Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-10 · Administracinė byla Nr. eI-3351-402/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-10-10Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-03-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-10
Bylos Nr.
eI-3351-402/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01010-2016-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Asta Urbonienė, Gintaras Čekanauskas, Natalja Zelionkienė
Atsakovas
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento, Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Pareiškėjas
V. V.
Kategorijos
  • 13.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eI-3351-402/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01010-2016-5Procesinio sprendimo kategorija: 13.5.;13.6.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 10 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Zelionkienės (kolegijos pranešėjas ir pirmininkas), Astos Urbonienės ir Gintaro Čekanausko, sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui A. G. , atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovei A. K. , trečiųjų suinteresuotų asmenų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento atstovei J. S. , Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovui M. B. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui, Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir termino pratęsimo ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. RE89 – (15.51) dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo; 2) pratęsti terminą trims mėnesiams, skaičiuojant nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 2015 m. spalio 23 d. privalomajam nurodymui pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-20-151023-00050 įvykdyti.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2015 m. spalio 23 d. pareiškėjui V. V. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-151023-00048 dėl pirties pastato statybos darbų. Tai pat tą pačią dieną surašė ir privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius, kuriuo nurodė pareiškėjui ne vėliau kaip iki 2016-04-23 savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytą pirties pastatą. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas pratęsti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminą. Atsakovas 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. RE89 – (15.51) atsisakė pratęsti terminą.

Pareiškėjas yra parengęs visą būtiną dokumentaciją pirties pastato įteisinimui, liko gauti Kauno miesto savivaldybės sutikimą. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl sutikimo gavimo. Tačiau Kauno miesto savivaldybės administracija nurodė, jog sutinkamai su Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012-12-20 sprendimu Nr. T-739 Dėl laikinų nesudėtingų prekybos (paslaugų tiekimo) statinių (įrenginių) Kauno miesto viešosiose vietose projektavimo ir statybos (įrengimo) tvarkos aprašo 21 p. „Iki įsigalios Kioskų, paviljonų ir prekybai pritaikytų automobilių ar priekabų išdėstymo Kauno miesto savivaldybės teritorijoje specialiojo plano sprendiniai vietos laikiniems nesudėtingiems statiniams (kioskams, paviljonams) viešose vietose neskiriamos“.

Taigi pareiškėjas negali gauti sutikimo, kol neįsigalios Kioskų, paviljonų ir prekybai pritaikytų automobilių ar priekabų išdėstymo Kauno miesto savivaldybės teritorijoje specialiojo plano sprendiniai. Pažymėjo, kad atitinkamo specialiojo plano sprendinių įsigaliojimas yra susijęs su procedūromis, kurių trukmei pareiškėjas negali daryti įtakos, todėl pareiškėjas mano, jog egzistavo ir egzistuoja įstatyme nustatyto priežastys dėl kurių pratęstinas terminas privalomajam nurodymui pašalinti savavališkos statybos padariniams įvykdyti. Mano, jog atsakovas esant minėtai svarbiai priežasčiai nesutikdamas ir nepratęsdamas atitinkamo termino netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl ko skundžiamas sprendimas yra naikintinas ir pratęstinas pareiškėjui terminas.

