Kauno apygardos teismo nutartis

2015-06-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-278-478/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2014-12-02Kauno apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-06-03Kauno apygardos teismas
  3. T-1526-738/2015Nutartis · 2015-07-01Kauno apylinkės teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-03
Bylos Nr.
1A-278-478/2015
Teisminio proceso Nr.
1-23-1-00741-2010-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė (pirm.), Algirdas Remeika, Olegas Šibkovas
Nuteistasis
V. M.
Advokatai
Edvinas Sergaitis
Kategorijos
  • 2.4.6.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-278-478/2015

Teisėja Birutė Drozdienė Teisminio proceso Nr. 1-23-1-00741-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.3. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 3 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Remeikos ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Tomui Žukauskui, Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, nuteistajam V. M., jo gynėjui advokatui Edvinui Sergaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokurorės Astos Chraminos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, ir paskirtos bausmės:

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos jas apimant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

V. M. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta iki bausmės vykdymo pradžios.

J. M. 194 000 Lt civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 25 d. Kauno r., (duomenys neskelbtini). priklausančiuose slaugos namuose (duomenys neskelbtini) prisistatęs šių namų direktoriumi, pažadėdamas padėti V. S., gim. (duomenys neskelbtini), padėti atlikti akių operaciją bei paimti iš V. S. sąskaitos banke pinigus operacijai apmokėti, nukentėjusiajam V. S. blogai matant, apgaulės būdu, pateikė V. S. pasirašyti 2009 m. lapkričio 25 d. įgaliojimą Nr. 2-9409 valdyti, naudotis, parduoti V. S. turtą, kurį patvirtino notaras, žadėtos paslaugos neatliko bei, pateikdamas V. S. jam surašytą įgaliojimą, 2009 m. lapkričio 25 d. iš V. S. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) banke AB ,,Swedbank“ paėmė 3243,36 Lt grynais pinigais, 2009 m. lapkričio 25 d. paėmė 6756,64 Lt grynais pinigais, 2009 m. gruodžio 8 d. į savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) banke AB ,,Swedbank“ pervedė 12 980 Lt, 2009 m. gruodžio 14 d. paėmė 917 Lt grynais pinigais, 2010 m. sausio 13 d. į savo sąskaitą (duomenys neskelbtini) banke AB ,,Swedbank“ pervedė 886 Lt, 2010 m. vasario 11 d. paėmė 865 Lt grynais pinigais, 2010 m. kovo 10 d. paėmė 865 Lt grynais pinigais, 2010 m. balandžio 12 d. paėmė 865 Lt grynais pinigais, 2010 m. gegužės 13 d. paėmė 862 Lt grynais pinigais, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – 28 240,00 Lt, tuo nukentėjusiajam V. S. padarydamas 28 240,00 Lt turtinę žalą,

