- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-04-08
- Bylos Nr.
- 2-193-40/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liudvika Tupienė
- Atsakovas
- Ž.
- Advokatai
- Kristina Pugačienė
- Kategorijos
- 75.7pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutuojančios R. Leveikos individualios įmonės administratoriaus ieškinį atsakovams Ž. L., J. L., M. L., R. L. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas – bankrutuojančios Romualdo Leveikos individualios įmonės administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Ž. L., J. L., M. L., R. L. prašydamas pripažinti negaliojančia 2005 m, gegužės 2 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią Ž. L., R. L. dovanojo lygiomis dalimis tai yra po vieną antrąją dalį buto, pažymėto plane 101, kurio bendras plotas 21,28 kv. m. su bendro naudojimo patalpomis esantį (duomenys neskelbtini), dukrai M. L. ir sūnui J. L.. Prašo taikyti restituciją ir grąžinti butą bendra Ž. L. ir Romualdo Leveikos bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Nustatyti, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), būtų naudojamas visiems atsiskaitymams su R. Leveikos individualios įmonės kreditoriais.
Ieškovo atstovas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2008 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-353-40/2008 Romuialdo Leveikos individualiai įmonei iškėlė bankroto bylą. Tas pats teismas 2008 -08-08 nutartimi patvirtino bankrutuojančios R. Leveikos individualios įmonės kreditorinius reikalavimus 48421,91 Lt sumai. Teigė, jog Ž. L. 2005 m. gegužės 2 d. būdama santuokoje su R. L., vaikams M. L. ir J. L. dovanojimo sutartimi padovanojo po ½ buto, bendro ploto 21,28 kv. m. , adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad CK 2.50 str. 4 d. numatyta, jog individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, todėl jei įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka šios įmonės turto, už jos prievoles atsako jos dalyviai savo turtu. Dėl individualios įmonės priklausymo nuosavybės teise turi būti sprendžiama vadovaujantis sutuoktinių- turto bendrumo prezumpcija (CK 3.88 str. 2 d.), būtent, kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas, kuriam naudojamas bendras šalių turtas, jų fizinis ir intelektualus darbas, o gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti. Dėl to iš individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 str.). Laiko, kad R. Leveikos individuali įmonė buvo įsteigta santuokos su Ž. L. metu, pagal CK 3.88 str. 1 d. 4 p. pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe, o atsiradusios prievolės laikytinos bendromis R. Leveikos ir Ž. L. prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 str.). Šia dovanojimo sutartimi buvo pažeistos R. Leveikos IĮ kreditorių teisės bei interesai. Teigia jog sudarydama dovanojimo sutartį, sąmoningai sumažino savo turtą, sąmoningai apribodama galimybes atsiskaityti su R. Leveikos IĮ kreditoriais, neprivalėjo sudaryti šios sutarties, dėl ko buvo įmonei iškelta bankroto byla. Nurodo, kad LR CK 6.66 str. 1 d. nustato, kad kreditoriai turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, jeigu šie sandoriai pažeidė kreditorių teises, o skolininkas apie tai žinojo arba privalėjo žinoti. Laiko, kad neatlygintinas sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu, nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 str. 2 d.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovė Ž. L. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį netenkinti. Nurodė, kad LR ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. numato, jog bankroto administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareiškia ieškinius įmonei bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Nurodo, kad ginčijamo buto dovanojimo sutartis sudaryta 2005-05-02, o bankroto byla įmonei iškelta 2008-05-08, po trijų metų. Teigė, kad 2005-08-24 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu buvo nutraukta tarp šalių sudaryta santuoka, išspręstas santuokinio turto klausimas. R. Leveikos įmonei priklausęs patikėjimo teise turtas – pastatas parduotuvė (duomenys neskelbtini) atiteko R. L., jam buvo perduoti visi įsipareigojimai prieš kreditorius. Nurodo, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu R. Leveikos IĮ nebuvo nemoki. Sandorio sudarymo metu, esant pakankamai įmonės valdomo turto, nėra būtina sandorio pripažinimui negaliojančiu sąlygos- dėl sandorio sudarymo skolininkas netapo nemokus, jo mokumas nesumažėjo. Nurodo, kad ieškovas ieškiniu prašo nustatyti, jog lėšos už ginčo butą būtų naudojamos atsiskaitymui su įmonės kreditoriais. Laiko, kad šis klausimas dėl dalies kreditorinių įsipareigojimų įvykdymo yra išspręstas įsiteisėjus Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005-08-24 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4069-542/2005 dėl santuokos nutraukimo. Patenkinus ieškovo reikalavimą šioje dalyje būtų priimti priešingi teismo sprendimai. Nurodo, kad ieškovas ieškiniu prašo pripažinti negaliojančią buto dovanojimo sutartį, taikyti restituciją - grąžinti butą atsakovei R. Leveikos bei Ž. L. bendrojon jungtinėn nuosavybėn, tačiau LR CK 3.100 str. 1 d. 4 p. numato, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia, nutraukus santuoką, todėl, atsakovės manymu, restitucija negalima.
