- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-02-23
- Bylos Nr.
- 2A-36-436/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė, Aušra Baubienė, Arūnas Rudzinskas (pran.)
- Suinteresuotas asmuo
- Kauno apskrities viršininko administracijos, Kauno savivaldybės, Kauno miesto savivaldybės, M. S., akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“
- Pareiškėjas
- M.A. S.
- Kategorijos
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Arūno Rudzinsko, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės ir Virginijos Gudynienės, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, dalyvaujant suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos atstovei A. S., suinteresuoto asmens Kauno savivaldybės atstovei S. K., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų Kauno miesto savivaldybės, Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-119-568/2008 pagal pareiškėjos M.A. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno miesto savivaldybei, M. S. ir akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja M. A. S. patikslintu pareiškimu prašė nustatyti nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į pastatą 1K1ž, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad ji iki 1967 m. valdė namų valdą – gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). Tuometinio Kauno miesto DŽDT VK 1967 m. kovo 31 d. sprendimu namas buvo nugriautas, o žemės sklypas perduotas Petrašiūnų VR elektrinei gyvenamojo namo statybai. Kauno miesto DŽDT VK 1973 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjai buvo leista naudotis 600 kv. m. žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), kuriame savo asmeninėmis lėšomis ji pasistatė medinį vieno aukšto pastatą, plane pažymėtą 1K1ž. Šiuo turtu pareiškėja naudojasi nuo 1976 m., moka visus mokesčius, tačiau pastatas nebuvo inventorizuotas, registruotas Nekilnojamojo turto registre. Kauno apskrities viršininko 2003 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 01-318 buvo nutarta, kad pareiškėjai užtenka pateiktų dokumentų atkurti nuosavybės teises į 0,1662 ha žemės sklypą. Ši teisė nebuvo realizuota. Teisinė pastato registracija nebuvo ir nėra atlikta. Pareiškėja nurodė, kad pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), ji nepertraukiamai valdo asmeninės nuosavybės teise sąžiningai, teisėtai, atvirai ir kaip savą daugiau kaip 30 metų, todėl yra visi reikalavimai, reglamentuoti CK 4.68 str., nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamą senatį faktą (61-63 b.l.).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškimą tenkino, nustatė pareiškėjai M.A. S. nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į pastatą 1K1ž, esantį (duomenys neskelbtini) (137-139 b.l.). Teismas sprendė, jog daikto valdymas prasidėjo sąžiningai, tačiau daiktas neįregistruotas. Iškilus ginčui, tokie klausimai sprendžiami ir teisminiu keliu, nes kiekvienas suinteresuotas asmuo turi įstatymu nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė (CPK 5 str. 1 d.). Daiktas (šiuo atveju nekilnojamasis turtas) buvo valdomas kaip savas, ir tai truko ilgiau nei 10 metų. Teismas nurodė, kad duomenų apie tai, kad pareiškėja namą valdo pažeisdama kitų asmenų teises ar įstatymus, byloje nėra. Asmenų, kurie pretenduotų į šį turtą ar būtų jį valdę kaip kiti galimi daikto savininkai, taip pat nėra, ką patvirtina ir apklaustų liudytojų J. V. K., G. D., R. N. parodymai (b.l. 54-58). Šią aplinkybę patvirtina ir pateiktas rašytinis įrodymas – pareiškimas (b.l.17, antra pusė), o kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (CPK 178 str.). Be to, ta aplinkybė, jog M. V. S. (pareiškėjos sutuoktiniui) buvo suteikta individualiam daržui naudoti žemės sklypą 600 kv.m. ploto, esantį prie (duomenys neskelbtini) sankryžos (b.l.17), tik patvirtina tokią aplinkybę.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –pareiškimą atmesti (144-146 b.l.). Nurodo, kad teismas netinkamai taikė CK 4.24 str., 4.253 str. 1 d., 4.68-4.71 str. nuostatas, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p.). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, nustatytiems CK 4.68 str. 1 d., o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 str. nurodytos sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę (LAT 2004-06-21 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-379/2004). Be to, statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta. Asmuo, teisėtai pastatęs statinį įgyja nuosavybės teisę į statinį CK 4.47 str. 4 p. pagrindu, ir tokiu atveju netaikomas įgyjamosios senaties institutas. Tais atvejais, kai statytojas negali įteisinti statybų įstatymų nustatyta tvarka, taip pat nėra pagrindo taikyti įgyjamosios senaties instituto. Pagal CK 4.24 str., valdymo teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas, kuris gali būti nuosavybės teisės objektu. Statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Savavališka statyba yra pažeidžiamas CK 4.253 str. 1 d. reikalavimas, kad nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka. Kai statybos yra neteisėtos, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, t. y. nėra CK 4.68-4.71 str. nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų (LAT 2006-09-20 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-498/2006). Apeliantas nurodo, kad pareiškėja dokumentų, kad statyba buvo teisėta, nėra pateikusi. Priešingai, byloje esantys įrodymai tik patvirtina, jog statyba buvo neteisėta. Būtent: pareiškėjos 2005-04-29 prašymas AB „Lietuvos geležinkeliai“ duoti sutikimą namo statybai (b.l. 18); AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2006-01-23 raštas NR. 2-271 (b.l. 19), kuriame nurodoma, jog dėl pastato statybos neprieštarauja, bet pastato projektas privalo būti derinamas; Kauno apskrities archyvo 2008-02-19 raštas Nr. (10.6)V10-1085 (b.l. 126), kuriame nurodoma, kad Kauno miesto LDT vykdomojo komiteto statybos ir architektūros valdybos dokumentų fonde, 1973-1976 metų individualios statybos dokumentuose žinių apie M.A. S. arba M. V. S. statybos darbus (duomenys neskelbtini), nėra; M. S. parodymai 2007-05-28 teismo posėdyje (b.l. 57), kad dėl statybos projektų ir leidimų niekur nesikreipė, nes žinojo, kad bet kokios statybos toje vietoje draudžiamos. Taip pat M. S. pripažino, jog pastatą pasistatė neteisėtai, leidimo statyti namą neturėjo.
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti (147-149 b.l.). Nurodo, kad teismo sprendimas priimtas pažeidus materialinės ir procesinės teisės normas, visapusiškai, pilnai ir objektyviai neištyrus bylos aplinkybių, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje 3K-3-498/2006 konstatavo, kad kai statybos yra neteisėtos, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, t. y. nėra CK 4.68-4.71 str. nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų. Pareiškėjos sutuoktinis M. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl ginčo statinio statybos leidimo, projekto niekur nesikreipė, nes žinojo, kad bet kokios statybos buvo draudžiamos, pastatą pasistatė neteisėtai (b.l. 57). Teismas nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų, kad 1976 m. statybos statinys 1K1ž buvo statomas neteisėtai, t. y. tik 2005-05-02 pareiškėja kreipėsi į AB „Lietuvos geležinkeliai“, kad ši duotų sutikimą statybai (b.l. 18). Todėl pareiškėjos prašomas pripažinti nuosavybėn statinys LR statybos įstatymo prasme yra laikomas savavališku statiniu ir negali būti laikomas nekilnojamuoju daiktu kaip valdymo teisės objektu. Teismas, konstatuodamas valdymo faktą, bei kad šio daikto valdymas laikomas teisėtu, priėmė nepagrįstą sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Nors pareiškėja nurodė, kad 1973-06-12 tuometinio Kauno miesto DŽDT VK sprendimu jai buvo leista naudotis 6000 kv. m. žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Tačiau kaip matyti iš byloje esančių įrodymų (b. l. 17), M. V. S., o ne pareiškėjai minėtu sprendimu leista iki 1978-04-01 naudoti individualiam daržui žemės sklypą 600 kv. m. ploto, esantį prie (duomenys neskelbtini)Bsankryžos, o ne (duomenys neskelbtini). Todėl