Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-40-790/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-02-13
Bylos Nr.: e2A-40-790/2020
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bajoras, Danutė Gasiūnienė, Aldona Tilindienė
Ieškovas: I. B.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos

Kategorijos

2.6.10.5.2.5Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų

Civilinė byla Nr. e2A-40-790/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01239-2018-1Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.5 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Gasiūnienės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė I. B. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendime nustatytos faktinės aplinkybės „<...> jis [nepilnametis] nori bendrauti su juo, palaikyti ryšį <...>“, „<...> Apklaustas nepilnametis šalių sūnus nors ir išreiškė nenorą bendrauti su tėvu, tačiau į klausimą, kodėl jis nenori, atsakė, matomai, savo motinos žodžiais, t. y. todėl, jog vėliau tėvas negalėtų prisiteisti išlaikymo iš jo“, „<...> turėdamas išlaikymo įsiskolinimą, jį dengia <...>“; 2016 m. liepos 18 d. nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės „iki 2016-07-13 ieškovė <...> jokių duomenų teismui nepateikė“ ir „<...> ieškovei nepateikus jokių duomenų apie savo turtinę padėtį“; 2017 m. balandžio 20 d. nutartyje nustatyta faktinė aplinkybė „pareiškėjai I. B. yra išduotas vykdomasis raštas šio teismo spendimo pagrindu“; 2017 m. gegužės 29 d. nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės „<...> Apklaustas nepilnametis šalių sūnus nors ir išreiškė nenorą bendrauti su tėvu, tačiau į klausimą, kodėl jis nenori, atsakė, matomai, savo motinos žodžiais, t. y. todėl, jog vėliau tėvas negalėtų prisiteisti išlaikymo iš jo“ ir Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės „pareiškėjai I. B. yra išduotas vykdomasis raštas šio teismo spendimo pagrindu“, „apeliantė teikia analogiškus prašymus bei atskiruosius skundus dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo dalyse dėl bendravimo tvarkos bei išlaikymo“ ir „piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis“ neatitinka objektyvios tikrovės; 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija), 50 000 Eur, 136 800 Eur, 286,51 Eur ir 300 Eur turtinei žalai atlyginti, 30 000 Eur ir 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) priteisti 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) atlyginti patirtas kelionės išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal jos ieškinį dėl neterminuoto tėvų valdžios apribojimo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo bei atsakovo J. B. (J. B.) priešieškinį dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinio reikalavimas dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo buvo atmestas, o ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo dydžio pakeitimo ir priešieškinis dėl bendravimo tvarkos nustatymo buvo patenkinti iš dalies. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. spalio 14 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti tris jos pateiktus kasacinius skundus. Sprendimui įsiteisėjus ieškovė pateikė Šiaulių apylinkės teismui trisdešimt du pareiškimus, kuriais prašė priverstinai vykdyti sprendimo dalį dėl nepilnamečio išlaikymo ir bendravimo tvarkos nustatymo arba imtis priemonių užtikrinant įsiteisėjusio sprendimo vykdymą, taip pat ji teikė atskiruosius skundus dėl priimtų nutarčių. Minėta teismo sprendimo dalis iki šiol nėra įvykdyta. Naudos gavėjas A. B. nebuvo bylos šalimi, todėl, negaudamas aptariamu sprendimu iš skolininko jam priteisto išlaikymo, neturi teisės kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir negali ginti savo teisių ir teisėtų interesų, o ieškovė, dalyvavusi minėtoje byloje, neturi teisės imti vykdomojo rašto, kuriame ji nėra nurodyta kaip naudos gavėja, ir atlikti kitų veiksmų.

3. Ieškovės teigimu, teisėjai, priimdami procesinius sprendimus, pažeidė įstatymus, nustatė objektyvios tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes, pažeidė asmens konstitucines teises. Šiaulių apylinkės teismo teisėja 2015 m. balandžio 15 d. sprendime neteisingai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.175 straipsnio 2 dalį ir 3.192 straipsnio 2 dalį, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 380 straipsnio 2 dalį ir 266 straipsnį, o Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija pripažino, kad šios normos pritaikytos tinkamai. Šiaulių apylinkės teismo teisėjai, Panevėžio apygardos teismo teisėja, priimdami procesinius sprendimus, nustatė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad A. B. nori bendrauti su tėvu; kad J. B., turėdamas išlaikymo įsiskolinimą, jį dengia; kad ieškovė nepateikė teismui duomenų apie savo turtinę padėtį; kad jai yra išduotas vykdomasis raštas; kad ieškovė teikia analogiškus prašymus ir atskiruosius skundus dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo. Panevėžio apygardos teismo teisėja, nagrinėdama atskirąjį skundą, peržengė ginčo ribas, savo iniciatyva aiškino ir taikė CK 1.137 straipsnio 3 dalį ir CPK 95 straipsnį, neteisingai nustatytų aplinkybių pagrindu pripažino, kad ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, ir skyrė jai baudą. Tikrovės neatitinkančių aplinkybių pripažinimas neteisingomis ir jų panaikinimas iš dalies apgintų ieškovės pažeistas teises. Be to, dėl šių duomenų įrašymo į nutartis, kuriose jie įgijo prejudicinę galią, ir dėl neteisingos informacijos apie ieškovę paskleidimo, ieškovei priteistina 50 000 Eur turtinei žalai atlyginti (po 10 000 Eur už nutartį).

