- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-01
- Bylos Nr.
- A-858-285-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00199-2011-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- Perelozų sentikių religinės bendruomenės
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,
dalyvaujant pareiškėjo Perelozų sentikių religinės bendruomenės atstovams S. N. ir advokatui I. D.,
trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos atstovams J. G. ir advokatei R. B.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Perelozų sentikių religinės bendruomenės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Perelozų sentikių religinės bendruomenės skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Perelozų sentikių religinė bendruomenė (toliau – ir pareiškėjas, Bendruomenė) su skundu (t. I, b. l. 1-6) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Teisingumo ministerija) 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. ((8.3.44.)-7R-10883 (toliau – ir Sprendimas, Raštas), kuriuo buvo nepagrįstai atsisakyta atlikti atsakovo kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. išnagrinėti Perelozų sentikių religinės bendruomenės 2010 m. lapkričio 29 d. pareiškimą Nr. 40, ir įpareigoti Teisingumo ministeriją įtraukti pareiškėjo pasikeitusį pavadinimą „Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Perelazų sentikių religinės bendruomenė“ į Juridinių asmenų registrą.
Pareiškėjas paaiškino, jog jis būdamas juridiniu asmeniu atitinka visus šio asmens požymius, kurie yra organizacinis vieningumas, civilinis teisnumas ir veiksnumas, civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas. Pareiškėjo organizacinis vieningumas pasireiškia vidine struktūra ir šios struktūros dalių sujungimu į vieną visumą. Pareiškėjo vardu veikia atitinkami jo valdymo organai, apibrėžti įstatų 7 punkte (visuotinis narių susirinkimas, taryba ir jos pirmininkas, dvasinis bendruomenės tėvas), todėl darė išvadą, kad tik šie bendruomenės valdymo organai ar jų įgalioti asmenys gali atlikti bendruomenei kaip juridiniam asmeniui teisiškai reikšmingus ar privalomus veiksmus, įskaitant bendruomenės pavadinimo keitimą. Įgyvendinant įstatų bei teisės aktuose nustatytas pareiškėjo visuotinio narių susirinkimo teises, 2010 m. gegužės 30 d. buvo priimtas sprendimas pakeisti pareiškėjo pavadinimą iš „Perelozų sentikių religinės bendruomenė“ į „Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Perelazų sentikių religinės bendruomenė“. Taip pat 2010 m. gegužės 30 d. buvo pateiktas atsakovui prašymas įtraukti į Juridinių asmenų registrą pasikeitusį pavadinimą. Pabrėžė, kad šis pakeitimas yra siejamas su istorinėmis bendruomenės ištakomis ir negali būti siejamas su atsiskyrimu nuo sentikių konfesijos. Atsakovas 2010 m. rugsėjo 20 d. raštu pateikė atsakymą, kuriame iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjo minėto kreipimosi, tačiau perteikė trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Taryba) 2010 m. rugpjūčio 16 d. rašte bei 2010 m. rugsėjo 14 d. rašte išdėstytus samprotavimus dėl pareiškėjo prašymo bei įstatų. Pareiškėjas 2010 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. 40 pateikė atsakovui papildomus argumentus ir motyvus, atsakydamas į Teisingumo ministerijos 2010 m. rugsėjo 20 d. rašte perteiktą trečiojo suinteresuoto asmens nuomonę ir paprašė iš esmės apsvarstyti jo argumentus bei motyvus dėl Bendruomenės pavadinimo pakeitimo. Tačiau atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą, t. y. atsisakė atlikti atsakovo kompetencijai priskirtus veiksmus: išnagrinėti visus pareiškėjo pateiktus argumentus, motyvus bei paaiškinimus.
Pareiškėjas pabrėžė, jog jis atsakovo atsisakymą laiko administraciniu sprendimu, kuriam yra taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) keliami reikalavimai. Manė, kad Sprendimu atsakovas nepagrįstai atsisakė išnagrinėti pareiškėjo išdėstytus argumentus ir motyvus, pateiktus 2010 m. lapkričio 29 d. rašte Nr. 40. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas netinkamai vertino 2010 m. lapkričio 29 d. rašte išdėstytus argumentus bei motyvus, nes Sprendime nurodė, jog motyvai, kuriais remiantis Teisingumo ministerija atsisakė patvirtinti pasikeitusių Bendruomenės duomenų teisingumą, buvo išdėstyti Teisingumo ministerijos 2010 m. rugsėjo 20 d. rašte. Pabrėžė, jog atsakovas minėtame rašte nėra pateikęs deklaruojamų motyvų. Šiame rašte yra perteikiama nemotyvuota trečiojo suinteresuoto asmens nuomonė bei Teisingumo ministerijos komentaras, kad, gavusi tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės dokumentus, Teisingumo ministerija surašo prašymą ir išvadą, kad tradicinę Lietuvos religinę bendruomenę, jos duomenis ar duomenų pakeitimus įtraukti į registrą galima, ir perduoda prašymą ir išvadą registro tvarkytojui. Ši išvada surašoma (arba atsisakoma ją surašyti) atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo 2010 m. lapkričio 29 d. raštą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas yra savarankiškas juridinis asmuo ir trečiajam suinteresuotam asmeniui nėra suteikti įgaliojimai atlikti pareiškėjo vardu teisinius veiksmus, įskaitant, bet neapsiribojant, pakeisti pareiškėjo pavadinimą, pritarti arba nepritarti šio pavadinimo keitimui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.39 straipsnio 2 dalimi, pavadinimas yra neatsiejama juridinio asmens nuosavybė ir pats juridinis asmuo priima sprendimą dėl šio pavadinimo keitimo. Tuo atveju, jeigu pavadinimas neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, neklaidina visuomenės dėl juridinio asmens steigėjo, dalyvio, buveinės, veiklos tikslo, teisinės formos, tapatumo ar panašumo į kitų juridinių asmenų pavadinimus, nėra jokio pagrindo teigti, kad toks pavadinimas neregistruotinas arba esamas pavadinimas nekeistinas į naują. Remiantis Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (toliau – ir Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas) 4 straipsniu, religinės bendrijos yra bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų-bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, susivienijimai. Bendriją sudaro ne mažiau kaip dvi religinės bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę. Pareiškėjas niekada nebuvo įstojęs į Lietuvos sentikių bažnyčią kaip juridinį asmenį, nebuvo priėmęs sprendimų reorganizuotis ir prisijungti prie šios organizacijos arba ją atstovaujančio trečiojo suinteresuoto asmens, nebuvo sudaręs su Lietuvos sentikių bažnyčia bendrų valdymo organų. