Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vitfoss A/S ieškinį atsakovui A. Č. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo sprendžiant dėl pirkimo pardavimo sutarties sudarymo ir pareigos atsiskaityti už prekes pagal išrašytas sąskaitas atsiradimo klausimą.Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 70 340,29 Eur skolos, 6 040,21 Eur palūkanų, 6 proc. procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas iš ieškovo pirko prekes (gyvulių pašarus, papildus), tačiau visiškai už gautas prekes neatsiskaitė. Atsakovo įsiskolinimas sudaro 70 340,29 Eur bei 6 040,21 Eur palūkanų. Tai, kad ieškovas pardavė atsakovui prekes, patvirtina 2014 m. liepos 22 d. sąskaitos Nr. 7018827003, Nr. 7018827004 ir Nr. 7018827005; 2014 m. rugpjūčio 28 d. sąskaita Nr. 7019103962; 2015 m. vasario 26 d. sąskaitos Nr. 7020353814, Nr. 7020353891; 2015 m. gruodžio 21 d. mokėjimo pavedimas; tarptautiniai krovinių važtaraščiai: 2014 m. liepos 18 d. Nr. DTL-ITD, 2014 m. liepos 18 d. Nr. 101407-159 B59520, 2015 m. vasario 24 d. Nr. 101502-174 B69308 ir 2015 m. vasario 24 d. Nr. 101502-177 B69305.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovui iš atsakovo 70 340,29 Eur skolos, 6 040,21 Eur palūkanų, 6 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. balandžio 13 d.) iki sprendimo visiško įvykdymo, 1 362 Eur žyminio mokesčio, 119,27 Eur išlaidų už vertimus bei 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Netenkino atsakovo prašymo išdėstyti teismo sprendimo vykdymą.Teismas nustatė, kad tarp šalių buvo susiklostę ilgalaikiai komerciniai teisiniai santykiai, kurie atitiko pašarų ir kitų prekių ūkininko ūkiui pirkimo-pardavimo teisinius santykius. Ieškovas (pardavėjas) perduodavo atsakovo (pirkėjo) užsakytas prekes atsakovui nuosavybėn, o atsakovas tas prekes priimdavo ir sumokėdavo ieškovui sąskaitose nurodytą sumą jose nurodytais terminais arba susitardavo dėl kitokių apmokėjimo terminų (CK 6.305 str. 1 d.). Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas pagal krovinio važtaraščius Nr. B69305, Nr. B69308 ir sąskaitas Nr. 7020353814, Nr. 7020353891 gavo ir priėmė iš ieškovo prekių už 19 613,85 Eur sumą bei už jas nustatytais terminais ir tvarka neatsiskaitė. Atsakovas ieškinį šioje dalyje bei dėl jai tenkančių palūkanų sumokėjimo pripažino, todėl teismas šią ieškinio dalį laikė teisėta ir pagrįsta. Teismas nustatė, kad pagal 2014 m. liepos 22 d. sąskaitą Nr. 7018827003 ieškovas atsakovui pardavė 10 197,90 Eur vertės, pagal sąskaitą Nr. 7018827004 11 734,43 Eur vertės, pagal sąskaitą Nr. 7018827005 25 122,34 Eur vertės prekių, už kurias atsakovas turėjo atsiskaityti iki 2014 m. rugpjūčio 21 d., bei pagal 2014 m. rugpjūčio 28 d. sąskaitą Nr. 7019103962 ieškovas atsakovui pardavė 4 671,77 Eur vertės prekių, už kurias atsakovas turėjo atsiskaityti iki 2014 m. rugsėjo 27 d. Bendra atsakovo skola ieškovui pagal minėtas sąskaitas sudaro 51 726,44 Eur. Šios prekės iš Danijos į Lietuvą atgabentos su krovinių vežimo keliais važtaraščiais Nr. 859520 ir DTL-ITD. Atsakovas su ieškovu pagal šiuos finansinės apskaitos dokumentus atsiskaitė iš dalies – 2015 m. gruodžio 21 d. sumokėjo 1 000 Eur. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog ieškovas pardavė, o atsakovas nupirko 51 726,44 Eur vertės prekių pagal minėtas keturias sąskaitas, už kurias atsakovas turėjo atsiskaityti iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. ir 2014 m. rugsėjo 27 d., tačiau šios savo pirkėjo pareigos neįvykdė. Krovinių vežimo keliais važtaraščiuose Nr. B59520 ir DTL-ITD krovinio gavėjais nurodyta UNO Transport, krovinio gavimo vieta – Klaipėdos miestas, ir DFDS Seaways, krovinio gavimo vieta – Fredericia, Danija. UNO Transport kaip vežėjas yra nurodytas ir krovinio važtaraščiuose Nr. B69305, Nr. B69308, pagal kuriuos atsakovas pripažįsta prekes gavęs. Pagal visus važtaraščius prekės gautos iš ieškovo, jos pakrautos 2014 m. liepos 18 d. Sąskaitose Nr. 7018827003-7018827005 gavėju nurodomas atsakovo ūkininko A. Č. ūkis Panevėžio rajone. Prekių rūšis ir asortimentas atitinka toms, kurias atsakovas nurodo daugelį metų pirkęs iš ieškovo. UNO Transport 2016 m. rugsėjo 7 d. rašte patvirtino, kad 2014 m. liepos 20 d. į sandėlius Klaipėdoje gavo gyvūnų pašarų krovinius, kurie nurodyti važtaraštyje (pagal bylos duomenis važtaraštis Nr. B59520, Nr. DTL-ITD ir sąskaitos Nr. 7018827003-7018827005) bei kad tos prekės iš jų sandėlio išvyko pas Arūną, kuris pats susiorganizavo transportą. Ieškovo atstovas liudytojas D. B. patvirtino, kad atsakovas ilgą laiką pirko prekes iš ieškovo ir iki šio atvejo laiku atsiskaitydavo. Paaiškino, kad vežėjo darbuotojai patvirtino, jog atsakovas minėtas prekes gavo. Teismo posėdžio metu atsakovas pripažino, jog kartais iš ieškovo pirktas prekes iš sandėlių pasiimdavo ir savo užsakytu transportu. 2015 m. lapkričio 4 d. atsakovas ieškovui pateikė raštą, kuriame nurodė, kad 2015 m. spalio 28 d. su ieškovės vadovu aptarė klausimus dėl atsiskaitymo, kad lapkričio mėnesį žada padengti 30 000 Eur, iki gruodžio 31 d. – 30 000 Eur, o, jei negaus tiesioginių išmokų, tai kontraktuos grūdus nurodytai sumai. Teismo vertinimu, šio rašto turinys patvirtina, kad atsakovas skolą už prekes, kurių gavimą jis šiuo metu ginčija, iš esmės pripažino ir įsipareigojo apmokėti. Taip pat iš pateikto elektroninio susirašinėjimo dokumentų turinio matyti, kad atsakovas, gavęs iš skolų išieškojimo bendrovės 2015 m. gruodžio 8 d. reikalavimą sumokėti ieškovui didesnę nei nurodyta ieškinyje 83 401,17 Eur skolą ir delspinigius, neginčijo skolos dydžio, bendravo dėl dalinių mokėjimų ir 2015 m. gruodžio 18 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo ieškovui 1 000 Eur skolos.Teismas, patikrinęs ieškinyje nurodytą palūkanų už naudojimąsi ieškovo pinigais apskaičiavimą iki 2016 m. kovo 22 d., nustatė, kad jos paskaičiuotos nuo piniginių sumų, kurioms sumokėti praleistas terminas, laikotarpiai nurodyti teisingai. Atsakovas yra verslininkas, turi patirties sutarčių sudaryme ir jų vykdyme, byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose savo pareigos mokėti netesybas pagal įstatymą neginčijo (CK 6.37 str. 1 d., 6.210 str.), neginčijo ir ieškinyje apskaičiuoto palūkanų dydžio. Todėl teismas iš atsakovo ieškovui priteisė 70 340,29 Eur skolą už pirktas prekes ir 6 040,21 Eur palūkanų.Teismo vertinimu, sprendimo vykdymo išdėstymas nėra pagrįstas, neatitiktų abiejų šalių interesų pusiausvyros. Nėra duomenų, kad ateityje atsakovo turtinė padėtis bus reikšmingai geresnė nei šiuo metu, dėl ko jis turės didesnes galimybes palankesnėmis sau sąlygomis atsiskaityti su ieškovu, nepažeisdamas