Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Evaldo Burzdiko (pranešėjas), Virginijos Gudynienės ir Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės (apeliantės) J. A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. A. B. ieškinį atsakovui Ž. B., bei atsakovo Ž. B. priešieškinį ieškovei J. A. B., dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalijimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo dydžio pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo esmė

Santuoką, sudarytą 2008-11-21Kauno miesto CMB (akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) tarp J. A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir Ž. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) nutraukė dėl santuokos nutraukimo kaltu pripažįstant abu sutuoktinius. Po santuokos nutraukimo J. A. B. paliko santuokinę pavardę –„B.“, Ž. B. paliko prigimtinę pavardę – „B.“. Nepilnamečio vaiko N. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą nustatė su jo motina J. A. B.. Priešieškinį tenkino iš dalies.Pakeitė Kauno miesto apylinkės teismo 2012-10-02 įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-13075-887/2012 ir 2013-02-26 Kauno apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-349-887/2013 priteisto išlaikymo dydį, jį sumažinant ir priteisiant iš Ž. B. sūnaus N. B. išlaikymui po 600 Lt, kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.Įpareigojo ieškovę J. A. B. grąžinti atsakovui Ž. B. priklausančius asmeninius daiktus: drabužius, avalynę, kvepalus, dviratį, technikos priemonės (kompiuterį, fotoaparatą, videokamerą), šaldiklį, navigacijos sistemą, plovimo įrangą, o šių daiktų neesant, kompensuoti už šiuos daiktus pinigais, t. y. sumokant atsakovui 2 500 Lt kompensaciją.Priteisė iš Ž. B. 147 Lt žyminio mokesčio išlaidų J. A. B. naudai ir 10,66 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.Priteisė iš J. A. B. 342 Lt žyminio mokesčio išlaidų Ž. B. naudai ir 10,66 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