Žemesnės instancijos teismas

4. Teisėjai, atsisakydami užtikrinti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą ir nurodydami, esą ieškovė neturi teisės reikalauti, kad sprendimas dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo būtų vykdomas priverstinai, pažeidė ieškovės teisėtus lūkesčius, kad sūnus augs šeimoje, bendraus su tėvu, o ji turės laiko poilsiui, galės paprasčiau išspręsti su vaiku susijusias problemas, taip pat savavališkai apribojo ieškovės teisę, nustatytą CPK 42 straipsnio 3 dalyje. Teisėjai savo kaltais veiksmais – atsisakymu atlikti pareigas – padarė ieškovei 136 800 Eur turtinę žalą. Šią žalą sudaro 76 800 Eur už savaitgalius, kuriuos, pagal teismo patvirtintą bendravimo tvarką, vaikas turėjo praleisti su tėvu (po 200 Lt už kiekvieną savaitgalio dieną nuo sprendimo priėmimo dienos (384 dienos), 40 000 Eur už vasaros mėnesius, kuriuos vaikas turėjo praleisti su tėvu (po 10 000 Eur už 4 mėnesius), 20 000 Eur už laiką, kuris buvo skirtas bendravimui ir problemoms spręsti, kurias turėjo spręsti J. B.. Ieškovei taip pat buvo padaryta 286,51 Eur turtinė žala, nes dėl neteisingai taikytų teisės normų ji turėjo apmokėti J. B. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

5. Teisėjai neužtikrino civilinės bylos nagrinėjimo uždarumo ir teisės į privatų gyvenimą – teismo posėdžių garso įrašai buvo įkelti į Lietuvos teismų informacinę sistemą „Liteko“ (toliau – „Liteko“) ir prie bylos duomenų jungėsi su byla nesusiję asmenys, kurie domėjosi byla ir jos eiga. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį į „Liteko“ įkėlė su byla nesusijusi teisėja, o patikrinimus pagal pareiškimus ar teikimus atlieka teisėjų padėjėjai, tokiu būdu susipažindami su bylos medžiaga. Teisėjai savo kaltais veiksmais (pateikdami civilinę bylą teisėjų padėjėjams, asmenims nesusijusiems su byla ir kt.) padarė ieškovei 30 000 Eur neturtinę žalą.

6. Panevėžio apygardos teismo teisėja pažeidė ieškovės teises, kai pripažino, kad ji piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ir paskyrė jai 300 Eur baudą. Teisėja, neturėdama visos civilinės bylos ir nesusipažinusi su teiktais procesiniais dokumentais, nevykdė teisingumo, neapgynė pažeistų vaiko teisių ir teisėtų interesų, tačiau apšmeižė ieškovę. Ieškovė buvo pažeminta ir įskaudinta, jautėsi bejėgė negalėdama apginti savo ir vaiko teisių. Tokiu būdu ieškovei buvo padaryta 300 Eur turtinė žala (ieškovė sumokėjo baudą) ir 30 000 Eur neturtinė žala.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.

8. Teismas nurodė, kad pagal CK 2.24 straipsnį asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, neatitinkančius tikrovės ir žeminančius jo garbę ir orumą, taip pat atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, tačiau žalos atlyginimas galimas tik tada, jei tokie duomenys buvo paskleisti. Nagrinėjamu atveju teismas nepaskleidė jokių duomenų apie ieškovę, bet nagrinėjo civilinį ginčą ir vertino byloje nustatytas aplinkybes. Teismų veiksmai yra tikrinami apskundžiant juos specialia CPK nustatyta tvarka. Ieškovės nurodomos aplinkybės ir reikalavimai gali sudaryti jos procesinių ir neprocesinių skundų turinį. Procesiniai skundai gali būti paduodami ir dėl teismų sprendimų motyvuojamosiose dalyse išdėstytų išvadų. Tai, kad ieškovė ir bylą nagrinėję teismai skirtingai supranta ir vertina kai kurias faktines aplinkybes, nesudaro pagrindo turtinei ir neturtinei žalai atsirasti.

9. Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad dėl teisėjų kaltų veiksmų iki šiol nėra įvykdyta sprendimo dalis, kuria nustatyta bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka ir priteistas išlaikymas. Teismo sprendimu buvo tenkintas vaiko tėvo priešieškinyje išdėstytas reikalavimas dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, pareikštas ieškovei, siekusiai apriboti tėvo teises. Šio sprendimo vykdymo prasme vaiko tėvas yra kreditorius, o ieškovė – skolininkė. Priverstinis sprendimo vykdymas ieškovo pagal priešieškinį atžvilgiu nėra galimas. Teismas, priėmęs sprendimą, nedalyvauja vykdymo procese ir jo neinicijuoja.

10. Aplinkybė, kad nepilnametis nebuvo įtrauktas į bylą, kurioje sprendžiamas klausimas dėl jo išlaikymo, negali būti vertinama kaip esminis procesinis pažeidimas. CK 3.163 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nepilnamečių vaikų teisių įgyvendinimą užtikrina tėvai, todėl teismas pagrįstai nematė būtinybės, jog A. B. būtų bylos šalimi. Pagal minėtą CK nuostatą, ne teismas, o pati ieškovė privalėjo kreiptis į antstolius dėl išlaikymo jos sūnui išieškojimo, tačiau, nors byloje yra išduoti net du vykdomieji raštai, ieškovė dėl neaiškių priežasčių to nedarė.

11. Nutartis skirti ieškovei baudą yra įsiteisėjusi. Ieškovė neįrodė, kad teisėja, pripažindama, jog ieškovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, kaltais, iš anksto suplanuotais veiksmais ją apšmeižė.

12. Teismas nurodė, kad visi teisėjai ar jų padėjėjai, vykdydami savo funkcijas, Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ ieškodami teismų praktikos ar atlikdami kitas su vykdomomis pareigomis susijusias užduotis, gali susipažinti su bet kokios bylos medžiaga. Tokiais veiksmais ieškovei negalėjo būti sukelta žala.

13. Teismas pažymėjo, kad vien tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas nereiškia, kad buvo padaryta neturtinė žala. Tam, kad būtų atlyginta neturtinė žala, reikia nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau ieškovė neįrodė nei neteisėtų teisėjų ir teismo darbuotojų veiksmų, nei žalos atsiradimo fakto.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Apeliaciniame skunde ieškovė I. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1. Teismas nesilaikė CPK 270 straipsnyje nustatytų reikalavimų, keliamų sprendimo turiniui. Sprendimo įžanginėje dalyje kaip atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė neteisingai nurodyta į teismo posėdį atvykusi Teisingumo ministerijos atstovė, turėjusi įgaliojimą atstovauti tik Teisingumo ministerijai. Sprendimo aprašomojoje dalyje nėra dubliko ir tripliko santraukų, taip pat teismo posėdyje šalių pateiktų paaiškinimų santraukų. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas nenustatė su ginču susijusių faktinių aplinkybių. Sprendime nėra nurodyti jokie rašytiniai įrodymai, kurie buvo ištirti ir įvertinti, ar įrodymai, kuriuos teismas atmetė, jų atmetimo argumentai, nėra nurodyta, kuo teismas remiasi darydamas išvadas dėl kiekvieno reikalavimo, taip pat nėra nurodyta, kokiais teisės aktais teismas vadovavosi, kokią teismų praktiką taikė.