Nurodo, kad nuo 1998 m. R. L. ir Ž. L. kartu negyveno. Atsakovė su vaikais iš Žagarės miestelio išsikėlė gyventi į Šiaulius, kur dirbo mokytoja, o vaikai lankė Šiauliuose Gytarių vidurinę mokyklą ir nuo to laiko nebepalaikė santuokinių ryšių, nevedė bendro ūkio, kiekvienas atskirai tvarkė finansinius ūkinius reikalus. Teigė, kad realiai šalių santuoka iširo 1998 m. R. L. vienas vykdė ūkinę veiklą, vienas naudojosi gaunamomis pajamomis, todėl anot atsakovės, turi atsakyti už skolas.
Nurodo, kad nutraukiant tarp šalių santuoką, teismas sprendimu nustatė, kad už visas R. Leveikos įmonės skolas ir prievoles yra atsakingas atsakovas R. L., kreditoriai tokiam teismo sprendimui neprieštaravo, sprendimo neskundė.
Laiko, kad nukreipti į buvusio sutuoktinių turtą nėra įstatyminio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovas R. L. prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad nuo 1998 metų pradėjo gyventi skyrium ir nevedė bendro ūkio, Ž. L. kartu su dukra M. ir sūnumi J. išsikėlė gyventi į Šiaulius, laiko, kad nuo jų išvykimo santuoka faktiškai iširo. Teigia, jog jis vienas vykdė savo įmonės veiklą, vienas naudojosi iš įmonės veiklos gaunamomis pajamomis, todėl ir atsakyti už įmonės veiklą turi jis vienas. Nurodo, kad Ž. L. ginčo butą įsigijo už savo asmenines lėšas 1999-08-09, todėl galėjo su šiuo turtu elgtis kaip tinkama, o jo parašas ant sutarties yra formalumas, nes notarei netiko sutartis be jo parašo. Atsakovas R. L. nurodė, kad ginčo sandoris sudarytas 2005-05-02 ir įregistruotas viešame nekilnojamojo turto registre, todėl visi kreditoriai turėjo galimybę sužinoti apie tariamai pažeidžiantį jų teises sandorį, o LR CK 6.66 str. 3 d. numatyta, kad actio Pauliana ieškiniu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris šiuo metu yra pasibaigęs ir prašo taikyti ieškinio senatį (LR CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).
Atsiliepime į ieškinį atsakovas J. L. prašo ieškinio netenkinti ir jį atmesti, nesutikimo motyvai tokie patys, kaip Ž. L., jis su seserim M. L. ir motina Ž. L. gyvena ginčo bute.
Tretysis asmuo – Šiaulių miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius prašo ieškinį atmesti, kadangi CK 3.189 str. 2 d. numato, kad pagal nepilnamečių tėvų kreditorių reikalavimus negali būti išieškoma iš nepilnamečių vaikų turo ar iš jų tėvų uzufrukto teisės.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys netenkintinas.
Iš byloje esančios 2008 m. gegužės 8 d. Šiaulių apygardos teismo nutarties (kopijos,b.l.7,1t.) matyti, kad Romualdo Leveikos individualiai įmonei iškelta bankroto byla, bankrutuojančios įmonės administratoriumi paskirtas Eugenijus Pranskėtis.
Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatyta, kad įmonės bankroto administratoriaus teisė ir pareiga yra patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius ir pareikšti ieškinius dėl sandorių priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.
Administratoriui Eugenijui Pranskėčiui suteikta teisė ginti visas kreditorių teises ir pareigas, todėl ieškinys pareikštas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau CK) 6.66 straipsnio pagrindu (Actio Pauliana). Šio straipsnio taikymui būtina sąlyga, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t.y. tuomet, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba netinkamai ją įvykdęs. Actio Pauliana tai yra teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis neprivalėjo sudaryti, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Kreditorius, reikšdamas ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Actio Pauliana ieškinio pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas negaliojančiu yra priemonė atkurti skolininko pažeistą mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę padėtį.
Ieškovas prašo pripažinti negaliojančia 2005 m. gegužės 2 dienos dovanojimo sutartį, sudarytą tarp Ž. L., M. L., Justino Leveikos, kuria Ž. L. padovanojo M. L. ir J. L. po ½ buto, unikalus Nr.2498-1004-0019-0004, indeksu IN5p, bendras plotas 21,28 kv.m, adresu Gegužių g.49-101, Šiauliuose, nuo jos sudarymo momento, taikyti restituciją, grąžinti butą Ž. L. ir Romualdo Leveikos bendrojon jungtinėn nuosavybėn.