Kauno apylinkės teismo sprendimas toje dalyje, kuria buvo atmesti ieškovės ieškinio reikalavimai bei patenkinti atsakovo priešieškinio reikalavimai, yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas, kadangi teismas pažeidė procesines teisės normas, netinkamai pritaikė materialines teisės normas. Nepagrįstai nesivadovavo Kauno apylinkės teismo 2013-05-23 nuosprendžiu. Nustatęs faktinę aplinkybę, jog atsakovas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ir nuteistas dėl ieškovei padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, tačiau nevertinęs šios aplinkybės, kaip atsakovo kaltės dėl jo santuokos su ieškove iširimo bei konstatavęs bendrą abiejų sutuoktinių kaltę, Kauno apylinkės teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos šiuo klausimu.Atsakovas nepateikė byloje jokių ieškovės kaltės įrodymų, o teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė faktų ir aplinkybių, kurios būtų pagrindas ieškovės kaltei dėl santuokos nutraukimo pripažinti. Teismo sprendime padaryta išvada, kad ieškovė pažeidė sutuoktinio pareigas bei buvo nelojali, yra nepagrįsta, deklaratyvaus pobūdžio, prieštaraujanti byloje esantiems įrodymams. Pripažinus atsakovo kaltę priteistina 5 000 Lt neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ir neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias nepilnamečio vaiko išlaikymo bei išlaikymo dydžio pakeitimo klausimus. Galutinai išlaikymo dydis šalių nepilnamečiui sūnui nustatytas 2013 m. vasario 26 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi, kurią pasirašęs atsakovas pripažino, jog N. B. yra būtinas sutarto dydžio (900 Lt) jo tėvo (atsakovo šioje byloje) teikiamas išlaikymas, todėl Kauno apylinkės teismas nepagrįstai ir neteisėtai kvestionavo tos pačios instancijos Kauno apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. įsakymu bei 2013 m. vasario 26 d. nutartimi pripažintą šalių vaikui būtino išlaikymo dydį ir sumažino iš atsakovo priteisto išlaikymo dydį jo sūnui N. B.. Sprendime be pagrindo iš naujo vertinti vaiko poreikiai, jie vertinti neteisingai. Ieškovė 2014 m. kovo 13 d. ieškiniu dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (actio Pauliana) jau kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydama pripažinti negaliojančia 2013 m. gegužės 16 d. dovanojimo sutartį Nr. 2-1000, pagal kurią Ž. B. dovanojo savo seseriai R. G. nekilnojamąjį turtą ir pripažinti negaliojančia 2013 m. spalio 11d. dovanojimo sutartį Nr. 2-2121, pagal kurią Ž. B. dovanojo savo seseriai R. G. nekilnojamąjį turtą bei grąžinti dovanotą turtą atsakovo nuosavybėn. Priešieškiniu atsakovas prašė pripažinti asmenine jo nuosavybe tam tikrus daiktus, tačiau atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog jis jo nurodytus daiktus apskritai buvo įsigijęs, jog šių daiktų vertė tokia, kokią nurodė pats atsakovas bei, jog nors vienas iš šių daiktų yra pas ieškovę. Teismas, priimdamas sprendimą rėmėsi tik prielaidomis, nors ir neturėdamas galimybės identifikuoti šių daiktų, vis tik atsakovo reikalavimą patenkino. Tai, kad atsakovo vaiko N. B. poreikiai yra padidinti dėl jam diagnozuotų susirgimų, pripažino ir pirmosios instancijos teismas. N. turi specialių poreikių dėl jo sveikatos būklės, jam nustatytas vidutinis neįgalumo lygis, gydymui yra reikalinga nuolatinė specialistų pagalba. Vaikas toliau lanko baseiną sveikatingumo centre ,,Linija“, jam rekomenduojama ilgalaikė, reguliari psichologinė pagalba, psichoterapija, lavinimas ir ugdymas pagal specialią individualią programą, teikiant logopedo, spec. pedagogo, soc. darbuotojo, kineziterapeuto užsiėmimus, psichiatro priežiūra ambulatoriškai. Rekomenduota nukreipti N. į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą, jam paskirtas psichiatrijos terapijos planas, per savaitę 3 kartus lanko logopedines pratybas.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, LAT praktika, byloje esančiais įrodymais, abi bylos šalys pažeidė savo pareigas, bendro gyvenimo taisykles, nebuvo vienas kitam lojalūs ir pagarbūs, todėl pakankamas pagrindas konstatuoti abipusę lojalumo bei pagarbos stoką ir abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo. Byloje esantys įrodymai nėra pakankami padaryti pagrįstą išvadą, kad šalių bendras gyvenimas tapo negalimas vien tik dėl atsakovo netinkamo elgesio. Visi nesutarimai, charakterių nesutapimai, skirtingas požiūris į šeimą, gyvenimo vertybes, santuokines pareigas, prasidėjo būtent dėl pareigos materialiai prisidėti prie sutuoktinių vienas kito ir šeimos išlaikymo, vykdymo vertinimo. Nuolatinis ieškovės nepasitenkinimas atsakovo uždarbiu, nepagarba bei psichologinis atsakovo, kaip sutuoktinio, menkinimas yra ne kas kita kaip sutuoktinės lojalumo pareigos pažeidimas, kas buvo pagrindiniai santuokos iširimo aspektai.Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių patirtą žalą. Ieškovė neturtinę žalą kildino iš padaryto remonto bei iš aplinkybės, kad šeima gyveno ieškovei nuosavybės teise priklausančiame būste, kad atsakovas turėjo mažiau turto negu ieškovė, taip pat nurodė, kad į jokius psichologus ar medikus nesikreipė, nes jai nereikėjo. Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu ieškovei priteista 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (prašė 20 000 Lt), dabar prašo dar 5 000 Lt, todėl kyla pagrįsta abejonė, kad ieškovė siekia pasipelnyti iš atsakovo. Apeliantės pastaba, kad teismas skundžiamame sprendime dėl ieškovės reikalavimo priteisti jai iš atsakovo neturtinę žalą apskritai nepasisakė, yra teisiškai nereikšminga.Nuo 2013 m. rugsėjo 24 d., Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko įsakymo Dėl vidaus tarnybos vyresniojo leitenanto Ž. B. atleidimo iš vidaus tarnybos Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, atsakovas atleistas iš tarnybos. Netekus darbo, galimybės teikti išlaikymą sumažėjo iš esmės. Darbo užmokesčio praradimas yra reikšmingas ir esminis turtinės padėties pasikeitimas CK 3.192 str. 1-2 dalių prasme. Teismas teisingai nustatė ir, mažindamas išlaikymo dydį, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu. Tai, kad apeliantė į bylą vėl pateikia medicininius sūnaus išrašus, nesudaro pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bylos medžiagą ir priėmė neteisėtą ar nepagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo į bylą pateiktus duomenis, apklausė bylos šalis, apklausė liudytojus, tame tarpe ir nepilnamečio gydytoją, logopedę. Apeliantės teiginiai, kad teismas vaiko poreikius įvertino neteisingai, yra nepagrįsti.Teismas išvadas, kad 600 Lt dydžio išlaikymo dydis atitinka protingus vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį, padarė kritiškai įvertinęs atsakovo sudarytus sandorius su seserimi, ir sprendė, kad turto neturėjimas negalėtų būti priežastimi mažinant jau priteisto išlaikymo dydį. Vaiko dydžio sumažinimas siejamas su darbo praradimo aplinkybe bei į realiais vaiko poreikiais, kurie niekaip neįtakojami sandorių sudarymo fakto. Nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad ginčijami sandoriai kaip nors pažeidė kreditorių interesus ir apeliantės nurodomos aplinkybės į bylą pagal dar vieną apeliantės ieškinį actio Pauliana atsakovui, šiuo konkrečiu atveju yra teisiškai nereikšmingos.Teismas teisingai vertino aplinkybę, kad per keturis santuokos metus ir laikotarpį iki santuokos atsakovas turėjo įsigijęs asmeninių daiktų, aprangos, apavo, tam tikros technikos, todėl teismo sprendimas dalyje dėl daiktų priteisimo iš ieškovės, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl santuokos nutraukimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas dėl santuokos iširimo pripažino abu sutuoktinius, motyvuodamas tuo, kad abu sutuoktiniai pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas. Apeliantė nesutinka su tokia teismo išvada ir prašo atsakovą pripažinti kaltu dėl santuokos nutraukimo.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nurodytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (1 dalis); teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis).