14.2. Teismas, pakeisdamas ieškinio dalyką ir savo iniciatyva peržengdamas ieškinio ribas, taikė ir aiškino CK 2.24 straipsnį, kuriuo ieškovė nesirėmė. Ieškinys yra grindžiamas CK 6.272 straipsnio 2 dalimi, teisinės valstybės, teisingumo ir teisėtų lūkesčių principais, konstitucine teise į privatų gyvenimą, tačiau dalis šių pagrindų sprendime net neminimi. Tokiu būdu teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį.

14.3. Teisėjas 2018 m. rugsėjo 3 d. rezoliucija nutarė paskirti pasiruošimą bylos nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu, tačiau neatliko CPK 227 straipsnio 4 dalyje nurodytų veiksmų (nerinko jokių duomenų, nekvietė į teismo posėdį liudytojų, nesprendė klausimo dėl tikslingumo išklausyti garso įrašą, nepriėmė jokių ieškovės pateiktų dokumentų ir prašytos prijungti civilinės bylos, neišreikalavo kitų su ieškiniu susijusių dokumentų). Teismas suklaidino ieškovę, kuri manė, kad byla bus nagrinėjama įprasta tvarka ir parengiamajame teismo posėdyje bus sprendžiami su bylos nagrinėjimu susiję klausimai. Sužinojusi apie teismo sprendimą bylai pasiruošti paruošiamųjų dokumentų būdu, ieškovė buvo įsitikinusi, kad teismui, susipažinusiam su byla, yra savaime suprantama, kad jis turi atlikti minėtus veiksmus.

14.4. Teismas atėmė iš ieškovės galimybę įrodinėti savo teiginius. Ieškovė prašė išreikalauti Šiaulių apylinkės teismo civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) ir ją prijungti. Teismas 2018 m. spalio 9 d. nutartimi bylą išreikalavo, tačiau neprijungė jos prie nagrinėjamos bylos, o 2018 m. gruodžio 7 d., kai buvo išėjęs į pasitarimų kambarį priimti sprendimą, išsiuntė ją Vilniaus miesto apylinkės teismui. Nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d. teismas nepriėmė nei vieno rašytinio dokumento, todėl byloje nėra jokių įrodymų. Teismas netenkino ieškovės prašymo iškviesti kaip liudytojus teisėjus, nesprendė klausimo dėl kitoje byloje padaryto garso įrašo išklausymo teismo posėdyje.

14.5. Nagrinėjant bylą buvo pažeista CPK 250 straipsnio 2 dalis. Teismas, išklausęs dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, CPK 186–220 straipsniuose nustatyta tvarka netyrė byloje esančių įrodymų (jų byloje nebuvo), taip pat nesuteikė šalims teisės išdėstyti pasiūlymus dėl įrodymų tyrimo tvarkos (CPK 183 straipsnio 2 dalis). Dalyvaujantiems byloje asmenims išdėsčius savo paaiškinimus teismas pasakė: „Bylos nagrinėjimas baigiamas. Jūsų prašyta byla guli ant stalo. Su medžiaga susipažinę. Baigiamosios kalbos.“ Šalys nepatvirtino, kad yra susipažinusios su bylos medžiaga, o ieškovė net tiksliai nežino, apie kokią medžiagą teismas kalbėjo. Iš atsakovės pateiktų procesinių dokumentų turinio, jos atstovės atsakymų ir paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, kad atsakovė galimai nebuvo susipažinusi su bylos medžiaga.

14.6. Skundžiamu sprendimu nebuvo išspręstas nei vienas ieškinyje iškeltas reikalavimas (teismas nenurodė, ar aplinkybės, prašomos pripažinti neatitinkančiomis tikrovės, yra teisingos, ar buvo pažeisti teisinės valstybės ir teisingumo principai, ar buvo kalti teisėjų veiksmai, ar kaltais teisėjų veiksmais buvo padaryta žala, ar taikytina CK 6.272 straipsnio 2 dalis ir pan.), teismas neišsprendė klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, neišsprendė atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį. Taigi, ginčas nėra išspręstas ir yra pažeistas CPK 260 straipsnis.

14.7. Teismas pažeidė lietuvių kalbos taisykles, o kartu CPK 11 straipsnio 1 dalį. Pagal lietuvių kalbos taisykles yra draudžiama sakinyje išdėstyti datą nenuosekliai (metai, mėnuo ir diena turi būti rašomi vienas po kito), be to, sprendimo aprašomojoje dalyje apibendrinti reikalavimai ir atsikirtimai išdėstomi bendratimi, todėl nevartotinas žodis „man“.

14.8. Teismas nepagrįstai nurodė, esą teismų veiksmai tikrinami instancine tvarka. Ieškovė dublike pagrindė, kad nutarčių arba nebuvo galima apskųsti instancine tvarka, arba aukštesnės instancijos teismai neatliko pareigos patikrinti faktines aplinkybes, arba aukštesnės instancijos teismo kompetencija draudė jam patikrinti faktines aplinkybes.

14.9. Teismas nepagrįstai nurodė, kad CPK 380 straipsnio 2 dalies pažeidimas yra neesminis. Jokiame teisės akte nėra nustatyta, kad civilinio proceso nuostatų pažeidimai yra klasifikuojami, taip pat nėra reglamentuoti kriterijai, kurie rodytų, kad pažeidimas yra neesminis, formalus ar pan. Nurodytas pažeidimas negali būti neesminis, nes prieštarauja suformuotai teismų praktikai, be to, būtent dėl šio pažeidimo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimas nėra vykdomas (į procesą nebuvo įtrauktas asmuo, dėl kurio materialinių teisių ir pareigų pasisakyta).

