Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgos Vasiliauskienės ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. ir jo gynėjos advokatės Jurgitos Jablonskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir jam skirta 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, skiriant intensyvią priežiūrą – nustatant jos sąlygas – būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar būtinųjų poreikių tenkinimu (išvykimas į sveikatos priežiūros įstaigą ir kiti specialūs poreikiai), neatlygintinai išdirbti 60 valandų per 6 (šešis) mėnesius sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. P. nuteistas už tai, kad 2020 m. lapkričio 19 d. apie 15.40 val. viešoje vietoje, prekybos ir pramogų centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam A. K. pasistačius automobilį „Ford Focus“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelėje, pabeldęs į jo automobilio stiklą ir nukentėjusiajam išlipus iš automobilio, įžūliai elgdamasis, necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais koneveikė A. K. bei pagrasinęs nukentėjusįjį „nuploti“, tyčia sudavė ne mažiau vieno smūgio kumščiu jam į veidą, taip A. K. padarydamas odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje ir kairio žando sumušimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuojau pat po to, apie 15.55 val., būdamas toje pačioje vietoje ir toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, pašalinių asmenų akivaizdoje, įsėdęs į automobilį „Mercedes Benz C300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pajudėjęs iš vietos tyčia pargriovė ant žemės ir priekiniu dešiniuoju ratu pervažiavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoją R. P., jai padarydamas pakaušio kairės pusės sumušimą, poodines kraujosruvas dešinėje šlaunyje, dešinėje blauzdoje ir dešinėje pėdoje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. P. ir jo gynėjos advokatės Jurgitos Jablonskienės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina bylą tiek kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl kaltinimo keitimo bei draudimo bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą

9. Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą BPK 255 straipsnio 1 dalyje, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia prokuroro surašytas kaltinamasis aktas ir teisėjo priimta nutartis bylą pagal surašytą kaltinamąjį aktą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 255 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jei apie tokią galimybę prieš tai jam iš anksto nebuvo pranešta teisiamajame posėdyje. Taigi, pagal aptartą teisinį reguliavimą, kaltinamasis gali būti nuteistas ir pagal kitokią teisinę nusikalstamos veikos kvalifikaciją, negu nurodyta kaltinamajame akte, ar pagal kitokias, nei kaltinamajame akte, faktines aplinkybes, jei apie tokią galimybę nuteistajam buvo pranešta baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta tvarka. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme esminės nuostatos įtvirtintos BPK 256 straipsnyje, numatančiame, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis arba pateikti prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis ar yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teise dalyviams. Be to, teisę keisti kaltinimą savo iniciatyva turi ir bylą nagrinėjantis teismas. Pranešęs apie kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ar jos kvalifikavimo pakeitimą teisme, teismas privalo pranešti kaltinamajam apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai.

13. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad skundžiamu sprendimu pripažinus A. P. kaltu pakeisto kaltinimo apimtyje, buvo pažeistos non bis in idem principo nuostatos.

14. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje bei BK 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Šios nuostatos dėl dvigubo baudimo negalimumo (non bis in idem) įgyvendinamos vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kuriame nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Vis dėl to šiuo teisiniu reglamentavimu neišspręstas klausimas dėl dvigubo baudimo už skirtingų rūšių teisės pažeidimus taikant skirtingų teisės šakų normas. Kita vertus, principas non bis in idem įtvirtintas ir tarptautiniu lygmeniu: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnyje nustatyta, kad „niekas neturi būti vėl persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės už teisės pažeidimą (lietuviškame vertimo variante pavartotas žodis ,,nusikaltimas“, kuris ne visiškai atitinka angliškame teksto variante pavartoto žodžio ,,offence“ reikšmę), už kurį jis jau buvo išteisintas ar nuteistas (lietuviškame teksto variante įrašyti žodžiai ,,galutiniu nuosprendžiu“, kurių nėra angliškame teksto variante) pagal tos valstybės įstatymą ir baudžiamąjį procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, neatskiriamai susijusių tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03 ir kt.). Be to, nors non bis in idem principas riboja galimybes vykdyti alternatyvius ir kartotinus procesus tik dėl baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimų, tačiau administracinės teisės pažeidimai Konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos požiūriu pripažįstami „baudžiamaisiais“. Konstitucinėje jurisprudencijoje nedviprasmiškai įtvirtinta, kad principas non bis in idem reiškia ir tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Taigi draudžiama už tą pačią veiką ne tik du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn, bet ir bausti asmenį traukiant jį už tą pačią veiką administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Sprendžiant, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas atsakomybėn už tą pačią nusikalstamą veiką, turi būti vertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį).

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai pasisakė, kodėl gynėjos teisme išreikštos abejonės dėl non bis in idem nuostatų, pakeitus kaltinimą, yra nepagrįstos. Išdėstytiems apylinkės teismo motyvams šiuo klausimu teisėjų kolegija visiškai pritaria. Kaip teisingai nurodė žemesnės instancijos teismas, nors Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 31 d. nutarimu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 23 d. nutartimi, administracinio nusižengimo byloje Nr. A15.-619-540/2021 A. P. buvo pripažintas padaręs administracinius nusižengimus, numatytus ANK 423 straipsnio 3 dalyje, 426 straipsnio 2 dalyje, ir dėl šių administracinių nusižengimų jam paskirta nuobauda bei administracinio poveikio priemonės, tačiau administracinio nusižengimo bylos metu buvo sprendžiamas A. P. kaltės klausimas tik dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu, kuomet pažeidimas sukėlė kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą (ANK 423 straipsnio 2 dalis) ir dėl pasitraukimo iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs vietos (ANK 426 straipsnio 2 dalis). Taigi, nors šioje administracinėje byloje buvo aptariami tie patys A. P. veiksmai, atlikti R. P. atžvilgiu, tačiau jie niekaip nesusieti su jo padaryta nusikalstama veika – viešosios tvarkos pažeidimu, kurios objektas yra visai kitas t. y. viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, laisvė, nuosavybė, o veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas, reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų t. y. įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Administracinės nuobaudos už nusižengimus, susijusius su transportu ir kelių ūkiu, pritaikymas apeliantui, nereiškia, kad jam negalima taikyti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį, nustačius, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo padarytas siekiant pažeisti viešąją tvarką ir tuo buvo sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka.

16. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas kaltinimo faktines aplinkybes, esminių BPK pažeidimų nepadarė, laikėsi BPK 255 straipsnio 1 dalies bei 256 straipsnio 1 dalies nuostatų, reglamentuojančių kaltinimo keitimo tvarką teisme, nuteistajam buvo sudarytos sąlygos realizuoti procesines teises, todėl nėra pagrindo teigti, kad byloje buvo suvaržytos įstatymo garantuotos jo teisės ar padaryta esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas apie dvigubą A. P. nubaudimą.

Dėl A. P. kaltės ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyto nusikalstamos veikos padarymo laiko

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, ištirtų bylos įrodymų visumos kontekste įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, taip pat skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus ir juos pagrindžiančius motyvus, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, ir padarė pagrįstą išvadą, jog A. P. kaltė tiek dalyje dėl viešosios tvarkos sutrikdymo nukentėjusiojo A. K. atžvilgiu, tiek dalyje dėl tęstinių veiksmų R. P. atžvilgiu, yra pilnai įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma, ir tai lėmė teisingo, bylos duomenimis, o ne, kaip teigiama skunde, prielaidomis, pagrįsto sprendimo pripažinti A. P. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, priėmimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nuosprendyje išsamiai išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė A. P. teiginius dėl to, kad jis tiek vieno, tiek kito jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos epizodo atveju, neturėjo tyčios pažeisti viešąją tvarką. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė visų BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą A. P. veiksmuose.

18. Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje, išdėstant įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, buvo neteisingai nurodyta, jog tęstiniai A. P. nusikalstami veiksmai R. P. atžvilgiu buvo įvykdyti apie 15.55 val. Toks pirmosios instancijos teismo nurodytas vėlesnio A. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos epizodo laikas prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Akivaizdu, jog aptariama aplinkybė apylinkės teismo buvo tiesiog perrašyta iš patikslinto kaltinimo, tačiau, išanalizavus visą bylos medžiagą, yra visiškai neaišku kokiais bylos duomenimis remiantis prokurorė sprendė, jog A. P. automobiliu tyčia pargriovė ant žemės ir priekiniu dešiniuoju ratu pervažiavo R. P. būtent apie 15.55 val. Peržiūrėjus į bylą pateiktą vaizdo įrašą, kuris buvo padarytas vaizdo kameromis, sumontuotomis prekybos ir pramogų centro „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje, ir kuriame yra užfiksuota kaip A. P. įsėda į automobilį „Mercedes Benz C300“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), bei pajudėjęs iš vietos, pargriauna R. P., nustatyta, kad vaizdo įrašo viršutiniame kairiajame kampe yra nurodytas vaizdo įrašo padarymo laikas (1 t., b. l. 69). Tuo metu, kai nuteistasis įsėda į automobilį „Mercedes Benz C300“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir, pajudėjęs iš vietos, automobiliu pagriauna R. P., pervažiuoja ją priekiniu dešiniu ratu, vaizdo įraše rodomas jo padarymo laikas – 2020 m. lapkričio 19 d. 16.08 val. Iš byloje esančios Policijos registruojamų įvykio registro atspausdintos įvykio kortelės (BIRT ataskaitų žiūryklė) matyti, kad informacija apie eismo įvykį, kurio metu PPC „(duomenys neskelbtini)“ automobilių aikštelėje buvo pervažiuota apsaugos darbuotoja, Bendrajame pagalbos centre buvo gauta 2020 m. lapkričio 19 d. 16.09 val. (1 t., b. l. 22). Duomenų, kad vaizdo įraše nurodytas jo padarymo laikas neatitiko realaus laiko, byloje nėra. Be to, jį patvirtina paminėta BIRT ataskaitų žiūryklė, kuria nustatyta, jog praėjus apie 1 min. nuo vaizdo įraše užfiksuoto laiko, apie eismo įvykį yra pranešama skubiosios pagalbos tarnyboms. Įvertinus nurodytas aplinkybes, nuteistajam A. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos antrojo epizodo padarymo laikas keistinas, nurodant, kad A. P., tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, įsėdęs į automobilį „Mercedes Benz C300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir juo pajudėjęs iš vietos, 16.08 val. tyčia pargriovė ant žemės ir priekiniu dešiniuoju ratu pervažiavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoją R. P., padarydamas jai pakaušio kairės pusės sumušimą, poodines kraujosruvas dešinėje šlaunyje, dešinėje blauzdoje ir dešinėje pėdoje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą. Toks nusikalstamų veikos laiko tikslinimas apeliacinės instancijos teisme, pasirėmus objektyviais duomenimis, kurie iš bylos medžiagos buvo žinomi nuteistajam A. P., nelaikomas faktinių aplinkybių pakeitimu iš esmės skirtingomis ir yra galimas, nes nepablogina nuteistojo teisinės padėties. Taigi skundžiamas nuosprendis keistinas, nes jame išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Kitos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės apylinkės teismo buvo nustatytos tinkamai.

19. Nors apeliaciniame skunde pirmiausia pateikiami argumentai, kuriais ginčijama A. P. kaltė dėl R. P. atžvilgiu atliktų veiksmų, tačiau, atsižvelgdama į analizuojamų įvykių eiliškumą, teisėjų kolegija pirmiau pasisako dėl A. K. atžvilgiu įvykdytos veikos kvalifikavimo - viešosios tvarkos pažeidimo pagrįstumo.

20. Ginčo dėl to, kad viešoje vietoje – prekybos ir pramogų centro „(duomenys neskelbtini)“, esančio Kaune, automobilių stovėjimo aikštelėje, nukentėjusiajam A. K. pasistačius automobilį „Ford Focus“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pabeldęs į jo automobilio stiklą ir nukentėjusiajam išlipus iš automobilio, A. P. įžūliai elgdamasis, necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais koneveikė A. K. bei pagrasinęs nukentėjusįjį „nuploti“, tyčia sudavė jam ne mažiau vieno smūgio kumščiu į veidą, taip A. K. padarydamas odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje ir kairio žando sumušimą, byloje nėra. Šias aplinkybes betarpiškai, išsamiai įvertino ir motyvuotai aptarė pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su apylinkės teismo vertinimu, iš naujo jų nevertina, juo labiau, kad A. P. veiksmų A. K. atžvilgiu, pasireiškusių įžūliu elgesiu bei grasinimu, realizavimo, kaip ir viešosios vietos požymio, nei nuteistasis nei jo gynėja apeliaciniame skunde motyvuotai neginčija. Todėl dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija išsamesnių argumentų nepateikia.