2009 m. gruodžio 14 d. Kauno mieste, (duomenys neskelbtini), Kauno rajono notarės R. S. biure, pateikdamas V. S. pasirašytą 2009 m. lapkričio 25 d. įgaliojimą Nr. 2-9409 bei VĮ ,,Registrų centras“ išduotus dokumentus, 2009 m. gruodžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi už 78 000 Lt pardavė V. S. nuosavybės teise priklausantį 0,0680 ha žemės sklypą, esantį Kauno r., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini). k.v., - 96 100 Lt vidutinės rinkos vertės, ir šiame žemės sklype esančius: gyvenamąjį namą 1A1žp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra 30,54 kv.m, - 33 600 Lt vidutinės rinkos vertės, ūkinį pastatą 2I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 17,00 kv.m, - 1220 Lt vidutinės rinkos vertės, gautų pinigų nepervedė į V. S. sąskaitą banke, tokiu būdu apgaule užvaldė svetimą turtą – 78 000 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, V. M. Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, t. y. dėl to, kad jis 2010 m. rugsėjo 1 d. laikotarpiu nuo 18.30 val. iki 19.30 val. Kaune, (duomenys neskelbtini), J. M. priklausančiame name, turėdamas laisvą priėjimą, kambaryje iš esančios sekcijos uždaros lentynos pagrobė J. M. priklausančius 24 000 litų grynais pinigais; 2008 m. rugsėjo mėnesį pasirašytą Vekselį dėl 240 000 Lt skolos J. M., pagal kurį liko skolingas 170 000 Lt – 170 000 Lt vertės; nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2010 m. rugpjūčio 11 d. J. M. vardu; Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini); Ūkinio pastato, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), nugriovimo projektą, tuo nukentėjusiajam J. M. padarydamas 194 000 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014-12-02 išteisinamąjį nuosprendį dalyje dėl BK 178 straipsnio 3 dalies ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti V. M. kaltu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam 3 m. laisvės atėmimo bausmę. Pakeisti šį nuosprendį ir panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. M. pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis, ir paskirti 5 m. laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmes subendrinti ir paskirti galutinę bausmę 7 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. J. M. pareikštą civilinį ieškinį 194 000 Lt tenkinti pilnai. Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti iki bausmės įvykdymo.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis dalyje dėl BK 178 straipsnio 3 dalies V. M. atžvilgiu turi būti panaikintas dėl to, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Teismas nepagrįstai R. Č., J. M. ir L. M. parodymus vertino kaip nenuoseklius, nors jų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, esminės aplinkybės neprieštaraujančios tarpusavyje bei kitai baudžiamosios bylos medžiagai, todėl jais netikėti nėra pagrindo. Nukentėjusysis J. M. parodė, kad pinigus, t. y. 224 000 litų, V. M. paskolino 2008 m. vasarą, ir kaip garantas šiai sumai buvo pasirašytas neprotestuotinas vekselis, nuo 2009 m. vasaros V. M. jam pradėjo grąžinti skolą nedidelėmis sumomis, apie skolos grąžinimą abu pasirašydavo spausdintame pinigų grąžinimo grafike. 2010-09-01 jis namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, sukonfliktavo su žmona. Po konflikto, į namus atvažiavo V. M., kuriam jis priminė apie skolą ir iš sūnaus L. M. kambario sekcijos atsinešė juodos spalvos aplankalą, kuriame laikė svarbesnius dokumentus, tarp kurių buvo ir V. M. jam pasirašytas neprotestuotinas vekselis. Kur buvo laikomas aplankalas, V. M. žinojo, kadangi 2010 m. vasarą jis V. M. buvo leidęs iš minimo aplankalo paimti ūkio pastato nugriovimo projektą. J. M. 2010-09-01 iš namų išvyko ir grįžo tik 2010-09-02, o grįžęs pasigedo aplankalo su dokumentais ir pinigais. Iš žmonos sužinojo, kad ji matė V. M., nešiną šiuo aplankalu. Liudytoja J. M. patvirtino, kad 2010-09-01 sukonfliktavo su vyru, išsikvietė policiją, buvo atvykęs ir V. M.. Policijos pareigūnams leidus, J. M. išsikvietė taksi ir išėjo iš namų, paskui jį išėjo ir V. M., kuris greitai grįžo ir pasiteiravo, ar namuose yra laidinis telefonas. Šis telefonas buvo L. M. kambaryje, kur V. M. ir nuėjo. Po kelių minučių jis iš kambario išėjo nešinas pluoštu dokumentų. V. M. išėjo į lauką, bet netrukus grįžo be dokumentų. Važiuodama su V. M. į priklausomybės ligų centrą, ji V. M. automobilyje dokumentų nematė. Liudytojas L. M. taip pat patvirtino, kad 2010-09-01 V. M. iš jo kambario išėjo nešinas dokumentų pluoštu. Jis taip pat patvirtino, kad tėvas J. M. jam buvo rodęs surašytą vekselį. Liudytoja R. Č. taip pat patvirtino, kad 2010-09-01 matė V. M. nešiną juodos spalvos segtuvu su pluoštu popierių. A. D. patvirtino, kad 2010-09-01 J. M. verslo partneris lankėsi pas M. namuose. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo iki teisminio nagrinėjimo metu atliktų šių liudytojų parodymų praėjo pakankamas laiko tarpas, o R. Č. yra garbingo amžiaus moteris.

Anot apeliacinio skundo, nors BPK 20 straipsnyje nurodyta, kad tam, jog būtų padarytos pagrįstos išvados, byloje turi būti įvertinta įrodymų visuma, teismas nepagrįstai atmetė minėtų liudytojų parodymus, todėl teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis V. M. atžvilgiu dalyje dėl BK 178 straipsnio 3 dalies turi būti panaikintas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Skunde, atkreipiant dėmesį į BK 41 straipsnio turinį ir bausmės paskirtį, pažymėta, kad teisingumo principas yra bendras visų teisės šakų pagrindinis orientyras, teisės esmė, o skiriant bausmes, jis įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos bei atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus reikšmingus bylai kriterijus. Skiriant galutinę subendrintą bausmę, kaip ir apskritai skiriant bausmę, turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumo principas bausmių skyrimo procese įtvirtintas ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. Skunde išdėstyti bausmės skyrimo pagrindai, įtvirtinti BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse, bei bausmės dydžio nustatymo taisyklės, nurodytos BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse, ir pabrėžiama, kad bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šiuo atveju, skunde nesutinkama, kad V. M. galėjo būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. M. ikiteisminio tyrimo metu kaltu visiškai neprisipažino, teisminio nagrinėjimo metu taip pat neprisipažino turėjęs tikslą apgaule užvaldyti V. S. pinigus ir nekilnojamąjį turtą, todėl kaltinamojo parodymus laikyti kaip prisipažinimą nėra jokio pagrindo. Kaltinamasis apgaule užvaldė garbaus amžiaus V. S. turtą, pasinaudojęs pastarojo noru geriau matyti. Veikos priešingumą asmens pažeidžiamumui galima pagrįsti ir tuo, kad dėl savo socialinio atskirtumo, sunkios materialinės padėties ir kitų aplinkybių nukentėjusysis neturėjo pasirinkimo laisvės, kaip tik pasiduoti jam primestam pasiūlymui surašyti įgaliojimą operacijai reikalingiems pinigams nuimti.

