Šiaulių apygardos teismo nutartis

2012-10-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-546-135-2012

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2012-04-13Šiaulių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-10-18Šiaulių apygardos teismas
  3. KasacijaNutartis · 2013-04-02Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-18
Bylos Nr.
1A-546-135-2012
Teisminio proceso Nr.
1-67-1-00158-2009-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Bronius Zalaga (pirm.), Vaclovas Iždonas, Gražvydas Poškus
Nuteistasis
L. P.
Advokatai
Stasys Zabita
Kategorijos
Pranešėjas Bronius Zalaga Baudž. byla Nr. 1A-546-135/2012

Teisėja Vilma Raščiuvienė Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00158-2009-0

Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.7.4.;2.4.7.;1.1.8.1.;1.2.23.3. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 18 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teisėjų Vaclovo Iždono, Gražvydo Poškaus,sekretoriaujant Audronei Peleckienei,dalyvaujant prokurorui Egidijui Keriui,nuteistajai L. P., jos gynėjui advokatui Stasiui Zabitai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. P. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d., taikant LR BK 54 str. 3 d., laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme bei suėmime išbūtas laikas nuo 2009-04-27 iki 2009-05-29.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. P. nuteista už tai, kad 2009 m. balandžio 26 d. apie 18 val., vykdydama nenustatyto organizatoriaus nurodymus, (duomenys neskelbtini) mikrorajone, prie pilies, turėdama tikslą platinti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo 150 vnt. baltos spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra didelis kiekis – 0,262 g – psichotropinės medžiagos klonazepamo, jas laikė savo striukės kišenėje, po to, toliau tęsdama nusikalstamą veiką, 2009 m. balandžio 27 d. apie 14 val. (duomenys neskelbtini), tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, turėdama tikslą platinti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo dar 101 vnt. rausvos spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra 4,236 g psichotropinės medžiagos 1-(3-chlorofenil) piperazino, po to visas šias įgytas psichotropines medžiagas neteisėtai gabeno T. D. priklausančiu automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) miesto į (duomenys neskelbtini) miestą, turėdama tikslą perduoti įgytas psichotropines medžiagas V. G., kol 2009 m. balandžio 27 d. 18 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos, esančios (duomenys neskelbtini), nespėjus psichotropinių medžiagų perduoti V. G., buvo sulaikyta policijos pareigūnų.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistoji prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2012-04-13 nuosprendį panaikinti ir jos atžvilgiu bylą nutraukti arba nuosprendį pakeisti ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apeliantė teigia, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Teigia, kad teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat padarė esminius baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso pažeidimus, pažeidė objektyvumo ir nepriklausomumo principus. Nurodo, kad nuosprendžiu, neteisingai pritaikant baudžiamąjį įstatymą, buvo paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė už nusikaltimą, kuris buvo išprovokuotas kitų asmenų ir nesant nusikaltimo sudėties, taip pat nesilaikant LAT formuojamos praktikos dėl nuosprendžio surašymo bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. nuostatų.