21. Apeliantai yra teisūs, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį turi būti nustatyta ne tik tai, kad kaltininkas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, bet ir šios veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020 ir kt.). Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje, paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012 ir kt.). Smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai, net ir ne žmonių minioje, reiškia įžūlius veiksmus bei nepagarbą aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011, 2K-278-511/2015). Be to, specialiųjų tarnybų iškvietimas vertintinas kaip visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-693/2018).

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad dėl necenzūrinių, įžeidžiančių žodžių, išsakytų nukentėjusiajam A. K., grasinimų jį „nuploti“ bei panaudoto fizinio smurto jo atžvilgiu, buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, t. y. kilo BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai. Apeliantai nepagrįstai sumenkina kilusio konflikto padarinius viešajai tvarkai ir aplinkiniams, selektyviai atrinkdami tik gynybai naudingus duomenis, jog konfliktas buvo trumpas ir jo galimai nematė jokie pašaliniai asmenys. Nors bylos duomenimis iš tiesų nebuvo nustatyta, kad tokį A. P. elgesį, nukreiptą į A. K., būtų stebėję ar girdėję pašaliniai asmenys – kiti „(duomenys neskelbtini)“ lankytojai, jo darbuotojai, ar kiti asmenys, kaltinime nurodytu laiku lankęsi šiame prekybos ir pramogų centre ir buvę automobilių stovėjimo aikštelėje, tačiau tai, kad dėl nuteistojo veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, patvirtina byloje nustatytas faktas, jog prieš kitą asmenį viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, dėl ko nukentėjusysis kreipėsi į prekybos ir pramogų centro apsaugą, kurios dalis darbuotojų (mažiausiai keturi), reaguodami į A. K. pranešimą bei siekdami išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes, sulaikyti galimą smurtautoją, kuris, nukentėjusiojo pirminiu paaiškinimu apsaugos darbuotojams, dar ir buvo ginkluotas peiliu, buvo atitraukti nuo įprasto darbo. Dėl įvykusio konflikto ir kaltinamojo veiksmų buvo sutrikdytas ne tik normalus apsaugos tarnybos darbas, bet ir iškviestos specialiosios tarnybos – policija, kas pagal aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką yra vertintina kaip visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas.

23. Nors apeliantai teigia, kad savo veiksmais prieš A. K. nuteistasis A. P. nesiekė pažeisti viešosios tvarkos, o nuteistojo tyčia buvo nukreipta tik į asmeninio pobūdžio išsiaiškinimą su nukentėjusiuoju (kurį, pasak jų sąlygojo paties nukentėjusiojo veiksmai – automobilio pastatymas į stovėjimo vietą, į kurią savo automobilį pastatyti ruošėsi A. P.), tačiau, kaip teisingai pažymėjo ir apylinkės teismas, kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015, 2K-146-511/2016, 2K-234-895/2020, 2K-101-489/2021). Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, jog iš esmės joks konfliktas tarp nukentėjusiojo ir A. P. iki to laiko, kol pastarasis nepradėjo vartoti nukentėjusiojo atžvilgiu necenzūrinius, įžeidžiančius žodžius, grasinimus „nuploti“ ir realiai grasinimus įvykdė, nebuvo kilęs. Juo labiau nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad būtent A. K. buvo susiklosčiusio konflikto iniciatorius bei provokatorius. Vien tai, kad nukentėjusysis, pamatęs laisvą automobilio stovėjimo vietą, į ją pastatė savo automobilį, kai šalimais tuo pačiu tikslu stovėjo ir A. P. automobilis, savaime nereiškia, kad nukentėjusysis taip pasielgė suvokdamas, jog į šią vietą jau yra susidariusi eilė, bei suprasdamas, kad tai gali sukelti kito vairuotojo pykčio protrūkį, ir to sąmoningai siekdamas. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, jog nenutuokė, kad nuteistasis laukė galimybės į tą pačią vietą pastatyti savo automobilį, nurodė, jog A. P. dešiniojo posūkio signalo ar avarinės šviesos, kas signalizuoja ketinimą važiuojant atbuline eiga priparkuoti automobilį, įjungęs nebuvo. Šie jo parodymai byloje surinktais duomenimis nėra nepaneigti. Kita vertus, net jeigu nukentėjusysis taip ir pasielgė sąmoningai, tokie jo veiksmai nesudarė pagrindo A. P. į susidariusią situaciją reaguoti taip emocingai ir agresyviai. Apeliantas iš karto po to, kai nukentėjusysis pasistatė savo transporto priemonę į nuteistojo neva tai nusižiūrėtą automobilio statymo vietą, net nebandydamas moraliai priimtinu bei teisei nepriešingu būdu išsiaiškinti su nukentėjusiuoju, kodėl šis taip pasielgė, paprašyti ar pareikalauti A. K., kad šis perstatytų savo automobilį į kitą vietą, iš karto užsipuolė jį pakeltu tonu, vartodamas necenzūrinius, įžeidžiančius žodžius, grasindamas fizinio smurto naudojimu ir jį panaudodamas, kai tuo tarpu nukentėjusysis su A. P. bendravo mandagiai, pakankamai ramiu tonu, neatsakydamas jam tuo pačiu, t. y. nei necenzūrinių ar įžeidžiančių žodžių vartojimu, nei juo labiau grasinimu panaudoti fizinį smurtą. Nors nuteistasis teigė, kad A. K. jam pirmasis spyrė į koją ir pasakė, kad „dar pasižiūrėsim kas ką nuplos“, tačiau šią aplinkybę apklausiamas nukentėjusysis kategoriškai paneigė. Netikėti nukentėjusiojo parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi tokia A. K. neva tai ištarta frazė nėra girdima nukentėjusiojo pateiktame įraše, kuris buvo padarytas jo automobilyje sumontuotu vaizdo registratoriumi. Todėl teisėjų kolegija atmeta nuteistojo teiginius apie tariamą nukentėjusiojo spyrį jam ir vertina tik kaip gynybinę nuteistojo versiją, nepatvirtintą jokiais kitais objektyviais duomenimis.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo A. P. bendravimo viešoje erdvėje bei konflikto, kilusio iš nuteistojo nepasitenkinimo dėl to, kad A. K. pasistatė savo automobilį į tą vietą, kurioje jį pasistatyti norėjo ir tikėjosi nuteistasis, sprendimo būdas neatitiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomų visuomenės lūkesčių, jog visuomenės narių bendrabūvio tvarka, žmonių bendravimas viešose erdvėse turi būti grindžiamas kultūros tradicijomis, pagarbos ir tolerancijos principais. Gindamas savo įsivaizduojamą teisę į nusižiūrėtą automobilio statymo vietą, nuteistasis akivaizdžiai pasirinko tokią vietą ir tokį būdą, kurie peržengė privataus, asmeninių santykių aiškinimosi ribas. Tokioje situacijoje valstybės reakcija ir teisinės atsakomybės taikymas yra visiškai pagrįstas ir būtinas, siekiant užtikrinti viešąjį interesą. Teismų praktikoje pripažįstama, jog asmens saugumas, moralinių – kultūrinių tradicijų apsauga ir dvasinis komfortas viešajame gyvenime yra socialinė vertybė, kuri valstybės ne tik skatinama ir puoselėjama, bet ir ginama atitinkamais teisės aktais, o įstatymo numatytais atvejais baudžiamosios teisės priemonėmis. Įžūlus elgesys BK 284 straipsnio prasme reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-404/2014). Nagrinėjamu atveju nuteistojo elgesys ne tik vartojant necenzūrinius, įžeidžiančius žodžius, bet ir smurtiniais veiksmais reaguojant į nukentėjusiojo elgesį, buvo būtent toks.

