą, kad tradicinę Lietuvoje religinę bendruomenę, jos duomenis ar duomenų pakeitimus įtraukti į Juridinių asmenų registrą galima, ir perduoda prašymą ir išvadą šio registro tvarkytojui. Ši išvada surašoma (arba atsisakoma ją surašyti) atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus. Teisingumo ministerija pagal Nuostatų 32.4. p., yra tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių duomenų teikėja, kuri, pagal Nuostatų 34.2. p., atsako už teikiamų dokumentų ir duomenų teisingumą. Atkreipė dėmesį, kad Bendruomenė buvo įtraukta į Juridinių asmenų registrą bažnyčios prašymu kaip šios bažnyčios struktūros dalis bei save laikė tradicinės Lietuvoje religinės bendrijos-bažnyčios-struktūros dalimi. Atsižvelgiant į bažnyčios Statuto (toliau – ir Statuto) normas, šiai bažnyčiai priklausančios bendruomenės yra pavaldžios bažnyčiai: Statuto 1.13 p. nustatyta, kad Statutas yra privalomas visoms sentikių bendruomenėms, jų nariams, o pagal Statuto 8.21.2 p., visų sentikių bendruomenių įstatai, neatitinkantys bažnyčios Statuto naujos redakcijos, turėjo būti peržiūrėti, atitinkamai pakeisti ir patvirtinti Visuotiniame bendruomenių narių susirinkime per vienerius metus nuo naujos bažnyčios statuto redakcijos priėmimo Sobore. Pagal Statuto 8.11.8.4 p., bažnyčiai priklausanti sentikių religinė bendruomenė privalo laikytis bažnyčios Statuto. Statuto 8.13.6.4 p. reglamentuojama bendruomenės teisė atsiskirti nuo bažnyčios Visuotinio susirinkimo sprendimu, o Statuto 8.20.7 p. – jei bendruomenė išeina iš bažnyčios sudėties, jos kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, taip pat finansinės lėšos perduodamos bažnyčios Aukščiausiajai tarybai. Ginčo atveju, negalima padaryti išvados, kad bendruomenė būtų formaliai išstojusi iš Lietuvos sentikių bažnyčios sudėties pagal bažnyčios Statutą ar įvykdžiusi Statuto reikalavimus iš bažnyčios pasitraukiančioms bendruomenėms, nurodytus bažnyčios Statuto 8.20.7 p. Laiko, kad pareiškėja ir toliau yra traktuotina kaip bažnyčios sudėtyje esanti bendruomenė, todėl pareiškėja be jokio pagrindo perkelia savo administracinių ir organizacinių klausimą sprendimą teismui. Atkreipė dėmesį, kad LAT CBS teisėjų kolegijos 2005-01-25 nutartyje c.b. Vilniaus sentikių religinė bendruomenė v. Teisingumo ministerija ir kt. Nr. 3 K-58/2005, kat. 124.2.2 konstatavo kad, teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį į tai, kad pagal Konstitucijos 43 str. 4 d., bažnyčios ir religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus. Ši norma yra ir Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 7 str. 2 d. Įstatymuose įtvirtinusi religinių bendruomenių savarankiškumo ir atskyrimo nuo valstybės (pasaulietinių) įstaigų principus, valstybė užtikrina religinėms bendruomenėms teisę laisvai ir nevaržomai tvarkytis pagal savo kanonus ir statutus, taigi, šioms organizacijoms suteikiama savireguliacijos galimybė. Tai reiškia, kad ir sentikių religines bendruomenes vienijanti bendrija (cerkvė) turi tokias teises, o ją sudarančios religinės bendruomenės kuriamos pagal cerkvės vidines taisykles. Tai įtvirtinta ir Senosios pravoslavų Pamario cerkvės įstatuose, pagal kuriuos Aukščiausioji sentikių taryba registruoja sentikių bendruomenes, tvirtina jų Tarybas (5.4 p.); ji yra vienintelė visoms sentikių bendruomenėms vadovaujanti institucija (3.5 p.). Dėl šios priežasties būtent Aukščiausioji sentikių taryba ir turi spręsti, kuri bendruomenė gali registruotis, tačiau valstybinis registravimas, minėta, nėra esminė sąlyga tradicinei religinei bendruomenei įgyti juridinio asmens teises (Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 10 str.). Valstybės registras atlieka daugiau tvarkymo (apskaitos) funkciją ir nevaržo religinės bendruomenės teisių savarankiškai spręsti jos vidaus organizacinius klausimus. Gi ginčo atveju, įvertinus Konstitucijos 43 str. 4 d. nuostatas, CK II knygos nuostatas, taikomas religinėms bendruomenėms, bei Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą, konstatuoja, kad klausimai susiję su religinių bendruomenių pavadinimo pakeitimu negalėtų būti sprendžiami vien vadovaujantis kitiems juridiniams asmenims taikomomis taisyklėmis. Taigi, Bendruomenės klausimas buvo sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, atsižvelgiant į bažnyčios Statuto nustatytą tvarką. Akcentavo, kad kreiptis į Teisingumo ministeriją dėl bendruomenės pavadinimo pakeitimo be bažnyčios tarpininkavimo būtų galima atlikus visus pagal bažnyčios statutus numatytus būtinus bendruomenės pasitraukimo iš bendrijos veiksmus.

