Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Vyto Miliaus ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Pramoninė santechnika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-28-577/2011 pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ieškinį atsakovams 305-ajai Gyvenamojo namo statybos bendrijai, uždarajai akcinei bendrovei „Pramoninė santechnika“, M. M., A. M., P. K. (į bylos nagrinėjimą įtraukti jo teisių perėmėjai – V. K., J. N., A. S.), valstybės įmonei Registrų centro Vilniaus filialui dėl potvarkių dalies, sandorių bei teisinės registracijos panaikinimo, ir pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Pramoninė santechnika“ priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Anot atsakovo, Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas patalpų pirkimo - pardavimo sutarčių galiojimo sudarymo momentu klausimą, pareiškėjo sąžiningumo klausimą nepagrįstai nustatinėjo, vertindamas jo veiksmus laikotarpiu nuo VĮ „Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras“ Vilniaus filialo 1996 m. lapkričio 18 d. rašto Nr. 9-5800 gavimo momento iki Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme iškeltos civilinės bylos Nr. 2¹-509/97 atnaujinimo ir 1997 m. lapkričio 19 d. sprendimo šioje byloje priėmimo bei patalpų įregistravimo. Atsakovo vertinimu, faktinės aplinkybės sudaro pagrindą tvirtinti, kad sandorių dėl patalpų įgijimo sudarymo metu jis objektyviai nežinojo ir negalėjo žinoti, kad M. M., A. M. ir P. K. neturėjo teisės atlygintinai perleisti patalpas, t. y. sandorių sudarymo metu nebuvo patalpų sąžiningi įgijėjai. Prieš sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartis, jis įsitikinęs, jog pardavėjai turi teisę perleisti patalpas. Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 9 d. sprendimo išvada, kad UAB „Pramoninė santechnika“, gavusi informaciją apie ginčo patalpų neteisėtus savininkus, notarine tvarka neanuliavo šių sandorių, bet siekė kuo skubiau įregistruoti šiuos sandorius Nekilnojamojo turto registre, kuria buvo paneigta pareiškėjo sąžiningumo prezumpcija, pasak atsakovo, galimai neatitinka teisės aktų reikalavimų, prieštarauja analogiškų kitų prašyme minimų civilinių bylų esmei. Pareiškėjas nesutiko su aukštesnių instancijų teismų nagrinėjamoje byloje padaryta išvada, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1997 m. lapkričio 19 d. sprendimo priėmimo metu jam buvo žinoma, jog Vilniaus miesto savivaldybė jam yra pareiškusi ieškinį dėl ginčo patalpų išreikalavimo, tačiau apie šią aplinkybę Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo neinformavo, o taip pat, kad civilinė byla Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme buvo nepagrįstai atnaujinta, nes šios bylos šalys nuslėpė, kad bylos nagrinėjimo sustabdymo aplinkybės nepašalintos. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą pagal UAB „Pramoninė santechnika“ ieškinį dėl įpareigojimo įregistruoti pirkimo-pardavimo sutartis, atnaujino bylos nagrinėjimą atsakovo iniciatyva, todėl nėra pagrindo teigti, jog jis (pareiškėjas) nuslėpė, kad bylos nagrinėjimo sustabdymo aplinkybės nepašalintos. Anot pareiškėjo, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas civilinę bylą Nr. 2¹-509/97 atnaujino pagrįstai, kadangi 1997 m. vasario 13 d. rašte Nr. 9-1214 nurodytos priežastys neteko juridinės galios (atsakovui pripažįstant ieškinį, išnyko ginčo dalykas). Pareiškėjo vertinimu, minėtos civilinės bylos sustabdymas iki bus išnagrinėta Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2⁴⁹-409/2003 pagal atsakovo pateiktus įrodymus buvo galimai nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi prašymas ir prie jo pridėti dokumentai nesudarė pagrindo daryti išvadą, kad negalima išnagrinėti šios bylos, kol bus išnagrinėta byla Vilniaus apygardos teisme. Pareiškėjo teigimu, teismai, nepagrįstai konstatavę jo, kaip turto įgijėjo, nesąžiningumą, taikė restituciją jo atžvilgiu ir pripažino negaliojančia patalpų teisinę registraciją jo vardu, galimai pažeisdami Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį, Konstitucijos 23, 29 straipsnius, CK 1.80, 4.93, 4.96, 6.145 ir 6.153 straipsnius bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, pagal kurią draudžiama išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad faktinės aplinkybės, nustatytos išnagrinėtose bylose, kuriomis grindžiamas proceso atnaujinimas, skirtingos, nei nagrinėjamoje byloje, kurioje atnaujintas procesas. Anot apelianto, nagrinėjamai bylai minėtose bylose priimtų sprendimų esmė yra reikšminga tuo aspektu, kad teismai, nors ir nustatę Vyriausybės nutarimo Nr. 740 2.7 punkte nustatytų sąlygų pažeidimus, perduotų patalpų nei vienu atveju iš atsakovų neišreikalavo ir konstatavo, kad atsakovais patrauktiems asmenims atsirado tam tikros teisės. Visais atvejais jų teisės buvo ginamos, atmetant Vilniaus miesto savivaldybės ieškinius išreikalauti turtą iš jų valdymo. Minėtose bylose nustatyti juridiniai faktai, kad atsakovais patraukti asmenys neprarado į jiems ieškovo perduotas patalpas valdymo teisių ir buvo laikomi sąžiningais patalpų įgijėjais, pirmos instancijos teismo sprendime turėjo būti vertinami, kaip patvirtinantys faktinę aplinkybę, kad UAB „Pramoninė santechnika“, sudarydama patalpų pirkimo - pardavimo sutartis, neturėjo ir negalėjo žinoti, kad patalpas perleidžiantys asmenys neturi teisės jų perleisti, nes visi asmenys, minėtais Vilniaus miesto valdybos potvarkiais įgiję patalpas, laikė save sąžiningais ir teismai juos tokiais pripažino. Naujai paaiškėjusios aplinkybės parodo, kad UAB ,,Pramoninė santechnika“, sudarydama patalpų pirkimo-pardavimo sutartis, veikė rūpestingai ir neturėjo bei negalėjo žinoti, kad patalpas įgyja iš asmenų, neturinčių teisės jų perleisti.Naujai paaiškėjusios aplinkybės yra neatsiejamai susijusios su nustatytomis išnagrinėtoje byloje anksčiau priimtame Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 9 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 15 d. nutartyje, todėl siekiant įvertinti naujai nurodytų aplinkybių įtaką teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, buvo būtina įvertinti teisės normų išaiškinimą ir taikymą byloje, su tikslu šalinti aiškias teisės taikymo klaidas. To pirmosios instancijos teismas neatliko. Teismas nepagrįstai nepripažino UAB ,,Pramoninė santechnika“ sąžiningu įgijėju, nes paneigė sąžiningumo prezumpciją nepagrįsta išvada, kad pagal ginčo patalpų įgijimo metu galiojusią tvarką nuosavybės teisės atsiradimas buvo siejamas su sutarčių įregistravimu, o apeliantas, gavęs informaciją apie neteisėtus patalpų savininkus, notarine tvarka sandorių neanuliavo: 1) teismas, spręsdamas UAB „Pramoninė santechnika“ sąžiningumo klausimą pagal 1964 m. CK, neteisingai nustatė momentą, kurio atžvilgiu turėjo būti vertinami jo veiksmai, leidžiantys nustatyti, ar jis buvo sąžiningas įgijėjas, taip pat jo nesąžiningumą grindė faktinėmis aplinkybėmis, kurios, vertinant naujai paaiškėjusių aplinkybių kontekste, akivaizdžiai įrodo UAB „Pramoninė santechnika“ sąžiningumą; teismas sąžiningumą nustatinėjo nuosavybės įgijimo momentui ir nevertino sandorių sudarymo momentui; pagal 1964 m. redakcijos CK normas nekilnojamojo daikto valdymo ir