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nevertino ir nenagrinėjo pareiškėjo išdėstytų argumentų ir motyvų, kad Lietuvos sentikių bažnyčios statutas (toliau – ir Statutas) yra vidinis bažnyčios organizavimo dokumentas, kuris privalomas religinėms sentikių bendruomenėms, kurios yra Lietuvos sentikių bažnyčios, kaip religinės bendrijos, narės, tačiau kuris negali būti taikomas religinei bendruomenei, kuri nėra įstojusi į religinę bendriją ir nėra sudariusi bendros vadovybės su ja. Pareiškėjas, būdamas savarankišku juridiniu asmeniu, savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais, įstatais, kanonais bei kitais vidaus dokumentais, reikšmingais sentikių konfesijai. Nei vienas šių dokumentų nenumato, kad pareiškėjo kaip tradicinės religinės bendruomenės pavadinimo pakeitimas turi būti suderintas su trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Šių argumentų Teisingumo ministerija taip pat nevertino. Atsakovo teiginys, kad pareiškėjo visuotinis narių susirinkimas 2000 m. gruodžio 15 d. susirinkime priėmė sprendimą vadovautis Statutu nereiškia, kad iš pareiškėjo buvo atimta teisė priimti savo įstatus bei atlikti kitus teisės aktuose numatytus veiksmus, įskaitant pavadinimo keitimą. Statutas galėjo būti taikomas pareiškėjo veiklai tiek, kiek neprieštaravo teisės aktų reikalavimams, nes Statutas apibrėžė konkretaus juridinio asmens – Lietuvos sentikių bažnyčios – vidaus struktūrą ir jos valdymą. Pareiškėjas negalėjo vadovautis Statutu kaip savo vidaus dokumentu, o tik atsižvelgdavo į tam tikras nuostatas, vykdydamas savo veiklą iki buvo priimti pareiškėjo įstatai. Pastebėjo, kad šių įstatų 16.3 punkte buvo nustatyta, kad nuo jų priėmimo dienos visi ankstesni įstatai netenka galios. Taigi netenka galios ir sprendimas vadovautis Lietuvos sentikių bažnyčios Statutu. Anot pareiškėjo, tai, kad atsakovas savo poziciją išdėstė remdamasis trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, leidžia daryti išvadą, jog atsakovas veikė ultra vires, nes trečiasis suinteresuotas asmuo, teikdamas pareiškėjo prašymo įvertinimą atsakovui, peržengė pasaulietinės teisės nustatytas kompetencijos ribas. Pabrėžė, jog Sprendimas neatitinka VAĮ keliamų reikalavimų administraciniam sprendimui. Sprendime nėra pateiktų padarytų išvadų pagrindimo bei teiginių įrodymų. Ginčijamame Sprendime visiškai nepasisakyta dėl pareiškėjo naujų argumentų ir motyvų, jie nevertinti ir neanalizuoti. Atsakovas privalėjo pasisakyti dėl pateiktų duomenų, informacijos bei argumentų, išdėstytų 2010 m. lapkričio 29 d. rašte Nr. 40. Nepriklausomai nuo pateiktų argumentų, motyvų bei paaiškinimų akivaizdumo bei svarbos pareiškėjo prašymui patenkinti, atsakovas šios informacijos netyrė, neanalizavo, jos neįvertino, į ją neatsižvelgė ir dėl jos nepasisakė ir taip pažeidė VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 62-65) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, jog Sprendimas pagal savo pobūdį yra informacinio pobūdžio raštas, o visi pareiškėjo skundo argumentai iš esmės yra susiję su Teisingumo ministerijos 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, kuriam apskųsti pareiškėjas praleido terminą ir kuris nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teigė, kad pareiškėjo 2010 m. lapkričio 29 d. pareiškime Nr. 40 atsakovui nebuvo suformuluotas joks prašymas, o buvo dėstomi pareiškėjo samprotavimai dėl Bendruomenės santykių su Lietuvos sentikių bažnyčia ir kitomis organizacijomis bei Bendruomenės nuomonė dėl Teisingumo ministerijos 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimo. Taigi pagal savo pobūdį šį raštą vertino kaip pakartotinį kreipimąsi į instituciją tuo pačiu klausimu. Pažymėjo, kad skunde pareiškėjas nenurodė, kokie nauji argumentai buvo neįvertinti atsakovo priimant pirminį sprendimą dėl Bendruomenės pavadinimo pakeitimo. Iš ginčijamo Sprendimo matyti, kad atsakovas informavo pareiškėją, jog klausimas dėl pasikeitusių duomenų (Bendruomenės pavadinimo) įtraukimo į Juridinių asmenų registrą buvo išspręstas 2010 m. rugsėjo 20 d. raštu ir pareiškėjo argumentai dėl teisminio ginčo su Vilniaus sentikių religine bendruomene pagal faktinę situaciją negali būti laikomi reikšmingais. Manė, jog visiškai nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad ginčijamame Sprendime nėra pateiktų padarytų išvadų pagrindimo bei atsakovo teiginių įrodymų. Tvirtino, kad Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kas yra religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai. Pagal Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą 10 straipsnį Teisingumo ministerija priima sprendimus, susijusius su tradicinių religinių bendruomenių juridinio asmens teisių įforminimu ir šių juridinių asmenų įtraukimu į Juridinių asmenų registrą. Teisingumo ministerija nustato tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tradicijų tęstinumą atsižvelgiant į jos kanonus, statutus ir kitas normas, ir atsižvelgdama į tai priima sprendimus dėl organizacijos juridinio asmens teisių įforminimo. Juridinių asmenų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu (toliau – ir Nuostatai) 41.1. punkte nustatyta, kad, gavusi tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės dokumentus, Teisingumo ministerija surašo prašymą ir išvadą, kad tradicinę Lietuvoje religinę bendruomenę, jos duomenis ar duomenų pakeitimus įtraukti į Juridinių asmenų registrą galima, ir perduoda prašymą ir išvadą šio registro tvarkytojui. Ši išvada surašoma (arba atsisakoma ją surašyti) atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus.