kreditoriaus teisėtų interesų. Teismas nenustatė pagrindų atsakovo prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo 18 mėnesių terminui tenkinimui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Atsakovas (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir ieškinį dalyje dėl 51 726,44 Eur skolos bei palūkanų priteisimo atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos, nepašalino įrodymų tarpusavio prieštaravimų, netiesioginiams įrodymams suteikė prioritetą, nevertino įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Nors 2014 m. liepos 22 d. ir 2014 m. rugpjūčio 24 d. sąskaitose nurodyta, kad pirkėjas yra apeliantas, tačiau nėra jokių duomenų, kad jam prekės buvo pristatytos, byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų priėmęs sąskaitose nurodytą krovinį. Krovinių važtaraščiuose nurodyta, kad prekes priėmė UAB „UNO Transport Klaipėda“ ir UNO Transport. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas produkcijos negavo, jam prievolė už ją sumokėti neatsirado.Teismas savo išvadas nepagrįstai grindė liudytojo D. B. paaiškinimais bei 2016 m. rugsėjo 7 d. vežėjo UNO Transport raštu. Minėto liudytojo paaiškinimai turėjo būti įvertinti kritiškai, nes jis yra ieškovo atstovas (Lietuvos padalinio vadovas), be to, jo paaiškinimai, grindžiami tik tariamais kitų asmenų paaiškinimais, jis pats nei parduodant prekes, nei jas pristatant nedalyvavo. Vežėjo UNO Transport paaiškinimai taip pat yra subjektyvūs, nes būtent šis asmuo turėtų būti atsakingas už krovinio pristatymą tuo atveju, jeigu krovinys iš tikrųjų buvo pakrautas ir išgabentas. Būtina įvertinti ir tai, kad vežėjas raštą su paaiškinimais parašė būtent pagal ieškovo suformuotą prašymą.Byloje esantys duomenys gali būti vertinami tik kaip netiesioginiai įrodymai, nes patys savaime jie nepagrindžia su prekių pardavimu ir perdavimu susijusių faktų egzistavimo, t. y. jie neįrodo apelianto prievolės sumokėti sąskaitose Nr. 7018827003, 7018827004, 7018827005, 7019703962 nurodytą sumą. Vien faktas, kad ieškovas vienašališkai išrašė apeliantui sąskaitas, nepagrindžia, kad tarp šalių buvo sudarytas konkretus produkcijos pirkimo-pardavimo sandoris. Apeliantui nepasirašius ginčo sąskaitų ir ieškovui neįrodžius, kad apeliantas užsakė atitinkamą produkciją ir ją gavo, pastarajam neatsirado prievolė už ją sumokėti.Važtaraščiuose B59520 bei DTL-ITD nėra duomenų, kad krovinys būtų skirtas ar perduotas apeliantui. Krovinio gavėju važtaraštyje B59520 nurodytas UNO Transport, krovinio pristatymo vieta Klaipėda. Krovinio gavėju važtaraštyje DTL-ITD nurodyta DFDS SEEWAYS A/S, krovinio pristatymo vieta Klaipėda. Minėti važtaraščiai patvirtina, kad kroviniai šiems gavėjams ir pristatyti, tačiau nėra dokumentų, kad vėliau pagal šiuos važtaraščius pristatyti kroviniai būtų perduoti apeliantui. Teismas nevertino ginčo sąskaitose pateiktų duomenų neatitikimo krovinio važtaraščių duomenims. Sąskaitose nurodyta krovinio pristatymo vieta Panevėžio raj., todėl jei produkcija pagal sąskaitas Nr. 7018827003, 7018827004, 7018827005, 7019703962 ir būtų buvusi išsiųsta, ji turėjo būti pristatoma į apelianto buveinės vietą, o ne į Klaipėdą. Šios aplinkybės patvirtina, kad važtaraščiai B59520 bei DTL-ITD nepatvirtina sąskaitose nurodytos produkcijos gabenimo fakto. Be