Nors teismas, kaip vieną iš bausmės švelninimo motyvų, nurodė, kad nusikalstama veika padaryta žala atlyginta, tačiau nebuvo atsižvelgta į tai, kad nukentėjusysis žalos atlyginimo nesulaukė. Dėl padarytų nusikalstamų veikų V. S. labai išgyveno, žala buvo atlyginta tik išgirdus prokuroro baigiamojoje kalboje pasiūlytą bausmės dydį.

Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog teismams suteikta galimybė švelninti bausmę, vadovaujantis BK 62 straipsniu. Ir tik tada, kai nėra galimybės taikyti šios normos, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Pagrindinės taisyklės, skiriant bausmę, yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, mininti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais. Todėl ši norma teismų praktikoje ir įgijo išimtinių aplinkybių statusą, taip bausmės skyrimą pabrėžiant ne kaip statišką, o labai dinamišką procesą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skunde pabrėžiama, kad teismo taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos nepagrįstos išsamiu aplinkybių vertinimu, prieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikai, todėl jos V. M. atžvilgiu pritaikytos neteisėtai.

Atsikirtime į apeliacinį skundą nuteistasis V. M. prašo atmesti 2014 m. gruodžio 17 d. Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinį skundą dėl 2014 m. gruodžio 02 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio.

Nuteistasis atsikirtime į apeliacinį skundą nurodo, kad Prokurorė apeliaciniame skunde net neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos ir nuosprendyje nurodytos esminės faktinės aplinkybės, jog gyvenamojo namo ir kiemo statinių, esančių adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų tikslinimo darbams pagal atliktų darbų žiniaraščius, darbus 2010-10-29 atsiėmė ir už atliktus darbus apmokėjo J. M. (t. 2, b. l. 129-131), tai yra po to, kai V. M. jau buvo apkaltintas dokumento vagyste. Todėl laikytina, jog apeliantė, neskųsdama šios pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos faktinės aplinkybės, ir jos net neginčydama savo apeliaciniame skunde, su šia aplinkybe tuo pačiu ir sutiko. Tačiau akivaizdu, kad V. M. negalėjo iš J. M. pavogti dokumentų, kuriuos J. M. gavo jau po tariamos vagystės. O kadangi ir J. M., ir jo šeimos nariai įrodinėja, jog visi pavogti dokumentai bei tariamas vekselis gulėjo kartu sudėti vienoje vietoje bei kartu buvo iš ten pavogti, akivaizdu, kad jie meluoja.

Žemesnės instancijos teismas

Priešingai, nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas labai nuosekliai pasisakė dėl visų J. M. bei jo šeimos narių parodymų bei juos vertino sistemiškai su kitais byloje esančiais duomenimis. Būtent labai kruopščiai išnagrinėjęs suinteresuotų bylos baigtimi M. parodymus, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nenuoseklūs parodymai liudytojos R. Č., tvirtinančios, kad V. M. pagrobė dokumentus kartu su juodu aplankalu ir jais nešinas išėjo iš jų namų, kiti tos pačios šeimos nariai - J. M., L. M. tvirtina, kad iš sekcijos buvo pagrobti tik dokumentai, nurodyti kaltinime, juodas aplankalas, kuriuose jie buvo laikomi, liko sekcijoje. J. M. tvirtino, kad 2008 m. vasarą jis paskolino V. M. pinigus 224 000 Lt po to, kai pardavė parduotuvę, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Tačiau pirkimo pardavimo sutartimi (t. 2, b. l. 26) nustatyta, kad minėtą objektą M., atstovaudami R. Č., pardavė UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamai V. M., 2005 12 15. Pagal sutarties sąlygas, 60 000 Lt buvo sumokėta grynais, likusi suma 380 000 Lt turėjo būti pervesta į R. Č. sąskaitą ne vėliau 2006 01 24, V. M. gavus kreditą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad V. M. buvo suteiktas sutartyje minimas kreditas, kad R. Č. gavo pinigus pagal minėtą sutartį, kada ir kur jie buvo panaudoti. Nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo 2006 06 28 sutartimis (t. 2, b. 1. 35-74) nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujama V. M., visą nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, pardavė UAB „Hansa lizingas“, siekiant padengti pardavėjo įsiskolinimą Kreditoriui, UAB „Medicinos bankui“. Šių prieštaravimų pašalinti bylos nagrinėjimo metu nėra galimybės.“ Prokurorės apeliaciniame skunde nėra paneigti šie pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvardinti labai konkretūs prieštaravimai, apsiribojant tik deklaratyvia fraze, kad pirmosios instancijos teismas „nepagrįstai R. Č., J. M. ir L. M. parodymus vertino kaip nenuoseklius“. Prieštaravimų dėl tariamo vekselio M. šeimos narių parodymuose yra ir daugiau, nenuoseklūs M. šeimos narių parodymai, jų blaškymasis akivaizdžiai rodo, kad jų minimas vekselis realiai neegzistavo, o jis melagingai apkaltintas dėl vagystės iš jų namų.