Paaiškino, jog Teisingumo ministerija pagal Nuostatų 32.4. punktą yra tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių duomenų teikėja, kuri, pagal Nuostatų 34.2. punktą atsako už teikiamų dokumentų ir duomenų teisingumą. Atkreipė dėmesį, kad Bendruomenė buvo įtraukta į Juridinių asmenų registrą Lietuvos sentikių bažnyčios prašymu kaip jos struktūros dalis. Atsižvelgiant į Lietuvos sentikių bažnyčios Statuto normas, šiai bažnyčiai priklausančios bendruomenės yra pavaldžios bažnyčiai: Statuto 1.13 punkte nustatyta, kad Statutas yra privalomas visoms sentikių bendruomenėms, jų nariams, o pagal Statuto 8.21.2 punktą visų sentikių bendruomenių įstatai, neatitinkantys Statuto naujos redakcijos, turėjo būti peržiūrėti, atitinkamai pakeisti ir patvirtinti visuotiniame bendruomenių narių susirinkime per vienerius metus nuo naujos Statuto redakcijos priėmimo Sobore. Pagal Statuto 8.11.8.4 punktą bažnyčiai priklausanti sentikių religinė bendruomenė privalo laikytis Statuto. Statuto 8.13.6.4 punkte reglamentuojama bendruomenės teisė atsiskirti nuo bažnyčios visuotinio susirinkimo sprendimu. Ginčo atveju, negalima padaryti išvados, kad bendruomenė būtų formaliai išstojusi iš Lietuvos sentikių bažnyčios sudėties pagal Statutą ar įvykdžiusi Statuto reikalavimus iš bažnyčios pasitraukiančioms bendruomenėms, nurodytus Statuto 8.20.7 punkte. Laikė, kad pareiškėjas ir toliau yra traktuotinas kaip bažnyčios sudėtyje esanti bendruomenė, todėl pareiškėjas be jokio pagrindo perkelia savo administracinių ir organizacinių klausimą sprendimą teismui.
Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. sausio 25 d. nutartyje Nr. 3K-58/2005 konstatavo, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 43 straipsnio 4 dalį bažnyčios ir religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus. Ši norma yra ir Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje. Taigi valstybė užtikrina religinėms bendruomenėms teisę laisvai ir nevaržomai tvarkytis pagal savo kanonus ir statutus, šioms organizacijoms suteikiama savireguliacijos galimybė. Tai reiškia, kad ir sentikių religines bendruomenes vienijanti bendrija (cerkvė) turi tokias teises, o ją sudarančios religinės bendruomenės kuriamos pagal cerkvės vidines taisykles. Tai įtvirtinta ir Senosios pravoslavų Pamario cerkvės įstatuose, pagal kuriuos Aukščiausioji sentikių taryba registruoja sentikių bendruomenes, tvirtina jų Tarybas (5.4 p.); ji yra vienintelė visoms sentikių bendruomenėms vadovaujanti institucija (3.5 p.). Dėl šios priežasties būtent Aukščiausioji sentikių taryba ir turi spręsti, kuri bendruomenė gali registruotis, tačiau valstybinis registravimas nėra esminė sąlyga tradicinei religinei bendruomenei įgyti juridinio asmens teises (Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 10 str.). Valstybės registras atlieka daugiau tvarkymo (apskaitos) funkciją ir nevaržo religinės bendruomenės teisių savarankiškai spręsti jos vidaus organizacinius klausimus. Nurodė, jog klausimai susiję su religinių bendruomenių pavadinimo keitimu negalėtų būti sprendžiami vien vadovaujantis kitiems juridiniams asmenims taikomomis taisyklėmis. Akcentavo, kad kreiptis į Teisingumo ministeriją dėl Bendruomenės pavadinimo pakeitimo be Lietuvos sentikių bažnyčios tarpininkavimo būtų galima atlikus visus pagal bažnyčios statutus numatytus būtinus bendruomenės pasitraukimo iš bendrijos veiksmus.