25. Aptartos aplinkybės taip pat suteikia pagrindą išvadai, jog nuteistasis A. P. suvokė, kad dėl mažareikšmės dingsties (automobilio pastatymo į nuteistojo nusižiūrėtą vietą), viešoje vietoje konfliktuodamas su nukentėjusiuoju, koneveikdamas jį, grasindamas jam ir smurtaudamas prieš jį, jis demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, suprato, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, kadangi natūralu, jog toks agresyvus elgesys dėl tokios mažareikšmės priežasties gali atkreipti pašalinių asmenų dėmesį, sukelti jiems neigiamas emocijas, o dėl panaudoto fizinio smurto nukentėjusysis kreipsis į policijos pareigūnus bei prekybos ir pramogų centro apsaugos tarnybą, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. P. veiksmų nukentėjusiojo A. K. atžvilgiu teisinio vertinimo yra teisingos, perkvalifikuoti jo veiksmų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

26. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai R. P. atžvilgiu įvykdytą veiką pripažino tęstine aukščiau aptartai A. K. atžvilgiu įvykdytai veikai ir pripažindamas A. P. kaltu pagal BK 284 straipsnį inkriminavo jam ir šį epizodą. Aukštesnės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi jokio pagrindo abejoti A. P. veiksmų tęstinumu, nuo pat konfliktinės situacijos su A. K., kuriai spręsti nuteistasis pasirinko tiek viešą vietą, tiek ir menkavertę priežastį, iki pat jo veiksmų pabaigos, kuomet, siekdamas išvengti atsakomybės dėl konflikto su A. K., jis ignoravo apsaugos darbuotojų veiksmus ir tyčia automobiliu parbloškė R. P..

27. R. P. sužalojimo, ją automobiliu pargriaunant ant žemės, o paskui ir užvažiuojant automobilio priekiniu dešiniu ratu, aplinkybę patvirtina nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai, taip pat rašytinė bylos medžiaga. Nors A. K. pats tuo metu, kai įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalota R. P., automobilių stovėjimo aikštelėje nebuvo, kadangi pranešęs apsaugos darbuotojams apie prieš jį panaudotą smurtą nuėjo apsipirkti, tačiau jis patvirtino, kad grįžęs į automobilio stovėjimo aikštelę pamatė joje gulinčią merginą, kurią, kaip nurodė šalia buvę apsaugos darbuotojai, automobiliu pervažiavo A. P.. Liudytojai T. G. ir J. K. teisme nurodė, kad 2020 m. lapkričio 19 d., apie pietus, gavo pranešimą apie vairuotojų konfliktą PPC „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje, atvykę bendravo su nukentėjusiuoju, kuris papasakojo apie grasinimus jo atžvilgiu ir patirtą fizinį smurtą, o bandant sulaikyti įvykio kaltininką, šis automobiliu parbloškė ir pervažiavo apsaugos darbuotojai R. P. koją. Liudytoja V. N. taip pat paaiškino, kad, dirbdama UAB „“(duomenys neskelbtini)1“ apsaugos vadove PPC „(duomenys neskelbtini)“, reagavo į pranešimą dėl vairuotojų konflikto automobilių stovėjimo aikštelėje, pagal nukentėjusiojo A. K. parodymus kartu su kolegomis ketino sulaikyti kaltąjį asmenį, jo laukė automobilių stovėjimo aikštelėje, tačiau jam sugrįžus ir bandant su juo aiškintis įvykio aplinkybes, šis į juos nekreipė jokio dėmesio, sėdo į automobilį, ėmė važiuoti ir akivaizdžiai tyčia kliudė bei parbloškė šalia automobilio stovėjusią R. P. - pervažiavo jai koją ir skubiai pasišalino. R. P. paaiškino, kad dirbdama PPC „(duomenys neskelbtini)“ per radijo ryšio stotelę išgirdo dispečerės pranešimą, kad kažkoks žmogus grasina kitam dėl užimtos automobilio stovėjimo vietos. Tuomet kartu su kolegomis ji išėjo į automobilių stovėjimo aikštelę. Įvykio vietoje sėdintį automobilyje rado nuteistąjį, su kuriuo V. N. bandė aiškintis situaciją, beldė jam į automobilio stiklą, tačiau šis nereagavo. Tada ji su kitais savo kolegomis apstojo automobilį, po ko, pajudėjęs iš vietos, A. P. priekiniu ratu pervažiavo jai koją, kurios ji nespėjo patraukti. Šias liudytojų bei nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes neabejotinai patvirtina ir į bylą pateiktas bei teisiamajame posėdyje peržiūrėtas PPC „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos vaizdo kamerų įrašas, iš kurio matyti, kaip A. P. grįžta prie savo automobilio, į jį įsėda, po ko iš karto prie automobilio prieina ir apsaugos darbuotojai T. G., J. K., R. P. bei V. N., kurie atsistoja priešais A. P. transporto priemonę, taip siekdami neleisti nuteistajam pasišalinti iš įvykio vietos. Iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad apsaugos vadovė V. N. pabeldžia į automobilio „Mercedes Benz C300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinį šoninį stiklą, esantį vairuotojui iš kairės, tačiau šis, nepaisydamas priekyje stovinčių asmenų, pradeda važiuoti ir dešine priekine automobilio puse kliudo bei parbloškia ant grindinio R. P. ir skubiai pasišalina iš įvykio vietos. R. P. padarytus sužalojimus, jų mąstą, padarymo mechanizmą patvirtina ekspertizės akte Nr. EKG-12/2021(02) užfiksuoti duomenys.

28. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad A. P. automobiliu R. P. nekliudė, o ji pati, stovėdama ant vienos kojos, neišlaikė pusiausvyros ir griuvo bei susidūrė su transporto priemone, tačiau R. P. sužalojimo aplinkybės yra užfiksuotos į bylą pateiktame geros kokybės vaizdo įraše, kuriame aiškiai matoma, kad ne pati R. P., neišlaikiusi pusiausvyros, trenkiasi į automobilį, kaip kad teigiama skunde, o ją partrenkia A. P. vairuojamas automobilis - aiškiai matoma, kaip A. P. vairuojamo automobilio dešinysis priekinis ratas užvažiuoja ant R. P. dešiniosios kojos. Ši aplinkybė patvirtinta ir pačios nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais, taip pat byloje esančiais medicininiais dokumentais, kuriuose nurodoma, kad ant R. P. dešinės blauzdos ir šlaunies nustatytos automobilio protektorių žymės.

29. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantai teigia, kad nebuvo nustatyta, kuo pasireiškė A. P. įžūlūs veiksmai, sukėlę R. P. sužalojimą. Jų manymu, byloje nėra surinkta jokių neginčijamų ir objektyvių duomenų, jog nuteistasis R. P. sužalojo elgdamasis įžūliai, taip demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantai A. P. automobiliu atliktus manevrus traktuoja tik kaip padarytą netyčinį Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kuris nebuvo nukreiptas į viešos tvarkos pažeidimą. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti negali. Nuteistojo veiksmai, kuomet jis, nesant tam jokios logiškai paaiškinamos ir pateisinamos priežasties, automobiliu pajudėjo iš stovėjimo vietos, kai tiek priešais automobilį, tiek iš abiejų jo pusių, stovėjo žmonės, negali būti pripažįstami netyčiniu Kelių eismo taisyklių pažeidimu. Tokie jo veiksmai neabejotinai buvo tyčiniai ir jie atitinka įžūlaus elgesio sampratą BK 284 straipsnio prasme, o jų vertinimas neatsietai nuo A. K. atžvilgiu įvykdytos veikos, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jie buvo nukreipti būtent į viešosios tvarkos pažeidimą. Tai, kad A. P. veiksmai buvo tyčiniai, neabejotinai patvirtina ir tas faktas, kad automobiliu tyčia kliudęs apsaugos darbuotoją, ją parvertęs ir ant jos užvažiavęs, apeliantas automobilio nesustabdė, o pavažiavo atbuline eiga, kad galėtų apvažiuoti gulinčią R. P., ir dideliu greičiu, netgi išlauždamas aikštelės užkardą, išvažiavo iš aikštelės, kas neabejotinai įrodo, jog A. P. puikiai suprato vairuojamu automobiliu kliudęs R. P..

30. Kolegijos įsitikinimu, apeliacinio skundo teiginiai, kad A. P. negalėjo suprasti ir nesuprato, jog jo automobilį yra apsupę būtent apsaugos darbuotojai, kad jam šie asmenys pasirodė agresyviai nusiteikę, ar, kad jis galėjo nepastebėti šalia jo automobilio stovinčios R. P., yra nepagrįsti. Juos paneigia byloje surinkti objektyvūs duomenys. Nors pirmoji prie A. P. automobilio priėjusi moteris, kaip bylos duomenimis buvo nustatyta – V. N., iš tiesų nevilkėjo specialiais ženklais pažymėtos aprangos, kuri leistų moterį identifikuoti būtent kaip apsaugos darbuotoją, tačiau, kaip matyti iš į bylą pateikto vaizdo įrašo, likusieji trys nuteistojo automobilį apsupę asmenys – R. P., T. G. bei J. K., tokią aprangą įvykio metu dėvėjo. Pastarieji buvo apsivilkę apsaugos tarnybos drabužiais su netgi vaizdo įraše (kuris vaizdą fiksavo didesniu atstumu, nei, kad apsaugos darbuotojai stovėjo nutolę nuo A. P.) aiškiai matomas apsaugos tarnybos pavadinimas bei skiriamieji ženklai. Šie asmenys, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsistojo prie nuteistojo automobilio tokioje pozicijoje, kurioje galimybė A. P. matyti jų, kaip apsaugos darbuotojų, skiriamuosius ženklus, nebuvo apribota. Taigi, nors V. N. ir buvo apsirengusi kasdieniais rūbais, bei, nei ji pati, nei kiti apsaugos tarnybos darbuotojai nuteistajam per automobilio stiklą neparodė savo tarnybinių pažymėjimų, tačiau tai, kad jo automobilis buvo apsuptas būtent saugos tarnybos darbuotojų, o ne kokių nors kitų asmenų, nuteistasis galėjo suvokti ir akivaizdžiai suvokė iš R. P., T. G. bei J. K. specialios aprangos.

31. Vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad nei vienas iš apsaugos tarnybos darbuotojų nesiėmė jokių veiksmų, kurie galėjo atrodyti agresyviais ir kėlusiais pagrįstą manymą nuteistajam, kad jo sveikatai ar turtui yra kilusi grėsmė, dėl ko, siekiant apsisaugoti, reikia kuo greičiau pasišalinti iš stovėjimo aikštelės. Vien V. N. beldimas į automobilio stiklą ar apsaugos tarnybos darbuotojų stovėjimas priešais automobilį, jokiu būdu negali būti traktuojami kaip veiksmai, liudijantys apie galimą agresyvų asmenų elgesį. O, kaip matyti iš vaizdo įrašo, jokių kitų veiksmų, kurie galėjo sudaryti A. P. įspūdį, jog jo automobilį apsupę asmenys gali pavojingai į jį kėsintis, apsaugos darbuotojai nesiėmė. Remiantis šiais motyvais, atmestinas ir skundo argumentas, kad beldimas į automobilio stiklą ir jo apsupimas, taip išgąsdino apeliantą, kad tai sukliudė jam tinkamai įvertinti susidariusią situaciją ir numatyti, kad pėstieji gali ir nepasitraukti ar nespėti pasitraukti nuo pradedančio važiuoti automobilio. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog asmuo, valdantis padidinto šaltinio pavojų, prieš pradėdamas bet kokį manevrą juo, privalo įsitikinti, kad tai daryti yra saugu, o ne tikėtis, kad kiti eismo dalyviai staiga imsis veiksmų, leisiančių jiems išvengti eismo įvykio. Vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės neleidžia abejoti tuo, kad prieš A. P. pradedant automobiliu važiuoti į priekį, tiek R. P., tiek ir kiti liudytojai jau buvo atsistoję prieš automobilį, o ne staiga žengė link jo, buvo apstoję automobilį tokia trajektorija ir tokiu atstumu, kad išvengti kurio nors apsaugos darbuotojo kliudymo automobiliu, buvo neįmanoma. Tačiau nuteistasis, vis tiek važiavo į priekį, t. y. važiavo ant žmonių, nepaisydamas to, kad tokie veiksmai gali sukelti sunkias pasekmes net kelių asmenų sveikatai, o toks jo įžūlus ir net ciniškas elgesys akivaizdžiai patvirtina, kad jo veiksmai buvo tyčiniai, nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą, dėl ko turėjo būti įvertinti ne tik pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nuostatas, bet ir baudžiamojo įstatymo taikymo kontekste.

32. Tiek ginčydami būtinojo BK 284 straipsnyje numatytos veikos požymio – padarinių (visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą) buvimą A. P. veiksmuose, atliktuose A. K. atžvilgiu, tiek ir analizuodami antrąjį tęstinės veikos epizodą, apeliantai teigia, kad dėl R. P. sužalojimo nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Tačiau teisėjų kolegija šiam argumentui nepritaria ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išskyrė ir argumentuotai pagrindė būtinųjų BK 284 straipsnio požymių bei realių padarinių buvimą A. P. veikoje R. P. atžvilgiu, taip pat paaiškino, kokie duomenys tai patvirtina. Apylinkės teismas pažymėjo, kad dėl tokių apelianto veiksmų šokiruoti liko kiti apsaugos tarnybos darbuotojai (teisme V. N. parodė, kad šis įvykis ją šokiravo, nors apsaugos tarnyboje dirba jau 30 metų, tačiau toks įvykis nutiko pirmą kartą; T. G. nurodė, kad toks elgesys jam pasirodė nežmoniškas; J. K. taip pat patikino, kad toks A. P. elgesys jį šokiravo), o dėl R. P. sužalojimo buvo sutrikdytas normalus UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugos tarnybos darbas PPC „(duomenys neskelbtini)“, buvo sukeltas didelis išgąstis, kilo sumaištis. Be to, buvo kviesti ir atvyko policijos pareigūnai. Taigi, A. P. veiksmai, tiek atlikti A. K. atžvilgiu, tiek ir įvykdyti prieš R. P., sukėlė BK 284 straipsnyje numatytai nusikalstamai veikai inkriminuoti būtinas pasekmes - sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

33. Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėja daug dėmesio skiria apsaugos tarnybos darbuotojų elgesio vertinimui, teigia, jog jie patys pažeidė eilę norminių teisės aktų - R. P., kaip pėsčioji, nesilaikė Kelių eismo taisyklių 9, 36, 44, 45 punktų, kaip apsaugos darbuotoja ji pažeidė Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatyme reglamentuotas apsaugos darbuotojų teises, numatytas 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punkte, apsaugos darbuotojo teises, numatytas šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, tiesioginę darbo instrukciją - 2015-06-16 „(duomenys neskelbtini)1“ direktoriaus patvirtintą apsaugos darbuotojui saugančių prekybos ir pramogų centrą „(duomenys neskelbtini)“ pareigybinę darbo instrukciją, kurioje nurodytos pareigos apribotos 5.19 punktu, visi apsaugos darbuotojai aiškiai nesilaikė ne tik paminėtų pareigybinės instrukcijos punktų, bet ir pažeidė/nevykdė visos eilės kitų pareigybinės instrukcijos punktų - 5.8, 5.9. 7.2. 9.3.1, 9.3.4, 9.3.5, o V. N., prieidama prie A. P., sėdinčio automobilyje, pažeidė dar ir Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymo (2017-06-29 Nr. XIII -537) 6 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Dėl šio apeliacinio skundo argumento teisėjų kolegija nepasisako, kadangi apsaugos darbuotojų veiksmų, jiems atliekant savo darbines pareigas nevykdymas ar netinkamas vykdymas, kaip ir R. P., kaip pėsčiosios, veiksmų atitikimas Kelių eismo taisyklių nuostatoms (nagrinėjamu atveju A. P. baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas ne dėl Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo, sukėlusio eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata, dėl ko būtų privaloma nustatinėti eismo įvykyje dalyvavusių asmenų padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus ir spręsti kurio iš jų padarytas pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo susijęs būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais) bei jų vertinimas nėra susijęs su A. P. pareikštu kaltinimu ir jam inkriminuota nusikalstama veika, dėl kurios jis nuteistas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, skunde nurodomų R. P., T. G., J. K. bei V. N. neva tai padarytų pažeidimų juridinis vertinimas neturi ir negali turėti jokios reikšmės, vertinant A. P. veiksmus bei jo atsakomybę pagal BK 284 straipsnį.