Priešingai, nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, jis pilnai pripažino savo kaltę dėl V. S. turto pasisavinimo. Net savo baigiamojoje kalboje akcentavo, jog yra kaltas dėl to, kad pasisavino V. S. turtą bei nuoširdžiai dėl to gailisi. Todėl prokurorės apeliacinio skundo teiginiai, jog jis nepripažino savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka realių aplinkybių.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas galimybę jo atžvilgiu taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas pagrindė įvertinęs tai, jog jis ne tik prisipažino nusikaltęs V. S. atžvilgiu, bet ir nuoširdžiai dėl to gailisi, jog nukentėjusiajai Vilei V. K. atlygino turtinę žalą ir grąžino žemės sklypą su statiniais. Teismas įvertino ir tai, kad jis anksčiau neteistas, dirba, išlaiko šeimą, mažamečius vaikus, kad jis po jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, dėl ko darytina išvada, kad jo padarytas nusikaltimas V. S. atžvilgiu nebuvo dėsninga jo ankstesnio gyvenimo pasekmė. Aptartos aplinkybės laikytinos išimtinėmis, nes jos rodo, jog nustatytomis aplinkybėmis jam inkriminuojamas nusikaltimas nėra tokio sunkumo, o jis pats nėra tiek pavojingas, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik jam skyrus laisvės atėmimo bausmę. Todėl šioje byloje pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, jam skyrė švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę.

Vertinant prokurorės apeliacinio skundo motyvą, jog žala buvo atlyginta tik išgirdus prokuroro baigiamąja kalba pasiūlytą bausmės dydį, nuteistasis V. M. pažymi, kad būtina atsižvelgti į tai, kad pilnai atlyginti žalą jis galėjo tik sudarydamas trišalę taikos sutartį su V. V. K. bei A. K., atstovavusiu V. S. priklausiusio žemės sklypo savininkę, kuria būtų išspręstas ne tik žalos atlyginimas šioje byloje, bet ir ginčas Kauno apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje pagal 2010 m. rugsėjo 23 d. paties V. S. ieškinį dėl įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu. Taikos sutarties parengimo ir pasirašymo, o tuo pačiu ir žalos atlyginimo šioje byloje procesas užtruko labai ilgai, nes reikėjo parengti tokias trišalės taikos sutarties sąlygas, kurios tenkintų visas šalis. Be to, jam reikėjo sudaryti ir kitus sandorius tam, kad A. K. sutiktų perleisti nuosavybės teises į V. S. priklausiusį žemės sklypą V. V. K.. Pirmasis taikos sutarties variantas buvo parengtas ir pateiktas visoms šalims, tame tarpe ir V. V. K., dar 2012 metų pabaigoje, o jos konkrečių punktų aptarimas vyko dar anksčiau. Taigi, jo apsisprendimas pilnai atlyginti žalą kilo, bei realūs veiksmai šio apsisprendimo įgyvendinimui buvo pradėti tikrai ne po prokurorės baigiamosios kalbos.

Apeliacinės instancijos teisme prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti pilnai, nuteistasis V. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendį.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, atlikusi įrodymų tyrimą, sprendžia, kad prokurorės Astos Chraminos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas, patikslinant nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas V. M., faktines aplinkybes, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Likusioje dalyje prokurorės Astos Chraminos apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl V. M. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.

Prokurorė apeliaciniu skundu nesutikdama su V. M. išteisinimu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas daro įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visuma. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste (Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-199/2012, Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31/2010).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog teismo išvados dėl V. M. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį motyvuotos, pagrįstos išsamia, visapusiška bei nešališka byloje surinktų įrodymų visumos analize bei vertinimu. Įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nepažeistos.