Kasacinis teismas, aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, yra konstatavęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis.

Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį, privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas. Teismų praktikoje nurodyta, kad, siekiant proporcingai paskirstyti šalių įrodinėjimo pareigas, nurodyto straipsnio 3 dalyje nustatyta taisyklės išimtis, išvardijant atvejus, kai atsakovo sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo preziumuojama, tačiau ir šioje normoje nustatytais atvejais sutuoktiniui tenka pareiga įrodyti faktą, su kuriuo siejama kitos šalies kaltės prezumpcija. Tokia prezumpcija yra nuginčijama, kai kitas sutuoktinis ją paneigia, įrodęs, kad santuoka iširo dėl kitų priežasčių, arba nurodęs faktų, patvirtinančių kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo.

CK 3.60 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad preziumuojama, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

Nagrinėjamu atveju, nustatyta, kad 2013 m. gegužės 23 d. atsakovas yra nuteistas už 2012 m. birželio 28 d. padarytą nežymų apeliantės sveikatos sutrikdymą (pagal LR BK 140 str. 1 d.; 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė atsakovo kasacinį skundą), t. y. nuteistas už tyčinį nusikaltimą, todėl ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovas yra kaltas dėl santuokos iširimo. Nepagrįstomis laikytinos pirmosios instancijos teismo išvados, kad dėl santuokos iširimo kalti abu sutuoktiniai, nes abu pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti ir mylėti bei remti vienas kitą, būti lojaliems ir pasitikėti vienas kitu. Lietuvos Respublikos CPK 178 str. numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus <...>. Įrodymus byloje vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (CPK 185 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad apeliantė iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas (CPK 178 str.). Atsakovas nurodo tik deklaratyvaus pobūdžio aplinkybes (apeliantės nepasitenkinimas atsakovo darbo užmokesčiu; apeliantės neprisidėjimas prie šeimos poreikių tenkinimo ir pan.), kurias apeliantė neigia, t. y. nepateikia joms pagrįsti jokių įrodymų. Pažymėtina, kad šalių nurodomi tarp šalių kylantys nesutarimai, ginčai, požiūrių į tam tikrus dalykus nesutapimai, kurie paprastai kyla kiekvienoje šeimoje, nėra pakankamas pagrindas pripažinti dėl santuokos iširimo kalta apeliantę (ar atsakovą).