Atsiliepimas

Atsakovo - Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovė teismo posėdžio metu visiškai palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir pareiškėjo skundą prašė atmesti. Inspekcijos Kauno skyrius 2015-05-22 gavo Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2015-05-19 raštą Nr. 70-2-1285 „Dėl statinių Panemunės paplūdimyje“ dėl galimai savavališkai pastatytų statinių Panemunės paplūdimyje šalia A. S. al. , Kaune. 2015-05-19 rašto pagrindu, Inspekcija pradėjo statybos patikrinimą. Patikrinimo metu užfiksuota, jog Panemunės paplūdimyje šalia (duomenys neskelbtini), pastatytas statinys – pirtis, kurios ilgis yra apie 9,20 m, plotis – apie 6,40 m, aukštis aukščiausioje vietoje – apie 4,20 m, aukštis žemiausioje vietoje – apie 3 m . Inspekcija 2015-07-23 raštu Nr. (15.2)-2D-10826 „Dėl tarnybinės pagalbos suteikimo“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą (toliau – KRAAD) su prašymu informuoti, ar pirties pastatas (ar jo dalis) patenka į Nemuno upės apsaugos zoną ir pakrantės apsaugos juostą. KRAAD 2015-08-11 raštu Nr. (KM)-D2-1519 „Dėl tarnybinės pagalbos suteikimo“ informavo, jog 2015-07-27 atlikto patikrinimo metu KRAAD Kauno miesto agentūros valstybinės kontrolės pareigūnas nustatė, kad pirties pastatas patenka į Nemuno upės apsaugos zoną ir pakrančių apsaugos juostą. Inspekcijos Kauno skyrius 2015-10-19 atliko statybos patikrinimą vietoje ir 2015-10-21 surašė statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktą (kontrolinį klausimyną) Nr. SPA-2147-(15.2), kuriuo nustatyta, jog nesuformuotoje valstybinėje žemėje, šalia žemės sklypo, esančio A. S. al. , Kaune, pastatytas II grupės nesudėtingas statinys (pirties pastatas), kurio ilgis – apie 9,20 m, plotis – apie 6,40 m, aukštis aukščiausioje vietoje – apie 4,20 m, žemiausioje vietoje – apie 3 m (statinio kampų koordinatės: 1. x=6082109.37, y=497797.75; 2. x=6082099.45, y=497795.55; 3. x=6082112.57, y=497789.72, 4. x=6082101, y=497788.7), bei kad, remiantis KRAAD 2015-08-11 raštu, pirties pastatas patenka į Nemuno upės apsaugos zoną ir pakrančių apsaugos juostą. Pareiškėjas statybą leidžiančio dokumento Inspekcijos Kauno skyriaus pareigūnams nepateikė.

Tiek savavališkos statybos nustatymo metu galiojusi, tiek šiuo metu galiojanti Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis numato, kad statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento yra laikoma savavališka statyba.

Pareiškėjui 2015-10-23 buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-151023-00048 ir privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-20-151023-00050, kuriuo pareikalauta iš pareiškėjo ne vėliau kaip iki 2016-04-23 savo lėšomis nugriauti pirties pastatą ir sutvarkyti statybvietę. Inspekcijos Kauno skyrius 2016-04-21 gavo pareiškėjo tos pačios dienos prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, grindžiamą tuo, jog pareiškėjas laimėjo Kauno miesto savivaldybės tarybos Savivaldybės turto nuomos konkurso komisijos 2016-03-07 organizuotą 140,9 kv. m pastato – prekybos paviljono A. S. al., Kaune, nuomos konkursą, tačiau dėl konkursą organizuojant padarytų Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo nuostatų pažeidimo ir pradėto Lygių galimybių kontrolieriaus tyrimo nuomos sutarties pasirašymo administracinės procedūros buvo sustabdytos. Inspekcijos Kauno skyrius atsisakė pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

Pažymėjo, jog nesuformuota valstybinė žemė, kurioje pastatytas pirties pastatas, nuosavybės teise pareiškėjui nepriklauso ir nėra jo valdoma ar naudojama kitais įstatymų nustatytais pagrindais, todėl pareiškėjas neturi Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytos statytojo teisės. Prie pareiškėjo 2016-04-21 prašymo pridėti dokumentai rodo, jog pareiškėjo atstovaujama (duomenys neskelbtini)“ laimėjo pastato – prekybos paviljono, esančio suformuotame žemės sklype A. S. al. , Kaune, o ne nesuformuotoje valstybinėje žemėje šalia A. S. al. , Kaune, nuomos konkursą. Remiantis KRAAD 2015-08-11 raštu pateikta informacija, pirties pastatas patenka į Nemuno upės apsaugos zoną ir pakrančių apsaugos zoną. Vadovaujantis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punktu, pakrantės apsaugos juostose draudžiama statyti statinius, išskyrus Saugomų teritorijų įstatyme nustatytus statinius. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi nustatyta, jog pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti „tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas <...>“. Taigi, sutinkamai su minėtų teisės aktų nuostatomis, pirties pastato statyba nesuformuotoje valstybinėje žemėje, kuri patenka į Nemuno upės pakrantės apsaugos juostą, už pietinės žemės sklypo A. S. al. , Kaune, ribos, ir kuri nuosavybės teise nepriklauso statytojui ir nėra jo valdoma ar naudojama kitais įstatymų nustatytais pagrindais, yra iš esmės negalima.