Apeliantė teigia, kad V. M. kaltę patvirtina nukentėjusiojo J. M., liudytojų J. M., L. M. ir R. Č. parodymai, kurie yra nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštaraujantys bei neprieštaraujantys kitai baudžiamosios bylos medžiagai, todėl jais netikėti nėra pagrindo, tačiau kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik nukentėjusiojo šeimos narių parodymais, kurie yra prieštaringi ir keliantys objektyvias abejones, negalima. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo J. M. ir jo šeimos narių – liudytojų J. M., L. M., R. Č. parodymai nebuvo nuoseklūs ir prieštaravo vieni kitiems ne tik teisminio nagrinėjimo metu, bet ir ikiteisminio tyrimo metu, taip pat jie prieštarauja kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams, todėl jais tikėti nei pirmos instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Paties nukentėjusiojo J. M. parodymai tiek dėl vekselio surašymo, tiek dėl 2010-09-01 įvykio aplinkybių yra prieštaringi. Kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, J. M. nurodė, kad 2008 m. vasarą jis paskolino V. M. pinigus 224 000 Lt po to, kai pardavė parduotuvę, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, tačiau pirkimo pardavimo sutartimi ir perdavimo - priėmimo aktu (t. 2, b. l. 26-32, 33-34) nustatyta, kad minėtą objektą M., atstovaujami R. Č., pardavė UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamai V. M., 2005-12-15, pagal sutarties sąlygas 60 000 Lt buvo sumokėta grynais, likusi suma 380 000 Lt turėjo būti pervesta į R. Č. sąskaitą ne vėliau kaip iki 2006-01-24, V. M. gavus kreditą. Teisiamojo posėdžio metu J. M. patvirtino, jog šios sutarties sąlygos buvo įvykdytos ir pinigai pervesti (b. l. 53-55, t. 8), t. y. pinigai buvo gauti iki 2006-01-24, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad 2008 m. J. M. tokią sumą pinigų dar turėjo. Be to, teisiamojo posėdžio metu J. M. parodė, kad pinigus V. M. padavė eurais, todėl nesuprantama, kodėl vekselis buvo surašytas litais, vienoje iš apklausų ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog vekselis buvo surašytas 2008 m. rugsėjo mėn., o ne vasarą, kai buvo paskolinti pinigai (b. l. 67, t. 1), kitoje apklausoje nurodė, kad pinigus V. M. paskolino 2007 m. (b. l. 71-72, t. 1). J. M. teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, kad V. M. prisižadėjo pinigus grąžinti per 5 metus, tačiau 2010-09-01 pasikvietęs V. M. aiškino, jog praėjo visi terminai ir jis kreipsis pas antstolius, nors nuo vekselio surašymo iki šio pokalbio buvo praėję tik šiek tiek daugiau nei 2 metai. Be to, J. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, jog vekselis buvo spausdintas (b. l. 67, t. 1), teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad vekselis buvo surašytas vienas vienintelis (b. l. 53, t. 8), kai tuo tarpu J. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog vekselis buvo surašytas ranka, dviem egzemplioriais ir tai įvyko vasarą, o ne rugsėjo mėn. (b. l. 56-57, t. 8). Teisiamojo posėdžio metu J. M. taip pat nurodė, jog buvo pavogtas ir skolos grąžinimo grafikas, nors nė vienoje iš apklausų ikiteisminio tyrimo metu šios aplinkybės nebuvo nurodęs. Be to, J. M. parodymai apie pavogtus grynuosius pinigus 24 000 Lt taip pat nėra nuoseklūs ir prieštarauja liudytojos J. M. parodymams: protokole – pareiškime jis nurodė, kad didžioji jų dalis buvo 200 Lt kupiūromis, o mažoji dalis – 100 Lt kupiūromis (b. l. 27, t. 1), tačiau vėliau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad pinigai buvo daugiausia kupiūromis po 500 ir 200 Lt (b. l. 67, 69-70, t. 1), pinigai buvo sudėti juodos spalvos aplanko užsegamame skyrelyje, kai liudytoja J. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad pinigų buvo apie 23 000 Lt ir jie buvo juodos spalvos aplanke skaidrioje įmautėje (b. l. 56-57, t. 8). Dėl 2010-09-01 įvykių J. M. parodymai taip pat nėra nuoseklūs: apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog V. M. į jo namus atvažiavo po konflikto su žmona, jis jo nekvietė (b. l. 67, 69-70, t. 1), vėliau apklausiamas parodė, jog V. M. atvažiavo apie 11 val., ar kuris kuriam skambino, nepamena, tuo metu buvo atsinešęs aplanką ir kalbėjo su juo apie skolos grąžinimą, antrą kartą V. M. atvažiavo apie 17 val., ar jį kas kvietė, nežino (b. l. 71-72, t. 1), o teisiamojo posėdžio metu jau nurodė, jog V. M. pats išsikvietė prieš pietus, rodė vekselį ir kategoriškai su juo kalbėjo apie skolos grąžinimą, antrą kartą jį išsikvietė žmona apie 16-17 val. (b. l. 53, t. 8). Liudytoja J. M. nurodė, kad V. M. pas juos atėjo apie 13.30 val., kurį telefonu išsikvietė J. M., jis namo hole rodė V. M. juodą aplanką su dokumentais, priminė apie skolą, dar prieš atvykstant