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės bei materialinės teisės normas ir nepagrįstai pripažino, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, todėl šioje dalyje teismo sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 d.), pripažįstant, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės.

Pripažinus, jog santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, apeliantė turi teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo (CK 3.70 str. 2 d.). Apeliantė nurodo, kad ji patyrė 5 000 Lt neturtinę žalą, nes ji ištekėjo iš meilės, o atsakovas sužlugdė jos svajones, pražudė pasitikėjimą žmonėmis, sukėlė dvasinius išgyvenimus, atsakovas nesirūpino šeima, smurtavo, dėl ko ji patyrė stiprų dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes (jau kurį laiką iki santuokos iširimo tarp šalių buvo nesutarimai, ginčai; nėra duomenų, jog apeliantei reikėjo medikų pagalbos dėl patirtų išgyvenimų), į tai, kad teismo nuosprendžiu iš atsakovo už smurto panaudojimą apeliantės atžvilgiu jau yra priteista 2 000 Lt neturtinė žala, sprendžia, kad apeliantei iš atsakovo priteistina 1 000 Lt neturtinės žalos, padarytos dėl santuokos nutraukimo.

Dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiui vaikui sumažinimo.

Nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. teismo įsakymu (dalyje, kurioje nebuvo ginčo) priteistas iš atsakovo po 350 Lt kas mėnesį išlaikymas N. B., gim. (duomenys neskelbtini), o Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. nutartimi (dalyje, kurioje buvo ginčas dėl išlaikymo dydžio), patvirtinus taikos sutartį, nustatytas po 550 Lt kas mėnesį išlaikymas N. B.. Taigi, atsakovas turi teismo patvirtintą pareigą mokėti išlaikymą savo nepilnamečiui sūnui N. po 900 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis (nuo 2012 m. liepos 9 d.) iki jo pilnametystės. Atsakovas šią pareigą pripažino, tačiau priešieškiniu prašė priteistą išlaikymą sumažinti iki 500 Lt, nes jo turtinė padėtis pablogėjo (jis neteko darbo ir darbo užmokesčio; užsiregistravo darbo biržoje). Pirmosios instancijos teismas priteisto išlaikymo dydį sumažino iki 600 Lt.

Lietuvos Respublikos CK 3.201 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Teismas turi teisę pakeisti išlaikymo dydį ne visais atvejais, kai pasikeičia faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą peržiūrėti išlaikymo dydžio klausimą, o tik tais atvejais, kai tos aplinkybės pasikeitė iš esmės ir yra tikslinga peržiūrėti išlaikymo dydį. Nuostatą, kad išlaikymas gali būti peržiūrimas tik tada, kai iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis, sistemiškai aiškinant su CK 3.192 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad išlaikymo dydžio peržiūrėjimas galimas ir iš esmės pasikeitus nepilnamečių vaikų poreikiams. Aplinkybės, lemiančios šalių turtinės padėties pasikeitimą iš esmės, yra labai įvairios: tai ir šalių gaunamų pajamų žymus sumažėjimas, papildomų išlaikymo prievolių atsiradimas ar išlaikymo prievolės kitiems asmenims padidėjimas, sveikatos žymus pablogėjimas, dėl ko padidėja tėvo (motinos) būtinos išlaidos ir kt. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar vaiko poreikiai pasikeitė tiek, kad yra pagrindas pakeisti išlaikymo dydį. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 str. 2 d.), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius. Proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas įpareigoja teismą, sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio klausimą, įvertinti tėvų galimybes tenkinti vaiko poreikius. Teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo, teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį. t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-101/2010).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti vaiko poreikiams skirtinų lėšų dydžio, dėl kurio iš esmės šalys yra sutarusios ankstesniais sprendimais dėl išlaikymo priteisimo. Pažymėtina, kad atsakovas prašė sumažinti priteisto išlaikymo dydį (900 Lt) dėl to, kad pasikeitė jo turtinė padėtis (neteko darbo užmokesčio – apie 2 300 Lt), o ne dėl to, kad pasikeitė vaiko poreikiai. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad vaiko poreikiai nuo 2013 m. vasario 26 d. (kada buvo nustatytas išlaikymo dydis) nėra pasikeitę (atsakovas to neteigė bei įrodymų tam pagrįsti neteikė), todėl plačiau dėl to nepasisako ir su tuo susijusių apeliantės argumentų nevertina.