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 39-43) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, jog jis, įvertinęs Bendruomenės susikūrimo vertingą istoriją bei atsižvelgdamas į tai, kad šiame kaime yra išlikusi medinė sentikių cerkvė bei sentikių kapinės, siekdamas išsaugoti šį paveldą, 2003 metais priėmė sprendimą įforminti juridinio asmens teises pareiškėjui ir jį įregistravo savo registre, o 2003 m. rugsėjo 29 d. tuo klausimu pateikė prašymą Teisingumo ministerijai. Teisingumo ministerija, kaip tuometinis registro tvarkytojas, išdavė Bendruomenei registracijos pažymėjimą ir suteikė identifikacinį kodą. Tokiu būdu buvo įteisinti šios sentikių religinės bendruomenės santykiai su valstybe. Dėl religinės veiklos išskirtinumo nei religinės bendrijos, nei bendruomenės negali būti prilygintos privatiems ir viešiesiems kitos paskirties juridiniams asmenims. Lietuvos sentikių bažnyčia susideda iš religinių bendruomenių, siekiančių įgyvendinti sentikystės religijos tikslus, turinčių bendrą vadovybę – Tarybą, kuri taip pat pagal minėto įstatymo 4 straipsnį turi religinio centro statusą ir tuo pačiu yra juridinis asmuo. Pabrėžė, jog pareiškėjas yra sudėtinė Lietuvos sentikių bažnyčios dalis, kuris veikia pagal Statutą. Taryba vykdė visų sentikių religinių bendruomenių turto inventorizaciją ir bendromis jėgomis buvo stengiamasi sutvarkyti nekilnojamojo turto, taip pat ir naudojamos žemės ribas, įteisinti žemės sklypus, todėl bendruomenių pirmininkams buvo išduoti įgaliojimai veikti Tarybos pirmininko vardu savivaldybės ir kitose institucijose, kiek tai susiję su pasaulietiškais bendruomenės reikalais. Tuos klausimus, kuriuos buvo įmanoma išspręsti centralizuotai, sprendė Sentikių bažnyčios valdymo organas – Aukščiausioji taryba, o tos bendruomenės, kurių pirmininkai buvo įgalūs (pagal savo amžių ir gebėjimus) tvarkyti dokumentus ir dalykiškai bendrauti su valstybės ir savivaldybių institucijomis, buvo skatinamos veikti savarankiškai. Ne išimtis ir Bendruomenė. Atsižvelgiant į tai, kad Bendruomenė nebuvo priskiriama prie nuolat veikiančių, o jos nariai dažniausiai susirinkdavo tik per įvairias bažnytines šventes ir atlaidus Perelozų cerkvėje, Taryba visokeriopai palaikė ir rėmė pareiškėjo pirmininko entuziazmą imtis iniciatyvos suremontuoti cerkvę. Siekiant palengvinti bendruomenės pirmininko atstovavimo procedūras, M. R. 2009 m. kovo 19 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją ir pateikė Tarybos jam išduotą įgaliojimą, kurio pagrindu buvo priimtas prašymas įtraukti duomenis į Juridinių asmenų registrą apie tai, kad M. R. yra Bendruomenės pirmininkas, turi teisę veikti Bendruomenės vardu, sudaryti sandorius. Pabrėžė, kad M. R., piktnaudžiaudamas teise veikti religinės bendruomenės vardu, nusprendė pakeisti ne tik Bendruomenės pavadinimą, bet ir jos priklausomybę tradicinei Lietuvos sentikių bažnyčiai, o taip pat ir Perelozų kaimo pavadinimą.
Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjo pavadinimas liudija apie tai, kad Bendruomenė nebepriklauso Lietuvos sentikių bažnyčiai, o priklauso Lietuvoje neegzistuojančiai Rytų sentikių cerkvei, tokia bendruomenė nebegali būti laikoma tradicine religine bendruomene, nes pagal naujais įstatais deklaruojamą sandarą ir veiklą nebeturi tradiciškumo požymių. Įstatymai nereglamentuoja sentikių konfesijos tradiciškumo požymių, tačiau per ilgalaikę teisminę praktiką, šie kriterijai, liudijantys apie vienos ar kitos sentikių religinės organizacijos priklausymą tradicinei sentikių bažnyčiai (pripažintai valstybės) buvo nustatyti ir jais privalu remtis. Be to, M. R. sumanymai turėti „savo cerkvę“ nėra nauji. Rytų cerkvės kūrimo prielaidas jau 2004 m. rugpjūčio 31 d. išnagrinėjo Ypatingasis Soboras ir priėmė nutarimus, privalomus kiekvienam sentikiui, save priskiriančiam tradicinei sentikių bažnyčiai.