V. M., ji susibarė su J. M., nes jis ne pirmą dieną girtavo ir siūlė gerti alaus nepilnamečiui sūnui L. M., apie šį įvykį pasakė girdint V. M., pastarasis liepė kviesti policiją ir užfiksuoti, kad J. M. girdo nepilnametį sūnų, ji iškvietė policiją galimai apie 14 val., netrukus atvyko du policijos pareigūnai. (b. l. 56-57, t. 8). Šiuos J. M. parodymus paneigia objektyvūs bylos rašytiniai įrodymai, t. y. įvykių registracijos dokumentais (b. l. 51, t. 1) užfiksuota, jog J. M. apie konfliktą su agresyviu sutuoktiniu pranešė policijai 18.30 val. Be to, liudytojos J. M. parodymais teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad ji matė V. M. išeinantį iš sūnaus kambario su pluoštu dokumentų, tarp kurių matė jų namų valdos bylą, vėliau su sūnumi V. M. automobiliu važiavo į priklausomybės ligų centrą, tačiau automobilyje dokumentų nematė, J. M. grįžo namo 2010-09-02 apie 11 val. ir užsipuolė ją, kad ji paslėpusi pinigus ir dokumentus (b. l. 56-57, t. 8), kai tuo tarpu J. M. nurodė, jog namo grįžo apie 9.30 val., nepamena kokiu būdu susisiekė su savo žmona J. M. ir jai pranešė apie dokumentų ir pinigų vagystę (b. l. 53-54, t. 8). Be to, liudytojas L. M. nurodė, kad jis su draugu A. D. po Rugsėjo 1-osios šventės dar žaidė boulingą ir namo grįžo apie 17 val., namuose gėrė alkoholio, tuo metu tėvas išsikvietė V. M. telefonu dėl skolos, V. M. buvo atvykęs, jie kalbėjo, matė V. M. išeinantį iš kambario su pluoštu dokumentų, važiuojant automobiliu su V. M., ant sėdynės buvo tas pluoštas dokumentų, po kiek laiko tėvas pastebėjo, kad nėra vekselio, kuris buvo pasirašytas V. M., kad yra skolingas 180 000 Lt (b. l. 39-40, t. 8). Negalima sutikti ir su prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad liudytojos R. Č. parodymai buvo nuoseklūs, nors nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo iki teisminio nagrinėjimo metu atliktų parodymų praėjo pakankamas laiko tarpas, o R. Č. yra garbingo amžiaus moteris. Atkreiptinas prokurorės dėmesys į tai, kad liudytoja R. Č. jokių įvykio aplinkybių teisiamojo posėdžio metu nenurodė, kol nebuvo pagarsinti jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 39, t. 8), todėl jos parodymų laikyti nuosekliais nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nėra jokio pagrindo, juo labiau, kad ir jos parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklūs. Apklausiama pirmą kartą ji nurodė, kad apie 14 val. tarp jos ir žento kilo konfliktas, po ko ji rašė pareiškimą policijai ir matė, kad iš anūko kambario eina V. M., rankose nešėsi juodos spalvos segtuvą su jame susegtais popieriais (b. l. 10, t. 3). Apklausiama antrą kartą ji nurodė, jog apie 14 val. sukonfliktavo su žentu, nuėjo pas dukrą ir sužinojo, jog dukra iškvietė policiją, nes žentas davė jų nepilnamečiui sūnui alaus ir liepė gerti, ten buvo ir V. M., kuris po kiek laiko išėjo iš kambario nešinas juodos spalvos aplanku, kas buvo aplanke, nežino, tuo metu buvo ir du policininkai (b. l. 11, t. 3). Trečioje apklausoje nurodė, kad konfliktas su žentu įvyko kieme apie 14 val., ji nuėjo į namą, po kiek laiko grįžo namo J. M., jai pasakė, kad žentas siūlė vaikams gerti, ji iškvietė policiją, belaukiant policijos, atėjo V. M., rašant pareiškimą, V. M. išėjo iš kambario, nešinas pluoštą popierių (b. l. 12-13, t. 3). Taigi, išanalizavus nukentėjusiojo J. M., liudytojų J. M., L. M., R. Č. parodymus, kyla pagrįstos abejonės ne tik dėl vekselio surašymo aplinkybių, bet net ir dėl nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas V. M., padarymo laiko ir aplinkybių, nes visi šie asmenys faktines aplinkybes nurodo skirtingai. V. M. neigiant kaltę dėl svetimo turto vagystės, ir esant tokiems prieštaringiems ir nenuosekliems nukentėjusiojo J. M., liudytojų J. M., L. M., R. Č. parodymams, kurių nepatvirtina kiti bylos įrodymai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių asmenų parodymus pripažino nepatikimais ir jais negrindė nuosprendžio, juo labiau, kad nesuinteresuotų liudytojų V. D. ir A. B. parodymais nustatyta, jog jiems būnant Marcinkevičių namuose, buvo V. M., tačiau, J. M. išvažiavus, visi kiti asmenys buvo hole, jie nematė ir negirdėjo, kad V. M. eitų į kokius nors kambarius, neštų iš namų kokius nors dokumentus ar kitus daiktus, prašytų paskambinti, foje jis buvo visą laiką, kol buvo rašomas pareiškimas (b. l. 30-31, t. 8). Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad gyvenamojo namo ir kiemo statinių, esančių adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų tikslinimo darbams pagal atliktų darbų žiniaraščius, darbus 2010-10-29 atsiėmė ir už atliktus darbus apmokėjo J. M. (b. l. 129-131, t. 2), tai yra jau po to, kai V. M. buvo apkaltintas dokumento vagyste.

Kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, vertindamas nukentėjusiojo J. M., liudytojų J. M., L. M., R. Č. parodymų prieštaringumą ir nenuoseklumą, įrodymų vertinimo taisyklių, nurodytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nepažeidė, pagrįstai nesirėmė šių asmenų parodymais, pagrindžiant V. M. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Tiesiogiai ištyręs visus byloje esančius įrodymus teisiamojo posėdžio metu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nepavyko surinkti apkaltinamajam nuosprendžiui būtinų neginčijamų apkaltinamųjų įrodymų tam, kad pripažinti V. M. kaltu nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 3 dalyje padarymu, todėl pagrįstai ir teisėtai jį dėl šios nusikalstamos veikos išteisino, neįrodžius, kad jis padarė šią jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo.

V. M. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu be kita ko pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Šio BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje įstatymų leidėjas nustatė tik laisvės atėmimo bausmę iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, susijusias su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniu, jo asmenybe, sprendė, jog bausmės tikslai bus pasiekti V. M. atžvilgiu pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskyrus jam su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą 1 metams 6 mėnesiams. Prokurorė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bausmės skyrimo dalyje ir V. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirti šio BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams, visiškai nemotyvuodama tokios skirtinos bausmės trukmės, kuri žymiai viršija įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Apeliantės teigimu, byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad V. M. paskyrus BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, būtų pažeistas teisingumo principas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, su tokiais prokurorės apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistojo atžvilgiu taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik įstatyme nustatytais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytų nuostatų taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė esti teisinga, įvertinus visas bylos aplinkybes.

V. M. padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. Jo įvykdytos nusikalstamos veikos yra tyčinės, baigtos. V. M. apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą 78 000 Lt vertės. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad V. M., priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, visiškai pripažino savo kaltę dėl V. S. turto įgijimo apgaule ir atlygino visą padarytą turtinę žalą, o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta.

Sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo klausimą, taip pat svarbu, kad kaltininko asmenybės įvertinimas leistų daryti išvadą, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už padarytą nusikalstamą veiką nebūtų teisingas. Kaltininko asmenybės pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po jo. V. M. iki šių nusikalstamų veikų padarymo nebuvo teistas, administracine tvarka baustas (b. l. 96-99, t. 6). Po nusikalstamų veikų padarymo iki skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo praėjo ilgas laiko tarpas – penkeri metai, ir byloje nėra duomenų, kad per šį laikotarpį V. M. būtų padaręs naujas nusikalstamas veikas. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos buvo atsitiktinio pobūdžio, o ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas jau padarė jam teigiamą poveikį. Tai, kad nuteistasis V. M. visiškai atlygino V. V. K. padarytą 28 240 Lt turtinę žalą (b. l. 97, t. 11) ir grąžino žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini), Kauno r. (b. l. 115-117, t. 11), neabejotinai rodo kritišką V. M. savo veiksmų vertinimą bei norą pašalinti jais sukeltas neigiamas pasekmes. Svarbios aplinkybės, sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą V. M. atžvilgiu, kolegijos nuomone, yra ir tai, kad V. M. dirba, išlaiko šeimą, du mažamečius vaikus bei nukentėjusiosios pozicija. Nors V. M. pripažintas kaltu pasisavinęs svetimą, V. S. priklausantį didelės vertės turtą, nukentėjusioji V. V. K. apeliaciniu skundu jam paskirtos bausmės neskundė.

Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybe, susijusias su nuteistojo V. M. asmenybe, jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuosprendį priėmusio teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti V. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskyrus švelnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą, yra pagrįsta ir teisinga. Ši V. M. paskirtoji bausmė yra adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai bei, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenimis, yra pakankama bausmės tikslams pasiekti bei įgyvendinti teisingumo principą. Juolab, kad nuteistojo V. M. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, nėra smurtinio pobūdžio, todėl manytina, kad nuteistojo atžvilgiu adekvatu taikyti tokio pobūdžio sankcijas.