naudojimo teisė buvo ginamos ir nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo iki jos įregistravimo; 2) faktinės aplinkybės sudaro pagrindą tvirtinti, kad sandorių dėl patalpų įgijimo sudarymo metu UAB „Pramoninė santechnika“ objektyviai nežinojo ir negalėjo žinoti, kad M. M., A. M. ir P. K. neturėjo teisės atlygintinai perleisti patalpas, o CK 143 straipsnyje nustatyta sąžiningumo prezumpcija taikoma tiek savininkų, tiek asmenų, valdančių turtą teisėtu pagrindu, atžvilgiu, ir CK 143 straipsnyje nustatytos sąlygos turėjo būti tikrinamos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo momentui; 3) skundžiamo Vilniaus apygardos teismo sprendimo bei 2003 m. liepos 9 d. sprendimo išvada pripažįstant UAB „Pramoninė santechnika“ nesąžiningu įgijėju nuosavybės įgijimo į ginčo patalpas momentui, galimai neatitinka teisės aktų reikalavimų, prieštarauja analogiškų visų minėtų civilinių bylų esmei.Teismas, vertindamas sąžiningumo klausimą po patalpų 1996 m. lapkričio 9 d. 11 d. pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo momento, galimai nepagrįstai ir neteisėtai UAB „Pramoninė santechnika“ nepripažino sąžiningu įgijėju, todėl netinkamai aiškino ir taikė sutarčių sudarymo metu galiojusio CK 47 straipsnį, 143 straipsnio 1 dalį ir CK 4.96 straipsnio 2 dalį ir galimai padarė esminį materialinės teisės pažeidimą. Aukštesnių instancijų teismai, spręsdami UAB „Pramoninė santechnika“ sąžiningumo klausimą, iš esmės vadovavosi Vilnius apygardos teismo išvada ir todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 15 d. nutartis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis yra galimai taip pat neteisėtos. Vertinant UAB „Pramoninė santechnika“sąžiningumo klausimą, Vilniaus savivaldybės atstovai klaidino teismus bei proceso dalyvius, dėl ko nepatikrinus visų byloje esančių įrodymų, buvo padaryta klaidinga išvada, jog Vilniaus m. 3 apylinkės teismas nežinojo apie ginčą ir todėl 1997 m. lapkričio 19 d. sprendimu civ. byloje Nr. 2¹-509/97 įpareigojo Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės filialą įregistruoti nekilnojamojo turto sutartis. Pakartotinai patikrinus bylų medžiagas paaiškėjo, jog civilinės bylos Nr. 2¹-509/97 nagrinėjimo metu, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui ginčo nagrinėjimo aplinkybės buvo žinomos ir nesukliudė priimti teisingą sprendimą. Vykstant ginčui, civilinės bylos Nr. 2¹-509/97 medžiaga buvo pateikta Vilniaus apygardos teismui. Nagrinėjant UAB „Pramoninė santechnika“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2¹-509/97, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui buvo žinoma ir apie šį ginčą. Teismas turėjo pagrindą civilinei bylai 2¹-509/97 atnaujinti, kadangi atsakovas ieškovo ieškinį pripažino.Civilinėje byloje Nr. 2¹-509/97 įsiteisėjus 1997 m. lapkričio 19 d. sprendimui, šiame sprendime nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai ir jų įrodinėti iš naujo nereikia. Minimas sprendimas yra neperžiūrėtas, įsiteisėjęs, galiojantis. Pripažinus apeliacinio skundo pirmosios dalies pagrįstumą, turėtų būti patenkintas ir UAB ,,Pramoninė santechnika“ priešieškinis jame išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Pramoninė santechnika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Šioje byloje nagrinėjami klausimai dėl įsiteisėjusių teismų sprendimų, priimtų civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ieškinį dėl potvarkių dalies, sandorių bei teisinės registracijos panaikinimo, peržiūrėjimo, atnaujinus procesą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Pramoninė santechnika“ paduotą prašymą.