to, sąskaitose nurodytas (į mokėtiną sumą įtrauktas) ir frachto (krovinio gabenimo) mokestis, kuris galėjų būti skaičiuojamas tik pristačius krovinį į sąskaitoje nurodytą vietą - Panevėžio raj. Teismas neįvertino, kad sąskaitos Nr. 7018827003, 7018827004, 7018827005 ir 7019703962 nurodytas krovinių svoris nesutampa su važtaraščiuose B59520 bei DTL-ITD nurodytu krovinių svoriu – svoriai skiriasi beveik 4 t (3 749 kg), kas patvirtina, jog sąskaitose nurodyta produkcija nebuvo gabenama pagal važtaraščius B59520 bei DTL-ITD.Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas iš dalies prievolę pripažino pasirašydamas 2015 m. lapkričio 4 d. raštą. Apeliantas ieškovui tuomet buvo skolingas 19 613,85 Eur pagal sąskaitas Nr. 702353814 ir 702353891, šios savo skolos neneigė. Minėtas raštas pasirašytas buvusių derybų dėl papildomo užsakymo eigoje. Be to, nesutampa jame nurodytos mokėtinos sumos su ieškovo įrodinėjama skolos suma (71 340,29 Eur). Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantas pripažino prievolę sumokėdamas 1 000 Eur – šį mokėjimą jis atliko ne skolų išieškojimo bendrovei, o ieškovui, taip mažindamas savo įsipareigojimą pagal 2015 m. vasario 26 d. sąskaitas Nr. 702353814 ir 702353891. Teismas neįvertino aplinkybių, kad iki 2015 m. pabaigos ieškovas nepareiškė apeliantui jokių pretenzijų dėl tariamos skolos pagal 2014 m. liepos 22 d. ir 2014 m. rugpjūčio 28 d. sąskaitas apmokėjimo, priešingai, 2015 m. vasario 26 d. ji pardavė apeliantui naują produkcijos partiją. Aplinkybė, kad apeliantas pats atsiimdavo krovinį Klaipėdoje, yra teisinga, tačiau tai vykdavo tik tuo atveju, jeigu šalys dėl to susitardavo iš anksto, o ne ieškovo nuožiūra. Ginčo atveju sąskaitose nurodyta krovinio pristatymo vieta buvo Panevėžio raj. Tai patvirtina su skundu teikiami įrodymai – 2013 m. kovo 13 d. sąskaita Nr. 7014478724, 2013 m. liepos 4 d. sąskaita Nr. 7015812598, kuriose aiškiai nurodyta, jog krovinys bus pristatytas į Klaipėdą (CPT Klaipėda port). Nurodytų įrodymų pateikimo būtinybė atsirado tik šioje proceso stadijoje, nes atitinkamų aplinkybių šalys pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, teismui iškėlus šį klausimą, apeliantas nebeturėjo galimybės pateikti jo paaiškinimus pagrindžiančius dokumentus. Siekiant išsamiai atskleisti bylos aplinkybes, būtina prie bylos prijungti šiuos įrodymus.Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apelianto skola pagal ginčytinas sąskaitas sudaro 51 726,44 Eur, jose nurodytos prekės iš Danijos į Lietuvą buvo atgabentos su krovinių vežimo važtaraščiais Nr. 859520 ir DTL-ITD. Apeliantas su ieškovu atsiskaitė iš dalies, nes 2015 m. gruodžio 21 d. sumokėjo 1`000 Eur. Tai įrodo, kad apeliantas pripažino ginčytinas sąskaitas ir nebuvo keliamas joks klausimas dėl neva nepristatytos produkcijos.UNO Transport kaip vežėjas yra nurodytas ir krovinio važtaraščiuose Nr. B69305, Nr. B69308, pagal kuriuos apeliantas pripažįsta prekes gavęs. Pagal visus važtaraščius prekės gautos iš ieškovo, jos pakrautos 2014 m. liepos 18 d. Sąskaitose Nr. 7018827003-7018827005 gavėju nurodomas apelianto ūkininko A. Č. ūkis Panevėžio rajone, o kai apeliantas nusprendžia pats (savo transportu) atsiimti produkciją sąskaitose yra nurodoma, kuriame sandėlyje jos bus. Prekių rūšis ir asortimentas atitinka toms, kurias apeliantas nurodo daugelį metų pirkęs iš ieškovo. 