Pažymėjo, jog Inspekcijos privalomuoju nurodymu nustatytas terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti baigėsi 2016-04-23, o pareiškėjo skundas, kuriuo prašoma pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą trims mėnesiams, teismui pateiktas 2016-06-09, t.y. jau po nustatyto termino pabaigos. Pasibaigusio termino pratęsimas yra negalimas, o Priežiūros įstatymo nuostatos nenumato tokio termino atnaujinimo galimybės. Tai, kad privalomojo nurodymo (iki 2013-12-31 vadinto reikalavimu) pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminui pasibaigus pastarojo pratęsti nebėra galimybės, patvirtinta ir kitose išnagrinėtose tapataus pobūdžio administracinėse bylose. Taigi, pareiškėjo skundas, kuriuo prašoma pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą trims mėnesiams, teismui pateiktas pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, todėl pareiškėjo prašymas pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą negali būti patenkintas.

Atsiliepimas

Trečiojo suinteresuotos asmens - Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento atstovas teismo posėdžio metu visiškai palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, su pareiškėjo skundu nesutiko ir nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsniu, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama: statyti pastatus potvynių užliejamose teritorijose (išskyrus jose esančias sodybas) bei vandens telkinių šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 10 laipsnių ir kt.; o pakrantės apsaugos juostoje draudžiama: tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo ir kt. Pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose - paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose - su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius. Taip pat, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 126.1. punkte nurodyta, kad pakrantės apsaugos juostose draudžiama statyti statinius, išskyrus Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme nustatytus atvejus.

2015 m. liepos 27 d. buvo atliktas patikrinimas prie neteisėtai pastatytų statinių prie A. S. ai. , Kaune, kurio metu Departamento Kauno miesto agentūros vyriausioji specialistė, vyresnioji valstybinė aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnė V. L. nustatė, kad savavališkos statybos statinys - pirties pastatas patenka į Nemuno upės apsaugos zoną ir pakrančių apsaugos juostą. Tokiu būdu yra pažeidžiami aplinkos apsaugą reglamentuojantys teisės aktai.

Atsiliepimas

Trečiojo suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovas teismo posėdžio metu visiškai palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, su skundu nesutiko ir paaiškino, jog Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo sąlygos, taip pat sąlygos savavališkai statybai įteisinti reglamentuotos Lietuvos Respublikos (toliau - LR) teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3, 4 dalimis. Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Inspekcija, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, o dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

Šalies argumentai

Šiuo atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl Inspekcijos jau priimto sprendimo, todėl skunde, skųsdamas Inspekcijos sprendimą, gali remtis tais pačiais ar su jais susijusiais motyvais, kuriuos jis pats ir nurodė prašyme pratęsti terminą, o Inspekcijos Kauno skyrius būtent pareiškėjo prašyme nurodytus motyvus ir nagrinėjo. Pareiškėjas savo skundą dėl Inspekcijos priimto sprendimo naikinimo motyvuoja absoliučiai kitais motyvais, kurių net pats nebuvo nurodęs prašyme pratęsti privalomojo nurodymo terminą. Akivaizdu, kad Inspekcijos Kauno skyrius objektyviai net ir negalėjo nagrinėti paties pareiškėjo prašyme nenurodytų aplinkybių bei priimti atitinkamą sprendimą. Tuo tarpu pareiškėjas tiek skųsdamas Inspekcijos Kauno skyriaus 2016-04-26 sprendimą Nr. RE89- (15.51), tiek teismo prašydamas pratęsti privalomo nurodymo terminą, nurodo tik vieną ir tą patį motyvą - jog tuo metu, kada Inspekcijos Kauno skyrius skundžiamu sprendimu atsisakė pratęsti terminą privalomajam nurodymui pašalinti savavališkos statybos padarinius, dar nebuvo ir iki šiol nėra priimtas sprendimas dėl „Kioskų, paviljonų ir prekybai pritaikytų automobilių ir/ar priekabų išdėstymo Kauno miesto savivaldybės teritorijoje specialaus plano “ patvirtinimo, kuris aktualus sprendžiant klausimą tik dėl pareiškėjo prašymo teismui pratęsti terminą privalomajam nurodymui pašalinti savavališkos statybos padarinius, bet visiškai neaktualus sprendžiant klausimą dėl Inspekcijos Kauno skyriaus priimto sprendimo teisėtumo. Darytina išvada, jog pareiškėjas skunde teismui nenurodė motyvų ir argumentų, prašydamas teismo panaikinti Inspekcijos Kauno skyriaus priimtą sprendimą, o prašymui esant nemotyvuotam arba grindžiamam visiškai neaktualiais argumentais, nėra pagrindo tenkinti šio pareiškėjo prašymo bei naikinti skundžiamą Inspekcijos Kauno skyriaus sprendimą.

