- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-06-13
- Bylos Nr.
- Iv-932-554/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00296-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- Ergo Insurance SE, Ergo Insurance
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- J. Č., S. T., Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susiekimo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
trečiojo suinteresuoto asmens – Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susiekimo ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ergo Insurance SE skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti Ergo Insurance SE naudai iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės:
- 2329,64 Lt turtinės žalos atlyginimui;
- 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-6) nurodė, taip pat pareiškėjo atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad 2010-02-19 tarp pareiškėjo (draudiko) ir S. T. (draudėjo) buvo sudaryta Transporto priemonės draudimo sutartis Nr. 851-0324462, kuria buvo apdraustas automobilis VW Golf v/n (duomenys neskelbtini) 2010-04-03 apie 23 val. 30 min. šio automobilio vairuotojas J. Č. tamsiu paros metu pakraščio gatvėje, ties pastatu Nr. 20, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais bei buvo neapšviestame kelio ruože. Dėl šių priežasčių galimybė pastebėti duobę kelyje buvo ypatingai apsunkinta. Transporto priemonė buvo apgadinta. Į eismo įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams ir apžiūrėjus įvykio vietą, transporto priemonės vairuotojos veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nebuvo nustatyta. Draudėjas informavo pareiškėją (draudiką), kad dėl įvykusio eismo įvykio jai nuosavybės teise priklausančiai transporto priemonei buvo padaryta žala ir prašė išmokėti draudimo išmoką. Pareiškėjas, vadovaudamasis žalą pagrindžiančiais dokumentais, atlygino dėl eismo įvykio patirtą turtinę žalą - viso 2329,64 Lt, kuriuos pervedė automobilį remontavusiai įmonei UAB ,,Autojuta“. Išmokėjęs draudimo išmoką pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį CK 6.1015 str. pagrindu. Turtinė žala iki šios dienos atsakovo nėra atlyginta, nors dėl to pareiškėjas kreipėsi į atsakovą neteismine tvarka ir todėl turi būti priteista teismine tvarka. Pareiškėjas ir jo atstovas pabrėžė, kad atsakovo – Kauno miesto savivaldybės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą. Kadangi nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, prašo skundą tenkinti ir priteisti iš Kauno miesto savivaldybės žalos atlyginimą, taip pat 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
Atsakovas ir jo atstovė teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 41-49) nurodė, taip pat atsakovo atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad pareiškėjas neįrodė atsiradusios žalos priežastinio ryšio su atsakovo veiksmais (neveikimu). Pareiškėjo reikalavimas visiškai nepagrįstai grindžiamas jo paties sudarytomis preliminariais paskaičiavimais bei remonto įmonės sąmatomis, į paskaičiavimus yra nepagrįstai įtrauktas PVM, taip pat keistinų detalių nusidėvėjimo procentas. Be to, nei viename iš pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir tik ji sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus, jog tik to pasėkoje buvo patirta reikalaujama atlyginti turtinė žala. Pateikti duomenys patvirtina, jog buvo apgadintas 1 ratlankis, tačiau prašoma priteisti už 2 ratlankius. Be to, nėra pakankamo pagrindo duomenų, jog buvo sugadintos dvi padangos. Kauno apskrities VPK KPV nutarimas, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena taip pat nepatvirtina pareiškėjo ir jo atstovo argumentų. Atsakovas ir jo atstovė taip pat nurodė, kad dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris visiškai neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės, ar neapvažiavo kliūties. Iš to seka, kad esminės reikšmės eismo įvykiui turėjo paties vairuotojo veiksmai, o ne duobės buvimas. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, byloje nėra. Pareiškėjas, nenustatęs visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų atsakomybei už žalą pagrįsti, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalos atlyginimą, pervesdamas jį remonto įmonei, ir dabar nepagrįstai siekia šios sumos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi, atsakovo nuomone, CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, kadangi šiuo atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normos.