Ginčo esmė – ar po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo (2013 m. vasario 26 d.) iš esmės pasikeitė atsakovo turtinė padėtis.

Nustatyta, kad priteisiant iš atsakovo išlaikymą, jo darbo užmokestis buvo apie 2 300 Lt (atskaičius mokesčius), tačiau 2013 m. rugsėjo 24 d. jis buvo atleistas iš tarnybos ir tapo bedarbiu (registruotas darbo biržoje), t. y. atsakovas neteko savo pastovių pajamų – darbo užmokesčio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui netekus darbo užmokesčio (2 300 Lt), jo turtinė padėtis iš esmės pasikeitė, nes atsakovas neteko pastovių pajamų savo kasdieniniams poreikiams tenkinti, tapo bedarbiu. Tokiu būdu akivaizdu, jog atsakovo pablogėjusi turtinė padėtis objektyviai neleidžia vaiko poreikius tenkinti tokia apimtimi, kokia yra nustatyta (900 Lt). Šiuo atveju turi būti nustatytas išlaikymo dydis, kuris patenkintų būtinus (ne maksimalius) vaiko poreikius. Atsižvelgiant į tai, kad vaikas turi specialių poreikių (vaikas turi neįgalumą, reikalinga logopedo pagalba ir pan.), darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino priteisto išlaikymo dydį iki 600 Lt, kas užtikrins tik minimalius būtinus vaiko poreikius. Pažymėtina, kad pasikeitus atsakovo turtinei padėčiai (gavus pakankamai apmokamą darbą) išlaikymo dydis gali būti padidintas. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo nekilnojamojo turto (žemės sklypų) neatlygintinas perleidimas (dovanojimas) savo seseriai nėra (negali būti) pagrindas sumažinti nustatyto išlaikymo dydį (900 Lt), tačiau nagrinėjamu atveju išlaikymo dydis sumažintinas būtent dėl atsakovo pastovių pajamų netekimo (darbo užmokesčio), o ne dėl nekilnojamojo turto netekimo, todėl apeliantės argumentai dėl nekilnojamojo turto perleidimo nėra reikšmingi.

Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas priteisto išlaikymo dydį, nenurodė sumažinto išlaikymo mokėjimo pradžios momento. Teisėjų kolegija patikslina šio reikalavimo rezoliucinę sprendimo dalį, nurodant, kad sumažintas išlaikymas priteistinas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. 2014 m. birželio 23 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-24/2013).

Dėl įpareigojimo grąžinti atsakovo daiktus.

Pirmosios instancijos teismas įpareigojo apeliantę grąžinti atsakovui jo asmeninius daiktus: drabužius, avalynę, kvepalus, dviratį, technikos priemonės (kompiuterį, fotoaparatą, videokamerą), šaldiklį, navigacijos sistemą, plovimo įrangą, o šių daiktų neesant, kompensuoti už šiuos daiktus pinigais, t. y. sumokant atsakovui 2500 Lt kompensaciją. Priimdamas šį sprendimą teismas vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, motyvavo tuo, kad gaudamas pajamas atsakovas turėjo asmeninės nuosavybės (asmeninių daiktų), o dėl nepateiktų įrodymų teismas negalėjo identifikuoti šių daiktų bei objektyviai jų įvertinti.