Nurodo, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iš esmės davė analogiškus parodymus, kad kalta prisipažįsta iš dalies, nes nežinojo ir nesuprato, kad jai perduotuose paketuose yra narkotinės medžiagos, kaip jos vairuojamame automobilyje atsirado maišelis su tabletėmis, nepastebėjo. Apeliantė yra įsitikinusi, kad ja buvo pasinaudota, ir ji buvo išprovokuota padaryti nusikaltimą kito asmens, t. y. N. B., kuris atlikinėjo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose ir su kuriuo susipažino pamačiusi telefono numerį per televiziją transliuojamoje laidoje. Nurodo, kad N. B. įkalinimo įstaigoje lankė vieną kartą, tačiau telefonu kalbėjo ir susirašinėjo žinutėmis dažnai. Teigia, kad N. B., kartą paskambinęs, paprašė paslaugos pasiguodęs, kad jam gręsia pavojus. Nurodo, kad N. B. liepimu nuvyko į (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) mikrorajoną, kur autobuso sustojime prie jos priėjo nepažįstama moteris ir perdavė polietileninę maišelį, kuriame buvo plastikiniai kiaušiniai, o kas buvo jų viduje, apeliantė nežiūrėjo ir N. B. neklausė. N. B. paprašė siuntinį palaikyti, kol kažkoks žmogus paims, o po dviejų dienų paskambinęs paprašė paimti dar vieną siuntinį, tačiau neįvardijo iš ko, ir paprašė M. L. nuvežti į (duomenys neskelbtini). Apeliantės teigimu, ji supratusi, kad paketą turi paduoti M. L., tačiau susitikus M. L. atsisakė važiuoti į (duomenys neskelbtini), dėl to susinervino, nes į (duomenys neskelbtini) teko važiuoti vienai. Telefoną moters, kuriai ji turėjo perduoti maišelį, gavo iš N. B., jokio kito paketo jai nei M. L., nei joks kitas asmuo neperdavė, o kaip automobilyje atsirado maišelis su tabletėmis, ji nematė, tačiau įtaria, kad jį paliko M. L.. Įvažiavius į (duomenys neskelbtini) iš gautos žinutės, kad bus atsilyginta už ratus ir ratukus, apeliantės teigimu, ji suprato, kad bus atsilyginta už automobilio rato remontą, kurį buvo nuleidę tą pačią dieną ir dėl jo keitimo turėjo papildomų išlaidų. Nurodo, kad tik pamačiusi iš paskos važiuojantį juodą džipą ji pamatė užkištą maišelį, kurį pradrėskus pažiro tabletės ant automobilio grindų ir tik policijos pareigūnams sustabdžius ir pareikalavus atiduoti, ką turi neteisėto, suprato, kad yra įtraukta į nusikaltimą. Teigia, kad jokio atlygio už šią paslaugą niekada nėra gavusi, jai nebuvo žadėta atsilyginti, niekada nebuvo nusikaltusi, nevartojo narkotikų ir tokia veikla neužsiėmė, o tai padarė iš meilės N. B. ir jo paprašyta. Teigia, jog tai, kad pinigus N. B. pravedė tą pačią dieną, yra tik atsitiktinis sutapimas, ir pinigai buvo skirti jos asmeninėms reikmėms. Nurodo, kad moters, kuriai turėjo perduoti siuntinį su kiaušiniais, nepažįsta, su ja dėl susitikimo nesitarė, viską buvo suderinęs N. B., o ji tik vykdė jo nurodymus, telef. Nr. (duomenys neskelbtini) bendravo tik su N. B. ir tik dėl savo naivumo, patiklumo ir pasitikėjimo buvo įtraukta į nusikaltimą, kurį darė to nežinodama.

Nurodo, kad teismas neanalizavo, kas yra tikrasis nusikaltimo organizatorius, nors byloje yra įrodymų, kad tai N. B.. Teigia, kad A. M. nepažįsta ir mano, kad tuo pačiu telefono numeriu galėjo naudotis N. B. ir A. M., kadangi jie tuo pačiu metu atlikinėjo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose. Apeliantės nuomone, narkotinių medžiagų, kurios buvo supakuotos ir išbirusios automobilio salone, kilmės faktą galima patikrinti atlikus daktiloskopinę ekspertizę, kadangi ant jų rastas piršto pėdsakas priklauso ne jai, o asmeniui, kuris galėjo šias medžiagas įdėti. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai apsiribojo tik pačiu faktu, kad pas ją buvo rastos narkotinės medžiagos ir visiškai nesigilino, kas yra kiti asmenys, darantys šiuos nusikaltimus. Mano, kad yra nuteista pagal faktą, bet ne pagal įstatymą, kadangi jos veikoje nėra nusikaltimo sudėties elemento – subjektyvios pusės.