Teismo posėdyje atsakovės atstovai patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos sentikių Bažnyčios Aukščiausioji taryba su pateiktu skundu nesutinka ir prašė pareiškėjos Perelozų sentikių religinės bendruomenės skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 39-43) nurodė, kad Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba, įvertinusi Bendruomenės susikūrimo vertingą istoriją bei atsižvelgdama į tai, kad šiame kaime yra išlikusi medinė sentikių cerkvė bei sentikių kapinės, siekdama išsaugoti šį paveldą, 2003 m. priėmė sprendimą įforminti juridinio asmens teises pareiškėjai ir ją įregistravo savo registre, o 2003-09-29 tuo klausimu pateikė prašymą Teisingumo ministerijai. Teisingumo ministerija, kaip tuometinis registro tvarkytojas, išdavė Bendruomenei registracijos pažymėjimą ir suteikė identifikacinį kodą. Tokiu būdu buvo įteisinti šios sentikių religinės bendruomenės santykiai su valstybe, kurie reguliuojami specialiuoju Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymu. Pagal Konstitucijos 43 str.4 d., bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus", todėl ir Lietuvos sentikių bažnyčia, kaip ir kitos valstybės pripažintos tradicinės Lietuvoje bažnyčios, organizuoja savo konfesinę veiklą, vadovaudamasi sentikystės išpažinimą reglamentuojančiais kanonais bei Statutu. Tuo pasireiškia Bažnyčios, kaip religinės bendrijos specialusis teisinimas, leidžiantis šiuos juridinius asmenis atskirti nuo kitų CK II knygoje įvardintų juridinių asmenų. Dėl religinės veiklos išskirtinumo, nei religinės bendrijos, nei bendruomenės negali būti prilygintos privatiems ir viešiesiems kitos paskirties juridiniams asmenims. Lietuvos sentikių bažnyčia, minėtame įstatyme vadinama bendrija (4 str.), susideda iš religinių bendruomenių, siekiančių įgyvendinti sentikystės religijos tikslus, turinčių bendrą vadovybę -Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiąją tarybą, kuri taip pat pagal minėto 4 str. turi religinio centro statusą ir tuo pačiu yra juridinis asmuo. Pareiškėja yra sudėtinė Lietuvos sentikių bažnyčios dalis, kuri veikia pagal Bažnyčios Statutą. Taryba vykdė visų sentikių religinių bendruomenių turto inventorizaciją ir bendromis jėgomis buvo stengiamasi sutvarkyti nekilnojamojo turto, taip pat ir naudojamos žemės ribas, įteisinti žemės sklypus, todėl bendruomenių pirmininkams buvo išduoti įgaliojimai veikti Tarybos pirmininko vardu savivaldybės ir kitose institucijose, kiek tai susiję su pasaulietiškais bendruomenės reikalais. Tuos klausimus, kuriuos buvo įmanoma išspręsti centralizuotai, sprendė Sentikių bažnyčios valdymo organas-Aukščiausioji taryba, o tos bendruomenės, kurių pirmininkai buvo įgalūs (pagal savo amžių ir gebėjimus) tvarkyti dokumentus ir dalykiškai bendrauti su valstybės ir savivaldybių institucijomis, buvo skatinamos veikti savarankiškai. Ne išimtis ir Bendruomenė. Atsižvelgiant į tai, kad ši bendruomenė nebuvo priskiriama prie nuolat veikiančių, o jos nariai dažniausiai susirinkdavo tik per įvairias bažnytines šventes ir atlaidus Perelozų cerkvėje, Sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba visokeriopai palaikė ir rėmė pareiškėjos pirmininko entuziazmą imtis iniciatyvos suremontuoti cerkvę, nežiūrint to, kad jis pats gyvena Klaipėdoje. Siekiant palengvinti bendruomenės pirmininko atstovavimo procedūras, Sentikių bažnyčios Aukščiausios tarybos pritarimu ir pasiūlymu, M. R. 2009-03-19 kreipėsi į Teisingumo ministeriją ir pateikė Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos jam išduotą įgaliojimą, kurio pagrindu buvo priimtas prašymas įtraukti duomenis į Juridinių asmenų registrą apie tai, kad M. R. yra Bendruomenės pirmininkas ir turi teisę veikti bendruomenės vardu ir sudaryti sandorius. Pabrėžė, kad M. R., piktnaudžiaudamas teise veikti religinės bendruomenės vardu, nusprendė pakeisti ne tik Bendruomenės pavadinimą, bet ir jos priklausomybę tradicinei Lietuvos sentikių bažnyčiai, o taip pat ir Perelozų kaimo pavadinimą (į Perelazų).Pareiškėja skunde teisingai cituoja CK 2.39 str. 3 d., kurioje nustatyti reikalavimai juridinio asmens pavadinimui, tačiau nurodydama naująjį pavadinimą, prieštarauja minėtoms normoms. Pareiškėjos siūlomas religinės bendruomenės pavadinimas liudija apie tai, kad bendruomenė nebepriklauso Lietuvos sentikių bažnyčiai, o priklauso Lietuvoje neegzistuojančiai Rytų sentikių cerkvei, tokia bendruomenė nebegali būti laikoma tradicine religine bendruomene, nes pagal naujais įstatais (2010-02-14) deklaruojamą sandarą ir veiklą nebeturi tradiciškumo požymių. Įstatymai nereglamentuoja sentikių konfesijos tradiciškumo požymių, tačiau per ilgalaikę teisminę praktiką, šie kriterijai, liudijantys apie vienos ar kitos sentikių religinės organizacijos priklausymą tradicinei sentikių Bažnyčiai (pripažintai valstybės) buvo nustatyti ir jais privalu remtis. Be to, M. R. sumanymai turėti „savo cerkvę“ nėra nauji. Rytų cerkvės kūrimo prielaidas jau 2004-08-31 išnagrinėjo Ypatingasis Soboras ir priėmė nutarimus, privalomus kiekvienam sentikiui, save priskiriančiam tradicinei sentikių Bažnyčiai. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad

pareiškėja skųsdama Teisingumo ministerijos 2010-12-23 raštą, klaidina teismą, neva šiuo raštu Ministerija priėmusi sprendimą netenkinti jos 2010-11-29 pareiškime Nr. 40 išdėstyto prašymo įtraukti pasikeitusius pareiškėjos duomenis į Juridinių asmenų registrą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėja taip rašo todėl, kad yra praleidusi ABTĮ 33 str. nustatytą vieno mėnesio senaties terminą apskųsti atsakovės 2010-09-20 rašte nurodytą sprendimą, kuriuo buvo nepatenkintas pareiškėjos prašymas įtraukti į Juridinių asmenų registrą bendruomenės duomenų pakeitimus. Skundžiamas Sprendimas yra informacinio pobūdžio, nesukeliantis jokių teisinių pasekmių nei pareiškėjai, nei kitiems asmenims, todėl šis raštas negali būti laikomas viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu aktu ar veiksmu, pažeidžiančiu Bendruomenės teises ar įstatymų saugomus interesus (ABTĮ 22 str.). Pareiškėjos 2010-11-29 pareiškime Nr. 40, kurį ji dėl nesuprantamų motyvų adresavo ne tik Teisingumo ministrui, bet ir Ministro Pirmininko kanceliarijai, Generalinei prokuratūrai, STT, VRM ir Jonavos r. savivaldybės merui, nėra suformuluotas joks prašymas Teisingumo ministerijai, o išreiškiama nuomonė dėl Teisingumo ministerijos 2010-09-20 rašto ir nesutikimas su sentikių bažnyčios pateiktu paaiškinimu Ministerijai dėl ankstesnių pareiškėjos prašymų įtraukti pasikeitusius bendruomenės duomenis į Juridinių asmenų registrą. Pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė jokių skundžiamo Sprendimo panaikinimo pagrindų. Teisingumo ministerijos 2010-09-20 rašte nurodyto sprendimo pareiškėja neskundžia (ji yra praleidusi jo apskundimo terminą). Ginčo atveju, net ir panaikinus Teisingumo ministerijos 2010-12-23 raštą, teismas negalėtų įpareigoti Ministeriją vykdyti pareiškėjos reikalavimą įtraukti Bendruomenės pasikeitusį pavadinimą į Juridinių asmenų registrą, nes pareiškėjos duomenų įtraukimo į Juridinių asmenų registrą klausimą Ministerija jau yra išsprendusi anksčiau, atsakovė savo sprendimą yra išdėsčiusi 2010-09-20 rašte, kuris nėra šios byloje ginčo dalyku. Galiojant minėtam sprendimui, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, nėra teisinio pagrindo iš esmės nagrinėti ir juo labiau tenkinti pareiškėjos antrąjį reikalavimą.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovai patvirtino atsiliepime išdėstytus argumentus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovė, Ministerija, Teisingumo ministerija) 2010-12-23 rašto (sprendimo) Nr. ((8.3.44.)-7R-10883 „Dėl Perelozų sentikių religinės bendruomenės pareiškimo“ (toliau – ir Raštas, Sprendimas) (I t., b. l. 7, 67).