teismas nevertino ir nepasisakė, ar tai yra ta pati vieta, kur yra pastatytas statinys 1K1ž. Be to, šiuo žemės sklypu buvo leista naudotis tam tikrą laikotarpį ir naudoti daržui, o ne tam tikrų statinių statymui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą pareiškėja M. A. S. prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą (165-169 b.l.). Nurodo, kad apeliantui teismo sprendimas jokių teisinių pasekmių nesukelia, nes jam turtas nepriklauso ir nepriklausytų, koks bebūtų priimtas teismo sprendimas. Be to, apeliantas argumentams, jog pareiškėja neturi teisių į turtą, kad turtas įgytas (statytas) neteisėtai, pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymų. Todėl kol pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai nenuginčyti kitais įrodymais, tik teismui suteikta teisė juos vertinti savo vidiniu įsitikinimu. Nurodo, kad tuometinio Kauno miesto Vykdomojo komiteto 1973-06-12 sprendimu pareiškėjai buvo leista naudotis 600 kv. m. žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), naudojimas buvo eilę kertų tęstas. 1976 m. šiame sklype pareiškėjos pasistatytam statiniui, plane pažymėtam 1K1ž, kadastriniai matavimai atlikti 2006 m. vasarą, ketinant seną pastatą renovuoti, todėl tuo tikslu 2005 m. ir buvo gautas suinteresuoto asmens AB „Lietuvos geležinkeliai“ sutikimas. Pareiškėja nurodo, kad teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nes statinys buvo pastatytas dar 1976 m., o tuo metu galiojantys Lietuvos Respublikos įstatymai – LR CK 110 str., 114 str. (sena redakcija) bei Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žiniose Nr. 9 1981-03-31 paskelbtas nutarimas Nr. 108 „Dėl kovos su savavališka statyba įstatymų taikymo“ reglamentavo, kad Miestų ir rajonų vykdomieji komitetai įpareigotini išsiaiškinti ir apsvarstyti namų ir kitų statinių pažeidimus miesto tipo ir kaimo gyvenvietėse bei nuspręsti, kuriems gyventojams taikytinos CK 114 str. normos. Tos pačios teisės normos reglamentavo ir poveikio priemonių taikymą, jei buvo nustatoma, jog statiniai pastatyti savavališkai, tačiau tokių duomenų suinteresuoti asmenys nepateikė. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja įgijo ir valdė ginčo pastatą nesąžiningai. Šis pastatas nei valstybei, nei savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso, iki šios dienos niekas už pareiškėją daugiau teisių į pastatą neturi ir neginčijamai įrodytas sąžiningas ir teisėtas valdymas. Pareiškėja niekada nebuvo įspėta, jog statinys pastatytas neteisėtai, savivaldybė šiuo pastatu nesinaudojo ir dėl jo pareiškėjai jokių pretenzijų nereiškė.
Atsiliepimu į Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo apeliacinį skundą tenkinti (154-155 b.l.). Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tais pačiais motyvais, nurodytais Kauno miesto savivaldybės apeliaciniame skunde.
Atsiliepimu į Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija prašo apeliacinį skundą tenkinti (162-163 b.l.). Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tais pačiais motyvais, nurodytais Kauno apskrities viršininko administracijos apeliaciniame skunde.
Atsiliepimu į apeliacinius skundus suinteresuotas asmuo M. S. prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą (156-160 b.l.). Atsiliepimas grindžiamas tais pačiais motyvais, nurodytais pareiškėjos atsiliepime į apeliacinius skundus.
Atsiliepimu į apeliacinius skundus suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra (161 b.l.). Nurodo, kad pareiškėjos reikalavimo patenkinimas AB „Lietuvos geležinkeliai“ teisėms ir pareigoms įtakos neturi, ir jų nepažeidžia. Suinteresuoto asmens teises pareiškėjos veiksmai paliestų tik tokiu atveju, jeigu ji norėtų vykdyti statybas vietoj pastato 1K1ž. Tuomet pareiškėjai kiltų pareiga suderinti statybos projektą. Tačiau tokio reikalavimo pareiškime ji nereiškė.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje suinteresuotų asmenų Kauno miesto savivaldybės ir Kauno apskrities viršininko administracijos atstovai apeliacinius skundus palaikė, prašė juos tenkinti.