Sprendžiant aktualius klausimus atnaujintoje civilinėje byloje, būtina pažymėti tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose nustatyta įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą. Todėl proceso atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo procesinė priemonė, taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Proceso atnaujinimo institutas pripažįstamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka. Proceso atnaujinimo institutu siekiama, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai, kita vertus, proceso atnaujinimu suardoma teismo sprendimu atkurta (sukurta) teisinė taika tarp ginčo šalių. Todėl teismų praktika suformuota aiškinant proceso atnaujinimo institutą taip, kad jis neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-233/2004, 2007 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007, 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009).

Pagal CPK 370 straipsnio 4 dalies nuostatą, atnaujinus bylos nagrinėjimą teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias civilinio proceso kodekso taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Tai reiškia, kad teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą, t. y. atnaujintos bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia pagrindai, pagal kuriuos išnagrinėta byla buvo atnaujinta – pagal atnaujinimo pagrindus patikrinamas ankstesnio teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Ši taisyklė įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2007, 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009).

Šios nutarties aprašomojoje dalyje jau minėta, kad Vilniaus apygardos teismas, 2009 m. vasario 3 d. nutartimi tenkindamas UAB „Pramoninė santechnika“ prašymą dėl proceso atnaujinimo, nutartyje konstatavo, kad atsakovas UAB ,,Pramoninė santechnika“ naujomis, esminę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis nurodo teismų sprendimus, kuriais išnagrinėti, atsakovo teigimu, analogiški ginčai tarp Vilnius miesto savivaldybės tarybos ir asmenų, įsigijusių patalpas Vilniaus miesto valdybos potvarkio Nr. 838V bei kitų analogiškų potvarkių pagrindu, ir nei vienu atveju iš šalių butai/pastatai nebuvo išreikalauti. Teismas pažymėjo, kad šiomis aplinkybėmis atsakovas grindžia faktą, jog sudarydamas patalpų pirkimo-pardavimo sutartis, jis negalėjo žinoti, kad patalpas perleidžiantys asmenys neturi teisės jų perleisti, nes visi minėtų potvarkių pagrindu patalpas įgiję asmenys laikė save sąžiningais ir teismai juos tokiais pripažino. Teismo teigimu, šios paaiškėjusios aplinkybės turi esminę reikšmę ir svarbą jau išnagrinėtoje byloje, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą. Kaip teisinį proceso atnaujinimo pagrindą pirmosios instancijos teismas nurodė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pagal kurio nuostatą procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Taigi, vadovaujantis CPK 370 straipsnio 4 dalies nuostata, nagrinėjant šią bylą po proceso atnaujinimo, nagrinėjimo ribas apibrėžia būtent Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartyje nustatytas pagrindas: atnaujinus bylos nagrinėjimą, būtina spręsti, ar atsakovo prašyme nurodytos aplinkybės, kad buvo priimti teismų sprendimai kitose bylose, kuriais buvo išnagrinėti, atsakovo teigimu, analogiški ginčai tarp Vilnius miesto savivaldybės tarybos ir asmenų, įsigijusių patalpas Vilniaus miesto valdybos potvarkio Nr. 838V bei kitų analogiškų potvarkių pagrindu, šiuose sprendimuose nustatytos aplinkybės bei padarytos išvados sudaro pagrindą daryti kitokias išvadas, negu šioje byloje priimtais įsiteisėjusiais pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų sprendimais padarytos išvados atsakovo UAB ,,Pramoninė santechnika“, kaip ginčijamų sandorių šalies, sąžiningumo klausimu, bei panaikinti ar pakeisti įsiteisėjusius teismų sprendimus.

Paduodamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, atsakovas UAB ,,Pramoninė santechnika“ teigė, kad kitose (jo prašyme minimose) bylose priimti teismų sprendimai, apie kuriuos jis sužinojęs jau įsiteisėjus šioje byloje priimtiems sprendimams, patvirtina, jog asmenys, kuriems buvo perduotos remontuoti patalpos ir kurie vėliau jas įgijo nuosavybės teise, buvo sąžiningi įgijėjai, todėl, pasak atsakovo, šios aplinkybės turi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl jo sąžiningumo, sudarant patalpų pirkimo-pardavimo sutartis.

Išnagrinėjęs bylą po proceso atnaujinimo, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad faktinės aplinkybės, nustatytos išnagrinėtose bylose, ir šioje byloje yra visiškai skirtingos: teismo sprendimuose nėra jokių išvadų ir/ar pasisakymų dėl UAB „Pramoninė santechnika“ sąžiningumo, sudarant nuginčytas patalpų sutartis, kurios galėtų turėti įtakos sprendžiant UAB „Pramoninė santechnika“ sąžiningumo klausimą atnaujintoje byloje. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktų sprendimų turinys negali būti siejamas su aplinkybėmis, sudarančiomis ieškinio pagrindą (dalį, kurios atžvilgiu yra peržiūrima byla), sprendžiant UAB „Pramoninė santechnika“ sąžiningumo klausimą atnaujintoje byloje.