Tretysis suinteresuotas asmuo – Lietuvos automobilių kelių direkcija prie SM teismo prašė sprendimą dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo priimti teismo nuožiūra.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą (b.l. 51-52) nurodė, kad atsakingas už gatvių priežiūrą yra atsakovas. Atsakovui buvo skirta lėšų gatvių priežiūrai, kurias atsakovas gali naudoti savo nuožiūra. Be to, teisės aktai įpareigoja ir patį atsakovą numatyti lėšas gatvių tvarkymui.
Pareiškėjo skundas patenkintinas visiškai.
Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti turtinę žalą. Pareiškėjas subrogacijos pagrindu, vadovaudamasis CK 6.1015 str. nuostatomis (jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens), reikalauja, kad atsakovas atlygintų padarytą turtinę žalą – 2329,64 Lt (draudėjui sumokėtą draudimo išmoką).
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2010-02-19 pareiškėjas (draudikas) su trečiuoju suinteresuotu asmeniu S. T. (draudėju) sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį (Draudimo liudijimas Nr. 851-0324462)(b.l. 19). Šia sutartimi buvo apdraustas automobilis VW Golf v/n (duomenys neskelbtini) priklausantis S. T. (b.l. 20). Draudimo sutartis buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2010-02-20 iki 2011-02-19. 2010-04-03 apie 23 val. 30 min. Pakraščio gatvėje, ties pastatu Nr. 20, Kauno mieste, įvyko eismo įvykis, kurio pasėkoje tretysis suinteresuotas asmuo J. Č., vairuodamas paminėtą automobilį, įvažiavo į duobę, esančią kelio važiuojamoje dalyje (apie 1,5 m. nuo dešiniojo kelkraščio), kuri buvo nepažymėta jokiais skiriamaisiais ženklais ir ją vizualiai pamatyti buvo sunku (b.l. 21-23, taip pat prijungtos ATP bylos Nr. 07-10-4775950 dokumentų duomenys). Eismo įvykio pasėkoje automobilis buvo apgadintas. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdyba nustatė, kad vairuotojas Kelių eismo taisyklių nepažeidė (2010-04-06 nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną), taip pat po vizualaus transporto priemonės apžiūrėjimo įvykio vietoje konstatavo, jog sugadintos dešinės pusės 2 padangos ir 1 ratlankis. Šis procesinis sprendimas (nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal ATPK 250 str. 1 p.) objektyviai turi būti žinomas atsakovui ir yra įsiteisėjęs. Automobilis įvykio metu buvo apdraustas Ergo Insurance SE Automobilių draudimu, todėl transporto priemonės draudėjo atstovas pateikė prašymą atlyginti patirtą žalą (b.l. 32). Atlikus transporto priemonei padarytos žalos įvertinimą bei paskaičiavus remonto darbus buvo nustatyta, jog transporto priemonės savininkui dėl šio eismo įvykio metu apgadinto automobilio padaryti nuostoliai sudarė (atėmus keičiamų detalių nusidėvėjimo procentą ir franšizę) 2329,64 Lt (b.l. 28, 30-34). Pareiškėjas 2013-02-28 išmokėjo transporto priemonės savininko nurodytai remonto įmonei, kuri remontavo apgadintą transporto priemonę, draudėjo nuostolius dėl automobilio apgadinimo (b.l. 29) pagal šios įmonės pateiktą PVM sąskaitą faktūrą AJT 32053830 (b.l. 30).
ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str.). Valstybės (šiuo atveju savivaldybės) pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų (savivaldybės) neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės (savivaldybės) atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų (savivaldybės) neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė (savivaldybė) iš valstybės (savivaldybės) biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės ir, tuo pačiu, savivaldybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir, tuo pačiu, priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (ABTĮ 57 str.). Teismas taip pat pabrėžia, kad Vietos savivaldos įstatymo (toliau – VSĮ) 6 str. yra numatytos savarankiškosios (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos)) savivaldybių funkcijos. VSĮ 6 str. 32 p., kaip viena iš savivaldybių priskirtųjų savarankiškųjų funkcijų, yra numatytas vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo užtikrinimas. Savivaldybių funkcijos – tai Konstitucijos nustatytos, šio ir kitų įstatymų savivaldybėms priskirtos vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo funkcijos (VSĮ 3 str. 8 d.). Ši savivaldybės funkcija įtvirtinta ir specialiame įstatyme - Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 str. 8 d. 4 p., kuriame konstatuota, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu bei organizuoja medicinos pagalbos teikimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims. 2004-02-11 LRV nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 p. numatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių priežiūros darbų užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Šios Tvarkos aprašo 12 p. numato, jog kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas; prižiūrėti kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti išdžiūvusius medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, bloginančius kelio, šalikelės ir ženklų matomumą. Neleisti, kad pakelėje būtų sodinami želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui, o medžiai ir krūmai turi būti šalinami Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šios Tvarkos aprašo reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka (Tvarkos aprašo 42 p.). Šiame LRV nutarime taip pat konstatuota, kad kelio priežiūra – tai nuolatiniai kelio darbai, kuriais siekiama užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką. Kelių įstatymo 4 str. 3 d. nurodo, kad vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. CK 6.266 str. apibrėžta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. įtvirtintos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Teismas konstatuoja, kad sistemiškai vertinant visas aukščiau paminėtas teisės aktų nuostatas, atsiranda pakankamas pagrindas išvadai, jog prašoma atlyginti turtinė žala kilo (yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje) iš atsakovo veiklos (neveikimo) viešojo administravimo srityje (ABTĮ 57 str.). Be to, atsižvelgiama ir į tai, jog CK 6.1015 str. 1 d., reglamentuojančioje draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal CK 6.1015 str. 2 d. reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis Taisyklių (konkrečiu atveju – ir Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030, patvirtintų 2010-01-25 UADB Ergo Lietuva Generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 8) nuostatų, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2011-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011 ir kt.). Šioje administracinėje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas), būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Taigi, turi būti vertintini aukščiau išvardintų teisės aktų reikalavimai, kuriais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, taip pat ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, taip pat pabrėžia, kad administracinėje byloje nėra pakankamo pagrindo objektyvių duomenų išvadai, kad ir transporto priemonės vairuotojas, įvykio metu vairavęs transporto priemonę, pažeidė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, Kelių eismo taisyklų nuostatas (ABTĮ 57 str.). Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarime (taip pat ir byloje esančių kitų ATP bylos dokumentų bei prijungtos ATP bylos duomenys), kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, automobilio vairuotojo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykis ir sudėtis nenustatyta. Šis nutarimas priimtas nepažeidžiant esminių ATPK nuostatų, yra motyvuotas ir, tuo pačiu, procesiškai įsiteisėjęs. Byloje taip pat nėra ginčo, kad konkreti kelio duobė (arba kelio atkarpa), esanti Pakraščio gatvės važiuojamosios dalies viduryje ir kurioje buvo apgadintas automobilis, buvo neapšviestame kelio ruože (atsakovas nepateikė duomenų paneigti šiam pareiškėjo teiginiui), nebuvo paženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta ir dėl to objektyviai buvo apsunkintas jos matomumas vairuotojui bei galimybė jos išvengti staigiai manevruojant. Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje. Policijos pareigūnai įvykio vietoje betarpiškai apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, taip pat eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos išmatavimus, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus. Šių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina patį eismo įvykio faktą bei dalį automobilio apgadinimų (1 ratlankio ir 2 padangų), kurie policijos pareigūnams buvo matomi įvykio vietoje akivaizdžiai, taip pat transporto priemonės apgadinimų pobūdį, mechanizmą bei lokalizaciją. Teismas taip pat pabrėžia, kad proceso šalys privalo teikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str., 57 str.). Atsakovo ir jo atstovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, kad automobilis galėjo būti apgadintas kitur, kad remonto darbų apimtis viršija policijos pareigūnų nurodytus apgadinimus ir pan., grindžiami vien tik prielaidomis, tačiau jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl išvadai, jog pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar atliko kitus veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, nėra jokio pagrindo (ABTĮ 57 str.). Dar kartą pažymėtina, kad duobė buvo važiuojamosios dalies viduryje, 0,3x0,5x0,08 m. dydžio, neapšviestame kelio ruože, nepažymėta jokiais įspėjamaisiais ženklais, todėl galimybė pastebėti kliūtį (duobę) kelyje buvo ypatingai apsunkinta (ABTĮ 57 str.).
Motyvuojamoji dalis
Įvertinęs pareiškėjo pateiktų įrodymų visumą, teismas konstatuoja, kad turtinės žalos dydis visiškai įrodytas pateiktų dokumentų duomenimis, kurie patvirtina realias automobilio remonto išlaidas. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui taip pat nebuvo pateikta. Atsakovas ir jo atstovas tik deklaratyviai nurodė, jog remonto kaina per didelė, tačiau jokiais objektyviais duomenimis (įrodymais) savo teiginių nepagrindė. Foto nuotraukų, Transporto priemonės apžiūros defektų akto, Remonto sąmatos, Draudimo išmokos apskaičiavimo išvadų, ATP bylos dokumentų duomenys neginčijamai patvirtina, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp kliūties (duobės gatvės, kurios savininkas atsakovas, važiuojamosios dalies viduryje), eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų (ABTĮ 57 str.). Pažymėtina ir tai, jog franšizė bei keičiamų detalių nusidėvėjimas buvo išminusuotas iš prašomos priteisti sumos (taip pat ir iš draudimo išmokos). Teismui pateiktų įrodymų visetas duoda pagrindą išvadai, kad duotoje situacijoje nėra jokios draudėjo, taip pat ir transporto priemonės vairuotojo kaltės dėl kilusių pasekmių (atsiradusių apgadinimų), o kaltininkas – kelio savininkas (atsakovas) yra žinomas. Be to, CK 6.251 str. 1 d. įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas. Šio principo išimtį reglamentuoja CK 6.251 str. 2 d., suteikianti teismui, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Tačiau nagrinėjamos administracinės bylos atveju tokių aplinkybių, įgalinančių šiuo aspektu sumažinti nuostolių dydį, nenustatyta. Pažymėtina ir tai, kad atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (LAT Teisėjų senato 2000-06-16 nutarimas Nr. 27, Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 030). Jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodyti darbai nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio sugadinimais, ar remonto darbai buvo mažesnės kainos, atsakovas nepateikė. Pagal CK 6.249 str. 1 d., jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 str. 1 d., turi paisyti visuotinai pripažinto šalių rungimosi procese principo. Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga. Todėl, remiantis bylose dėl civilinės atsakomybės delikto pagrindu taikytinu rungtyniškumo principu, atsakovui nesutikus su pareiškėjo pateiktai duomenimis dėl drausimo išmokos dydžio, pats atsakovas turėjo teikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo pateiktus duomenis.