14.10. Teisėjai atliko kaltus veiksmus, nes atsisakė atlikti CPK 7 straipsnyje nustatytą pareigą užtikrinti įsiteisėjusio sprendimo vykdymą. Byloje buvo pateikti trisdešimt du pareiškimai, dalyje jų buvo prašoma priverstinio sprendimo vykdymo, kituose – imtis priemonių sprendimo vykdymui užtikrinti. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. birželio 9 d. sprendime nurodė, kad tokio pobūdžio bylose nėra galimas priverstinis sprendimo vykdymas, tačiau joks teisėjas neišsprendė prašymo imtis priemonių sprendimo vykdymui užtikrinti. Šie veiksmai susiję priežastiniu ryšiu su žala, kilusia ieškovei dėl teisėtų lūkesčių, kad vykdant teismo sprendimą jos gyvenimas keisis, pažeidimo.

14.11. Teisėjos veiksmų neteisėtumą ir kaltę pažeidus teisės aktų nuostatas patvirtina tai, kad 2017 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi buvo peržengtos atskirojo skundo ribos, taikytos naujos teisės normos, konstatuotos aplinkybės neįvertinus pareiškimų ir atskirųjų skundų analogiškumo, pabloginta ieškovės padėtis.

14.12. Aplinkybę, kad ieškovei buvo padaryta žala, patvirtina civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esantys įvykdyti vykdomieji raštai, kuriais iš jos buvo išieškotos priteistos bylinėjimosi išlaidos, žyminio mokesčio mokėjimo kvitai, bauda. Turtinę žalą taip pat patvirtina ieškovės laikas, praleistas su vaiku ne pagal teismo nustatytą bendravimo tvarką. Tai, kad Šiaulių apylinkės teismo sprendimas nevykdomas, patvirtina šio teismo Radviliškio rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimas ir jame nustatytos faktinės aplinkybės. Aplinkybę, kad teisėjai atsisakė užtikrinti įsiteisėjusį Šiaulių apylinkės teismo sprendimą, patvirtina jų priimtos nutartys. Neturtinės žalos atsiradimą patvirtina ieškovės sveikatos būklė, kuri akivaizdžiai buvo matoma teismo posėdžio metu, kai ieškovė jautriai sureagavo į jai užduotą klausimą ir verkė, negalėjo susikaupti duodama paaiškinimus. Ieškovės emocinė būklė patvirtina patiriamus išgyvenimus ir sveikatos pablogėjimą, nulemtus kaltų teisėjų veiksmų.

Atsiliepimas

15. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

15.1. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia, kad teismas turi atsakyti į kiekvieną argumentą. Ieškovės argumentai dėl netinkamo atsakovės atstovo nurodymo sprendime nėra pagrįsti. Valstybei atstovavo įgaliota institucija (Teisingumo ministerijai), o jai – įgaliotas asmuo. Įgaliotas institucijos atstovas neturėjo gauti papildomo įgaliojimo atstovauti valstybei.

15.2. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas netaikė byloje CK 2.24 straipsnio, bet nurodė jį, paaiškindamas, kokia norma reglamentuoja asmens garbės ir orumo gynimą.

15.3. Teismas patenkino ieškovės prašymą ir išreikalavimo civilinę bylą, tačiau jis neprivalo tenkinti visų proceso šalių prašymų, jeigu tai nėra būtina siekiant išnagrinėti bylą. Teismas turi teisę, o ne pareigą, rinkti įrodymus savo iniciatyva. Ieškovė nepagrindė, kad teismas netyrė byloje esančių įrodymų, taip pat ji nepateikė įrodymų, kad teismas būtų atsisakęs priimti jos raštu ar žodžiu pateiktus pasiūlymus dėl įrodymų tyrimo tvarkos. Ieškovė nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad jai buvo ribojama teisė susipažinti su bylos medžiaga.

15.4. Teismas, atmesdamas ieškinį, išnagrinėjo visus ieškovės pareikštus reikalavimus. Rašymo klaida, kurios ištaisymas nepakeistų sprendimo esmės, nesudaro pagrindo vertinti, kad buvo pažeistas CPK 11 straipsnis, ar reikalauti dėl to panaikinti sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

17. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo pasikeitė faktinė situacija – Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sprendžiamas klausimas dėl vykdomojo rašto išdavimo ieškovei; 2019 m. rugpjūčio 8 d. Šiaulių apylinkės teismo registruotu laišku vykdomasis raštas buvo išsiųstas išieškotojui A. B., kuris pateikė jį vykdyti antstolei. Pateiktame prašyme ieškovė siūlo teismui išreikalauti civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) (kartu su apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta civiline byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Kartu su prašymu ieškovė pateikė papildomus dokumentus – ieškovės 2019 m. rugpjūčio 13 d. prašymą, adresuotą Šiaulių apylinkės teismui, kuriame ieškovė kelia klausimus dėl vykdomojo rašto, išduoto civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinimo aplinkybių, ir Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 16 d. atsakymą į ieškovės prašymą.

18. Įvertinus ieškovės prašymo turinį galima spręsti, kad teikdama naujus įrodymus (savo prašymą Šiaulių apylinkės teismui ir šio teismo atsakymą) ir siūlydama išreikalauti pirmiau minėtą civilinę bylą, ieškovė siekia įrodyti, kad vykdomasis raštas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo nebuvo išduotas ieškovei, bet buvo saugomas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir vėliau buvo išsiųstas A. B.. Kaip matyti iš ieškovės prašyme išdėstytų aplinkybių ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų, ieškovės siūloma išreikalauti byla Nr. (duomenys neskelbtini) buvo inicijuota vėliau, nei buvo priimtas ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Taigi, nagrinėdamas šią bylą pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės įvertinti minėtoje byloje nustatytų aplinkybių ir jomis remtis priimdamas sprendimą.