Taigi, nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra minėto Rašto teisėtumas ir pagrįstumas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 2 d. nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pagal ABTĮ 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 22 str. 1 d. reglamentuojama, kad skundą dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai (I t., b. l. 1-200; II t., b. l. 1-114) tvirtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija išnagrinėjo pareiškėjos pateiktus dokumentus dėl jos duomenų pakeitimų įtraukimo į Juridinių asmenų registrą, t. y. Ministerijai adresuotą 2010-05-30 kreipimąsi Nr. 33 dėl duomenų pakeitimo, Lietuvos sentikių Bažnyčios Aukščiausiajai tarybai adresuotą 2010-06-11 raštą Nr. 34 ir kartu pateiktus dokumentus, o taip pat 2010-07-22 raštą Nr. 35 ir 2010-07-22 raštą Nr. 36 bei kartu pateiktus dokumentus, taip pat 2010-08-01 raštą Nr. 38, adresuotą Lietuvos sentikių Bažnyčiai, Lietuvos sentikių Bažnyčios Aukščiausiosios tarybos 2010-08-16 raštą Nr. 10-11 bei 2010-09-14 raštą Nr. 10-15, kuriuose pateiktas Bendruomenės įstatų bei veiksmų vertinimas atsižvelgiant į Lietuvos Sentikių Bažnyčios bažnytinę teisę, ir 2010-09-20 raštu Nr. (8.3.46.)-7R-8084 „Dėl pasikeitusių Perelozų sentikių religinės bendruomenės duomenų teisingumo patvirtinimo“ atsisakė parengti išvadą, kad pareiškėjos atstovaujamos religinės Bendruomenės duomenų pakeitimus įtraukti į registrą galima, nes prašymas pakeisti Bendruomenės duomenis neatitinka Lietuvos sentikių Bažnyčios Statuto normų ir Teisingumo ministerija negali patvirtinti registrui teikiamų duomenų teisingumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad Bendruomenė šio atsakovės sprendimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neginčijo, nors jo apskundimo tvarka buvo aiškiai ir suprantamai nurodyta.

