Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios R. L. individualios įmonės administratoriaus Eugenijaus Pranskėčio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-193-40/2009 pagal ieškovo bankrutuojančios R. L. individualios įmonės administratoriaus ieškinį atsakovams Ž. L. , J. L. , M. L. , R. L. , dalyvaujant trečiajam asmeniui Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog kreditoriaus teisės pažeidžiamos ne tik tokiais skolininko sudarytais sandoriais, kuriais sukeltas skolininko bendras nemokumas, arba tokiais, kurie sudaryti jau esant nemokumo teisinę situaciją atitinkančiai skolininko padėčiai. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad Pauliano ieškinio instituto paskirtis yra apsaugoti kreditorių interesus ir nuo bet kokių kitokių skolininko veiksmų, kuriais pažeidžiamos kreditoriaus teisės, todėl būtina turėti omenyje tai, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytais sandoriais, kurie nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, į kurį realiai galėjo būti nukreiptas išieškojimas, vertę. R. L. IĮ įsiskolinimai, kurie ir šiuo metu nėra įvykdyti, susidarė nuo 2001 metų.Teismas neteisingai konstatavo, kad netenkinti kreditorių reikalavimai atsirado nutraukus santuoką, kadangi iš į bylą pateiktų PVM sąskaitų faktūrų akivaizdu, kad didžioji dalis (41 428,64 Lt) skolų yra susidariusios iki santuokos nutraukimo, kas įrodo, kad jau nuo 2001 metų lapkričio mėnesio prasidėję minėtos įmonės finansiniai sunkumai tęsėsi ilgą laiką, pamažu vis didėdami, skolos augo, o šios faktinės aplinkybės tiek R. L. , tiek jo sutuoktinei Ž. L. dar kartu valdant individualią įmonę buvo žinomi. Tai patvirtina, kad atsakovai sąmoningai sudarė R. L. įmonės kreditorių teisėtus interesus pažeidžiančią 2005 m. gegužės 2 d. dovanojimo sutartį. Ž. L. bylos teisminio nagrinėjimo metu nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad ji ir jos vaikai negavo iš įmonės jokių pajamų, nesinaudojo iš įmonės gaunamomis pajamomis savo reikmėms tenkinti, nors tai, norėdama paneigti įmonės bendrumo prezumpciją, turėjo pateikti. Taip pat nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad įmonė buvo R. L. asmeninė nuosavybė. Pateikta paskolos sutartis, neva atsakovė Ž. L. butui pirkti pasiskolinusi pinigų, nevertintina kaip įrodymo reikšmę turintis dokumentas, kadangi šioje sutartyje nėra skolintojo parašo (CK 1.73 str. 2 d.). Be to, ta aplinkybė, kad sutuoktiniai nutraukdami santuoką sąmoningai savo abipusiu susitarimu nustatė, kad visi kreditorių finansiniai reikalavimai po santuokos nutraukimo atiteko R. L. , dar nėra teisinis pagrindas konstatuoti, kad Ž. L. nėra atsakinga už skolinius įsipareigojimus, kurie kilo jiems valdant bendrąją jungtine nuosavybės teise priklausantį turtą, nes šalys negali savo valia pakeisti jų bendrų imperatyviai nustatytų turtinių prievolių prigimties bei jų vykdymo teisinių principų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad kadangi dovanojimo sutarties šalys M. L. ir J. L. sandorio sudarymo metu buvo nepilnamečiai, todėl jie laikytini sąžiningais įgijėjais. Pažymėtina, kad įstatymai neįtvirtina prezumpcijos, kuri sandorio šalių sąžiningumą sietų su jų amžiumi. CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kada kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys laikomos nesąžiningomis, vienas tokių atvejų - kai skolininkas sudaro sandorį su savo vaikais. Be to, R. L. ir Ž. L. bylos teisminio nagrinėjimo metu nepagrindė minėto sandorio sudarymo tikslo, prasmės. Ginčo sutartis buvo neatlygintinis sandoris, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiųjų asmenų - šiuo atveju atsakovų vaikų - sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).