Nurodo, kad LR (duomenys neskelbtini) str. 2 d. numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik esant kaltinamojo tiesioginiai tyčiai, t. y. kaltininkas bent bendrais bruožais turi suvokti, kad jis įgyja, laiko, gabena, platina ar turi tikslą platinti didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, ir nori tai daryti. Nurodo, kad teismas nustatė, kad ji veikė neapibrėžta tyčia, tačiau vertinant susiklosčiusias aplinkybes, apeliantės asmenines savybes bei patirtį, akivaizdu, kad negalėjo suprasti, kokius daiktus ar medžiagas ji buvo paparašyta perduoti. Apeliantės teigimu, N. B. pamelavao, kad skiriaisi su žmona ir nori gyventi su apeliante, taip įgyjo pasitikėjimą, todėl ji net negalvojo, kad jai buvo perduotos draudžiamos medžiagos, o tikėjosi, kad tai bus jai staigmena ir tą suvokė, kaip piršimąsi. Atkreipia dėmesį, kad ir pareigūnai nurodė, kad laukė visai kito asmens.

Nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ji anksčiau būtų kaip nors susijusi narkotinėmis medžiagomis ar turinti apie jas supratimą, o jos neįprastą elgesį iš karto po sulaikymo sukėlė sulaikymo faktas. Teigia, kad ji teismui paaiškino, kad, kai buvo sulaikoma pareigūnų, ji suprato, jog yra sulaikomą už kažkokią neteisėtą veiką, kuri gali būti susijusi su jos gabenamais kiaušiniais ir tabletėmis, tačiau reikšminga tai, kad tik sulaikoma pareigūnų suprato, kad yra nusikaltimo dalyvė, nors nusikalstamos veikos neplanavo ir nesiruošė joje dalyvauti, o buvo įvelta N. B., psichologiškai palaužusio jos valią.

Nesutinka su teismo išvada, kad ji už veikos vykdymą gavo nemažą atlyginimą, kadangi byloje niekas nenurodė ir neįrodė, už ką ir dėl ko Ž. L. iš B. I. sąskaitos I. B. pervedė pinigus.

Šalies argumentai

Apeliantės teigimu, teismas, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatas, priėmė sprendimą, prieštaraujantį bylos medžiagai ir įrodymų visetui, nepašalinus visų prieštaravimų ir abejonių, byloje liko nepašalinti prieštaravimai dėl nusikaltimo sudėties elemento subjektyviosios pusės buvimo, nepatikrinta versija dėl N. B. vaidmens byloje. Nurodo, kad byloje galima nustatyti tikruosius nusikaltimą organizavusius ir vykdžiusius asmenis, kad būtų nustatyta teisybė, kadangi ji (apeliantė) šioje situacijoje atsidūrė tik dėl savo naivumo, o ne siekdama ir žinodama vykdė nusikalstamą veiką, kadangi nei vartoja neleistinas medžiagas, nei užsiima nusikalstama veika, turi legalų pragyvenimo šaltinį, tamprius socialinius ryšius, studijuoja, augina mažametį vaiką, charakterizuojama teigiamai.

Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo institucijų abejingumas nustatyti visus nusikaltime dalyvavusius asmenis, t. y. organizatorių, vykdytojus, ir įrodymų rinkimo vangumas sudaro pagrindą abejoti ikiteisminio tyrimo skaidrumu ir operatyvinių duomenų patikimumu, o klausimas dėl provokacijos buvimo liko neišnagrinėtas teisme, nors buvo iškeltas. Teigia, kad pareigūnams buvo žinoma apie pokalbius, žinomi telefonų numeriai, jos vairuojamo automobilio duomenys, žinomas asmuo N. B., A. M. ir V. G., tačiau niekas taip ir nepatikrino, ar tie operatyviniai duomenys nėra susiję būtent su minėtais asmenimis ir ar su asmenimis, atliekančiais laisvės atėmimo bausmes, jie neturėjo susitarimo. Cituodama Europos žmogaus teisių teismo praktiką, apeliantė daro prielaidą, kad jos nusikalstami veiksmai galėjo būti išprovokuoti, o nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, nuteistosios teigimu, turi būti pripažįstami neleistinais.