Nesutikdamas su tokia išvada, atsakovas UAB „Pramoninė santechnika“ savo apeliaciniame skunde teigia, kad šiai bylai jo minimose bylose priimtų sprendimų esmė yra reikšminga tuo aspektu, kad teismai, nors ir nustatę Vyriausybės nutarimo Nr. 740 2.7 punkte nustatytų sąlygų pažeidimus, nei vienu atveju iš atsakovų perduotų patalpų neišreikalavo ir konstatavo, kad atsakovais patrauktiems asmenims atsirado tam tikros teisės. Pasak apelianto, minėtose bylose nustatyti juridiniai faktai, kad atsakovais patraukti asmenys neprarado valdymo teisių į jiems ieškovo perduotas patalpas ir buvo laikomi sąžiningais patalpų įgijėjais, turėjo būti vertinami kaip patvirtinantys faktinę aplinkybę, kad jis, sudarydamas patalpų pirkimo - pardavimo sutartis, neturėjo ir negalėjo žinoti, kad patalpas perleidžiantys asmenys neturi teisės jų perleisti. Apeliantas taip pat teigia, kad šios naujai paaiškėjusios aplinkybės yra neatsiejamai susijusios su nustatytomis išnagrinėtoje byloje anksčiau priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose, todėl buvo būtina įvertinti teisės normų išaiškinimą ir taikymą byloje, su tikslu šalinti aiškias teisės taikymo klaidas.

Su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra pagrindo.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartimi procesas šioje byloje buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, pagal kurį procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu ir būtent šiose ribose turi būti nagrinėjama byla, atnaujinus procesą. Aplinkybė, kai pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, galėjusi turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, sudaro kitą teisinį proceso atnaujinimo pagrindą, numatytą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte, kuris gali būti taikomas tik tuo atveju, kai sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, ir kuris nebuvo ir negalėjo būti taikomas, atnaujinant procesą šioje byloje, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Todėl apelianto teiginys, kad siekiant įvertinti jo naujai nurodytų aplinkybių įtaką teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti teisės normų išaiškinimą ir taikymą byloje, su tikslu šalinti aiškias teisės taikymo klaidas, yra nepagrįstas, nes tokiu šios bylos nagrinėjimu būtų peržengtos ribos, kurias apibrėžia šios bylos atnaujinimo pagrindas.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

Civilinėse bylose, kurias savo prašyme atnaujinti procesą nurodė atsakovas UAB „Pramoninė santechnika“ (25-26 b. l., 2 t.) ir kuriose priimti sprendimai, pasak šio atsakovo, turi esminę reikšmę, sprendžiant jo sąžiningumo klausimą šioje byloje, UAB „Pramoninė santechnika“ nebuvo dalyvaujantis asmuo ir sprendimai minėtose bylose pagal savo pobūdį negali sukelti teisinių pasekmių nedalyvaujančiam byloje asmeniui. Taigi minėtose bylose nustatytos aplinkybės, tarp jų ir su atsakovų, gavusių patalpas Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 30 d. potvarkio Nr. 838V pagrindu, sąžiningumo klausimu susijusios aplinkybės šioje byloje negali būti pripažįstamos prejudiciniais faktais. Todėl atsakovo UAB „Pramoninė santechnika“, kaip šioje byloje negaliojančiomis pripažintų 1996 m. lapkričio 9 d. ir 11 d. sudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu ginčo patalpas įgijusios ginčo šalies, sąžiningumo klausimas, nagrinėjant šią bylą iš esmės (iki proceso atnaujinimo), buvo sprendžiamas pagrįstai.