19. CPK yra įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius, pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovės apeliacinio skundo pagrindu inicijuotą civilinę bylą, turi įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčo aplinkybes, ar jis turėjo pakankamai įrodymų savo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar teismas tinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir t. t. Nagrinėdamas bylą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas neturi tirti aplinkybių, kurios atsirado vėliau, po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, ir jomis remtis priimdamas procesinį sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartimi išreikalavus civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) ir prie jos pridedamas bylas Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), kurios buvo išreikalautos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, byloje yra pakankamai duomenų tam, kad teismas galėtų objektyviai įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo priimti ieškovės naujai teikiamų dokumentų ir išreikalauti civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) bei apeliacinės instancijos teisme išnagrinėtą civilinę bylą (duomenys neskelbtini).

21. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl valstybės atsakomybės CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu taikymo ir įsiteisėjusiuose teismo procesiniuose sprendimuose konstatuotų aplinkybių paneigimo.

22. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama neterminuotai apriboti J. B. tėvo valdžią jo nepilnamečio sūnaus A. B. atžvilgiu ir padidinti nepilnamečiui priteistą išlaikymą, priteisiant jam po 130,33 Eur, mokamų kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis. J. B. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti jo ir nepilnamečio A. B. bendravimo tvarką. Šiaulių apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą, 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies. Teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo, pakeitė nepilnamečiui priteisto išlaikymo dydį, priteisdamas jam iš atsakovo J. B. 100 Eur mėnesines išmokas iki jo pilnametystės, ir nustatė vaiko bendravimo su tėvu tvarką. Apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs Panevėžio apygardos teismas 2015 m. spalio 14 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. 2015 m. spalio 19 d. ieškovė pateikė Šiaulių apylinkės teismui prašymą išduoti vykdomąjį raštą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo. Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. spalio 20 d. išdavė vykdomąjį raštą, kuriame kaip išieškotojas nurodytas ieškovės nepilnametis sūnus A. B..

23. Kaip matyti iš pirmiau minėtoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir prie jos pridėtose bylose Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) esančių duomenų, ieškovė nesutiko su vykdomajame rašte esančiu įrašu, kad išieškotoju yra nepilnametis A. B.. 2015 m. spalio 21 d. ieškovė pateikė Šiaulių apylinkės teismui prašymą vykdomajame rašte pakeisti išieškotoją, vietoje A. B. nurodant ieškovę. Grįsdama savo prašymą, ieškovė, be kita ko, rėmėsi aplinkybe, kad nepilnametis, kurio naudai buvo priteistas išieškojimas, nebuvo bylos šalimi. Teismui 2015 m. spalio 23 d. nutartimi atsisakius tenkinti ieškovės prašymą dėl išieškotojo pakeitimo, ieškovė 2015 m. spalio 28 d. raštu grąžino teismui vykdomąjį raštą, nurodžiusi, kad ji nėra išieškotoja ir, ieškovės vertinimu, negali būti laikoma išieškotojo atstove civiliniame procese. Iš minėtose bylose esančių duomenų matyti, kad ieškovė atsisakė paimti vykdomąjį raštą dėl jos nepilnamečiam sūnui priteisto išlaikymo išieškojimo ir ne kartą kreipėsi į teismą, reikalaudama spręsti dėl Šiaulių apylinkės teismo sprendimo dalių, kuriomis nustatyta J. B. bendravimo su vaiku tvarka ir priteistas išlaikymas, priverstinio vykdymo ar imtis priemonių šių sprendimo dalių vykdymui užtikrinti. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi ieškovei skirta 300 Eur bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis teikiant analogiškus prašymus ir skundus dėl priverstinio teismo sprendimo dalių dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo ir išlaikymo dydžio pakeitimo vykdymo.

24. Ieškovės vertinimu, teismai, nagrinėdami pirmiau minėtą civilinę bylą, atliko neteisėtus veiksmus, sukėlusius jai žalą. Iš ieškovės byloje pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad, ieškovės vertinimu, jos atžvilgiu buvo atlikti šie neteisėti veiksmai: 1) teismai procesiniuose dokumentuose nustatė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad nepilnametis A. B. nori bendrauti su tėvu ir kad atsakydamas į klausimą, kodėl nenori bendrauti su tėvu, jis išdėstė ieškovės poziciją; kad J. B., turėdamas išlaikymo įsiskolinimą, jį dengia; kad ieškovė nepateikė teismui duomenų apie savo turtinę padėtį; kad ieškovei yra išduotas vykdomasis raštas dėl Šiaulių apylinkės teismo sprendimo vykdymo; kad ieškovė teikia analogiškus prašymus dėl teismo sprendimo dalies dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir vaiko išlaikymo vykdymo; 2) teismas nepagrįstai paskyrė ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis; 3) teismas neįtraukė į bylos nagrinėjimą nepilnamečio A. B., kuriam jau buvo sukakę 14 metų; 4) teismas neužtikrino, kad būtų įvykdytas teismo sprendimas (jo dalys dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir vaiko bendravimo su tėvu tvarkos nustatymo); 5) teismas neužtikrino ieškovės ir jos šeimos privataus gyvenimo neliečiamumo, kadangi su bylos duomenimis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ galėjo susipažinti su byla nesusiję asmenys (teismo darbuotojai).

25. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės reikalavimų, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismas nesilaikė reikalavimų, nustatytų teismo sprendimo turiniui ir formai, nenustatė faktinių bylos aplinkybių, nepritaikė ieškovės nurodytų teisės aktų nuostatų ir neišsprendė nei vieno ieškovės reikalavimo. Anot ieškovės, nagrinėjamoje byloje ji įrodė tiek teisėjų neteisėtus veiksmus, tiek ir jai sukeltą žalą.

26. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Šioje normoje yra įtvirtintas specialusis deliktas, pagal kurį atsakomybė kyla būtent už žalą, sukeltą teisėjo ar teismo veiksmais civilinėse bylose. Žala CK 6.272 straipsnio 2 dalies prasme turi būti sukelta neteisėtais veiksmais, atliktais vykdant teisingumą, o teisingumo vykdymas aptariamos nuostatos kontekste apima ne tik bylos nagrinėjimą, bet ir atitinkamo teismo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

27. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme suprantamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkrečios įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016).