Apeliantas skunde tvirtina, kad įmonė turėjo skolų nuo 2001 metų, tačiau R. L. su Ž. L. J. L. nustojo gyventi kartu 1998 metais, kai ji su dviem vaikais iš Žagarės išsikėlė gyventi į Šiaulius. Nuo tada atsakovai nebepalaikė šeiminių santykių, nustojo vesti bendrą ūkį. Dėl šios priežasties apie įmonės skolas Ž. L. nežinojo. Apie įmonės kreditorius R. Ž. L. informavo tik nutraukiant santuoką, nes to reikalavo CK. Ginčo butą už savo asmenines bei iš savo brolio skolintas lėšas pirko Ž. L. 1999 metais, kuomet jokių kreditorių nei Ž. L. , nei R. L. neturėjo. Todėl Ž. L. su šiuo butu galėjo elgtis kaip tik norėjo, o R. L. parašas ginčo sutartyje buvo tik formalumas – kadangi santuoka oficialiai nutraukta nebuvo, notarė pareikalavo, kad ir R. L. pasirašytų. Ginčo sandoris 2005 m. įregistruotas viešame Nekilnojamojo turto registre, taigi jau tuomet visi kreditoriai turėjo galimybę sužinoti apie tariamai pažeidžiantį jų teises sandorį. Tačiau ieškinys pareikštas tik 2008 metais. CK 6.66 str. 3 d. numatyta, kad actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šiuo atveju ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs, atsakovai teismo prašė taikyti ieškinio senatį. Natūralu, kad mama gyvena su savo nepilnamečiais vaikais, todėl ir po dovanojimo sutarties Ž. L. su jais gyveno. Šiuo metu ginčo bute gyvena M. L. , kuri yra nepilnametė. Patenkinus administratoriaus ieškinį ir ginčo butą priverstinai realizavus, būtų pažeisti nepilnamečio vaiko interesai, t. y. nepilnametis vaikas prarastų nuolatinį gyvenamąjį plotą.

Atsakovė Ž. L. nėra skolininkė actio Pauliana prasme, nes tai yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Apeliantas nurodo, kad ginčo sandoris pažeidė kreditorių interesus, nes buvo sumažinta turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertė ir to turto vertės neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Tačiau byloje esatys įrodymai liudija, kad ginčo sandorio sudarymo metu įmonė turėjo vertingo ilgalaikio turto, kas matyti iš byloje esančių pajamų deklaracijų, kuriose kasmet išskaičiuojamos ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos. Skunde nurodoma, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad ji ir vaikai nesinaudojo iš įmonės gaunamomis pajamomis savo reikmėms tenkinti. Tai paneigia tokios aplinkybės: 1998 m. balandžio 30 d buvo įsteigta įmonė, kurios veiklos vykdymo vieta - Miesto a. 11, Žagarė, Joniškio rajone; įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4067-542/2005 nustatyta, kad atsakovai nuo 1998 metų nepalaiko šeiminių santykių; pažymos iš Šiaulių Gytarių vidurinės mokyklos patvirtina, kad vaikai nuo 1998 metų mokėsi šioje mokykloje Šiaulių mieste; pažyma apie atsakovės deklaruotą gyvenamąją vietą, iš kurios matyti, kad ji savo gyvenamąją vietą Šiaulių mieste deklaravo 2000 metais. Teismas nepilnamečius vaikus laikė sąžiningais vadovaudamasis teisine logika. Atsakovams J. L. ir M. L. ginčo sandorio sudarymo metu būnant iš dalies veiksniems negali būti taikomi veiksnių asmenų poelgiams keliami reikalavimai bei šių poelgių pasekmės. Ginčo butas buvo ir yra naudojamas išimtinai vaikų interesams, t. y. tai buvo ir yra jų vienintelis 21 kv. m ploto būstas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, įvertina sprendimo teisinį, faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.), ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 ir 2 d.).

Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl šalių teisių ir pareigų, kilusių iš dovanojimo sutarties bei sutuoktinių turto teisinio režimo, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės, įrodymų ir jų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, ir iš esmės priėmė teisingą sprendimą.

Ieškinys pareikštas CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana), ieškovas reikalauja pripažinti po santuokos sudarymo įsteigtos, šiuo metu bankrutuojančios R. L. IĮ savininko R. L. ir jo sutuoktinės Ž. L. iki bankroto bylos iškėlimo sudarytą santuokoje įgyto turto (ginčo buto) dovanojimo sutartį negaliojančia. Atsakovė Ž. L. R. L. tvirtina, kad ginčo butas – asmeninė jos nuosavybė.

Kaip minėta, atsakovai R. L. ir Ž. L. susituokė 1988 m. lapkričio 19 d., R. L. IĮ įsteigta 1998 m. balandžio 30 d., ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis Ž. L. vardu sudaryta 1999 m. rugpjūčio 9 d., jo dovanojimo sutartis sudaryta 2005 m. gegužės 2 d., atsakovų R. L. ir Ž. L. santuoka nutraukta Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinės byloje Nr. 2-4067-542/2005 priimtu 2005 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu, kuriuo taip pat buvo patvirtinta tarp šių atsakovų sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Šioje sutartyje nustatyta, kad, kreditoriams sutinkant, skolas ir įsipareigojimus sutartyje nurodytiems asmenims prisiima R. L. , jam taip pat atitenka santuokoje įgytas pastatas - parduotuvė. Apie ginčo turtą šioje sutartyje nepasisakyta, nes jis, kaip nurodyta aukščiau, dovanojimo sutartimi perleistas sutuoktinių vaikams iki santuokos nutraukimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pripažinus dovanojimo sutartį negaliojančia, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja jungtine buvusių sutuoktinių nuosavybe.

