- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-22
- Bylos Nr.
- I1-5115-484/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03154-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- Z. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. J. (Z. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Z. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 800 eurų neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).
Skunde paaiškina, kad nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2018 m. balandžio 4 d. (6 paras). buvo laikomas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) areštinėje nežmoniškomis sąlygomis. Nurodo, kad kameros langas neatsidarė, joje esantys asmenys rūkė, ventiliacijos nebuvo, trūko oro. Patalpoje buvo laikomi penki asmenys, todėl taip pat trūko gyvenamojo ploto. Tualetas nebuvo atitvertas nuo bendros patalpos, be užuolaidos. Tuo, pasak pareiškėjo, buvo pažeistos jo teisės, jis buvo priverstas kreiptis į psichologą. Taip pat nurodo, kad kameroje Nr. 5 nebuvo rozetės, todėl negalėjo įjungti virdulio ir radijo imtuvo; nebuvo karšto vandens, į dušą nebuvo nuvestas visą savaitę. Be to, jis 6 paras neturėjo galimybės nei laiško išsiųsti, nei paskambinti artimiesiems ir pranešti, kur yra laikomas.
Už nurodytus pažeidimus, ypač dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ir nesuteikto minimalaus gyvenamojo ploto, pareiškėjas prašo pripažinti atsakinga Lietuvos valstybę ir priteisti jam neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 6-9).
Paaiškina, jog pareiškėjas Vilniaus AVPK areštinėje (toliau – Areštinė) buvo laikomas nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2018 m. balandžio 4 d. Visą minėtą laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas toje pačioje kameroje. Kameros plotas (be sanitarinio mazgo) 19,4 kv. m. Nurodo, kad nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2018 m. kovo 30 d. pareiškėjas minėtoje kameroje buvo laikomas su dar vienu asmeniu, 2018 m. kovo 31 d. buvo laikomas vienas, 2018 m. balandžio 1 d. – su dar vienu asmeniu, nuo 2018 m. balandžio 2 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. – su trimis asmenimis. 2018 m. balandžio 4 d. pareiškėjas konvojuotas į Lukiškių TI-K. Pareiškėjo buvimo Areštinėje laikotarpiu, skundų ar prašymų dėl laikymo Areštinėje sąlygų neužfiksuota.
Atsakydamas į pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl tualeto įrengimo, atsakovės atstovas paaiškina, kad Higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma) nenustato, kaip turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Nurodo, kad sanitariniai mazgai Areštinėje buvo įrengti pagal prieš tai galiojusios Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus (sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, jis turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Pažymi, kad toks reglamentavimas buvo nustatytas taip pat ir dėl pačių areštinėje laikomų asmenų saugumo, kadangi kameroje neturėjo būti uždarų erdvių. Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai šiuos reikalavimus atitiko. Pripažįsta, kad tam tikra privatumo stoka šiuo atveju buvo, tačiau tai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Atsakovės atstovas neneigia ir to, kad pareiškėjas neturėjo galimybės naudotis elektros prietaisais, tačiau nori atkreipti dėmesį į tai, kad Areštinės vidaus tvarkos taisyklės nenumato šios galimybės, taip pat nėra numatyta Areštinės darbuotojų pareiga sudaryti sąlygas sulaikytiesiems naudotis elektros prietaisais. Paaiškina, kad policijos areštinėse asmenys yra laikomi trumpą laiką, tris kartus per dieną yra maitinami karštu maistu, todėl pareiškėjo teiginius dėl patirtų nepatogumų atsakovės atstovas laiko nepagrįstais. Be to, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog minėtus elektros prietaisus jis būtų turėjęs buvimo Areštinėje metu.
Šalies argumentai
Pareiškėjo nusiskundimus dėl ventiliacijos atsakovės atstovo teigimu, paneigia Nacionalinio visuomenės centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2017-2019 metų laikotarpio patikrinimo aktai, kuriuose jokių tokio pobūdžio pažeidimų nėra nustatyta.
Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo Areštinėje sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Todėl atsakovės atstovas mano, kad nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjo sveikatos būklė, kitos fizinės arba psichinės savybės galėjo sąlygoti didesnį nei įprasta, išskirtinai neigiamą poveikį. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pažymi, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Dėl civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo atsakovės atstovas nurodo, kad šiuo atveju nėra įrodymų, jog pareiškėjui dėl jo laikymo sąlygų būtų sukeltos konkrečios pasekmės. Pareiškėjo skundo teiginiai yra abstraktūs bei nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Iš pareiškėjo skundo visiškai neaišku, kokios neigiamos fizinės ar emocinės pasekmės sąlygojo jo reikalavimus ir kuo remiantis neturtinė žala įvertinta tokia suma, be to, pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų bei medicininių dokumentų apie galimai patirtą moralinę žalą bei jos padarinius, o visi jo argumentai paremti asmenine nuomone, bei subjektyviu aplinkybių vertinimu, todėl atsakovės atstovo manymu, prašymas atlyginti žalą yra visiškai nepagrįstas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.245-6.255 bei 6.271 straipsnių prasme.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 800 eurų neturtinę žalą, kurią jis kildina iš galimai netinkamų suėmimo sąlygų Vilniaus AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2018 m. balandžio 4 d., pagrįstumo.