2016 m. rugsėjo 7 d. rašte UNO Transport patvirtino, kad 2014 m. liepos 20 d. į sandėlius Klaipėdoje gavo gyvūnų pašarų krovinius, kurie nurodyti važtaraštyje, bei tos prekės iš jų sandėlio išvyko pas Arūną, kuris pats susiorganizavo transportą, skirtą krovinį paimti. Apeliantas siekia visais būdais nuginčyti nepripažįstamą skolą, atsikertant prielaidomis bei išgalvotais faktais.2015 m. lapkričio 4 d. apelianto raštas ieškovui patvirtina, kad apeliantas skolą už prekes, kurių gavimą jis šiuo metu ginčija, iš esmės pripažino ir įsipareigojo apmokėti. Taip pat iš pateikto elektroninio susirašinėjimo matyti, kad apeliantas, 2015 m. gruodžio 8 d. iš skolų išieškojimo bendrovės gavęs reikalavimą sumokėti ieškovui dar didesnę nei nurodyta ieškinyje 83 401,17 Eur skolą ir delspinigius, neginčijo skolos dydžio, bendravo dėl dalinių mokėjimų ir 2015 m. gruodžio 18 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo 1 000 Eur skolos.Apeliantas tiek iki ieškovo kreipimosi į teismą, tiek teikdamas prieštaravimus teismui dėl priimto teismo įsakymo, skolos dydžio tuo pagrindu, kad negavo dalies prekių, neginčijo ir dėl to jokių pretenzijų ieškovui nepareiškė iki tol, kol šis kreipėsi į teismą su ieškiniu.Apeliantas su skundu pateiktus naujus įrodymus galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Be to, net ir prijungus papildomus įrodymus, jie nepagrindžia, kad apeliantui nebuvo pristatyta produkcija.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju šalys nenurodo tokių pagrindų, jų neįžvelgia ir teisėjų kolegija. Byloje nustatyta, kad tarp šalių buvo susiklostę ilgalaikiai komerciniai santykiai – apeliantas iš ieškovo pirko (ūkininko ūkiui) pašarus ir kitas prekes. Ieškovas teigia, kad apeliantas neatsiskaitė su ieškovu pagal paskutines pateiktas šešias sąskaitas. Apeliantas pripažino savo įsiskolinimą pagal paskutines dvi sąskaitas (2015 m. - Nr. 702353814 ir Nr. 702353891) (ši sprendimo dalis neskundžiama), tačiau neigė savo įsiskolinimą pagal kitas keturias sąskaitas (2014 m. - Nr. 7018827003, Nr. 7018827004, Nr. 7018827005; Nr. 7019103962). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantas privalo apmokėti ir pastarąsias sąskaitas (toliau - ginčo sąskaitos), tačiau apeliantas su tokia išvada nesutinka. Apeliantas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo pridedantis naujus įrodymus – 2013 m. PVM sąskaitas faktūras Nr. 7014478724 ir Nr. 7015812598, prašo juos priimti bei vertinti. Nurodo, jog šios sąskaitos patvirtintų, kad sąskaitose, kai šalys susitardavo dėl krovinio pristatymo į Klaipėdą, buvo nurodomas kodas CPT Klaipėda port. Tačiau teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad faktiškai šios sąskaitos su apeliaciniu nėra pateiktos (pateiktas tik žyminio mokesčio kvitas); antra, apeliantas buvo susipažinęs su byloje ieškovo pateiktais dokumentais, apeliaciniame skunde pats pripažįsta, jog teismo posėdžio metu šalių praktika dėl krovinio pristatymo į paskirties vietą buvo aiškinama, todėl apeliantas ir šiuo aspektu turėjo galimybes teikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teisme gali būti priimami tik tie įrodymai, kurių pateikimo būtinybė iškilo vėliau ar pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti. Šiuo atveju tokių sąlygų nekonstatuojama. Todėl net tuo atveju, jei sąskaitos ir būtų su apeliaciniu skundu faktiškai pateiktos, jų priėmimas prieštarautų CPK 314 straipsnio nuostatoms. Apeliacinis skundas netenkintinas.Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalys sėkmingai bendradarbiavo jau ne vienerius metus. Liudytojas D. B. nurodo, kad ilgalaikio bendradarbiavimo išdavoje tarp šalių vyravo visiškas pasitikėjimas, o iš 2011 m. kovo 14 d. apelianto rašyto įsipareigojimo galima spręsti, kad šalių bendradarbiavimui nekliudė ir tai, kad apeliantas kartais pažeisdavo nustatytus atsiskaitymo terminus. Apeliantas ginasi tuo, kad ginčo sąskaitose nurodytų prekių pagal važtaraščius B59520 ir DTL-ITD, pagal kuriuos, ieškovo teigimu, buvo transportuojamos šiose sąskaitose nurodytos prekės, negavo. Iš tikrųjų, duomenų paminėtuose važtaraščiuose apie tai, kad pagal juos gabentą krovinį būtų gavęs apeliantas, nėra. Kitų dokumentų, kuriuose būtų apelianto parašas apie krovinio gavimą, taip pat nėra pateikta. Iš esmės ginčas ir kilęs dėl to, ar, esant paminėtai situacijai, į bylą pateiktų įrodymų pagrindu (ne)pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad labiau tikėtina, jog prekes pagal ginčo sąskaitas apeliantas yra gavęs. Apelianto apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas netinkamu įrodymų vertinimu jų pakankamumo, patikimumo, tiesioginių ir netiesioginių įrodymų „svorio“ nagrinėjamam ginčui aspektais. Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės yra ne kartą dėstytos ir teisminėje praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; kt.). Taip pat Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, jog civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Tai reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocenčio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (pvz., Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Kaip minėta, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, įvertinęs esančius įrodymus, ir darė išvadas didesnio tikėtinumo požiūriu. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai neteikia pakankamo pagrindo spręsti priešingai.Iki ginčo pradžios paskutinis apelianto mokėjimo pavedimas ieškovui atliktas 2014 m. liepos 14 d., o iš ginčo sąskaitų matyti, kad jos ieškovo išrašytos vykdant tos pačios dienos (2014 m. liepos 14 d.) apelianto užsakymą Nr. 30057134. Liudytojas D. B. parodė, kad įvykdžius užsakymą gaudavo iš Danijos sąskaitas, kurias persiųsdavo apeliantui. Šis pirmosios instancijos teismo posėdyje taip pat nurodė, kad gaudavęs sąskaitas ir elektroniniu paštu. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų reiškęs pretenzijas dėl neva jam nepagrįstai išrašytų ginčo sąskaitų ar dėl jose nurodyto neteisingo prekių asortimento, kiekio bei kainų. Šiame kontekste pastebėtina, kad apskritai menkai tikėtina, jog šį kartą ieškovas dėl kokių nors nežinomų priežasčių būtų savo iniciatyva išrašęs apeliantui visiškai nepagrįstas sąskaitas. Tokią išvadą netiesiogiai pagrindžia ir tai, kad apeliantas, gavęs 2015 m. gruodžio 8 d. skolų išieškojimo bendrovės raštą dėl 83 401 Eur skolos ir delspinigių išieškojimo, sumokėjo 1 000 Eur ir tuomet, nors pagal jo pripažįstamas 2015 m. sąskaitas skolos dydis buvo keturis kartus mažesnis (20 000 Eur), nereiškė jokių pretenzijų dėl skolos dydžio, kol į bylą su ieškovo ieškiniu nebuvo pateikti dokumentai ir iš jų paaiškėjo, kad nėra tiesioginių duomenų (jo parašų) apie tai, jog jis gavo krovinį pagal ginčo sąskaitas, ir krovinio gavimą neabejotinai patvirtina jo parašai tik 2015 m. sąskaitose. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra įtikinami apelianto argumentai, kad šiuo atveju buvo siekiama atsiskaityti tik pagal 2015 m. sąskaitas, nes bet kuris bent vidutiniškai rūpestingas asmuo, kuriam priskaičiuota keturis kartus didesnė skolos suma, būtų su tuo nesutikęs ar bent jau aiškinęsis jos kilmę. Pažymėtina ir tai, kad, išdavus ieškovo prašymu teismo įsakymą dėl skolos išieškojimo, savo prieštaravimuose jo išdavimui apeliantas nenurodė, jog bent iš dalies pripažįsta vėliau byloje pripažintą skolos dalį, ir savo dabartinę poziciją suformulavo, kaip minėta, tik susipažinęs su ieškovo prie ieškinio pateiktais dokumentais pagal juose esamus/nesamus duomenis. Apelianto teiginiai, kad ginčo sąskaitos turėtų būti pasirašytos abiejų šalių nepagrįsti nei įstatymu, nei šalių bendradarbiavimo praktika (žr. pirmiau paminėtas 2015 m. sąskaitas, kurias apeliantas pripažino nepaisant to, kad jos jo nepasirašytos). Todėl teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad sutartiniai santykiai pagal ginčo sąskaitas tarp šalių apskritai nesusiklostė, nes bylos duomenys leidžia spręsti, jog jose nurodytoms prekėms apeliantas užsakymą (ofertą) buvo pateikęs, o ieškovas jį priėmė (akceptavo) pagal šalių ilgalaikio bendradarbiavimo praktiką (CK 6.167 str., 6.173 str. 1, 3 d. d., 6.181 str. 1 d.).Ieškovas yra pateikęs į bylą 2016 m. rugsėjo 7 d. UNO Transport raštą, kad ši bendrovė 2014 m. liepos 20 d. į sandėlius Klaipėdoje gavo du gyvūnų pašarų krovinius pagal ginčo sąskaitas, abu kroviniai išvyko pas apeliantą, kuris pats susiorganizavo transportą.

Viena vertus, 2016 m. rugsėjo 7 d. raštas, rašytas praėjus jau dvejiems metams po krovinio pristatymo, todėl iš dalies galima sutikti su apeliantu, kad nebūtų teisinga daryti vienareikšmiškas išvadas vien tokio rašto pagrindu.

Kita vertus, jo įrodomoji reikšmė neatmestina visiškai, nes apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdyje yra pripažinęs, kad kartais krovinį iš Klaipėdos parsiveždavo savo transportu, tai iš esmės pripažįstama ir apeliaciniame skunde. Todėl šiame kontekste apelianto argumentai, kad prekės pagal ginčo sąskaitas turėjo būti ieškovo pristatytos į apelianto buveinės vietą Panevėžio rajone, nes taip nurodyta šiose sąskaitose - pagal Tarptautinės prekybos terminų taisykles Incoterms 2010 (toliau – Incoterms) nurodytas kodas CPT Panevėžio raj., nors ir neatmestini, bet nėra ir neabejotini: pagal 2015 m. sąskaitas, kurias apeliantas pripažino, nurodytas toks pat Incoterms kodas (CPT Panevėžio raj.), tačiau tuomet važtaraščiuose B69305 bei B69308 krovinio gavėju ir buvo nurodytas būtent apelianto ūkininko ūkis, o krovinio gavimo vieta – Panevėžio raj., tuo tarpu vežant krovinį pagal ginčo sąskaitas 2014 m. važtaraščiuose, nepaisant to paties Incoterms kodo, krovinio pristatymo vieta važtaraštyje B59520 ir važtaraštyje DLT-ITD yra nurodyta Klaipėda, krovinio gavėjais atitinkamai - UNO Transport ir DFDS Seaways (t.y. vežėjai, o ne apelianto ūkis ir Panevėžio raj.). Todėl pakankamai įtikinamai atrodo