Atkreipė dėmesį ir į tai, kad skundžiamas Sprendimas yra informacinio pobūdžio, nesukeliantis jokių teisinių pasekmių nei pareiškėjui, nei kitiems asmenims, todėl jis negali būti laikomas viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu aktu ar veiksmu, pažeidžiančiu Bendruomenės teises ar įstatymų saugomus interesus. Pareiškėjo 2010 m. lapkričio 29 d. pareiškime Nr. 40 nėra suformuluotas joks prašymas Teisingumo ministerijai, o išreiškiama nuomonė dėl Teisingumo ministerijos 2010 m. rugsėjo 20 d. rašto ir nesutikimas su sentikių bažnyčios pateiktu paaiškinimu Teisingumo ministerijai dėl ankstesnių pareiškėjo prašymų įtraukti pasikeitusius bendruomenės duomenis į Juridinių asmenų registrą. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių skundžiamo Sprendimo panaikinimo pagrindų. Teisingumo ministerijos 2010 m. rugsėjo 20 d. rašte nurodyto sprendimo pareiškėjas neskundžia. Ginčo atveju, net ir panaikinus Teisingumo ministerijos 2010 m. gruodžio 23 d. raštą, teismas negalėtų įpareigoti Teisingumo ministerijos vykdyti pareiškėjo reikalavimą įtraukti Bendruomenės pasikeitusį pavadinimą į Juridinių asmenų registrą, nes pareiškėjo duomenų įtraukimo į Juridinių asmenų registrą klausimą Teisingumo ministerija jau yra išsprendusi anksčiau, atsakovas savo sprendimą yra išdėstęs 2010 m. rugsėjo 20 d. rašte, kuris nėra šios bylos ginčo dalyku. Galiojant minėtam sprendimui nėra teisinio pagrindo iš esmės nagrinėti ir tenkinti pareiškėjo antrąjį reikalavimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 2 d. sprendimu (t. II, b. l. 122-126) pareiškėjo Perelozų sentikių religinės bendruomenės skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Teisingumo ministerija išnagrinėjo pareiškėjo pateiktus dokumentus dėl jo duomenų pakeitimų įtraukimo į Juridinių asmenų registrą ir atsisakė parengti išvadą, kad pareiškėjo atstovaujamos religinės Bendruomenės duomenų pakeitimus įtraukti į registrą galima, nes prašymas pakeisti Bendruomenės duomenis neatitinka Statuto normų ir Teisingumo ministerija negali patvirtinti registrui teikiamų duomenų teisingumo. Teismas pabrėžė, jog Bendruomenė šio atsakovo sprendimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neginčijo, nors jo apskundimo tvarka buvo aiškiai ir suprantamai nurodyta. Bendruomenė, praėjus dviem mėnesiams nuo minėto atsakovo sprendimo priėmimo, 2010 m. lapkričio 29 d. su pareiškimu Nr. 40/2010 (toliau – ir Pareiškimas) kreipėsi į Teisingumo ministeriją, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko kanceliariją, Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, Jonavos rajono savivaldybės merą, Lietuvos sentikių bažnyčią ir jos valdymo institucijas bei Tarybą ir jų atstovus. Iš Pareiškimo turinio matyti, kad pareiškėjas jame atsakovui nebuvo pareiškęs jokio reikalavimo. Bendruomenė Pareiškime išdėstė savo poziciją dėl jos santykių su Lietuvos sentikių bažnyčia ir kitomis organizacijomis, o taip pat pareiškė savo nuomonę dėl Teisingumo ministerijos 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimo.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, remiantis Teisingumo ministerijos Nuostatų 8.32 punktu Teisingumo ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėja asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus ministerijos kompetencijai, imasi priemonių, kad būtų atsakyta į juose keliamus klausimus. Fizinių ir juridinių asmenų prašymų nagrinėjimą ir jų aptarnavimą Teisingumo ministerijoje reglamentuoja Asmenų aptarnavimo ir jų prašymų nagrinėjimo Teisingumo ministerijoje taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 1R-475 (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių 11 punktą prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į Teisingumo ministeriją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, Teisingumo ministerija per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo gavimo praneša asmeniui, kodėl jo prašymas nenagrinėjamas, ir nurodo šio sprendimo apskundimo tvarką. Taisyklių 32 punkte nustatyta, kad asmenų prašymai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog skundžiamas aktas yra teisėtas ir pagrįstas, jį priimant nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, procedūrinių pažeidimų nepadaryta. Pareiškime pareiškėjas neprašė atlikti jo atžvilgiu jokių veiksmų, o tiesiog išdėstė savo poziciją dėl atsakovo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimo, kurio Bendruomenė įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neginčijo. Skundžiamu aktu atsakovas informavo pareiškėją, kad klausimas dėl Bendruomenės pasikeitusių duomenų įtraukimo į juridinių asmenų registrą buvo išspręstas 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimu. Kadangi pareiškėjas skunde teismui iš esmės pasisakė dėl 2010 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo ministerijos sprendimo, tačiau dėl jo nepareiškė jokių reikalavimų, todėl teisėjų kolegija dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo nepasisakė, nes jis nėra susijęs su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku. Teismas pabrėžė, jog skundžiamas raštas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, o tai iš esmės suponuoja ir tai, kad juo pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas nei skunde, nei jo atstovai teismo posėdyje taip pat nenurodė kaip atsakovui priėmus skundžiamą raštą pasireiškė Bendruomenės teisių ir teisėtų interesų pažeidimas. Remdamasis tuo, teismas sprendė, jog skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nurodytais motyvais ir įpareigoti Teisingumo ministeriją įtraukti pareiškėjo pasikeitusį pavadinimą „Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Perelazų sentikių religinės bendruomenė“ į Juridinių asmenų registrą, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
III.
Pareiškėjas Perelozų sentikių religinė bendruomenė apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 130-134) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. ((8.3.44.)-7R- 10883, kuriuo buvo nepagrįstai atsisakyta atlikti atsakovo kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. išnagrinėti Perelozų sentikių religinės bendruomenės 2010 m. lapkričio 29 d. pareiškimą Nr. 40, bei įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją įtraukti pareiškėjo pasikeitusį pavadinimą „Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Perelazų sentikių religinės bendruomenė” į Juridinių asmenų registrą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, teismas netyrė ir nepasisakė, ar atsakovo veiksmai, priimant ginčijamą sprendimą, t. y. perduodant pareiškėjo klausimą nagrinėti su pareiškėju nesusijusiam trečiajam suinteresuotam asmeniui, taip pat trečiojo suinteresuoto asmens argumentų perteikimas pareiškėjui bei pakartotinų pareiškėjo argumentų nevertinimas bei atsakymo nepateikimas į juos, gali būti laikyti teisėtais, pagrįstais bei atitinkančiais teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovas netinkamai vertino pareiškėjo 2010 m. lapkričio 29 d. rašte Nr. 40 išdėstytus argumentus bei motyvus, kadangi ginčijamame Sprendime atsakovas nurodė, jog motyvai, kuriais remiantis Teisingumo ministerija atsisakė patvirtinti pasikeitusių Bendruomenės duomenų teisingumą, buvo išdėstyti Teisingumo ministerijos 2010 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. (8.3.46.)-7R-808. Pareiškėjo nuomone, atsakovo minėtame rašte nėra pateikta atsakovo deklaruojamų motyvų. Šiame rašte yra perteikiama nemotyvuota trečiojo suinteresuoto asmens nuomonė bei atsakovo komentaras, kad, gavusi tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės dokumentus, Teisingumo ministerija surašo prašymą ir išvadą, kad tradicinę Lietuvos religinę bendruomenę, jos duomenis ar duomenų pakeitimus įtraukti į registrą galima, ir perduoda prašymą ir išvadą registro tvarkytojui.