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 str., 27 str., 46 str., taip pat LVAT bei LAT suformuotos teismų praktikos (Teismų įstatymo 33 str.) analizė duoda pagrindą išvadai, jog priteistina suma nemažintina PVM dalyje. Pagal PVM įstatymo 3 str. 1 d. PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą - t.y. veikdamas kaip toks. LAT 2006-06-07 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, taip pat 2008-10-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2008 ir kt., vertindamas, ar į minimalias išlaidas transporto priemonei suremontuoti (t. y. draudimo išmoką) turi būti įtraukta PVM suma, yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai automobilis neremontuojamas, prievolė apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, todėl tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM. Ginčo atveju automobilis buvo suremontuotas UAB ,,Autojuta“ (b.l. 30). Be to, vertinant argumentus dėl pareiškėjo PVM susigrąžinimo galimybių, akcentuotina, jog aukščiau paminėtų teisės aktų analizė taip pat duoda pagrindą išvadai, kad draudimo paslaugos (vertinant mokesčio susigrąžinimo galimybių kontekste) PVM neapmokestinamos (PVM įstatymo 27 str.). Kadangi nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad automobilis buvo suremontuotas, pateikta apmokėjimui PVM sąskaita faktūra, todėl PVM priteistinas iš atsakovo pareiškėjo naudai (Teismų įstatymo 33 str.). Dėl šių aplinkybių draudėjui pagrįstai buvo išmokėta draudimo išmoka (kurios dalis tiesiogiai buvo pervesta automobilį remontavusiai įmonei) netaikant išskaitos ir PVM. Iš esmės analogišką teismų praktiką formuoja ir LVAT (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2012-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012, 2012-12-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, jog automobilis buvo visiškai suremontuotas ir pateikti visi remonto išlaidas patvirtinantys dokumentai, atsakovas savo argumentams pagrįsti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl duotoje situacijoje teisiškai nereikšmingi atsakovo argumentai dėl vertintojų teisinio statuso (ABTĮ 57 str.).
Kaip jau buvo paminėta, turtinę žalą pareiškėjas kildina iš atsakovo neveikimo - t. y. nevykdymo teisės aktuose aiškiai apibrėžtos imperatyvios pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tokiu būdu užtikrinant saugų eismą. Kauno miesto savivaldybė, aukščiau paminėtų teisės aktų pagrindais būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi - t.y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Taigi, teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, tuo pažeisdamas ir CK 6.246 str. 1 d. numatytą bendro pobūdžio pareigą - elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atsakovo argumentai, jog riziką už automobilio sugadinimus turi prisiimti tik pats vairuotojas, sudarytų dar didesnes prielaidas atsakovui ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams (ABTĮ 57 str.). Įvertinės aukščiau aptartų įrodymų visumą, bei atsižvelgdamas į teisės aktų normų analizę, teismas konstatuoja, kad atsakovas neužtikrino Pakraščio gatvės atitinkamos važiuojamosios dalies tinkamos priežiūros (taip pat jos remonto ir, to pasėkoje, saugaus eismo), todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta draudėjui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Pareiškėjas, remdamasis draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, kompensavo materialines išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Pabrėžtina, kad sprendžiant iškilusį ginčą, teismui nekilo jokių abejonių dėl tiesioginio priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos bei atlygintos turtinės žalos. Taigi, esant visoms būtinosioms viešosios atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas visiškai (ABTĮ 57 str., 88 str. 5 p., CK 6.271 str.). Aplinkybė, kad atskiruose dokumentuose dėl apsirikimo skirtingai nurodoma įvykio vieta – prie statinio Nr. 20 ir prie statinio Nr. 35, negali būti pakankamu pagrindu skundui atmesti, nes iš esmės eismo įvykio vieta yra nustatyta tinkamai bei tiksliai (ABTĮ 57 str.).
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Šis pareiškėjo prašymas patenkintinas.
CK 6.37 str. 2 d. nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2013-04-05 (nutarties dėl skundo priėmimo diena) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.). Palūkanų priteisimas kyla iš įstatymu nustatytos deliktinės prievolės, todėl atsakovo argumentai dėl palūkanų nepriteisimo yra nepagrįsti bei atmestini (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2010-12-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195-10, 2012-07-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1578/2012 ir kt.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 5 p.,
n usprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti visiškai.
Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo ERGO Insurance SE naudai 2329,64 Lt (du tūkstančius tris šimtus dvidešimt devynis litus 64 cnt.) turtinės žalos atlyginimui.
Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo ERGO Insurance SE naudai 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013-04-05) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.