liudytojo D. B. parodymai, kad šalys susitardavo dėl krovinio gabenimo sąlygų kiekvienu konkrečiu atveju. Šiame kontekste pažymėtina, kad paminėtas Incoterms kodas CPT apima sąlygas, kurios numato, jog pardavėjas apmoka prekių pristatymo į pirkėjo nurodytą paskirties vietą, pakrovimo krovinių terminale siuntėjo (eksportuotojo) šalyje išlaidas ir, jeigu prekės gabenamos reguliariomis laivybos linijomis, iškrovimo paskirties uoste išlaidas, kurios paprastai įtraukiamos į frachtą ir numatomos sudarant vežimo sutartį (kontraktą), taip pat sutvarko muitinės eksporto formalumus ir sumoka eksporto mokesčius, o pirkėjas prisiima galimų nuostolių dėl prekių sugadinimo ar praradimo riziką (pardavėjui rizika atitenka pagal Incoterms kodo DAP sąlygas). Tokiu atveju, nustačius, kad užsakymas prekėms buvo pateiktas, krovinys buvo gabenamas, tačiau, anot apelianto, jo nepasiekė (kitaip tariant, dėl kokių nors priežasčių prarastas), jis vis tiek turėtų atsakyti prieš pardavėją.

Negalima nesutikti su apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, kad krovinių svoris pagal visas į bylą pateiktas sąskaitas ir važtaraščius (inter alia pagal ginčo sąskaitas bei važtaraščius B59520, DLT-ITD) ne visai sutampa. Tačiau pažymėtina, kad visais atvejais sąskaitose nurodomas krovinių svoris yra mažesnis nei važtaraščiuose. Sutiktina su apeliantu ir tuo aspektu, kad pirmiau aptarti bei kiti pirmosios instancijos teismo vertinti įrodymai (toks pat ginčo sąskaitose nurodytų ir anksčiau apelianto užsakinėtų prekių pobūdis, vežėjo tapatumas), yra netiesioginiai. Tačiau negalima teigti, kad ieškinys tenkintas vien tokių įrodymų pagrindu, nes į bylą yra pateiktas ir iš esmės tiesioginis ne tik apelianto pripažintos skolos įrodymas, o būtent - jo paties ieškovui rašytas 2015 m. lapkričio 4 d. raštas, kuriame nurodyta, kad pas jį (apeliantą) buvo atvykęs ieškovo vadovas ir buvo aptarta dėl atsiskaitymo „... lapkričio mėn. padengsime 30 000 Eur, iki gruodžio 31 d. – 30 000 Eur", o negavus tiesioginių išmokų iš NMA, bus kontraktuoti grūdai šiai sumai. Jau minėta, kad pagal apelianto pripažintas sąskaitas skolos suma nesiekė 20 000 Eur, kitokių ankstesnių skolų (be ginčo sąskaitų) egzistavimo šalys nenurodo. Apelianto aiškinimas, kad didesnės (nei pripažintos skolos) sumos paminėtame rašte nurodymas susijęs su (neva) būsimais užsakymais ne tik neįrodytas, bet, teisėjų kolegijos vertinimu, ir neįtikinantis apskritai (įsipareigojimas sumokėti konkrečiais terminais konkrečias sumas, kai nežinoma nei kokie, nei kada bus teikiami užsakymai, ar jų poreikis neišnyks iš viso, pvz., kilus dar vienam gaisrui). Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esančių įrodymų visumos nutarties 17 punkte nurodytų taisyklių kontekste vertinimas teikia pagrindą pripažinti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas labiau tikėtinomis nei sutikti su apelianto skunde išdėstytais argumentais. Todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Ieškovas pateikė įrodymus, kad turėjo 600 Eur išlaidų advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Netenkinus apeliacinio skundo, ši suma priteistina iš apelianto (CPK 93 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui Vitfoss A/S iš atsakovo A. Č. 600 Eur už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.