28. Civilinio proceso tikslas yra, be kita ko, ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis). Teismas, nagrinėdamas civilines bylas, turi veikti maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, teismas negali pažeisti civilinį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir dalyvaujančių byloje asmenų teisių, turi objektyviai įvertinti byloje esančius įrodymus ir nustatyti ginčo aplinkybes, tinkamai kvalifikuoti susiklosčiusius teisinius santykius, išspręsti kilusį ginčą. Teismo priimtas sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

29. Kita vertus, visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų nėra įmanoma. Jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir teisė, kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas. Tačiau bet kokia teismo klaida negali lemti valstybės civilinės atsakomybės taikymo. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (žr. pirmiau minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011). Tik nustačius, kad bylą nagrinėjęs teismas savo kaltais veiksmais padarė akivaizdų ir šiurkštų pažeidimą, tokiu būdu sukeldamas žalą, valstybei gali kilti civilinė atsakomybė.

30. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata negali būti taikoma kaip priemonė, skirta dar kartą pasibylinėti, pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą ar kvestionuoti konkrečias kitoje civilinėje byloje teismo padarytas išvadas. Vadovaujantis CPK 18 straipsniu, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, laikomos prejudiciniais faktais ir neturi būti iš naujo įrodinėjamos (CPK 182 straipsnio 2 punktas), o šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys negali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Tik apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas, revizuodamas konkrečioje išnagrinėtoje byloje priimtą žemesnės instancijos teismo sprendimą, galėtų konstatuoti, kad teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes ir (ar) taikė teisės aktų nuostatas, kad priimtas teismo sprendimą (nutartis) yra neteisėtas ir nepagrįstas. Instancinė teismų sistema yra skirta užtikrinti, kad būtų šalinamos galimos žemesnių instancijų teismų klaidos, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).

31. Nagrinėjamu atveju ieškovė, be kita ko, prašė pripažinti, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendime, 2016 m. liepos 18 d., 2017 m. balandžio 20 d., 2017 m. gegužės 29 d. nutartyse ir Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje tam tikros nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės. Ieškovė nurodo, kad dėl šių aplinkybių įrašymo į teismo procesinius dokumentus, ji patyrė turtinę žalą, kurią įvertino 50 000 Eur suma. Taigi, ieškovė siekia, kad nagrinėjamoje byloje teismas dar kartą peržiūrėtų įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose padarytas išvadas, su kuriomis ieškovė nesutiko, ir pripažintų jas neteisėtomis ir nepagrįstomis. Vis dėlto, kaip jau minėta šioje nutartyje, toks pakartotinis įsiteisėjusių teismo sprendimų (nutarčių) peržiūrėjimas kitoje, naujai iškeltoje civilinėje byloje nėra galimas; įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti peržiūrimas tik teikiant dėl jų apeliacinius, atskiruosius ir (ar) kasacinius skundus aukštesnės instancijos teismui.

32. Kaip matyti iš civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių duomenų, ieškovė, nesutikdama su Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu, pateikė dėl jo apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui (vėliau Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinė byla pagal ieškovės apeliacinį skundą buvo perduota nagrinėti Panevėžio apygardos teismui), kuriame, be kita ko, kėlė klausimus dėl sprendime pateiktų jos nepilnamečio sūnaus atsakymų į teismo pateiktus klausimus interpretacijų (pavyzdžiui, ieškovė kvestionavo teismo išvadą, kad vaiko atsakymas dėl nenoro bendrauti su tėvu buvo nulemtas ieškovės pozicijos šiuo klausimu). Be to, ieškovė buvo pateikusi atskiruosius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutarties ir 2019 m. gegužės 29 d. nutarties. Šios aplinkybės rodo, kad ieškovei nebuvo užkirstas kelias realizuoti savo teisės į apeliaciją, ieškovė, nesutikdama su teismo priimtais procesiniais sprendimais, pateikė dėl jų apeliacinį ir atskiruosius skundus, kurie buvo išnagrinėti. Aplinkybė, kad ieškovė nesutinka su teismų procesiniuose sprendimuose padarytomis išvadomis ir kitaip, nei bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertina byloje esančius įrodymus, nesudaro ieškovei pagrindo iš naujo kitoje civilinėje byloje ginčyti teismų padarytas išvadas ar juo labiau, vertinti, kad dėl teismo veiksmų jai buvo sukelta žala.

33. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina kaip pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą netenkinti ieškovės reikalavimo paneigti (pripažinti prieštaraujančiais objektyviai tikrovei) teismų procesiniuose sprendimuose padarytas išvadas ir priteisti ieškovei dėl, jos vertinimu, klaidingų duomenų paskleidimo, padarytą žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė nepagrįstai nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl pastarųjų jos reikalavimų, išplėtė ginčo ribas ir savo nuožiūra pritaikė CK 2.24 straipsnį, kuriuo nesirėmė ieškovė. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas netenkino šių ieškovės reikalavimų ne dėl to, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta CK 2.24 straipsnio taikymo sąlygų, o dėl to, kad ieškovės ginčijamos išvados negali būti kvestionuojamos kitaip, kaip tik instancine tvarka.

34. Dėl pirmiau išdėstytų argumentų atmestinas ir ieškovės reikalavimas atlyginti jai 300 Eur turtinę žalą ir 30 000 Eur neturtinę žalą, patirtą dėl to, kad teismo nutartimi jai buvo paskirta 300 Eur bauda. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi paskyrė ieškovei 300 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesu. Grįsdamas tokį sprendimą teismas nurodė, kad ieškovė ne kartą teikė analogiško turinio prašymus ir atskiruosius skundus dėl priverstinio teismo sprendimo dalies vykdymo, ir Šiaulių apylinkės teismas nutartimi buvo ją įspėjęs, kad dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, įskaitant nesąžiningą nepagrįsto ieškinio, apeliacinio ar atskirojo skundo pareiškimą, jai gali būti taikomos sankcijos. Ieškovė, nesutikdama su šia teismo nutartimi, pasinaudojo CPK nustatyta minėtos nutarties peržiūrėjimo procedūra – ieškovė pateikė Panevėžio apygardos teismui prašymą panaikinti jai paskirtą baudą, o Panevėžio apygardos teismas, atnaujinęs ieškovės praleistą terminą tokio pobūdžio prašymui pateikti ir išnagrinėjęs ieškovės prašymą, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartimi jį atmetė.

35. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, kaip minėta, prašo, kad jai būtų atlyginta dėl minėtos nutarties priėmimo kilusi 300 Eur turtinė žala, taip pat neturtinė žala. Tokiu būdu ieškovė ir vėl siekia, kad nagrinėjamoje byloje būtų panaikinta minėta kitoje byloje priimta teismo nutartis. Tenkindamas ieškovės reikalavimus, teismas turėtų iš naujo įvertinti įsiteisėjusios Panevėžio apygardos teismo nutarties teisėtumą, konstatuoti, kad ji priimta nepagrįstai ir priteisti ieškovei jos sumokėtą baudą, kartu atlygindamas ir ieškovės nurodytą neturtinę žalą. Kaip jau ne kartą minėta šioje nutartyje, bylos dėl teismo veiksmais sukeltos žalos atlyginimo nagrinėjimas negali būti sutapatinamas su įsiteisėjusio teismo sprendimo revizija instancine tvarka, todėl toks ieškovės reikalavimas vertinamas kaip nepagrįstas. Nors ieškovė nurodo, kad ginčijamą nutartį priėmęs Panevėžio apygardos teismas siekė kaltais, iš anksto suplanuotais veiksmais ją apšmeižti, šios aplinkybės yra grindžiamos tik ieškovės deklaratyviais teiginiais. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, sudarančių pagrindą šį ieškovės teiginį vertinti kaip tikėtinai pagrįstą. Priešingai, civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitose prijungtose bylose esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovė iš tikrųjų teikė teismui ne vieną iš esmės analogiško turinio prašymą ir atskirąjį skundą.

36. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip neįrodytą ieškovės reikalavimą atlyginti jai žalą, tariamai kilusią dėl to, kad teismas vengė atlikti pareigą užtikrinti įsiteisėjusio teismo sprendimo (atitinkamų jo dalių) įvykdymą. Iš byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir kartu su ja pateiktose bylose esančių duomenų matyti, kad ieškovė iš tikrųjų ne kartą kreipėsi į teismą, prašydama užtikrinti Šiaulių apylinkės teismo sprendimo įvykdymą ar imtis priemonių tam, kad jis būtų įvykdytas. Ieškovė siekė, kad būtent teismas inicijuotų priverstinio vykdymo veiksmus. Vis dėlto, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal CPK išdėstytą reglamentavimą, teismas, išnagrinėję tarp šalių kilusį ginčą ir priėmęs dėl jos sprendimą, neinicijuoja vykdymo proceso ir jame nedalyvauja. Pagal CPK 594 straipsnio 1 dalį, teismas vykdymo procese atlieka antstolio procesinės veiklos kontrolę. Tuo tarpu šalis, kurios atžvilgiu priimtas palankus sprendimas, gali inicijuoti sprendimo vykdymą ir turi diskrecijos teisę nuspręsti, kokiu būdu šią teisę įgyvendins – kreipsis į antstolį dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo, kadangi būtent jai yra suteikta teisė inicijuoti šį procesą (CPK 650 straipsnio 1 dalis), arba sieks įvykdyti teismo sprendimą savarankiškai, galimai bendradarbiaudama su kita proceso šalimi.

37. Ieškovė nurodo, kad įvykdyti teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo sukliudė aplinkybė, jog teismas neįtraukė į civilinę bylą nepilnamečio A. B., kuriam bylos nagrinėjimo metu jau buvo sukakę 14 metų. Anot ieškovės, nebūdamas proceso šalimi, A. B. neturėjo galimybių reikalauti išduoti vykdomąjį raštą ir įvykdyti teismo sprendimą priverstinai, o ieškovė neturėjo teisės imti vykdomojo rašto, nes ji nebuvo nurodyta kaip naudos gavėja.

38. Šioje nutartyje jau minėta, kad ieškovei, kaip nepilnamečio A. B. įstatyminei atstovei, buvo išduotas vykdomasis raštas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo dalies dėl išlaikymo A. B. priteisimo, tačiau ieškovė vykdomąjį raštą grąžino teismui. Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. raštu ieškovė buvo informuota, kad jos grąžintas vykdomasis raštas bus saugomas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir ieškovė, kaip nepilnamečio, kurio naudai priteistas išlaikymas, atstovė pagal įstatymą, bet kuriuo metu gali kreiptis į teismą ir paimti čia saugomą vykdomąjį raštą. Taigi, ieškovė, kaip nepilnamečio vaiko įstatyminė atstovė, kuriai Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu buvo pavesta tvarkyti sūnaus lėšas uzufrukto teise, galėjo inicijuoti priverstinį teismo sprendimo vykdymą ir ši aplinkybė jai buvo ne kartą išaiškinta (žr., pvz., Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartį ar minėtą Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. raštą). Aplinkybė, kad A. B. nebuvo įtrauktas į civilinės bylos nagrinėjimą, neužkirto kelio kreiptis dėl priverstinio šio sprendimo vykdymo. Kaip matyti iš civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių domenų (žr. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugpjūčio 8 d. lydraštį), A. B. yra išduotas vykdomasis raštas.

39. Byloje nėra įrodyta, kad A. B. neįtraukimas į Šiaulių apylinkės teismo išnagrinėtą civilinę bylą, kurioje buvo keliami klausimai dėl tėvo valdžios A. B. atžvilgiu apribojimo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo, sukėlė kokių nors kitų neigiamų padarinių ieškovei. Nors Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs minėtą bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad 14 metų sulaukęs nepilnametis formaliai galėjo būti įtrauktas į procesą kaip ieškovas, teismas taip pat nustatė, kad pirmosios instancijos teismas išklausė vaiko poziciją dėl byloje pareikštų reikalavimų ir išsiaiškino jo norus, todėl aplinkybė, kad vaikas nebuvo bylos šalimi, savaime nesudarė pagrindo vertinti, jog dėl šios priežasties galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas.