Iš atsakovės atstovo atsiliepimo (b. l. 6-9) ir asmens kortelės išrašo (b. l.10-11) duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2018 m. kovo 28 d. 17.19 val. iki 2018 m. balandžio 4 d. 9.05 val.
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Vilniaus AVPK kalinimo sąlygų ir dėl to patirtų nepatogumų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).
Dėl gyvenamojo ploto
Pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodo, kad Areštinės kameroje buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normą.
Policijos areštinėje laikomam asmeniui turintį tekti gyvenamąjį plotą reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos ,,Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 58 punktas nustato, kad policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Vadovaujantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2018 m. balandžio 4 d. kameroje Nr. 5, kurios plotas 19,4 kv. m. Nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2018 m. kovo 30 d. pareiškėjas minėtoje kameroje buvo laikomas su dar vienu asmeniu, todėl jam teko 9,7 kv. m kameros ploto (19,4/2=9,7). Taip pat nustatyta, kad 2018 m. kovo 31 d. pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, o 2018 m. balandžio 1 d. – su dar vienu asmeniu. Bylos duomenimis nuo 2018 m. balandžio 2 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. pareiškėjas kameroje buvo laikomas su trimis asmenimis. Atsižvelgiant į tai, pastaruoju laikotarpiu jam teko 4,85 kv. m kameros ploto (19,4/4=4,85). Pareiškėjas 2018 m. balandžio 4 d. konvojuotas į Lukiškių TI-K.
Apibendrinus nustatytus duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjas Areštinėje, pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, kai jam tekęs plotas buvo 4,85 kv. m, ginčo laikotarpiu (nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2018 m. balandžio 4 d.) buvo laikomas 2 paras (2018 m. balandžio 2-3 d.).
Pažymėtina, kad minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas LVAT praktikoje vertinamas kaip kalinimas nepriimtinomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas patiria neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-801-442/2015). Atsižvelgiant į tai, jog pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjas Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas 2 paras, darytina išvada, kad atsakovės atstovas pažeidė Taisyklių 58 punkto reikalavimą ir pripažintina, kad pareiškėjo teisė į minimalų plotą nuo 2018 m. balandžio 2 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. buvo pažeista.
LVAT laikosi pozicijos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017; 2018 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-308-492/2018). Taigi baldų užimamas kalinimo patalpos (kameros) plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtų išgyvenimų intensyvumo lygį bei pažeidimo mastą, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (LVAT 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017).
Bylos duomenys patvirtina, kad visą kitą laiką minimalaus gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta.
Dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais
Pareiškėjas teigia, kad buvo pažeistos jo teisės, kadangi tualetas nuo bendro kameros ploto nebuvo atskirtas, nebuvo ir jį uždengiančios užuolaidos.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies, tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida ar kitu audeklu), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).
Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad sanitarinis mazgas Areštinės kamerose buvo įrengtas vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimais, pagal kurią sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, jis turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Atsakovės atstovas pripažįsta, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo juo naudojantis, tačiau jokių kitų išsamių paaiškinimų ir objektyvių įrodymų dėl sanitarinio mazgo įrengimo Areštinės kameroje Nr. 5 ginčui aktualiu laikotarpiu nepateikė.
Pažymėtina, kad nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017 ir kt.). Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu). Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.
Kaip jau minėta, teismas konkrečių duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, neturi. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas pasisakydamas dėl šio pažeidimo, aiškiai nurodė, kad kameroje nebuvo ir užuolaidos, atskiriančios sanitarinį mazgą nuo bendro kameros ploto. Įvertinus tai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (6 paras) nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi tuo metu jį galėjo matyti ne tik kameroje buvę asmenys, bet ir pareigūnai pro kameros duryse įrengtą stebėjimo langelį.
Dėl ventiliacijos
Pareiškėjas skunde reiškia nusiskundimus ir dėl to, kad kameroje neatsidarė langas, neveikė ventiliacija, todėl trūko oro.
Pažymėtina, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios ir ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma) 12 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Higienos normos 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tos pačios higienos normos 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s.