Teigia, kad teismas, nepaisydamas to, kad nėra nusikaltimos sudėties subjektyviosios pusės, skirdamas bausmę neįvertino visų aplinkybių, dėl ko buvo padaryta ši nusikalstama veika. Teigia, kad ji nusikalto dėl N. B. įtakos, visada teigė, kad N. B. organizavo ir vadovavo nusikaltimui, paaiškino visas aplinkybes ir neneigė savo veiksmų iš esmės, padėjo tiek ikiteisminio tyrimo institucijoms, tiek teismui atskleisti nusikaltimo aplinkybes, tačiau buvo nuteista tik ji, nors teismas pripažino, kad ji yra tik atsitiktinio nusikaltimo įvykdymo auka. Nurodo, kad nusikaltimą padarė ne dėl to, kad už jį gautų piniginį atlygį ar iš versliškumo, o kito asmens išprovokuota. Teigia, kad jos asmeninės savybės pagrindžia faktą, kad ji nėra linkusi nusikalsti, yra teigiamas, neasocialus, studijuojantis asmuo, auginantis mažametį vaiką, turi legalų pragyvenimo šaltinį, tačiau yra neįgali ir turinti perdėto pasitikėjimo kitais žmonėmis savybes, patiklumo ir asmens pervertinimo savybes, ir dėl to atliko veiksmus, kuriuos prašė atlikti asmuo, psichologiškai paveikęs jausmus ir pasitikėjimą. Nurodo, kad prokuroras pasiūlė 3 metų laisvės atėmimo bausmę, o teismas paskyrė 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir neatimant laisvės, o, vadovaujantis BK 54 str. pagrindu, paskiriant kitą, įstatyme numatytą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, kadangi tam visos sąlygos yra, o polinkio nusikalsti ar daryti nusikaltimus neturi.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje ištirtus įrodymus ir pagrįstai L. P. pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d., bei teisingai paskyrė bausmę.

Nors nuteistoji neigia padariusi jai inkriminuotą nusikaltimą, tai yra nurodo, kad jos veikoje nėra BK 260 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymio – subjektyviosios pusės, kadangi nusikalsti ji buvo išprovokuota kitų asmenų, o pati to daryti neplanavo ir nesiruošė, tačiau pirmosios instancijos teismas, ištyręs visas bylos aplinkybes ir įvertinęs įrodymų visetą, padarė pagrįstą išvadą, kad L. P. buvo žinomas įgytų, laikytų ir gabentų paketų turinys – psichotropinės medžiagos, ir jas ji turėjo tikslą perduoti kitam asmeniui.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistosios paaiškinimus teisiamojo posėdžio metu, kur ji nurodė, kad N. B., su kuriuo ji draugavo ir planavo susituokti, paprašyta padėti, ji sutiko paimti ir palaikyti daiktus, kuriuos turėjo atvykti pasiimti kitas žmogus. N. B. paprašyta ji nesidomėjo, kas buvo paketų viduje, nes manė, kad tai jai dovana, į (duomenys neskelbtini) susitikti su moterimi, kurios telefono numerį nurodė N. B., ji važiavo viena ir įvažiavusi į (duomenys neskelbtini) pastebėjo, kad paskui važiuoja juodas džipas, ji išsigando ir tik tada pastebėjo, kad už automobilio sėdynės yra užkritęs maišelis, kurį pagriebus pabiro ant žemės tabletes, tada ji suprato, kad yra kažkas negerai, nes ją persekioja, todėl norėjusi važiuoti į policiją, tačiau buvo sulaikyta pareigūnų (3 t. 134–135 b. l.), atliko išsamią nuteistosios parodymų analizę, palygino šiuos jos aiškinimus su ankstesniais paaiškinimais (duotais ikiteisminio tyrimo metu), kitais bylos duomenimis ir visiškai pagrįstai juos laikė gynybine nuteistosios versija, siekiant išvengti atsakomybės ar ją sušvelninti.