Bendruomenė, praėjus 2 mėnesiams nuo paminėto atsakovės sprendimo priėmimo, 2010-11-29 su Pareiškimu Nr. 40/2010 (toliau – ir Pareiškimas) (į Teisingumo ministerijos 2010-09-20 raštą ir Lietuvos sentikių bažnyčios 2010-09-14 raštą Teisingumo ministerijai „Dėl Perelozų sentikių religinės bendruomenės sprendimų“) kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko kanceliariją, Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, Jonavos rajono savivaldybės merą, Lietuvos sentikių bažnyčią ir jos valdymo institucijas bei Bažnyčios Aukščiausiąją tarybą ir jų atstovus. Kaip matyti iš šio Pareiškimo turinio, pareiškėja jame atsakovei nebuvo pareiškusi jokio reikalavimo. Bendruomenė Pareiškime išdėstė savo poziciją dėl jos santykių su Lietuvos sentikių bažnyčia ir kitomis organizacijomis, o taip pat pareiškė savo nuomonę dėl Ministerijos 2010-09-20 sprendimo.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, išnagrinėjo Pareiškimą ir skundžiamame Rašte pažymėjo, kad motyvai, kuriais remiantis Ministerija atsisakė patvirtinti pasikeitusių Perelozų sentikių religinės bendruomenės duomenų teisingumą, buvo išdėstyti atsakovės 2010-09-20 rašte Nr. (8.3.46)-7R-8084. Teisingumo ministerijos sprendimas buvo paaiškintas remiantis Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis, atsižvelgiant į aplinkybę, kad Perelozų sentikių religinė bendruomenė buvo įtraukta į Juridinių asmenų registrą Lietuvos sentikių Bažnyčios prašymu ir pati yra pripažinusi Lietuvos sentikių Bažnyčios statutą. Tokių aplinkybių nebuvo nustatyta teismų sprendimuose ir nutartyse minimu Vilniaus sentikių religinės bendruomenės atveju. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimus, Teisingumo ministerijos rašte buvo nurodyta sprendimo apskundimo tvarka.

Remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 14 ir 15 d., prašymas yra su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus, o skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Šio įstatymo 14 str. reglamentuojama, kad asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Nagrinėjant asmenų prašymus, Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja įstatymai, tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktai, ratifikuotos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys arba vadovaujantis šiais teisės aktais priimti kiti teisės aktai.

Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-10-13 nutarimu Nr. 1464, 8.32 p., teisingumo ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėja asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus ministerijos kompetencijai, imasi priemonių, kad būtų atsakyta į juose keliamus klausimus.