Atsakovės atstovas jokių paaiškinimų ir įrodymų dėl langų įrengimo kameroje Nr. 5 ginčui aktualiu laikotarpiu nepateikė, tačiau paneigdamas skundo teiginius dėl netinkamos ventiliacijos pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – NVSC) patikrinimo aktus: 2017 m. gruodžio 14 d. Nr. PA.10-2046(16.16.8.10.12) , 2018 m. rugpjūčio 2 d. Nr. (10-12 15.4.8) PA-5160 ir 2019 m. kovo 18 d. Nr. (10-12 15.4.8) PA-1370 (b. l. 12-19). Pažymėtina, kad šiais įrodymais teismas neturi pagrindo remtis, kadangi iš jų turinio matyti, kad patikrinimai atlikti ne ginčo kamerose ir ne ginčo laikotarpiu. Tačiau vertindamas pareiškėjo nurodytus pažeidimus, teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas šiuos pažeidimus skunde aprašo abstrakčiai ir jokių objektyvių įrodymų dėl netinkamos ventiliacijos, oro judėjimo greičio nepateikia bei kokį neigiamą poveikį šie pažeidimai jam turėjo skunde nenurodo. Byloje taip pat nenustatyta, kad dėl higienos sąlygų neatitikimo Areštinės kameroje Nr. 5 pareiškėjas būtų kreipęsis į Areštinės administraciją ar NVSC.
Teismo nuomone, kreipimosi į įstaigos administraciją ar atitinkamas institucijas aspektas yra svarbus tuo, kad jos sužinojusios apie tam tikrų reikalavimų, šiuo atveju higienos normų galimą nesilaikymą, gali imtis veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, imtis veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT yra išaiškinęs, jog, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Akivaizdu, kad Vilniaus AVPK, neturėdamas pareiškėjo ar kitų kamerose laikytų asmenų nusiskundimų dėl laikymo sąlygų, negali pateikti įrodymų apie tuo metu buvusią kamerų būklę. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl neužtikrintų higienos normų sąlygų kamerose (dėl kamerų vėdinimo) atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl šalto vandens kameroje
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kameroje buvo tik šaltas vanduo, į dušą nebuvo nuvestas visą savaitę.
Higienos normos 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Kaip matyti, karšto vandens tiekimo į areštinės kamerą ši teisės norma nenumato. Higienos normos 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus.
Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas 6 paras, t.y. trumpiau nei savaitę. Atsižvelgiant į tai, bei į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.
Dėl ribojimo naudotis elektros prietaisais
Pareiškėjas nurodo, jog negalėjo naudotis elektra, nes kameroje nebuvo kištukinių lizdų.
Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, jog Areštinės įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenustatyta, jog kamerose privalo būti įrengti elektros kištukiniai lizdai, todėl aplinkybė dėl elektros kištukinių lizdų nebuvimo, niekaip negali pažeisti pareiškėjo teisių.
Byloje duomenų, kad pareiškėjas turėjo jo skunde nurodytus elektrinį virdulį ir radijo imtuvą ginčui aktualiu laikotarpiu, nėra. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad pareiškėjui tris kartus per dieną buvo tiekiamas šiltas maistas. Jokių nusiskundimų pareiškėjas dėl kištukinių lizdų nebuvimo kameroje Areštinės administracijai nėra pareiškęs.
Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus AVPK veiksmų dėl elektros nesuteikimo.
Dėl teisės paskambinti ir susirašinėjimo teisės ribojimo
Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su galimybės paskambinti ar parašyti laišką artimiesiems atsiliepime atsakovės atstovas jokių paaiškinimų nenurodė ir įrodymų nepateikė. Tačiau vertindamas šiuos nusiskundimus, teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai išreiškė nepasitenkinimą tuo, kad jam nebuvo suteikta skambinimo ir susirašinėjimo teisė. Iš pareiškėjo skundo argumentų nėra aišku, kam konkrečiai jis norėjo paskambinti ar parašyti, ar kreipėsi dėl to su prašymais į Areštinės administraciją ir kad ji atsisakė šiuos prašymus tenkinti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl skambinimo ir susirašinėjimo teisės nesuteikimo, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl žalos dydžio
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad dėl nustatytų pažeidimų – privatumo neužtikrinimo besinaudojant sanitariniu mazgu (6 paras), neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto (2 paras), pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, diskomfortą, kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei atsakovės atstovas būtų vykdęs teisės aktų reikalavimus. Tačiau tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017). Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo.
Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą (žr. pvz. LVAT 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1553-822/2019).
Atkreiptinas dėmesys, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Teismo vertinimu, byloje nepaneigtos aplinkybės, jog pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Areštinėje, tačiau pažymėtina, jog byloje nesurinkta duomenų apie tai, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų (t. y. duomenų apie pažeidimų nulemtus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus). Pareiškėjo skundo teiginiai dėl kreipimosi į psichologą yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįsti objektyviais įrodymais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad būtų galima juos įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Remiantis išdėstytu, pripažintina, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas laikymo sąlygas Vilniaus AVPK areštinėje buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo Z. J. (Z. J.) skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo Z. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygas laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2018 m. balandžio 4 d.
Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.