Patikrinęs apeliacinių skundų faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliaciniai skundai tenkintini.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį. Kasacinis teismas išaiškino, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4.68 straipsnio 1 dalyje suėjimo, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.58-4.71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. C. v. VĮ Registrų centro Utenos filialas, bylos Nr. 3K-3-379/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB “Stoties turgus” v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-586/2006; ir kt.).
Viena iš sąlygų įgyjamosios senaties nuostatoms taikyti yra tai, kad pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Pagal įgyjamąją senatį nuosavybė gali būti įgyjama į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Jeigu tai nekilnojamasis daiktas, tai jis turi būti kaip nekilnojamasis daiktas sukurtas ar atsiradęs teisės aktų nustatyta tvarka ar kitokiu teisei neprieštaraujančiu būdu. Kitokiu atveju pareiškėjo teisės negali būti ginamos, nes iš neteisės negali būti kildinama teisė ir jos teismas negina.
Pareiškėja, šioje byloje įrodinėdama, jog pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), teisėtai (neprieštaraujančiu teisei būdu) pastatė 1976 m. ir nuo to laiko jį teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai valdo, siekia, kad jai būtų nustatytas nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas į šį pastatą.
Pareiškimo faktinis pagrindas suponuoja išvadą, kad pareiškėja nekilnojamąjį daiktą (pastatą), į kurį siekia įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu, sukūrė statybos būdu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju, kai prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, t.y. teisei neprieštaraujančiu būdu. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti.
Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėja, 1976 m. pastatydama pastatą, į kurį siekia įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu, pastatė teisėtai. Visų pirma, žemės sklypas, kuriame stovi pastatas, 1973 m. birželio 12 d. LTSR Kauno miesto Darbo Žmonių Deputatų Tarybos Vykdomojo Komiteto Komunalinio Ūkio Valdybos Sprendimu Nr.459 buvo suteiktas iki 1978 m. balandžio mėnesio naudotis pareiškėjos sutuoktiniu, o ne pareiškėjai (17 b.l.). Be to, sprendime aiškiai nurodyta žemės sklypo naudojimo būdas – individualiam daržui. Įvertinus tai, jog žemės sklypas pareiškėjos sutuoktiniui buvo suteiktas terminuotam naudojimui iki 1978 m. balandžio mėnesio individualiam daržui, akivaizdu, kad nei jis, nei jo sutuoktinė, neturėjo teisės jame statyti pastatų. Tai, jog pastatas 1976 m. nebuvo teisėtai pastatytas patvirtina ir ta aplinkybė, jog jis iki šiol nėra registruotas Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamojo turto vienetas. Kauno apskrities archyvo 2008 m. vasario 19 d. raštas Nr. (10.6)V 10-1085, kuriame nurodoma, kad Kauno miesto LDT vykdomojo komiteto statybos ir architektūros valdybos dokumentų fonde, 1973-1976 metų individualios statybos dokumentuose nėra žinių apie M.A. S. arba M.V. S. statybos darbus (duomenys neskelbtini), taip pat leidžia daryti išvadą, jog pastatas 1976 m. nebuvo pastatytas teisėtai (126 b.l.).
Įvertinusi nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pastato, į kurį pareiškėja siekia įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu, statybos nėra įteisintos teisės aktų nustatyta tvarka, todėl konstatuotina, kad pastatas negali būti nuosavybės teisės objektu. O tai savo ruožtu suponuoja išvadą, kad tokiu atveju nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, t.y. nėra CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliaciniuose skunduose pagrįstai nurodoma, jog daiktas, į kurį prašoma pripažinti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, nėra nuosavybės teisės objektas. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas negalėjo tenkinti pareiškimo, o turėjo jį atmesti, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniai skundai tenkintini, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškimą atmesti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,
nusprendžia:
apeliacinius skundus patenkinti.
Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškimą atmesti.