Įgijėjo sąžiningumą ar nesąžiningumą apsprendžiančios aplinkybės yra vertinamojo pobūdžio ir kiekvienoje byloje jos nustatomos individualiai, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, teisinių santykių šalių padėtį, elgesį ir kt. Negalima nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad faktinės aplinkybės, nustatytos atsakovo nurodytose išnagrinėtose civilinėse bylose, ir šioje byloje yra skirtingos: jos skirtingos ne tik dėl to, kad minėtose bylose UAB „Pramoninė santechnika“ nebuvo dalyvaujantis byloje asmuo ir jose nebuvo sprendžiamas šio asmens, kaip sandorio šalies, sąžiningumo klausimas. Šioje byloje, be kita ko, yra nustatyta, kad ginčo patalpų perdavimas 305 GNSB prieštaravo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 8 d. nutarimui Nr. 740 ,,Dėl gyventojų lėšų panaudojimo remontuojant, rekonstruojant ir restauruojant pastatus“, nes pastatai buvo perduoti ne fiziniams asmenims, o juridiniam asmeniui - bendrijai, kai tuo tarpu pagal minėto nutarimo nuostatas lėšos, kuriomis turėjo būti remontuojami pastatai, turėjo būti fizinių asmenų - gyventojų (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 15 d. nutartis). Tuo tarpu atsakovo UAB „Pramoninė santechnika“ prašyme nurodytose bylose (išskyrus vieną iš jų) patalpos buvo perduotos tiesiogiai gyventojams, leidžiant jiems savo lėšomis remontuoti perduotas patalpas. Minėtose bylose patalpos atsakovams buvo perduotos ne tik Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 30 d. potvarkio Nr. 838V, bet ir kitų potvarkių pagrindu, bylose nustatytos skirtingos patalpų perdavimo aplinkybės. Bylose, kuriomis remiasi atsakovas, fiziniai asmenys butus savo vardu įregistravo Vilniaus miesto valdybos potvarkių, taip pat remiantis šiais potvarkiais sudarytų perdavimo - priėmimo aktų bei Vietinio ūkio skyriaus išduotų pažymų pagrindu. Tuo tarpu UAB „Pramoninė santechnika“ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), įgijo pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu iš neteisėtų įgijėjų.

Taigi, negalima nesutikti su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad atsakovo UAB ,,Pramoninė santechnika“ nurodytose civilinėse bylose nustatytos faktinės aplinkybės nepaneigia šioje byloje įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytų aplinkybių bei padarytų išvadų bei nesudaro pagrindo šias aplinkybes vertinti kitaip, sprendžiant atsakovo UAB ,,Pramoninė santechnika“ sąžiningumo klausimą. Todėl apelianto nurodytose bylose nustatyti juridiniai faktai, kad atsakovais patraukti asmenys neprarado valdymo teisių į jiems ieškovo perduotas patalpas ir buvo laikomi sąžiningais patalpų įgijėjais, šioje byloje negali būti vertinami kaip faktai, patvirtinantys aplinkybę, jog UAB „Pramoninė santechnika“, sudarydama patalpų pirkimo - pardavimo sutartis, neturėjo ir negalėjo žinoti, kad patalpas perleidžiantys asmenys neturi teisės jų perleisti.

Vilniaus apygardos teismas 2003 m. liepos 3 d. sprendimu pripažino, kad atsakovas UAB ,,Pramoninė santechnika“ nėra sąžiningas įgijėjas tuo pagrindu, kad gavęs informaciją apie ginčo patalpų neteisėtus savininkus, atsakovas notarine tvarka neanuliavo šių sandorių (1996 m. lapkričio 9 d. ir 11 d. pirkimo-pardavimo sutarčių, kurių pagrindu jis įsigijo ginčo patalpas), bet siekė kuo skubiau įregistruoti šiuos sandorius turto registre.

Apeliantas teigia, kad teismas galimai nepagrįstai ir neteisėtai UAB „Pramoninė santechnika“ nepripažino sąžiningu įgijėju, vertindamas sąžiningumo klausimą po patalpų 1996 m. lapkričio 9 d. 11 d. pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo momento, todėl netinkamai aiškino ir taikė sutarčių sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 47 straipsnį, 143 straipsnio 1 dalį ir CK 4.96 straipsnio 2 dalį ir galimai padarė esminį materialinės teisės pažeidimą.