Fizinių ir juridinių asmenų prašymų nagrinėjimą ir jų aptarnavimą Teisingumo ministerijoje reglamentuoja Asmenų aptarnavimo ir jų prašymų nagrinėjimo Teisingumo ministerijoje taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008-12-08 įsakymu Nr. 1R-475. Taisyklių 5 p. nustatyta, kad prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į Teisingumo ministeriją prašant administracinės paslaugos – išduoti leidimą, dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą; nustatytąja tvarka pateikti ministerijai turimą informaciją; priimti administracinį sprendimą – įsakymą, potvarkį ar nustatytąja tvarka kitą nustatytos formos dokumentą, kuriame išreiškiama Teisingumo ministerijos valia; atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. Prašymo nagrinėjimas – valstybės tarnautojo veikla, apimanti asmens prašymo priėmimą, įregistravimą, esmės nustatymą, atsakymo parengimą ir išsiuntimą (įteikimą) asmeniui. Atsakymas – atsižvelgiant į prašymo turinį, žodžiu, raštu ar elektroniniu būdu asmeniui teisės aktų nustatyta tvarka suteikta administracinė paslauga, pateikta informacija, įteikta prašomo administracinio akto kopija, nuorašas ar išrašas, išdėstyta Teisingumo ministerijos nuomonė apie asmens kritiką, pasiūlymus ar pageidavimus. Pagal Taisyklių 11 p., prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į Teisingumo ministeriją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, Teisingumo ministerija per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo gavimo praneša asmeniui, kodėl jo prašymas nenagrinėjamas, ir nurodo šio sprendimo apskundimo tvarką. Taisyklių 32 p. nustatyta, kad asmenų prašymai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo. Į asmenų prašymus atsakoma valstybine kalba ir tokiu būdu, kokiu pateiktas prašymas, jeigu asmuo nepageidauja gauti atsakymo kitu būdu. Prireikus į prašymą gali būti atsakoma ne valstybine kalba, kai vadovaudamasi tarptautinės teisės aktais prašymą pateikia užsienio valstybės institucija, kitas užsienio subjektas ar tarptautinė organizacija. Atsakymas į prašymą parengiamas dviem egzemplioriais, iš kurių vienas išsiunčiamas (įteikiamas) asmeniui, o kitas lieka ministerijoje. Atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį: į prašymą suteikti administracinę paslaugą – išduoti leidimą, dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, – atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; į prašymą pateikti ministerijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; į prašymą priimti administracinį sprendimą – įsakymą, potvarkį ar nustatytąja tvarka kitą nustatytos formos dokumentą, kuriame išreikšta Teisingumo ministerijos valia, – atsakoma pateikiant atitinkamo dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys; į kreipimąsi, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, informuojama apie valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, ar kitokį asmens kreipimąsi atsakoma laisvos formos raštu. Atsakymai, kuriuose yra privačios informacijos, asmeniui siunčiami tik registruota pašto siunta. Prašymą nagrinėjusi Teisingumo ministerija, gavusi pagrįstą asmens kreipimąsi dėl atsakyme į prašymą esančių spausdinimo, skaičiavimo ar faktinių duomenų klaidų, nedelsdama jas ištaiso ir grąžina asmeniui ištaisytą atsakymą arba nurodo, kodėl klaidos nebuvo taisomos. Asmuo, nesutinkantis su Teisingumo ministerijos atsakymu į jo prašymą, arba tuo atveju, jeigu per nustatytą prašymo nagrinėjimo terminą atsakymas asmeniui neišsiųstas, turi teisę paduoti skundą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo trečiojo skirsnio „Administracinė procedūra“ nustatyta tvarka, Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo nustatyta tvarka Administracinių ginčų komisijai, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka administraciniam teismui. Dėl valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo, biurokratizmo ar kitaip pažeidžiamų žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo srityje asmuo turi teisę pateikti skundą Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo nustatyta tvarka (Taisyklių 41-46 p.).

ABTĮ 57 str. nustatyta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Objektyviai ir visapusiškai ištyrusi byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, remdamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, teisėjų kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad skundžiamas Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, jį priimant nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, procedūrinių pažeidimų nepadaryta. Pareiškime pareiškėja neprašė atlikti jos atžvilgiu jokių veiksmų, o, kaip byloje nustatyta, tiesiog išdėstė savo poziciją dėl atsakovės 2010-09-20 sprendimo, kurio Bendruomenė įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neginčijo. Skundžiamu Raštu atsakovė informavo pareiškėją, kad klausimas dėl Bendruomenės pasikeitusių duomenų įtraukimo į juridinių asmenų registrą buvo išspręstas 2010-09-20 sprendimu. Kadangi pareiškėja skunde teismui iš esmės pasisakė dėl 2010-09-20 Ministerijos sprendimo, tačiau dėl jo nepareiškė jokių reikalavimų, todėl teisėjų kolegija dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo nepasisako, nes jis nėra susijęs su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku.

Be kita ko, teisėjų kolegija pabrėžia, kad vadovaujantis ABTĮ 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 22 str. 1 d. nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Konstatavus, kad asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas turi būti atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.). Išvada, kad skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis. Tuo tarpu konstatavimas, kad skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, kartu reiškia ir konstatavimą, kad jokios asmens materialinės teisės nebuvo pažeistos.

Remdamasi tuo, kas pasakyta anksčiau, teisėjų kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad skundžiamas Raštas pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių, o tai iš esmės suponuoja ir tai, kad juo pareiškėjos teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nei skunde, nei jos atstovai teismo posėdyje taip pat nenurodė kaip atsakovei priėmus skundžiamą Raštą pasireiškė Bendruomenės teisių ir teisėtų interesų pažeidimas.

Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nurodytais ir kitais motyvais, vadovaujantis ABTĮ 89 str., ir įpareigoti Ministeriją įtraukti pareiškėjos pasikeitusį pavadinimą „Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Perelazų sentikių religinės bendruomenė“ į Juridinių asmenų registrą, nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos Perelozų sentikių religinės bendruomenės skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.