Pareiškėjo vertinimu, teismas nepasisakė dėl to, kad pareiškėjas yra savarankiškas juridinis asmuo ir trečiajam suinteresuotam asmeniui nėra suteikti įgaliojimai atlikti pareiškėjo vardu jokių teisinių veiksmų, įskaitant, bet neapsiribojant pakeisti pareiškėjo pavadinimą, pritarti arba nepritarti šio pavadinimo keitimui. Pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo šias aplinkybes posėdžio metu, tačiau dėl jų nepasisakė ir jų nevertino. Nurodo, jog atsakovas 2007 metais priėmė sprendimą pakeisti tuo metu veikiančios Vilniaus sentikių religinės bendruomenės pavadinimą į Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Vilniaus sentikių religinės bendruomenės pavadinimą bei pateikė informaciją Juridinių asmenų registrui apie naujo pavadinimo įtraukimą į šį registrą. Bendruomenės vertinimu, teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepareiškė jokių reikalavimų 2010 m. lapkričio 29 d. rašte Nr. 40. Pareiškėjo nuomone, šiame rašte buvo išdėstyta aiški ir nuosekli jo pozicija, kuri buvo pagrįsta naujų įrodymų, motyvų bei argumentų pateikimu atsakovui su prašymu įvertinti šiuos įrodymus ir patenkinti prašymą – įtraukti istorinį pareiškėjo pavadinimą į Juridinių asmenų registrą. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo veiksmų perduodant pareiškėjo prašymą nagrinėti trečiajam asmeniui, nesusijusiam su pareiškėju, bei trečiojo suinteresuoto asmens pozicijos pareiškimo dėl pareiškėjo prašymo. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovas viršijo kompetenciją, trečiasis suinteresuotas asmuo atliko veiksmus, peržengdamas pasaulietinės teisės nustatytas kompetencijos ribas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ir aiškino ginčijamo Sprendimo atitikimą VAĮ, kadangi Sprendimas iš esmės neatitinka reikalavimų viešojo administravimo subjekto priimtam sprendimui ir jame nėra pateiktų padarytų išvadų pagrindimo bei atsakovo teiginių įrodymų. Atsakovas Sprendime visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo naujų argumentų ir motyvų, jų nevertino ir neanalizavo, o laikėsi nepagrįstos nuomonės, kad nauji pareiškėjo argumentai jau buvo išnagrinėti ankstesniame atsakovo rašte.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 149-150) nurodo, jog dėl klausimo apie pareiškėjo ir Tarybos santykius buvo išsamiai pasisakyta atsiliepime į pareiškėjo skundą (2011 m. vasario 9 d. raštas Nr. (1.15)7R-1140) ir šis klausimas nėra tiesiogiai susijęs su ginčo dalyku. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, teismui pateiktame skunde pareiškėjas prašė panaikinti skundžiamą aktą, kuris pagal savo pobūdį yra informacinio pobūdžio raštas, tačiau iš esmės visi skundo ir apeliacinio skundo argumentai yra susiję su Teisingumo ministerijos 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (8.3.46)-7R-8084, kuriam apskųsti pareiškėjas praleido terminą ir kuris nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pabrėžia, jog pareiškėjo 2010 m. lapkričio 29 d. pareiškime Nr. 40 atsakovui nebuvo suformuluotas joks prašymas, o buvo dėstomi pareiškėjo samprotavimai dėl Bendruomenės santykių su Lietuvos sentikių bažnyčia ir kitomis organizacijomis bei bendruomenės nuomonė dėl Teisingumo ministerijos 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. (8.3.46)-7R-8084. Taigi pagal savo pobūdį šį raštą galima vertinti kaip pakartotinį kreipimąsi į instituciją tuo pačiu klausimu. Pažymi, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė, kokie nauji argumentai buvo neįvertinti atsakovo priimant pirminį sprendimą dėl Bendruomenės pavadinimo pakeitimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba (t. II, b. l. 144-146) atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Bendruomenė yra sudėtinė Lietuvos sentikių bažnyčios dalis, kuri veikia pagal Statutą, kas matyti iš Perelozų sentikių religinės bendruomenės 2009 m. vasario 15 d. visuotinio susirinkimo protokolo Nr. 01-09. Bendruomenės pirmininkas M. R. Statuto nustatyta tvarka buvo patvirtintas eiti šias pareigas ir jam išduotas įgaliojimas veikti Tarybos pirmininko G. B. vardu tvarkant Bendruomenės reikalus. Tarybos iniciatyva ir sprendimu 2003 metais per atsakovą šiai Bendruomenei buvo įformintos juridinio asmens teisės. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, jog pareiškėjas klaidingai teigia, kad atsakovas jo klausimą buvo perdavęs spręsti Tarybai, nes šiuo atveju pagal nusistovėjusią praktiką ir religinių bendrijų sandaros teisinius ypatumus atsakovas informavo bažnyčios vykdomąją instituciją apie gautą Bendruomenės prašymą dėl pavadinimo pakeitimo ir paprašė nuomonės. Tai privalu padaryti, o dėl to reikšti pretenzijas atsakovui būtų galima nebent tada, jeigu šis būtų kreipęsis ne į Sentikių bažnyčios vykdomąją instituciją, o kitos religinės konfesijos organą. Be to, pareiškėjas neskundė šio atsakovo veiksmo, todėl apeliacinėje instancijoje negali peržengti ginčo ribų. Pažymi, jog teismas pagrįstai pasisakė, kad atsakovo 2010 m. rugsėjo 20 d. priimtas sprendimas nėra šios bylos ginčo objektas, o pareiškėjas dėl jo nepateikė teismui jokių reikalavimų. Pabrėžia, jog pareiškėjas nuolat kartoja klaidingas savo teorijas apie religinės bendruomenės nepriklausomumą ir deklaruoja Sentikių bažnyčios kanonų ir Statuto nepripažinimą, tačiau neinicijuoja pasitraukimo iš tradicinės religinės sentikių bažnyčios (Statuto 8.13.6.4 p., 8.20.7 p.).