LR CK 6.66 str. nustatytos kelios sąlygos, kurioms esant galimas Actio Pauliano ieškinys: skolininkas turi sudaryti sandorį, kurio neprivalėjo sudaryti, skolininko sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, tai reiškia, kad sudaręs šį sandorį, skolininkas tampa nemokiu arba jo turtas gerokai sumažėja, skolininkas turi būti nesąžiningas, t.y. sudarydamas sandorį jis žinojo ar turėjo žinoti, kad pažeidžia kreditoriaus teises.
Pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta įmonės, įsteigtos santuokos metu, bendrosios nuosavybės teisinio statuso prezumpcija. Iš byloje esančių dokumentų, matyti, kad R. Leveikos individuali įmonė įsteigta šalių santuokos metu, 1998 m. balandžio 30 d. Iš prijungtos prie šios bylos civ. bylos Nr.2-4067-542/05, kurioje yra santuokos liudijimas, matyti, kad šalys susituokė 1988-11-19. Iš dovanojimo sutarties, sudarytos 2005 m. gegužės 2 d. matyti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė Ž. L. ir R. L., kuris buvo įgytas 1999-08-09 pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr.VPI-1213.
Pagal CK 3.89 str. 2 dalį, asmuo neigiantis sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, privalo įrodyti, kad ginčo turtas nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Iš prijungtos prie šios bylos civ.bylos Nr.2-4067-542/05, išnagrinėtos Šiaulių miesto apylinkės teisme, matyti, kad teismas 2005 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu nutraukė santuoką tarp Romualdo Leveikos ir Ž. L., padalino turtą: santuokoje įgytą pastatą – parduotuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priteisė R. L., nepriteisiant Ž. L. kompensacijos bei sutinkant kreditoriams skolas ir įpareigojimus įpareigojo prisiimti R. L.. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, jo niekas neapskundė, neprašė atnaujinti proceso. Po šio teismo sprendimo visi įsipareigojimai prieš kreditorius atiteko R. L.. Nuo to laiko, kuomet įsigaliojo 2005-08-24 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimas, atsakovas R. L. tapo atsakingu už skolas kreditoriams, kadangi pagal teismo sprendimą buvo prisiimtos kreditorių skolos, o santuokoje įgytas pastatas-parduotuvė – R. Leveikos individuali įmonė atiteko vienam R. L.. Tokiu būdu Ž. L. įrodė, kad nuo minėto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ji neatsako už R. Leveikos IĮ skolas kreditoriams. Tame pačiame teismo sprendime konstatuota, jog šalys (Ž. L. ir R. L.) nepalaiko šeimyninių santykių septynis metus, kas nepaneigia šalių tvirtinimo, jog nuo1998 metų šalys kartu negyveno, nevedė bendro ūkio, Ž. L. nesinaudojo iš R. Leveikos IĮ veiklos gaunamomis pajamomis ir net nebuvo mokamas vaikams išlaikymas. Teismas nustatė, kad nuo 2005-05-24 R. Leveikos IĮ verslu vertėsi išimtinai vienas R. L.. LR CK 3.88 str. 2 dalyje nustatyta prezumpcija yra paneigta minėtu teismo sprendimu, kuriuo buvo padalintas turtas. Turto padalijimo faktas buvo įregistruotas vedybų sutarčių registre.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įrodinėjant, jog individuali vieno sutuoktinio įmonė nėra bendra jungtinė nuosavybė, įrodinėjimo ribos yra platesnės, nes pagal CK 3.88 str. 1 dalies 4 punktą individuali įmonė nelaikoma bendru turtu ne tik tada, kai įrodoma, kad tai vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, bet ir tada, kai įrodoma, jog įmonėje verslu vertėsi tik vienas, o ne abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų sk.2005-09-07 nutartis civ.b.Nr.3K-3-383/05).