Pažymėjo, jog Kauno miesto savivaldybės (toliau - Savivaldybė) tarybos 2016-02-02 sprendimu Nr. T-20 buvo nuspręsta konkurso būdu išnuomoti Savivaldybei nuosavybės teise priklausantį pastatą - prekybos paviljoną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei perleisti naudoti ir prižiūrėti paplūdimio statinius ir kitus įrenginius, kurie patenka į teritoriją teritorijoje šalia (duomenys neskelbtini). Naujai organizuotą Savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato - prekybos paviljono (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuomos bei paplūdimio statinių ir kitų įrenginių, kurie patenka į teritoriją šalia (duomenys neskelbtini), naudojimo bei priežiūros konkursą laimėjo nuomininkas (duomenys neskelbtini), su kuriuo ir buvo pasirašyta 2016-06-08 nuomos sutartis Nr. SR-0520. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai susiejo prašymą Inspekcijai pratęsti terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti, su laimėtu konkursu. Minėto konkurso laimėtojas yra visiškai kitas asmuo, o ne pareiškėjas, antra - vien tik dalyvavimas konkurse dėl statinio nuomos, kuris visiškai nesusijęs su savavališku ginčo statiniu, pareiškėjo neatleidžia nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, kurių statytojas privalo laikytis tiek statant statinius, tiek šalinant savavališkos statybos padarinius.

Pareiškėjas nei nuomos, nei kitais pagrindais nevaldė ir nevaldo nei valstybinės nesuformuotos žemės, nei Savivaldybei priklausančio turto, esančio prie (duomenys neskelbtini), o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų gavęs ne tik valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, bet ir kitų institucijų pritarimus dėl leidimo statyti statinius valstybinėje žemėje, todėl jis negali būti laikomas statytoju teisės aktuose nustatyta tvarka.

Ginčo vietoje imperatyvios teisės normos neleidžia ir nesuteikia galimybės pareiškėjui įteisinti ginčo statinį. Visiškai sutinka su atsakove, kad pagal Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsniu, taip pat Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXIX skyriumi - apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma apsaugos juosta, kurioje draudžiama tverti tvoras, statyti statinius. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, jog asmenys, kuriems pateikti šio straipsnio 2 dalyje išvardyti privalomieji nurodymai, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti statinio projektą ir, sumokėję Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra salima <...> pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomu teritorijų apsaugos teisės aktu reikalavimams.

Pareiškėjas skunde nenurodo LR administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nurodytų administracinio akto panaikinimo pagrindų. Teigia, kad Inspekcijos Kauno skyriaus 2016-04-26 sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, priimtas kompetentingo administravimo subjekto, nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, nurodant apskundimo tvarką, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti sprendimą. Pareiškėjo reikalavimas pratęsti privalomojo nurodymo terminą yra nemotyvuotas ir nepagrįstas būtent tomis aplinkybėmis, kurioms įvykus pareiškėjui atsirastų galimybė įteisinti savavališkai pastatytą pirtį. Jei teismas tenkintų pareiškėjo prašymą pratęsti privalomojo nurodymo terminą, kai imperatyvūs teisės aktų reikalavimai pareiškėjui net nenumato galimybės įteisinti ginčo statinio, tokiu teismo sprendimu būtų tik nukeliamas privalomojo nurodymo įvykdymo terminas, t. y. vilkinama nugriauti ginčo savavališką statinį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su skundu nesutinka ir atsiliepime nurodo, jog Statybos inspekcija 2015 m. spalio 23 d. privalomuoju nurodymu Nr. PRN-20-151023- 00050, nurodė V. V. ne vėliau kaip iki 2016 m. balandžio 23 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašytas 2015 m. spalio 23 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-151023-00048, padarinius, t. y. nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę.

Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kas gali būti statytoju. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį statytojo teisė įgyvendinama, kai: statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; statytojas turi nustatyta tvarka parengtą ir suderintą statinio projektą; arba nustatyta tvarka gautą leidimą statyti.

Pažymėjo, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybinės žemės patikėtinis, o savavališkas statinys - pirties pastatas yra nesuformuotoje valstybinėje žemėje. Pareiškėjas nėra šios žemės savininkas ir jos nevaldo kitais įstatymų nustatytais pagrindais, todėl V. V. neturi Statybos įstatymo 3 str. 2 d. nustatytos statytojo teisės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nesant teisės aktuose nustatytos prašomo termino atnaujinimo galimybės jo pratęsimas negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d., nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-454/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012). Mano, kad atsakovė pagrįstai nurodo, kad pasibaigusio termino pratęsimas yra negalimas, o pareiškėjo skundas teismui pateiktas po termino pašalinti savavališkos statybos padarinius pabaigos.

Taip pat mano, kad nėra ABTĮ 91 str. nurodytų administracinio akto panaikinimo pagrindų, Statybos inspekcijos 2016 m. balandžio 26 d. sprendimui Nr. RE89-(15.51) panaikinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas prašo: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. RE89 – (15.51) dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo; 2) pratęsti terminą trims mėnesiams, skaičiuojant nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 2015 m. spalio 23 d. privalomajam nurodymui pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-20-151023-00050 įvykdyti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas 2015-05-22 gavo Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2015-05-19 raštą Nr. 70-2-1285 „Dėl statinių Panemunės paplūdimyje“ dėl savavališkai pastatytų statinių Panemunės paplūdimyje šalia A. S. al. , Kaune.

2015-05-19 rašto pagrindu, atsakovas pradėjo statybos patikrinimą. Patikrinimo metu nustatyta, jog Panemunės paplūdimyje šalia (duomenys neskelbtini), pastatytas statinys – pirtis, kurios ilgis yra apie 9,20 m, plotis – apie 6,40 m, aukštis aukščiausioje vietoje – apie 4,20 m, aukštis žemiausioje vietoje – apie 3 m (2015-07-20 faktinių duomenų patikrinimo aktas Nr. FAK-825-(15.31).

Atsakovas 2015-07-23 raštu Nr. (15.2)-2D-10826 „Dėl tarnybinės pagalbos suteikimo“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą su prašymu informuoti, ar pirties pastatas (ar jo dalis) patenka į Nemuno upės apsaugos zoną ir pakrantės apsaugos juostą.

KRAAD 2015-08-11 raštu Nr. (KM)-D2-1519 „Dėl tarnybinės pagalbos suteikimo“ informavo, jog 2015-07-27 atlikto patikrinimo metu KRAAD Kauno miesto agentūros valstybinės kontrolės pareigūnas nustatė, kad pirties pastatas patenka į Nemuno upės apsaugos zoną ir pakrančių apsaugos juostą, bei nurodė, jog Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnyje, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 1992-05-12 nutarimu Nr. 343, XXIX skyriuje „Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos“ nustatyta, kad apsaugos zonos dalyje prie vandens telkinio nustatoma apsaugos juosta, kurioje draudžiama tverti tvoras, statyti statinius. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001-11-07 įsakymu Nr. 540, II skyriuje „Apsaugos juostų nustatymas“ 5.1.3 punkte nustatyta, kad kai pakrantės žemės paviršiaus vidutinis nuolydžio/polinkio kampas 10? ir didesnis, – nustatoma apsaugos juosta 25 m.

Inspekcijos Kauno skyriaus pareigūnas, dalyvaujant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui, 2015-08-26 atliko faktinių duomenų patikrinimą ir surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-955-(15.31), kuriuo nustatytos pirties pastato kampų koordinatės.

Atsakovas 2015-10-19 atliko statybos patikrinimą vietoje ir 2015-10-21 surašė statybos patikrinimo aktą Nr. SPA-2147-(15.2) kuriuo nustatyta, jog nesuformuotoje valstybinėje žemėje, šalia žemės sklypo, esančio A. S. al. , Kaune, pastatytas II grupės nesudėtingas statinys (pirties pastatas), kurio ilgis – apie 9,20 m, plotis – apie 6,40 m, aukštis aukščiausioje vietoje – apie 4,20 m, žemiausioje vietoje – apie 3 m (statinio kampų koordinatės: 1. x=6082109.37, y=497797.75; 2. x=6082099.45, y=497795.55; 3. x=6082112.57, y=497789.72, 4. x=6082101, y=497788.7), bei, kad remiantis KRAAD 2015-08-11 raštu, pirties pastatas patenka į Nemuno upės apsaugos zoną ir pakrančių apsaugos juostą. Pareiškėjas statybą leidžiančio dokumento Inspekcijos Kauno skyriaus pareigūnams nepateikė.