Kaip jau minėta, apelianto nurodytose bylose atsakovas UAB „Pramoninė santechnika“ nebuvo dalyvaujantis asmuo ir jo, kaip sandorio šalies, sąžiningumo klausimas nebuvo sprendžiamas. Taigi minėtose bylose nebuvo nagrinėjamos ir aplinkybės, susijusios su momentu, nuo kurio turėjo būti vertinami šio atsakovo veiksmai, leidžiantys nustatyti, ar jis buvo sąžiningas įgijėjas. Šioje nutartyje taip pat minėta, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytas teisinis proceso atnaujinimo pagrindas, pagal kurį procesas atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, galėjusi turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, atnaujinant procesą šioje byloje nebuvo ir negalėjo būti taikomas. Todėl apelianto nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas jo sąžiningumo klausimą po 1996 m. lapkričio 9 d. 11 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo momento, galimai nepagrįstai ir neteisėtai aiškinęs ir taikęs sutarčių sudarymo metu galiojusio 1964 m. redakcijos CK 47 straipsnį, 143 straipsnio 1 dalį ir CK 4.96 straipsnio 2 dalį ir galimai padaręs esminį materialinės teisės pažeidimą, nėra susijusi su proceso atnaujinimo šioje byloje pagrindu ir jos nagrinėjimas peržengtų atnaujintos bylos nagrinėjimo ribas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu padaręs išvadą, jog atsakovo UAB „Pramoninė santechnika“ pateiktų sprendimų, priimtų jo žinomose kitose išnagrinėtose civilinėse bylose, turinys nesudaro pagrindo kitaip vertinti šioje byloje nustatytas aplinkybes šio atsakovo sąžiningumo klausimu, šių apelianto nurodytų aplinkybių, jo teigimu įrodančių, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė sutarčių sudarymo metu galiojusias civilinio kodekso normas, pagrįstai nenagrinėjo. Todėl šie apelianto pateikti argumentai negali sudaryti ir skundžiamo pirmosios instancijoms teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.

Apeliantas taip pat teigia, kad aukštesnių instancijų teismai, spręsdami UAB „Pramoninė santechnika“ sąžiningumo klausimą, iš esmės vadovavosi Vilnius apygardos teismo išvada ir todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 15 d. nutartis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis yra galimai taip pat neteisėtos. Tačiau nustačius, kad prašyme nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios buvo pripažintos pagrindu atnaujinti procesą, nepaneigia šioje byloje įsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytų aplinkybių bei padarytų išvadų bei nesudaro pagrindo šias aplinkybes vertinti kitaip, t y. nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teigti, kad byloje priimti apeliacinės ir kasacinės instancijos teismo procesiniai sprendimai (nutartys), kuriomis pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas galioti, galimai yra neteisėti, nėra pagrindo.

Atsakovas savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo aplinkybę apie tai, kad jo teigimu, Vilniaus savivaldybės atstovai klaidino teismus, dėl ko nepatikrinus visų byloje esančių įrodymų, buvo padaryta klaidinga išvada, jog Vilniaus m. 3 apylinkės teismas nežinojo apie ginčą ir todėl 1997 m. lapkričio 19 d. sprendimu įpareigojo Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės filialą įregistruoti nekilnojamojo turto sutartis. Apeliantas taip pat teigia, kad įsiteisėjus 1997 m. lapkričio 19 d. sprendimui, šiame sprendime nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai ir jų įrodinėti iš naujo nereikia.