34. Atmestini ir skundo argumentai, kuriais bandoma ginčyti liudytojų R. P., V. N., T. G. bei J. K. parodymų patikimumą. Apeliacinio skundo teiginiai, kad V. N., T. G. bei J. K. negalėjo matyti nei R. P. kritimo, nei to, kad ant jos buvo automobiliu užvažiuota, nes tuo metu buvo kitoje automobilio pusėje, nors teisme šias aplinkybes liudytojai nurodė, yra paremtas tik pačių apeliantų logika bei vertinimu. Nors V. N., T. G. bei J. K. nestovėjo visiškai šalia R. P., tačiau buvo jų matomumo lauke, kuomet ši buvo pargriauta A. P. vairuojamo automobilio. Iš vaizdo įrašo matyti, kad jie visi stovėjo netoli R. P., matė ją stovinčią ir šią aplinkybę jie pagrįstai nurodė, susieję automobilio važiavimą į priekį būtent ta kryptimi, kurioje stovėjo R. P., ir jos griuvimo faktą. Tuo tarpu tai, kad R. P. buvo pervažiuota koja, liudytojams tapo žinoma iš automobilio padangos žymės ant R. P. įvykio metu dėvėtų kelnių (ką nurodė mačiusi V. N.) bei paties bendravimo su R. P. iš karto po to, kai ji buvo sužalota. Tuo tarpu skunde akcentuojami liudytojų parodymų neatitikimai, nėra esminiai ir neleidžia teismui abejoti jų parodymų visumos patikimumu. Teisėjų kolegijos nuomone, viso proceso metu liudytojų R. P., V. N., T. G. bei J. K. parodymai buvo pakankamai detalūs ir nuoseklūs, esminių prieštaravimų juose nėra. Jie savo turiniu ir esme taip pat atitinka ir rašytinius bylos duomenis. O tam tikri mažareikšmiai neatitikimai nesudaro pakankamo pagrindo juos atmesti kaip nepatikimus, jais nesiremti sprendžiant A. P. kaltės klausimą. Pažymėtina ir tai, kad spręsti apie liudytojų galimą suinteresuotumą šioje byloje, jų siekį pakenkti nuteistajam, nurodant tikrovės neatitinkančias aplinkybes, šioje byloje nėra pagrindo. Nenustatyta, kad liudytojus ir nuteistąjį iki šioje byloje vertinamo įvykio būtų sieję kokie nors konfliktai ar kitos aplinkybės, dėl kurių liudytojai būtų suinteresuoti apkalbėti nuteistąjį. Nuteistasis ar jo gynėja tokių aplinkybių taip pat nenurodė. Vertinant liudytojų parodymus, pažymėtina tai, jog visų liudytojų parodymai savo esminėmis aplinkybėmis sutampa, juos patvirtina ir byloje esantis bei teisme ištirtas vaizdo įrašas, kuris yra labai informatyvus ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes.

35. Apibendrinant visa, kas išdėstyta, konstatuojama, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl A. P. kaltės ir tėra nuteistojo ir jo gynėjos savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta interpretacija. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis bei jo gynėja, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, dėl kurių padarytos neteisingos teismo išvados. A. P. ir jo gynėjos apeliacinių skundų motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias visų faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, privalomai įrodinėtinas aplinkybes grindė prielaidomis, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. P. veiksmuose yra visi būtini BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas A. P. kaltu apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, ir neįžvelgia pagrindo A. P. atžvilgiu bylą dalyje dėl R. P. nutraukti, o veiką A. K. atžvilgiu perkvalifikuoti iš BK 284 straipsnio į BK 140 straipsnio 1 dalį. Atitinkamai nėra pagrindo ir nutraukti baudžiamąją BK 38 straipsnio pagrindu - kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Akivaizdu, jog nuteistasis neatitinka BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos – kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. A. P. tiek tyrimo metu, tiek ir teisme neigė savo kaltę tiek dėl tęstinių veiksmų R. P. atžvilgiu, tiek ir turėjus tyčią pažeisti viešąją tvarką A. K. epizodo atveju, taip pat nesutinka, kad dėl jo veiksmų buvo sukeltos baudžiamojo įstatymo numatytos pasekmės.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių

36. BK 284 straipsnio sankcijoje numatytos viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmės. Skundžiamu nuosprendžiu A. P. paskirtas laisvės apribojimas 1 metams ir 2 mėnesiams, skiriant intensyvią priežiūrą, nustatant jos sąlygas – būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar būtinųjų poreikių tenkinimu (išvykimas į sveikatos priežiūros įstaigą ir kiti specialūs poreikiai), bei įpareigojant A. P. neatlygintinai išdirbti 60 valandų per 6 (šešis) mėnesius sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

37. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. P. bausmę, atsižvelgė į tai, kad A. P. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą ir nėra jo atsakomybę sunkinančių ar ją lengvinančių aplinkybių; kad praeityje jis teistas, tačiau teistumai išnykę, baustas administracine tvarka ir nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų, nedirba (2 t., b. l. 18, 19). Teismas sprendė, kad siekiant tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus, A. P. turi būti paskirta trečia pagal griežtumą iš BK 284 straipsnio sankcijoje numatytų bausmės rūšių – laisvės apribojimas, parenkant jos dydį artimą BK 48 straipsnyje numatytam šios bausmės rūšies vidurkiui. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad A. P. padaryta veika yra tęstinė, pasižymėjo itin dideliu įžūlumu ir absoliučiu visuomenės normų nepaisymu, dėl jos nukentėjo du žmonės, be to kaltininkas, tuojau pat po nusikalstamos veikos padarymo, pasišalino iš įvykio vietos ir buvo sulaikytas tik po intensyvių jo paieškų, jam nustatytas 1,29 promilės neblaivumas. Apylinkės teismas taip pat pažymėjo, kad viešųjų darbų bausmė, įvertinus nurodytas aplinkybes, būtų per švelni, o skirti baudą nėra pagrindo, nes ji nebus realiai įvykdyta, kadangi A. P. ilgą laiką nedirba, buvo nutraukęs darbo paieškas be teisės registruotis 6 mėnesius (2 t., b. l. 18), nėra jokių duomenų apie jo ankstesnes darbovietes (2 t., b. l. 19), o už padarytus administracinius nusižengimus jam paskirtos nuobaudos galioja iki šiol (2 t., b. l. 15–17).