Nurodo, jog pagal Konstitucijos 43 straipsnio 4 dalį bažnyčios ir religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus. Ši norma yra ir Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje. Tai reiškia, kad ir sentikių religines bendruomenes vienijanti bendrija (cerkvė) turi tokias teises, o ją sudarančios religinės bendruomenės kuriamos pagal cerkvės vidines taisykles. Tai įtvirtinta ir Senosios pravoslavų Pamario cerkvės įstatuose, pagal kuriuos Aukščiausioji sentikių taryba registruoja sentikių bendruomenes, tvirtina jų Tarybas (5.4 p.); ji yra vienintelė visoms sentikių bendruomenėms vadovaujanti institucija (3.5 p.). Dėl šios priežasties būtent Aukščiausioji sentikių taryba ir turi spręsti, kuri bendruomenė gali registruotis, tačiau valstybinis registravimas nėra esminė sąlyga tradicinei religinei bendruomenei įgyti juridinio asmens teises. Šiuo atveju valstybės registras atlieka daugiau tvarkymo funkciją ir nevaržo religinės bendruomenės teisių savarankiškai spręsti jos vidaus organizacinius klausimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kyla dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gruodžio 23 d. rašto Nr. (8.3.44.)-7R-10883 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat šios institucijos pareigos išnagrinėti Perelozų sentikių religinės bendruomenės 2010 m. lapkričio 29 d. pareiškimą Nr. 40 ir Teisingumo ministerijos pareigos įtraukti pareiškėjo pasikeitusį pavadinimą „Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Perelazų sentikių religinės bendruomenė“ į Juridinių asmenų registrą.
Pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės nurodė, kad atsakovo atsisakymas atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, t. y. atsisakymas parengti išvadą, kad pareiškėjo nurodytus duomenų pakeitimus galima įtraukti į Juridinių asmenų registrą, buvo išdėstytas atsakovo 2010 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. (8.3.46.)-7R-8084, kurio pareiškėjas teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka neginčijo, nors jo apskundimo tvarka buvo aiškiai nurodyta. Tuo tarpu pareiškėjo skundžiamas 2010 m. gruodžio 23 d. raštas Nr. (8.3.44.)-7R-10883 yra tik atsakovo atsakymas į pareiškėjo 2010 m. lapkričio 29 d. pareiškimą Nr. 40/2010, šiame rašte, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjo keliamas klausimas jau išspręstas 2010 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. (8.3.46.)-7R-8084. 2010 m. lapkričio 29 d. pareiškime Nr. 40/2010 pareiškėjas pateikė tik savo argumentus dėl atsakovo 2010 m. rugsėjo 20 d. rašto Nr. (8.3.46.)-7R-8084 turinio, jame pareiškėjas atsakovui nebuvo suformulavęs prašymą atlikti kokius nors veiksmus. Dėl minėtų priežasčių pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčijamas atsakovo raštas pareiškėjaui nesukelia jokių teisinių pasekmių.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Kalbant apie byloje taikytiną teisinį reguliavimą pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 10 straipsnyje numatyta, kad tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos, turinčios juridinio asmens teises, praneša apie tai Teisingumo ministerijai (1 dalis); naujai susikūrusios (atsikūrusios) tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos įgyja juridinio asmens teises, kai jų vadovybė apie susikūrimą (atsikūrimą) raštu praneša Teisingumo ministerijai ir yra nustatomas konkrečios bendruomenės ar bendrijos tradicijų tęstinumas atsižvelgiant į jos kanonus, statutus bei kitas normas (2 dalis); tradicinių religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų pagal jų kanonus, statutus ar kitas normas įsteigti juridiniai asmenys įgyja juridinio asmens teises, kai jų vadovybė raštu praneša Teisingumo ministerijai, o ši įformina įstatymų nustatyta tvarka (3 dalis); šie juridiniai asmenys turi teisę užsiimti šiame įstatyme jų bendruomenei, bendrijai ar centrui numatyta veikla, taip pat veikla, numatyta šių juridinių asmenų įstatuose (4 dalis).
Pirmiau nurodytos įstatymo nuostatos reiškia, kad atsakovui yra suteikta kompetencija priimti sprendimus, susijusius su tradicinių religinių bendruomenių juridinio asmens teisių įforminimu ir šių juridinių asmenų įtraukimu į Juridinių asmenų registrą, tačiau įgyvendindama šią kompetenciją Teisingumo ministerija, be kita ko, privalo įvertinti konkrečios bendruomenės ar bendrijos tradicijų tęstinumą atsižvelgiant į jos kanonus, statutus bei kitas normas.