Sutuoktinių tarpusavio turtinius santykius, santuokos metu įgyto turto teisinį režimą reglamentuoja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normos. CK nustato dvi sutuoktinių turto teisinio režimo rūšis: pagal įstatymą ir pagal sutartį (CK 3.81 str.). CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu. Įmonė yra turtinis kompleksas ir kaip toks yra nuosavybės teisės objektas (CK 1.110 str.; 4.38 str.). Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, tokios įmonės turtas yra neatskirtas nuo įmonininko (savininko ar savininkų) turto, todėl, jei įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka šios įmonės turto, už jos prievoles atsako ir jos dalyviai savo turtu. Dėl individualios įmonės priklausymo nuosavybės teise turi būti taip pat sprendžiama vadovaujantis sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija (CK 3.88 str. 2 d.). Kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl individuali įmonė, nors registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 str.). Toks šių prievolių teisinis kvalifikavimas leidžia apsaugoti individualios įmonės kreditorių interesus, drausmina bendraturčius sutuoktinius: turtą jie turi valdyti protingai, o prievoles vykdyti sąžiningai. Tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje T. Ž v A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007). Todėl nagrinėjamu atveju turėjo būti įrodinėjami du aspektai – ar iki santuokos nutraukimo įgytas turtas - R. L. IĮ - laikytina atsakovo R. L. asmenine nuosavybe ir ar iki santuokos nutraukimo įgytas turtas - ginčo butas - laikytinas atsakovės Ž. L. asmenine nuosavybe. Apelianto nuomone, atsakovai tokių aplinkybių neįrodė, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu pagal byloje esančius įrodymus, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, įvertinti įrodymų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi ir panašiai.

Pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais. Kokie tai gali būti įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į CPK reikalavimus ir vertindamas įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą. Pagal kasacinio teismo suformuotą teismų praktiką tokiais įrodymais gali būti ir sutuoktinių sudaryti sandoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š., I. R. v. UAB ,,Gabuva“, UAB ,,Giraitės vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-149/2008).