Apeliantė nurodo, kad pas ją nėra atsakovo nurodomų (teismo nurodytų grąžinti) daiktų.

Pažymėtina, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str.). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikalingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiga įrodyti, kad atsakovas turėjo jo nurodomus daiktus ir, kad šie daiktai yra pas apeliantę, tenka atsakovui. Tik nustačius, kad atsakovas turėjo jo nurodomus konkrečius (identifikuotus) daiktus bei, kad šie daiktai yra (buvo) pas apeliantę, kuri jų negrąžina, galėtų būti tenkintas atsakovo reikalavimas grąžinti šiuos daiktus arba priteisti jų vertę (jeigu dėl apeliantės kaltės jie dingo). Atsakovas tokių įrodymų nepateikė. Apeliantė teigia, kad atsakovo daiktų pas ją nėra. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo reikalavimą, t. y. nepateikė įrodymų apie daiktų turėjimą bei, kad jie yra pas apeliantę, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai (nesant įrodymų), vadovaudamasis tik atsakovo paaiškinimu, priėmė sprendimą tenkinti ieškovo reikalavimą dėl daiktų grąžinimo. Taigi, šioje dalyje teismo sprendimas naikintinas ir atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl daiktų grąžinimo atmestinas.

Bylinėjimosi išlaidos.

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, atitinkamai keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.).

Pirmosios instancijos teisme apeliantė (ieškovė) už ieškinio reikalavimus sumokėjo 294 Lt žyminio mokesčio. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovės reikalavimai patenkinti iš dalies (nepatenkinta 120 Lt sumokėto žyminio mokesčio dalyje – dėl neturtinės žalos priteisimo), todėl jai iš atsakovo priteistina 177 Lt sumokėto žyminio mokesčio už ieškinį. Atsakovo priešieškinis patenkintas iš dalies, t. y. dėl išlaikymo dydžio sumažinimo, todėl atsakovui iš ieškovės priteistina 108 Lt. Atlikus iš šalių viena kitai priteistinų sumų įskaitymą, ieškovei iš atsakovo priteistina 69 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Bylinėjimosi išlaidos valstybei (pirmosios instancijos teisme) priteistinos iš abiejų šalių po lygiai (po 10,66 Lt), nes tiek ieškinys, tiek priešieškinis patenkinti iš dalies.

Už apeliacinį skundą apeliantė sumokėjo 477 Lt žyminį mokestį. Apeliacinis skundas patenkintas iš dalies (nepatenkintas dėl išlaikymo dydžio sumažinimo (108 Lt) ir dalies neturtinės žalos atlyginimo (120 Lt)), todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 249 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str.).

Subendrinus apeliantės priteistinas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, iš atsakovo apeliantei priteistina – 318 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. sprendimą pakeisti.

Pakeisti teismo sprendimo dalį dėl santuokos nutraukimo kaltais pripažįstant abu sutuoktinius ir ją išdėstyti taip:

santuoką, sudarytą 2008 m. lapkričio 21 d. Kauno miesto CMB (akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) tarp ieškovės J. A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo Ž. B., a. k. (duomenys neskelbtini), nutraukti, dėl atsakovo Ž. B. kaltės; priteisti ieškovei J. A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Ž. B., a. k. (duomenys neskelbtini), 1 000 Lt (vieno tūkstančio litų) neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo.

Panaikinti teismo sprendimo dalį dėl įpareigojimo ieškovę J. A. B. grąžinti atsakovui Ž. B. priklausančius daiktus ir šią priešieškinio dalį atmesti.

Pakeisti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir ją išdėstyti taip:

priteisti iš atsakovo Ž. B., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovei J. A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 318 Lt (tris šimtus aštuoniolika litų) bylinėjimosi išlaidų;priteisti iš atsakovo Ž. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir ieškovės J. A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) po 10,66 Lt (dešimt litų, 66 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Patikslinti teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo N. B. sumažinimo, nustatant, kad sumažintas išlaikymas (600 Lt) priteisiamas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. 2014 m. birželio 23 d.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.