2015-10-23 buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-151023-00048 ir privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-20-151023-00050, kuriuo pareikalauta iš pareiškėjo ne vėliau kaip iki 2016-04-23 savo lėšomis nugriauti pirties pastatą ir sutvarkyti statybvietę. Savavališkos statybos aktas ir privalomasis nurodymas pareiškėjui išsiųsti registruotu paštu 2015-11-17 raštu Nr. (15.51)-2D-17751, kuris pareiškėjui įteiktas 2015-11-24. Savavališkos statybos akto ir privalomojo nurodymo pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka neskundė.

2016-04-21 atsakovas gavo pareiškėjo prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, grindžiamą tuo, jog pareiškėjas laimėjo Kauno miesto savivaldybės tarybos Savivaldybės turto nuomos konkurso komisijos 2016-03-07 organizuotą 140,9 kv. m pastato – prekybos paviljono A. S. al. , Kaune, nuomos konkursą, tačiau dėl konkursą organizuojant padarytų Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo nuostatų pažeidimo ir pradėto Lygių galimybių kontrolieriaus tyrimo nuomos sutarties pasirašymo administracinės procedūros buvo sustabdytos.

Inspekcijos Kauno skyrius 2016-04-26 sprendimu Nr. RE-89-(15.51) atsisakė pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

Dėl 2016-04-26 sprendimo Nr. RE-89-(15.51) panaikinimo.

Pareiškėjas, neginčydamas paties savavališkos statybos fakto ir sutikdamas, kad statinio statyba / rekonstravimas atliktas be statybą leidžiančių dokumentų, nagrinėjamoje byloje siekia, kad būtų pratęstas reikalavimo pašalinti šios savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminas.

Pareiškėjas skunde nenurodo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalyje (ABTĮ naujos redakcijos 91 str.) nurodytų administracinio akto panaikinimo pagrindų. Atsakovo 2016-04-26 sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, priimtas kompetentingo administravimo subjekto, nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, nurodant apskundimo tvarką, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti sprendimą.

Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo sąlygos, taip pat sąlygos savavališkai statybai įteisinti reglamentuotos Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3, 4 dalimis. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Inspekcija, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, o dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos.

Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, jog asmenys, „kuriems pateikti šio straipsnio 2 dalyje išvardyti privalomieji nurodymai, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti statinio projektą ir, sumokėję Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima <...> pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams“.

Konstitucinis Teismas 2011-01-31 nutarime pažymėjo, kad sprendimas įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, nesant galimybės įteisinti neteisėtų statybų, vienintelis teisėtas galimas neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdas yra įpareigojimas statinius nugriauti (žr., pvz., LAT 2012-02-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2012, 2013-06-28 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2013, 2013-09-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2013 ir kt.).

Statybos įstatymo 23 dalies 2 punktu reglamentuota, kad šiame straipsnyje nurodytos statybą leidžiančio dokumento, išskyrus nurodytąjį šio straipsnio 1 dalies 5 punkte, išdavimo procedūros neatliekamos ir statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas, jeigu prašantis išduoti statybą leidžiantį dokumentą asmuo neturi teisės būti statytoju pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų reikalavimus. Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai: statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teisėkūros subjektas Statybos įstatymo 3 straipsnio 1-2 dalyse įvardijo esmines sąlygas, lemiančias teisę būti statytoju Lietuvos Respublikoje. Tai teisiniai, o kartu ir faktiniai pagrindai, nuo kurių buvimo prasideda statybos procesas. Vienos iš šių aplinkybių nebuvimas arba daugiau nei vienos iš jų nebuvimas eliminuoja teisę būti statytoju ir užkerta kelią statybos procesui (žr. LVAT 2013-07-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1474/2013, 2014-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1153/2014).