40. Ieškovė prašo atlyginti jai 30 000 Eur neturtinę žalą, kilusią dėl to, kad asmenys, nesusiję su civiline byla Nr. (duomenys neskelbtini), „Liteko“ sistemoje buvo prisijungę prie bylos duomenų ir galėjo stebėti jos eigą. Ieškovės vertinimu, šiuo atveju teisėjai, nagrinėjantys bylą, savo kaltais veiksmai neužtikrino byloje esančių duomenų slaptumo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios ieškovės nurodytos aplinkybės nepatenka į CK 6.272 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, jos nėra susijusios su konkrečios civilinės bylos nagrinėjimu ir teisingumo vykdymu joje. Šios aplinkybės susijusios su teismo, kaip valstybės institucijos, vidaus administravimo veiksmais, personalo tvarkymu ir funkcijų paskirstymu (asmenų, įgaliotų atlikti konkrečias funkcijas Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“, paskyrimu, prieigų prie duomenų suteikimu ir pan.)

41. Kaip matyti iš civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančio Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. rašto Nr. S-43(3.27), pati ieškovė bendravo su teismo administracija dėl minėtų pažeidimų išaiškinimo ir kaltų asmenų patraukimo atsakomybėn. Iš šio Šiaulių apylinkės teismo rašto taip pat matyti, kad ieškovės pareiškimo pagrindu teismo tarnautojų atžvilgiu buvo pradėtas tyrimas dėl galimo tarnybinio nusižengimo renkant civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis apie ieškovės šeimos gyvenimą, tačiau, atlikus patikrinimą, pažeidimų nebuvo nustatyta. Ieškovės prašymu jai buvo pateikti duomenys apie kitų teismo darbuotojų ir valstybės tarnautojų prisijungimus prie šios bylos duomenų Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“, buvo nustatyta, kokius veiksmus minėtoje byloje atliko konkretūs darbuotojai (išsiuntė dokumentus, pažymėjo įvykius, pridėjo nuasmenintus teismo sprendimo variantus ir pan.), buvo įvertinta, ar teismo administracija pavedė jiems atlikti šiuos veiksmus.

42. Kaip minėta, vadovaujantis CK 6.272 straipsnio 2 dalimi gali būti atlyginama žala, kurią sukėlė teismas ar teisėjas, vykdydamas teisingumą (nagrinėdamas bylą, priimdamas teismo sprendimą). Ši nuostata nereglamentuoja žalos, kilusios dėl kitų teismo veiksmų, tiesiogiai nesusijusių su teisingumo konkrečioje byloje vykdymu, bet susijusių su jo vidaus administravimu, asmenų aptarnavimu, neprocesinių skundų nagrinėjimu ir kt., atlyginimo. Dėl šios priežasties negali būti tenkinamas ieškovės reikalavimas vadovaujantis CK 6.272 straipsnio 2 dalimi atlyginti jai neturinę žalą, kilusią dėl to, kad civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) eigą Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ galimai galėjo stebėti su byla nesusiję pašaliniai asmenys. Žala, atsiradusi dėl viešosios teisės subjektų galimai neteisėtų veiksmų, atlyginama CK 6.271 straipsnio pagrindu, o ginčus dėl tokio pobūdžio veiksmais sukeltos žalos atlyginimo nagrinėja administraciniai teismai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino ieškovės reikalavimus ir pagrįstai jų netenkino. Ieškovė neįrodė, kad civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jos atžvilgiu buvo atlikti kalti, neteisėti veiksmai, kad teisėjai minėtoje byloje padarė akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, kad ieškovei buvo padaryta žala, šios aplinkybės iš esmės yra grindžiamos tik ieškovės deklaratyviais teiginiais ir samprotavimais (pavyzdžiui, ieškovė niekaip nepagrindė, kodėl ji apskaičiavo būtent 136 800 Eur turtinę žalą dėl vaiko bendravimo su tėvu tvarkos nevykdymo, 50 000 Eur turtinę žalą dėl tariamai tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimo). Tai, kad ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kitaip interpretuoja byloje nustatytas aplinkybes ir aiškina teisės aktų nuostatas, nereiškia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo nepagrindžia ir ieškovės nurodyti argumentai, kad sprendimas nėra pakankamai motyvuotas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 30544/96). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prie Olandiją, peticijos Nr. 16034/90). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atsakė į esminius ieškovės argumentus, įvertino ir nustatė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, padarė išvadas dėl visų ieškovės iškeltų reikalavimų, todėl, nors teismo sprendimas yra gana lakoniškas, nėra pagrindo vertinti, kad sprendimas nėra motyvuotas ar kad teismas neišnagrinėjo ieškovės pareikštų reikalavimų.

45. Teisėjų kolegija nenustatė, kad teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė ieškovės procesines teises. Nors ieškovė nurodo, kad teismas apribojo jai galimybę įrodinėti, iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė pareiškė prašymus dėl įrodymų prijungimo ir liudytojų apklausos tik 2018 m. lapkričio 29 d. vykusiame teismo posėdyje, kuriame byla turėjo būti nagrinėjama iš esmės; ieškovė nereiškė šių prašymų pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje (teikdama dubliką). Kadangi ieškovė byloje nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad jos teikiami įrodymai ir prašymai negalėjo būti pateiki anksčiau, teismas turėjo pagrindą jų nepriimti, nustatęs, kad jų priėmimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas buvo išreikalavęs civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) ir prie jos pridedamas bylas Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose buvo visi esminiai dokumentai, reikalingi įvertinti nagrinėjamoje byloje ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Ieškovė nepagrindė, kad byloje buvo stokojama įrodymų, pagrindžiančių konkrečias bylai reikšmingas aplinkybes.

46. Kiti ieškovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka keliamų reikalavimų, nes jame nėra nurodytos visos šalys, neaprašyti dublikas, triplikas, teismo posėdyje išdėstytų reikalavimų ir atsikirtimų santrauka, yra padaryta rašymo klaidų, kad teismas nepaklausė šalių nuomonės dėl įrodymų tyrimo tvarkos ir pan., nėra reikšmingi. Šie argumentai neturi jokios įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

47. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją ir teisingai pritaikė teisės aktų nuostatas, o ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Marius BajorasDanutė GasiūnienėAldona Tilindienė