Sutiktina su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, jog BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima taikyti, kai nėra galimybės taikyti BK 62 straipsnio nuostatų. Tačiau kolegija pažymi, jog šioje byloje BK 62 straipsnio nuostatų negalima taikyti, nes V. M. atžvilgiu nėra nei BK 62 straipsnio 1 dalyje, nei 2 dalyje nustatytų sąlygų visumos.

Įvertinusi visas aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra patikimų apkaltinamajam nuosprendžiui priimti būtinų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų V. M. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. M. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisintas pagrįstai, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, o bausmė V. M. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje padarymą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirta pagrįstai ir teisėtai, nepažeidžiant nei įstatymų reikalavimų, nei prieštaraujant suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikai, todėl prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Šioje byloje V. M. pagrįstai ir teisėtai nuteistas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 182 straipsnio 2 dalyje, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašant V. M. padarytas nusikalstamas veikas, nebuvo tinkamai atskleistos šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės bei neatskleista apgaulės esmė, dėl ko apeliacinės instancijos teisme prokurorė, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, prašė pakeisti kaltinimą V. M., pakeičiant faktines nusikalstamų veikų aplinkybes. Šis prokurorės prašymas buvo pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 3 punkto pagrindu, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Astos Chraminos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendį pakeisti, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodant, jog V. M. padarė BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką šiomis aplinkybėmis:

turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2009 m. lapkričio 25 d. Kauno r., (duomenys neskelbtini), R. V. priklausančiuose slaugos namuose (duomenys neskelbtini), melagingai prisistatęs šių namų direktoriumi, pažadėdamas padėti V. S., gim. (duomenys neskelbtini), padėti atlikti akių operaciją bei paimti iš V. S. sąskaitos banke pinigus operacijai apmokėti, nukentėjusiajam V. S. blogai matant, įgijęs V. S. pasitikėjimą, apgaulės būdu, pateikė V. S. pasirašyti 2009 m. lapkričio 25 d. įgaliojimą Nr. 2-9409 valdyti, naudotis, parduoti V. S. turtą, kurį patvirtino notaras, žadėtos paslaugos neatliko, bei pateikdamas V. S. jam surašytą įgaliojimą, 2009 m. lapkričio 25 d. iš V. S. sąskaitos (duomenys neskelbtini) banke AB „Swedbank“ paėmė 3243,36 Lt grynais pinigais, 2009 m. lapkričio 25 d. paėmė 6756,64 Lt grynais pinigais, 2009 m. gruodžio 8 d. į savo sąskaitą (duomenys neskelbtini)banke AB „Swedbank“ pervedė 12 980,00 Lt, 2009 m. gruodžio 14 d. paėmė 917,00 Lt grynais pinigais, 2010 m. sausio 13 d. į savo sąskaitą (duomenys neskelbtini)banke AB „Swedbank“ pervedė 886,00 Lt, 2010 m. vasario 11 d. paėmė 865,00 Lt grynais pinigais, 2010 m. kovo 10 d. paėmė 865,00 Lt grynais pinigais, 2010 m. balandžio 12 d. paėmė 865,00 Lt grynais pinigais, 2010 m. gegužės 13 d. paėmė 862,00 Lt grynais pinigais, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą - 28 240,00 Lt, tuo nukentėjusiajam V. S. padarydamas 28 240,00 Lt turtinę žalą.

V. M. nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarė šiomis aplinkybėmis:

turėdamas tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, turėdamas V. S. melagingų duomenų poveikyje pasirašytą 2009 m. lapkričio 25 d. įgaliojimą Nr. 2-9409 ir VĮ „Registrų centras“ išduotus dokumentus 2009 m. gruodžio 14 d. Kauno mieste, (duomenys neskelbtini), Kauno rajono notarės R. S. biure, 2009 m. gruodžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi už 78 000,00 Lt pardavė, V. S. nežinant, pastarajam nuosavybės teise priklausantį 0,0680 ha žemės sklypą, esantį Kauno r., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), - 96 100,00 Lt vidutinės rinkos vertės, ir šiame žemės sklype esančius: gyvenamąjį namą lA1žp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra 30,54 kv.m, - 33 600,00 Lt vidutinės rinkos vertės, ūkinį pastatą 2Ilp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 17,00 kv.m, - 1220,00 Lt vidutinės rinkos vertės, gautų pinigų į V. S. sąskaitą banke nepervedė, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą - 78 000,00 Lt.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Jūratė JakubonienėTeisėjai Algirdas RemeikaOlegas Šibkovas