Nesuformuota valstybinė žemė, kurioje pastatytas pirties pastatas, nuosavybės teise pareiškėjui nepriklauso ir nėra jo valdoma ar naudojama kitais įstatymų nustatytais pagrindais, todėl pareiškėjas neturi Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytos statytojo teisės. Prie pareiškėjo 2016-04-21 prašymo pridėti dokumentai rodo, jog pareiškėjo atstovaujama (duomenys neskelbtini) laimėjo pastato – prekybos paviljono, esančio suformuotame žemės sklype (duomenys neskelbtini), o ne nesuformuotoje valstybinėje žemėje šalia (duomenys neskelbtini), nuomos konkursą. Sutinkamai su KRAAD 2015-08-11 raštu pateikta informacija, pirties pastatas patenka į Nemuno upės apsaugos zoną ir pakrančių apsaugos zoną. Vadovaujantis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punktu, pakrantės apsaugos juostose draudžiama statyti statinius, išskyrus Saugomų teritorijų įstatyme nustatytus statinius. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi nustatyta, jog pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti „tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas <...>“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-04-04 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-525-645-13 pažymėjo, jog „galimybę parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, Statybos įstatymas numato. Tačiau tokia galimybė nėra besąlyginė ir įstatymas numato visą eilę sąlygų, kurioms esant būtų galimas statybą leidžiančio dokumento išdavimas“. Taigi, sutinkamai su išanalizuotomis teisės aktų nuostatomis, pirties pastato statyba nesuformuotoje valstybinėje žemėje, kuri patenka į Nemuno upės pakrantės apsaugos juostą, už pietinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribos, ir kuri nuosavybės teise nepriklauso statytojui ir nėra jo valdoma ar naudojama kitais įstatymų nustatytais pagrindais, yra iš esmės negalima, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nėra įstatyminio pagrindo.

Dėl termino pratęsimo.

Termino pratęsimo klausimu yra aiškiai susiformavusi teismų praktika, kurioje išaiškinta, jog „įstatymų leidėjas suteikė teismui, sprendžiančiam klausimus dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, diskrecijos teisę, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas sąlygas, suteikti galimybę savavališką statybą atlikusiam statytojui ją įteisinti, tačiau tik tais atvejais, kai statytojas turi objektyvią galimybę gauti statybą leidžiančius dokumentus.“ (Vilniaus apygardos teismo 2012-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2235-345/2012).

Atsakovo privalomuoju nurodymu nustatytas terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti baigėsi 2016-04-23, o pareiškėjo skundas, kuriuo prašoma pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą trims mėnesiams, teismui pateiktas 2016-06-09, t.y. jau po nustatyto termino pabaigos. Pasibaigusio termino pratęsimas yra negalimas, o Priežiūros įstatymo nuostatos nenumato tokio termino atnaujinimo galimybės. Tą yra konstatavęs ir LVAT 2012-12-20 nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012, kuria išaiškino, jog „remiantis lingvistiniu Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies aiškinimu bei atsižvelgiant į šios nuostatos bei Reglamento 37 punkto tikslą, pažymėtina, jog minėtos teisės aktų normos skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą. Todėl darytina išvada, jog šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o tuo tarpu, kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus Reikalavime nustatytam terminui prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (LVAT 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012).“

Tai, kad privalomojo nurodymo (iki 2013-12-31 vadinto reikalavimu) pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminui pasibaigus pastarojo pratęsti nebėra galimybės, patvirtinta ir kitose išnagrinėtose tapataus pobūdžio administracinėse bylose (pvz., LVAT 2014-12-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2014-11-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1725/2014; 2014-10-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A624-1532/2014; 2014-02-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-678/2014; 2014-02-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-377/2014; 2013-12-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013; 2016-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1067-662/2016). Nors nuo 2014-01-01 Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalis buvo pakeista, Statybos įstatymo 28 straipsnyje nurodant, jog savavališkos statybos padariniai šalinami Priežiūros įstatymo nustatyta tvarka, tačiau šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, visiškai identiška minėtai Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatai.

Darytina išvada, jog pareiškėjo skundas, kuriuo prašoma pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą trims mėnesiams, teismui pateiktas pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, todėl pareiškėjo prašymas pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą atmestinas.

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir esant nurodytam teisinių santykių teisiniam reglamentavimui pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendė:

Pareiškėjo V. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Natalja ZelionkienėAsta UrbonienėGintaras Čekanauskas