Ir nors iš nuteistosios parodymų nagrinėjant baudžiamąją bylą ir skundo matyti, kad ji pripažįsta teismo nustatytas jai inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės faktines aplinkybes, bet nepripažįsta subjektyviosios pusės požymių, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius patvirtinančius įrodymus, pagrįstai nustatė, kad kaltinamoji L. P. suvokė, jog įgijo, laikė, gabeno ir turėjo tikslą perduoti psichotropines medžiagas. Tai patvirtina liudytojo policijos pareigūno R. Z. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad sustabdžius ir paklausus nuteistosios, ar ji turi ką nors su savimi draustino, ji prisipažino, kad turi, iš kišenių ištraukė plastikinius kiaušinio formos indus, kuriuose buvo tabletės, automobilyje nurodė, kad nieko neturi, paklausta, kam skirtos tabletės, neneigė, kad tabletes turi perduoti prie bažnyčios, pareigūnai kaltinamosios telefone rado žinutę, kad jos laukia, sustabdyta kaltinamoji buvo susijaudinusi, kartojo ,,kas jai dabar bus“, ,,kad ją pakišo“. Liudytojo teigimu, iš L. P. elgesio buvo aišku, jog ji žinojo, ką veža (3 t., 94–95 b. l). Beveik analogiškus parodymus davė ir liudytojas policijos pareigūnas R. B. (3 t., 114–115 b. l.). Liudytoja V. G., teisme parodė, kad įvykio dieną paskambinusi moteriškė kalbėjo apie drabužius (3 t., 113 b. l.), o L. P. telefone užfiksuota žinutė, kurioje nurodyta L. P. sakyti apie drabužių padavimą, o kita žinute atsiųstas telefono numeris, kuris, kaip buvo nustatyta, priklausė V. G. (1 t., 58 b.l.). Tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad nuteistoji už atlygį gabeno ir turėjo perduoti psichotropines medžiagas, tai patvirtina, kad L. P. žinojo, jog užsiima nusikalstama veika, kadangi iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad tik po to, kai iš B. I. sąskaitos buvo pravesti 750 Lt į Ž. L. sąskaitą, kuria, L. P. prašoma, Ž. L. leido jai pasinaudoti, nuteistoji su psichotropinėmis medžiagomis išvyko susitikti su nurodytu asmeniu. Ž. L. teisme parodė, kad ji pinigus iš sąskaitos nuėmė pati ir pinigai į jos sąskaita buvo pervesti per savaitę nuo L. P. prašymo pasinaudoti jos sąskaita. Kad pinigai jau pervesti į jos sąskaitą, jai pasakė nuteistoji. Po pinigų nuėmimo nuteistoji išvyko pasakydama, kad turi reikalų ir vėlai grįš. Apie tai, kad pinigai pervesti į nuteistosios nurodytą sąskaitą, L. P. buvo informuota SMS žinute iš to paties telefono numerio (duomenys neskelbtini), iš kurio buvo siunčiami nurodymai dėl psichotropinių medžiagų perdavimo, klausiama, kaip sekasi, žadama už pastangas atsilyginti (1 t., 38 b. l., 2 t. 150 b. l., 3 t. 96 b. l.). Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybės, apeliacinis teismas neturi pagrindo abejoti apylinkės teismo nustatytu faktu, kad L. P. už psichotropinių medžiagų galimą pristatymą buvo apmokėta dar iki psichotropinių medžiagų perdavimo, todėl atmetamas nuteistosios apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių nuteistosios versiją, jog pinigai buvo siunčiami jos asmeninėms reikmėms, o ne kaip atlygis už psichotropinių medžiagų pristatymą. Apie tai, kad L. P. žinojo, jog elgiasi nusikalstamai, patvirtina ir jos SMS žinutės, išsiųstos į telefoną numerį (duomenys neskelbtini), - ,,as rami tu i kelnes nevaryk“, ,,Minde 50 litu nukirto tipo keliui dar uzknis atiduosiu viska ir kniskites“ (1 t., 61, 62 b. l.). Nuteistosios veikoje subjektyviosios pusės buvimą patvirtina ir liudytojo M. L. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad su N. B. kalėjo (duomenys neskelbtini) pataisos namuose ir jam davė L. P. telefono numerį, išėjęs iš įkalinimo įstaigos palaikė su N. B. ryšį ir žinojo, kad N. B. žadėjo kažkieno prašyti narkotikų, bet , jis nurodė, kad nežino, ar tai buvo L. P. (3 t., 147 b. l.). Apie tai, kad L. P. žinojo, jog elgiasi nusikalstamai, galima spręsti ir iš jos parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, esančių prieštaravimų – ikiteisminio tyrimo metu apklausiama ji parodė, kad iš telefono žinutės, kurioje buvo nurodyta, kad bus atsilyginta už ratus ir ratukus, ji suprato, kad žodis ,,ratukai“ reiškia svaiginamąsias priemones, todėl pagalvojo, kad paketuose, kuriuos gavo, gali jos ir būti ir pradariusi maišelį pamatė rožinės spalvos tabletes (1 t., 109, 114 b. l.). Apklausiama teismo posėdyje nuteistoji žinutę apie ,,ratukus“ jau siejo su jos automobilio rato keitimu (3 t., 137 b. l.). Taip pat iš ikiteisminio tyrimo metu duotų L. P. parodymų matyti, jog ji nurodė, kad vaikinas jai perdavė baltos spalvos maišelį ir pasakė, kad niekur nevažiuos ir kad reikia kuo skubiau nuvežti šį bei ankstesnį maišelius į (duomenys neskelbtini) (1 t., 109, 114 b. l.), o teismo posėdžio metu nuteistoji keitė parodymus ir nurodė, kad maišelį savo automobilyje pamatė tik tada, kai gavo žinutę apie ,ratus ir mano, kad jis atsirado tada, kai iš jo išlipo M. L. (3 t., 136 b. l.). Tad, vertinant anksčiau nurodytas aplinkybes, t. y. L. P. elgesį, kai ji buvo sulaikyta policijos pareigūnų, į jos telefoną ir iš jo išsiųstų žinučių turinį, nuteistosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisme metu, prieštaringumą, bei tai, kad už psichotropinių medžiagų perdavimą kitiems asmenims jai buvo suteiktas 750 litų atlygis, darytina išvada, kad nuteistoji visiškai suprato savo veiksmų neteisėtumą, o taip pat ir tai, kad įgyta medžiaga yra draudžiama įstatymų. Atsakant į apeliantės skundo argumentą, jog teismas nustatė, kad nuteistoji veikė neapibrėžta tyčia, pažymėtina, kad iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas nuteistosios veiksmuose neapibrėžtą tyčią nustatė tik dėl jos nusikalstamą veiką kvalifikuojančio požymio – dėl psichotropinių medžiagų kiekio ir koncentracijos, kadangi neįrodyta, kad nuteistoji tiksliai žinojo narkotinės medžiagos kiekį ir koncentraciją, tačiau tokiu atveju nusikalstami veiksmai visada kvalifikuojami pagal pasekmes. Nuteistosios teiginiai apeliaciniame skunde, kad ji dėl jos asmenybę charakterizuojančių teigiamų duomenų (neteista, nevartojanti narkotinių medžiagų, neasociali, besimokanti ir auginanti mažametį vaiką, turinti legalų pragyvenimo šaltinį) negalėjo suprasti, kokie daiktai ar medžiaga yra perduoti, paneigti pirmiau paminėtais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais.