Atsakovai Ž. L. ir R. L. tvirtino, kad jie nuo 1998 m. kartu negyveno - atsakovė su vaikais iš Žagarės miestelio išsikėlė gyventi į Šiaulius, kur dirbo mokytoja, o vaikai lankė Šiauliuose Gytarių vidurinę mokyklą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokią atsakovų nurodomą aplinkybę patvirtina atsakovės Ž. L. pateikti įrodymai – pažymos iš Šiaulių Gytarių vidurinės mokyklos bei pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, patvirtinanti, kad nuo 2000 m. sausio 17 d. Ž. L. deklaravo gyvenamąją vietą ginčo bute. Atsakovai akcentavo, kad Ž. L. ginčo butą įsigijo už savo asmenines bei iš brolio skolintas lėšas jau po to, kai faktiškai šeima buvo iširusi, t. y. 1999 m. rugpjūčio 9 d. (t. 2, b. l. 93, 97, 117-118). Nors apeliantas tokias atsakovų nurodytas aplinkybes neigia, nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių tokią savo poziciją, – byloje nėra duomenų, kad atsakovė Ž. L. nuo 1998 m. kokiais nors veiksmais būtų prisidėjusi prie įmonės veiklos arba kad atsakovas R. L. būtų prisidėjęs prie Ž. L. bei jų vaikų išlaikymo ar pan. (CPK 178 str.). Tokią išvadą patvirtina įsiteisėjęs Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4067-542/2005 2005 m. rugpjūčio 24 d. priimtas sprendimas, kuris turi res iudicata galią ir kuriame konstatuota, jog Ž. L. ir R. L. nepalaiko šeiminių santykių septynerius metus, ir tai patvirtina šių atsakovų tvirtinimą, kad nuo 1998 metų šalys kartu negyveno, nevedė bendro ūkio, Ž. L. nesinaudojo iš R. L. IĮ veiklos gaunamomis pajamomis ir net nebuvo mokamas vaikams išlaikymas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, nors įsiteisėjusiame Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-4067-542/2005 2005 m. rugpjūčio 24 d. sprendime patvirtinta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių tiesiogiai neišspręstas R. L. IĮ kaip turtinio vieneto nuosavybės perleidimo vienam iš atsakovų klausimas, tačiau iš minėto sprendimo turinio pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nutraukus santuoką R. L. IĮ nuosavybės teise atiteko atsakovui R. L. . Be to, iš pranešimo apie turto padalijimo fakto įregistravimą vedybų sutarčių registre (civilinė byla Nr. 2-4067-542/2005, b. l. 26) matyti, kad R. L. atiteko turtas – parduotuvė ir skolos bei įsipareigojimai kreditoriams. Šiaulių miesto apylinkės teismo nustatytos aplinkybės taip pat patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tiek nuo 1998 m., o juo labiau nuo 2005 m. gegužės 24 d. R. L. IĮ verslu vertėsi išimtinai vienas R. L. , (sprendime, kaip minėta, pasisakyta, kad Ž. L. nesinaudojo iš R. L. IĮ veiklos gaunamomis pajamomis ir net nebuvo mokamas vaikams išlaikymas), t. y. Ž. L. nuo 1998 m. nedalyvavo įmonės veikloje. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, negalima sutikti su apelianto argumentu, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai nustatė, kad R. L. įmonė buvo tik atsakovo R. L. nuosavybė. Pažymėtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad teismas vertino tam tikrą įrodymą ne taip, kaip tikėjosi viena iš šalių, nėra pagrindas teigti, kad teismas vertino jį neteisingai (CPK 185 str. 1 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs CK 6.66 straipsnio tikslus bei šio instituto taikymo sąlygas. Actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu jie pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo arba turėjo žinoti. Skirtingai negu kad kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais atvejais, Pauliano ieškinio pagrindinė paskirtis yra kompensacinė, t. y. padėti kreditoriui apsiginti nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas jo mokumas siekiant, jog kreditorius prarastų galimybę atgauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu tėra tik teisinė priemonė atkurti pažeistą skolininko mokumą ir sugrąžinti į ankstesnę padėtį tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2004; 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007 ir kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nustačius faktą, kad nuo 1998 m. atsakovai kartu nebegyveno, bendro ūkio nevedė, atsiranda pagrindas atmesti skundo argumentus, susijusius su Ž. L. ir R. L. nesąžiningumu sudarant dovanojimo sutartį bei sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad R. L. įmonė 1998 m. turėjo 35 653 Lt, 1999 m. - 22 930 Lt, 2000 m. – 43 019 Lt, 2001 m. – 11 557 Lt pelno, o nuostolingai veikti pradėjo tik nuo 2002 m. Todėl, priešingai nei teigia atsakovas, darytina išvada, kad, sutuoktiniams faktiškai jau septynerius metus iki santuokos nutraukimo bei bankroto bylos iškėlimo nebegyvenant kartu, Ž. L. negalėjo žinoti apie įmonės būklės pokyčius.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai atsirado nutraukus santuoką, kadangi iš į bylą pateiktų PVM sąskaitų faktūrų akivaizdu, kad didžioji dalis (41 428,64 Lt) skolų yra susidariusi iki santuokos nutraukimo. Atkreiptinas dėmesys, kad actio Pauliana pagrindu ginčijant sutarties sąlygą dėl turto (skolų) priskyrimo kiekvieno sutuoktinio asmeninei nuosavybei, esant abiejų sutuoktinių, kaip skolininkų, atsakomybei pagal prievolę kreditoriui, yra svarbi CK 3.113 straipsnio teisės norma, pagal kurią, jeigu kreditorių, kuriems abu sutuoktiniai atsako solidariai, reikalavimams visiškai patenkinti bendro sutuoktinių turto nepakanka, tai šie reikalavimai tenkinami iš asmeninio sutuoktinių turto, todėl vien turto režimo (statuso) nustatymas sutartyje (nagrinėjamu atveju patvirtintoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu) savaime nepaneigia kreditoriaus išieškojimo teisės pagal sutuoktinių prievolę, atsiradusią iki tokios sutarties sudarymo. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčijamos Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-4067-542/2005 2005 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu patvirtintos atsakovų R. L. ir Ž. L. sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygos. Visgi pažymėtina, kad 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi patvirtintame kreditorių sąraše yra įtrauktas tik vienas kreditorius, paminėtas sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, – Šiaulių apskrities VMI, apie kurio reikalavimo atsiradimo laiką byloje duomenų nėra. Dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad UAB „Joniškio duona“ UAB „Filipopolis“, UAB „Litpresa“, UAB „Valdo prekyba“, UAB „Pieno žvaigždės“ kreditoriais tapo tik iškėlus bankroto bylą, nes aplinkybė, kad šie kreditoriai reikalavimus R. L. IĮ pareiškė tik įmonei iškėlus bankroto bylą, nepaneigia jų, kaip kreditorių, teisių R. L. IĮ atžvilgiu. Tačiau nustačius, jog ginčo butas asmenine nuosavybės teise priklausė Ž. L. , nėra pagrindo šių kreditorių reikalavimus nukreipti į ginčo butą.

Dėl tos pačios priežasties, nustačius, kad ginčo butas yra asmeninė Ž. L. nuosavybė, teisėjų kolegija sprendžia, kad netenka prasmės atsakovų M. L. ir J. L. sąžiningumo vertinimas.

Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė jais pagrįstas išvadas bei bylą iš esmės išsprendė teisingai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.