Kaip matyti iš pareiškėjo 2010 m. gegužės 30 d. rašto Nr. 33/2010 (t. I, b.l. 27), pareiškėjas juo kreipėsi į atsakovą prašydamas surašyti prašymą ir išvadą apie pasikeitusius pareiškėjo duomenis, konkrečiai, pavadinimą, kad minėti duomenys (jų pasikeitimas) būtų įtraukti į Juridinių asmenų registrą.
Atsakovas, įvertinęs minėtą pareiškėjo kreipimąsi, taip pat Lietuvos sentikių Bažnyčios Aukščiausiajai tarybai adresuotą 2010 m. birželio 11 d. raštą Nr. 34, su juo pateiktus dokumentus, taip pat 2010 m. liepos 22 d. raštą Nr. 35, 2010 m. liepos d. 22 raštą Nr. 36 ir kartu pateiktus dokumentus, taip pat 2010 m. rugpjūčio 1 d. raštą Nr. 38, adresuotą Lietuvos sentikių Bažnyčiai, Lietuvos sentikių Bažnyčios Aukščiausiosios tarybos 2010 m. rugpjūčio 16 d. raštą Nr. 10-11, 2010 m. rugsėjo 14 d. raštą Nr. 10-15, kuriuose pateiktas Bendruomenės įstatų bei veiksmų vertinimas pagal Lietuvos Sentikių Bažnyčios bažnytinę teisę, 2010 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. (8.3.46.)-7R-8084 „Dėl pasikeitusių Perelozų sentikių religinės bendruomenės duomenų teisingumo patvirtinimo“ atsisakė parengti išvadą, kad pareiškėjos atstovaujamos religinės Bendruomenės duomenų pakeitimus įtraukti į registrą galima.
Iš minėto 2010 m. rugsėjo 20 d. rašto Nr. (8.3.46.)-7R-8084 turinio matyti, kad jame atsakovas aiškiai nurodė, jog “Teisingumo ministerija atsisako parengti išvadą, kad Jūsų atstovaujamos religinės bendruomenės duomenų pakeitimus įtraukti į Registrą galima”. Jame taip pat pateikti išsamūs atsisakymo atlikti atsakovo kompetencijai priskirtus veiksmus (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas) motyvai, rašte apibendrinus atsisakymo motyvus nurodyta, kad prašymas pakeisti Bendruomenės duomenis neatitinka Lietuvos sentikių Bažnyčios Statuto normų ir Teisingumo ministerija negali patvirtinti registrui teikiamų duomenų teisingumo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad aptariamame rašte yra aiškiai nurodyta juo įforminto atsisakymo atlikti veiksmus apskundimo teismui tvarka.
Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog būtent aptartu 2010 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. (8.3.46.)-7R-8084 atsisakovas atsisakė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas šį raštą gavo, juo išreikšto atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus teisės aktų nustatytais terminais (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis) ir tvarka neginčijo, jo teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo objektas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo 2010 m. lapkričio 29 d. pareiškimą Nr. 40/2010 (t. I, b.l. 69-72), pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad jame iš esmės pateikiama pareiškėjo nuomonė dėl pirmiau aptartame atsakovo 2010 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. (8.3.46.)-7R-8084 išdėstytų argumentų, išreiškiamas nesutikimas su minėtame rašte pateiktu teisės aiškinimu ir jos taikymu, tačiau jame nėra prašoma atsakovą atlikti kokius nors vieksmus. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas prie 2010 m. lapkričio 29 d. pareiškimo Nr. 40/2010 nepridėjo naujų dokumentų, įrodymų, kurių pagrindu atsakovas būtų turėjęs pagrindą iš naujo vertinti klausimą, kuris buvo išspręstas atsakovo 2010 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. (8.3.46.)-7R-8084, ir minėto pareiškėjo pareiškimo pagrindu priimti naują (teigiamą ar neigiamą) sprendimą.
Įvertinusi pareiškėjo 2010 m. lapkričio 29 d. pareiškimo Nr. 40/2010 turinį, taip pat šioje byloje skundžiamo 2010 m. gruodžio 23 d. rašto Nr. (8.3.44.)-7R-10883 turinį, iš kurio matyti, kad atsakovas tik nurodė, jog motyvai, kuriais remdamasi Teisingumo ministerija atsisakė atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, yra išdėstyti 2010 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. (8.3.46.)-7R-8084, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog skundžiamas raštas pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių, nėra teisinio pagrindo jį traktuoti kaip atsakovo atsisakymą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, nes toks atsisakymas buvo aiškiai išreikštas atsakovo 2010 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. (8.3.46.)-7R-8084.
Taigi konstatavus, kad skundžiamas 2010 m. gruodžio 23 d. raštas Nr. (8.3.44.)-7R-10883 pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, o atsakovo 2010 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. (8.3.46.)-7R-8084, kuriuo išreikštas toks atsisakymas atlikti veiksmus, nėra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjų reikalavimą įpareigoti atsakovą išnagrinėti Perelozų sentikių religinės bendruomenės 2010 m. lapkričio 29 d. pareiškimą Nr. 40 ir įtraukti pareiškėjo pasikeitusį pavadinimą „Rytų sentikių cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Perelazų sentikių religinės bendruomenė“ į Juridinių asmenų registrą. Teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, apeliaciniame skunde pateikti argumentai iš esmės sietini su atsakovo 2010 m. rugsėjo 20 d. rašto Nr. (8.3.46.)-7R-8084, kuris, kaip minėta, nėra šios administracinės bylos vertinimo objektas, teisėtumu ir pagrįstumu.
Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo Perelozų sentikių religinės bendruomenės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.