Nuteistosios skundo argumentai, kad byloje liko nenustatyti tikrieji nusikalstamos veikos organizatoriai, šiuo atveju nuteistosios kaltės įrodymui ir jos nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal LR BK 260 str. 2 d. įtakos neturi, kadangi pagal BK 260 str. 2 d. atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, o teismas nustatė, jog L. P. neteisėtai įgijo psihotropines medžiagas – 150 vnt. baltos spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra didelis kiekis – 0,262 g – psichotropinės medžiagos klonazepamo, ir 101 vnt. rausvos spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra 4,236 g psichotropinės medžiagos 1-(3-chlorofenil) piperazino, iš nenustatyto asmens, jas laikė, gabeno turėdama tikslą perduoti V. G., kol buvo sulaikyta policijos pareigūnų, tai yra jos veika buvo kvalifikuota konkrečiai pagal jos atliktus veiksmus, kurie atitinka LR BK 260 str. 2 d. nusikalstamos veikos požymius. Taip pat pažymėtina, kad nuteistosios baudžiamosios atsakomybės nešvelnina ir nešalina skunde nurodytos aplinkybės, jog ji buvo įkalbėta nusikalsti, ir tai padarė tik dėl to, jog perdėtai pasitiki asmenimis.

Nepagrįstais teisėjų kolegija laiko skundo argumentus ir dėl galimo nusikalstamos veikos išprovokavimo. Iš byloje esamų duomenų matyti, kad tiriamo įvykio metu L. P. atžvilgiu nebuvo taikomas nusikalstamos veikos imitavimo modelis, apeliantė nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių manyti, jog ji buvo provokuojama nusikalsti. Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų akivaizdu, kad kaltinamosios laisvė pasirinkti teisėtą elgesio variantą nebuvo suvaržyta, atvirkščiai, iš įrodymų matyti, kad nuteistoji buvo įsitraukusi į psichotropinių medžiagų apyvartą ir jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė niekieno neverčiama.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistajai L. P. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikaltimo motyvus, lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistosios asmenybę.

Apeliantės skundo prašymas paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistajai nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio, kuris numato švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą, nuostatų, kadangi kaltinamoji savo kaltės nepripažino. Pažymėtina, kad taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, teismas turi teisę, bet ne pareigą, konstatavęs, kad yra bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nors iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, ir bent viena iš šių BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis daryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Byloje nenustatyta nuteistosios L. P. nei atsakomybę lengvinančių, nei jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o tik aplinkybės, kad kaltinamoji anksčiau neteista, charakterizuojama teigiamai, mokosi ir augina mažametę dukrą, nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui švelninti bausmę, vadovaujantis BK 62 straipsniu. Pažymėtina ir tai, kad apylinkės teismas, skirdamas apeliantei bausmę, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į nuteistosios asmenybę, t. y. apeliaciniame skunde nurodyti apeliantę teigiamai charakterizuojantys duomenys teismo buvo įvertinti. Teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog kaltinamoji palaikytų ryšius su nusikalstamo pasaulio asmenimis, būtų prisidėjusi prie kitų nusiklatimų darymo, ir padarė išvadą, kad jai inkriminuoto nusikaltimo padarymas yra atsitiktinis, o atsižvelgęs tai, kad L. P. augina nepilnametę dukrą, studijuoja, padarė išvadą, jog kaltinamoji turi galimybes ir motyvus keistis ir daugiau nenusikalstai. Ir nors L. P. padarytas nusikaltimas priskiriamas prie sunkių nusikaltimų, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į anksčiau išvardytas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo ptincipu, nusprendė, kad yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti bausmę, kurios dydis yra mažesnis, nei sankcijoje numatytas bausmės minimumas, todėl paskirtą bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra pagrindo. Visos apeliantės skunde nurodomos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertintos, į jas atsižvelgta skiriant bausmę ir nustatant jos dydį, todėl vertinti jas antrą kartą bei jų pagrindu švelninti bausmes apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl BK 260 str. 2 d. numatyto nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltės, paskirtos bausmės pagrįstos išsamiai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų, todėl yra teisėtas ir pagrįstas, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta, todėl jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistosios L. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Bronius ZalagaTeisėjai Vaclovas IždonasGražvydas Poškus