Iš pranešimo apie turto padalijimo fakto įregistravimą vedybų sutarčių registre (civ.b.Nr.2-4067-542/05,b.l.26) matyti, kad R. L. atiteko turtas – parduotuvė ir skolos bei įsipareigojimai kreditoriams: UAB „Belvedere prekyba“, UAB „Lietuvos draudimas“, Šiaulių AVMI, VSDFV Joniškio skyrius, UAB „Mažeikių mėsinė“, UAB „Vikebas“, UAB „Vaivorykštė“, UAB „Šiaulių tara“, A. V. firma „Alvas“, UAB „Naujoji tvarka“. Iš Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi patvirtintų R.Leveikos IĮ kreditorių finansinių reikalavimų matyti, kad tarpe patvirtintų finansinių reikalavimų Vedybų sutarčių registre įregistruotų kreditorių nėra, vadinasi su jais buvo atsiskaityta ir naujieji kreditoriai pareiškė finansinius reikalavimus jau po turto padalijimo arba jie nereiškė savo finansinių reikalavimų anksčiau, neapskundė 2005-08-24 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimo. Iš pateiktų prie bylos PVM sąskaitų-faktūrų (b.l.30-89,1t.) matyti, kad įsiskolinimas 2044,33 Lt sumai susidaręs per 2002 m. liepos – 2002 m. rugsėjo mėn. laikotarpį, tačiau UAB „Joniškio duona“ nuo to laiko iki 2008-05-08 nesikreipė į teismą dėl skolų priteisimo, neskundė 2005-08-24 teismo sprendimo dėl kreditoriaus neįtraukimo šalimi. Tas pats pasakytina ir apie kitus kreditorius – UAB „Filipopolis“ (b.l. 90,1t.), UAB „Litpresa“ (b.l.91,1t.), UAB „Valdo prekyba“ (b.l.92-94,1t.), UAB „Pieno žvaigždė“ (b.l.104-266). Visi paminėti kreditoriai atsirado po 2008-05-08, t.y. po bankroto bylos iškėlimo. Per 6-7 metų laikotarpį kreditoriai ieškinių nereiškė, neapskundė 2005-08-24 teismo sprendimo.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu R.Leveikos įmonė – pastatas (duomenys neskelbtini), atiteko R. L., todėl ir skoliniai įsipareigojimai priklauso R.Leveikos individualiai įmonei bei jos savininkui R. L..
Iš pateiktų įrodymų bei prijungtos prie šios bylos apžiūrai civ.bylos Nr.B2-102-40/09 (bankroto iškėlimo) matyti, kad sandorio sudarymo metu R.Leveikos IĮ buvo moki, bankroto byla buvo iškelta tik po 3 metų – 2008-05-08. Iš pateikto kreditorių sąrašo 2005-05-02 dienai, matyti, kad dalis kreditorių pareiškė finansinius reikalavimus bankroto byloje, o su kitais buvo atsiskaityta arba jie nereiškė finansinių reikalavimų.
Teismas, išnagrinėjęs bylą ir ištyręs visas bylos aplinkybes, išklausęs šalių aiškinimų, daro išvadą, jog sandorio sudarymo metu 2005-05-02 R. L. turėjo teisę sudaryti dovanojimo sandorį, kadangi sandorio sudarymo metu įmonė buvo moki, tuo metu nebuvo pažeistos kreditorių teisės ir interesai, įmonė dėl šio sandorio sudarymo netapo nemoki arba įmonės turtas gerokai sumažėjo. Butas, kuris buvo dovanotas, buvo Ž. L. vardu, ji padovanojo butą savo vaikams, tuo metu nepilnamečiams: M. ir J. Iki to laiko su atsakovu R. L. negyveno, nevedė bendro ūkio ir šis vieno kambario butas buvo reikalingas nepilnamečiams vaikams – kaip vienintelė gyvenamoji vieta. 2005-05-24 nutraukus santuoką ir padalinus turtą, kuomet visi kreditorių finansiniai reikalavimai atiteko R.Leveikos IĮ bei R. L., buvusi sutuoktinė Ž. L. neprivalo atsakyti už įmonės skolas. Dovanojimo sandorio šalys: atsakovė M. L. ir J. L. sandorio sudarymo metu buvo nepilnamečiai, jie laikytini sąžiningais įgijėjais.
Teismas laiko, kad LR CK 6.66 straipsnio pagrindu laikyti 2005 m. gegužės 2 d. sudarytą sutartį negaliojančia, nėra įstatyminio pagrindo ir ieškovo pareikštą ieškinį netenkina.
Nepripažinus 2005-05-02 dovanojimo sutarties negaliojančia, netenkintinas prašymas taikyti restituciją (CK 6.145 str.). Dėl tų pačių priežasčių netenkintinas ieškovo prašymas, jog butas 21,28 kv.m., Gegužių g.49-101, Šiaulių m. būtų perduotas Ž. L. ir Romualdo Leveikos nuosavybėn ir kad butas būtų naudojamas atsiskaitymui su R.Leveikos IĮ kreditoriais.
Netenkintinas atsakovo R. Leveikos prašymas taikyti ieškinio senatį, nes R. Leveikos IĮ pareiškė ieškinį nepraleidusi termino ieškiniui pareikšti.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Bankrutuojančios Romualdo Leveikos individualios įmonės ieškinį netenkinti.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.