38. Iš ankstesniame punkte nurodyto matyti, kad apylinkės teismas nenustatė ne tik A. P. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bet ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kam nepritariama apeliaciniame skunde, teigiant, jog nuteistojo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (A. K. epizodas), nukentėjusiajam A. K. padarytą žalą atlygino, veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (A. K. epizodas). Šis skundo argumentas yra pagrįstas iš dalies.

39. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tik tada, kai asmuo savanoriškai pripažįsta visas esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nagrinėjamu atveju A. P. pripažino tik tai, kad A. K. atžvilgiu išsakė necenzūrinius bei įžeidžiančius žodžius ir sudavė jam smūgį, tačiau, kaip jau minėta, ginčijo kitus privalomus baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį kilti požymius – tyčią pažeisti viešąją tvarką bei padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Taigi, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė šiuo atveju buvo pagrįstai nepripažinta lengvinančia A. P. atsakomybę.

40. Pasisakant dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos aplinkybės, pažymėtina, kad teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, turi atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimąjį giminaitį, buvo smurtiniai ar kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. vasario 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-648/2021, 28 punktas). Šiuo gi atveju konstatuoti, kad nukentėjusysis A. K. savo elgesiu provokavo A. P. vartoti necenzūrinius, įžeidžiančius žodžius, bet ir prieš jį smurtauti, pagrindo nėra. Šią išvadą pagrindžiantys argumentai jau buvo išdėstyti šio nuosprendžio 23 punkte, todėl dar kartą nekartojami.

41. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog yra pagrindas nuteistojo A. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad joje nukentėjusiuoju buvo pripažintas tik A. K. (R. P. nurodė nukentėjusiąja nesijaučianti ir civilinio ieškinio byloje nereiškė), kuris ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį dėl 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 115). Dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, gynyba nurodė, kad nuteistasis susitaikė su nukentėjusiuoju bei sudarė susitarimą dėl žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teisme apklaustas A. K. šias aplinkybes patvirtino, be kita ko, nurodydamas, kad 300 Eur neturtinę žalą nuteistasis jam yra pilnai atlyginęs. Tokius gynybos bei nukentėjusiojo teiginius patvirtina ir byloje esanti 2021 m. kovo 8 d. vietinio mokėjimo nurodymo kopija, iš kurios matyti, kad N. P. pervedė 300 Eur, kaip žalos atlyginimą už A. P. A. K. (2 t., b. l. 155). Šias aplinkybes apylinkės teismas aptarė nuosprendyje, jomis motyvavo sprendimą priimti nukentėjusiojo atsisakymą nuo civilinio ieškinio ir procesą dėl civilinio ieškinio nutraukti, tačiau į tai neatsižvelgė skirdamas nuteistajam bausmę. Įvertinusi aptartus duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju yra pagrindas pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

42. Vis dėl to, nepaisydama nustatytos vienos A. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptartus duomenis, apibūdinančius nuteistojo asmenybę bei jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (o būtent tai, kad A. P. padaryta veika buvo tęstinė ir pasižymėjo itin dideliu įžūlumu ir absoliučiu visuomenės normų nepaisymu, dėl jos buvo sutrikdyta net dviejų asmenų sveikata), kolegija sprendžia, kad nuteistajam pirmosios instancijos teismo skirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir ją keisti kita bausmės rūšimi, ar trumpinti nustatytą laisvės apribojimo bausmės terminą, nėra pagrindo. Skundžiamu nuosprendžiu A. P. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsakydama į skundo argumentus, pažymi ir tai, kad ta aplinkybė, jog dar iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teismui buvo pateikti duomenys, kad nuteistasis jau yra registruotas Užimtumo tarnyboje, paskirto įpareigojimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tikslingumo nepaneigia. Nepaskyrus tokio įpareigojimo, nuteistasis galėtų bet kada pateikti prašymą nutraukti jo registraciją Užimtumo tarnyboje, o šiuo atveju jis privalės dirbti ar bent jau būti registruotas Užimtumo tarnyboje visą laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpį.

43. Apeliantai taip pat prašo įskaityti į A. P. paskirtą bausmę jo laikinajame sulaikyme išbūtą laiką. Teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į bausmę. Kardomasis kalinimas (suėmimas) į paskirtą bausmę įskaitomas pagal BK 65 straipsnio 1 dalies taisykles vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo ar arešto parai, dviejų MGL dydžio baudai, šešioms viešųjų darbų valandoms, dviem laisvės apribojimo dienoms (BK 66 straipsnio 1, 2 dalys). Iš bylos duomenų matyti, jog A. P. buvo laikinai sulaikytas nuo 2020 m. lapkričio 19 d. 20 val. iki 2020 m. lapkričio 20 d. 15.35 val. (1 t., b. l. 83), t. y. laikinai sulaikytas jis išbuvo vieną parą, kas atitinka dvi laisvės apribojimo bausmės dienas (BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis). Pirmosios instancijos teismas nuteistojo laikinajame sulaikyme išbūto laiko į bausmės laiką neįskaitė ir šiuo klausimu nieko nepasisakė, todėl nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo A. P. ir jo gynėjos Jurgitos Jablonskienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. liepos 1 d. nuosprendį:

Pripažinti nuteistojo A. P. atsakomybe lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti A. P. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2020 m. lapkričio 19 d. 20 val. iki 2020 m. lapkričio 20 d. 15.35 val. (vieną parą), vieną laikino sulaikymo parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. liepos 1 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytą A. P. tęstinės nusikalstamos veikos, padarytos R. P. atžvilgiu, padarymo laiką, nurodant, kad 16.08 val., būdamas toje pačioje vietoje ir toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus A. P. įsėdęs į automobilį „Mercedes Benz C300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pajudėjęs iš vietos, tyčia pargriovė ant žemės ir priekiniu dešiniuoju ratu pervažiavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoją R. P., jai padarydamas pakaušio kairės pusės sumušimą, poodines kraujosruvas dešinėje šlaunyje, dešinėje blauzdoje ir dešinėje pėdoje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kitą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.