Atsižvelgdama į šiuos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad šios apelianto nurodytos aplinkybės niekaip nėra susijusios su pirmosios instancijos teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartyje nurodytomis proceso atnaujinimo pagrindu buvusiomis aplinkybėmis, t. y. UAB ,,Pramoninė santechnika“ prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytose išnagrinėtose kitose civilinėse bylose priimtuose teismų sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis ir teismų padarytomis išvadomis. Taigi minėtos aplinkybės peržengia ribas, kurias apibrėžia šios bylos atnaujinimo pagrindas, jos negali būti nagrinėjimo dalykas atnaujintoje byloje ir todėl vertinti iš naujo jų negalima (CPK 370 str. 4 d.). Todėl minėti apeliacinio skundo argumentai taip pat negali būti ir pagrindas pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Savo priešieškiniu pareikštą reikalavimą priteisti 1 743 637 Lt nuostolių atsakovas grindė tuo, kad, pasak jo, dėl Vilniaus miesto savivaldybės (ieškovo) neteisėtų veiksmų ir priimtų aktų, inicijuoto civilinio proceso, turint tikslą išreikalauti butus, UAB „Pramoninė santechnika“ negalėjo naudoti ginčo patalpų komerciniais tikslais, negavo pajamų iš negyvenamųjų patalpų nuomos ir dėl to patyrė nuostolių. Priešieškinį pirmosios instancijos teismas atmetė, pripažinęs, kad atsakovo nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti jį sąžiningu patalpų įgijėju, atmetęs prašymą panaikinti ginčijamą Vilnius apygardos teismo 2003 m. liepos 9 d. sprendimo dalį, kuria buvo pripažinta negaliojančia ginčo patalpų teisinė registracija atsakovo vardu ir jis įpareigotas grąžinti pastatą ieškovui, ir dėl šių priežasčių pripažinęs priešieškiniu pareikštą reikalavimą nepagrįstu. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu taip pat negalima nesutikti. Nepripažinus atsakovo UAB „Pramoninė santechnika“ sąžiningu ginčo patalpų įgijėju, pagrindo taikyti civilinę atsakomybę ieškovui dėl atsakovo galimai patirtų nuostolių, netekus ginčo patalpų valdymo ir naudojimo teisių, nėra, nes nėra nustatytos visos būtinosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos tokiai atsakomybei taikyti (CK 6.246-6.249 str.). Su tuo iš esmės sutinka ir pats apeliantas, priešieškiniu pareikšto reikalavimo patenkinimą siedamas su pirmosios apeliacinio skundo dalies patenkinimu - Vilnius apygardos teismo 2003 m. liepos 9 d. sprendimo dalies, kuria buvo pripažinta negaliojančia ginčo patalpų teisinė registracija atsakovo vardu ir jis įpareigotas grąžinti pastatą ieškovui, panaikinimu.

Pažymėtina ir tai, kad atsakovas neįrodė ir paties nuostolių atsiradimo fakto. Savo priešieškinyje atsakovas teigė, kad jis visą pastatą įgijo tuo tikslu, kad galėtų pritaikyti patalpas administracinei paskirčiai tiek savo poreikiams tenkinti, tiek komercinei veiklai vykdyti - gauti pajamų, jas nuomojant. Taigi, nuostolius, kuriuos jis prašė priteisti pareikštu priešieškiniu, atsakovas sieja su būsimomis pajamomis iš pastato nuomos. Tačiau jokių įrodymų apie ketinimus verstis patalpų nuomos veikla atsakovas nepateikė, o nuostolių dydį siejo su įstatymo nustatyta prievole mokėti palūkanas už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą (CK 6.210 str.), nors jokie atsakovo ir ieškovo prievoliniai piniginiai santykiai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi, priešieškinyje nurodytų nuostolių atsiradimo faktas nėra įrodytas, o tai reiškia kad nėra nustatyta ir būtinoji sąlyga ieškovo civilinei atsakomybei atsirasti - žalos ar nuostolių atsiradimo faktas (CK 6.249 str.).

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, kurias apibrėžia šios bylos atnaujinimo pagrindas, ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vilnius apygardos teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartimi buvo patenkintas atsakovo UAB „Pramoninė santechnika“ prašymas ir atsakovas atleistas nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, paduodant apeliacinį skundą, o likusios dalies - 3000 Lt - žyminio mokesčio mokėjimas buvo atidėtas iki sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo (194 b.l., 3 t.). Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, žyminio mokesčio dalis, kurios mokėjimas apeliantui buvo atidėtas, priteisiama iš jo į valstybės biudžetą (CPK 84, 96 str.).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nesiekia minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl jos iš apelianto nepriteisiamos (1 b. l., 4 t., CPK 96 str. 6 d.).

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys (išskyrus apeliantą), prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (b. l. 2-14, 4 t., CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Pramoninė santechnika“, į. k. 2305479, buveinės adresas Karaimų g. 4-1, Vilnius, 3 000 Lt (tris tūkstančius litų) bylinėjimosi išlaidų į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą.