Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Savinijus Katauskas Teisėjas Edmundas ŽukauskasBaudžiamoji byla Nr. 1A-30-360/2015Teisminio proceso Nr. 1-42-3-00008-2014-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.4.8.2.; 2.4.6.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. sausio 27 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios S. M. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo

Z. G. pagal BK 140 str. 1d. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios S. M. pareikštas civilinis ieškinys dėl 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Iš S. M. priteista 1900 Lt ( 550 Eur) Z. G. naudai advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Išteisintasis Z. G. buvo kaltinamas tuo, kad 2014 m. kovo14 d., apie 14 val., Šilalės rajone, (duomenys neskelbtini) km., prie veršidės pastato, esančio (duomenys neskelbtini), atliekant aikštelės techninės būklės ekspertizę, kilus konfliktui, Z. G. du kartus pastūmė nukentėjusiąją S. M., todėl ji pargriuvusi ant žemės susitrenkė kojas ir rankas, dėl ko jai buvo sukeltas fizinis skausmas.

Atsikirtime į nukentėjusiosios apeliacinį skundą išteisintasis Z. G. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo byloje pateiktus įrodymus, bei juos įvertino vadovaujantis savo vidiniu įsitikinimu ir baudžiamojo proceso normų pagrindu.

Nukentėjusiosios atstovas advokatas Rimvydas Paulauskas prašo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo Z. G. gynėjas advokatas Ričardas Noreika prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų BPK 320 str. 3 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuo­me­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teistas. Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 str. 1 d. reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 str. 5 d.). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą surašiusiam as­me­niui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pažeidimu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pir­mo­sios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus vado­vau­da­ma­sis baudžiamojo proceso įstatymo nuo­s­tatomis, savo išvadas, išdėstytas išteisinamajame nuos­pren­dy­je, pagrindė iš­sa­mia įro­dy­mų vi­su­mos analize bei išdėstė motyvus, kuriais va­do­vau­damasis at­me­tė kitus įrody­mus. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų, turinčių esminę reikšmę išsi­aiš­ki­nant faktines bylos aplinkybes, visumą. Iš išteisinamojo nuosprendžio turinio ma­ty­ti, kad jame yra išdėstyti bei analizuoti išteisintojo Z. G. parodymai, nukentėjusiosios S. M., liudy­to­jų parodymai, specialisto išvada. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teis­mas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrįstai išteisino Z. G. dėl nusi­kal­timo, numatyto BK 140 str. 1 d., padarymo vadovaudamasis BPK 303 str. 5 d. 1 p., t. y. nenustačius asmens veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.

Pagal BK 140 str. 1 d. atsako asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmo­gui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam jį susargdino. Ši nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti įrodyti fizinio skausmo ar tam tikro dydžio – nežymaus sveikatos su­trik­dymo – padarinių kilimą.

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas Z. G. nurodė, kad jis savo kaltę neigė, paaiškino, jog konfliktas aikštelėje buvo, tačiau jis S. M. nestumdė ir jai nesudavė, o tik ji jį pastūmė. Kad Z. G. būtų atlikęs nusikalstamus veiksmus konkrečiai nepatvirtina nei liudytojas S. L., nei liudytojas A. M., o nukentėjusiosios parodymuose nustatytas nenuoseklumas. Kad S. M. buvo nugriuvusi nepatvirtino nei vienas liudytojas, išskyrus jos sutuoktinį. Apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta, kad nukentėjusioji skunde teigia, kad kaltinamasis ją du kartus pastūmė į nugarą ir ji nuvirto, dėl to ji pargriuvusi ant žemės pajuto skausmą abiejose kojose ir rankose. Teismo posėdžio metu ji nurodo, kad jau didelį skausmą pajuto nugaroje ne po pastūmimo, o jau po sudavimo jai į nugarą, rankas jai neskaudėjo, o tik skaudėjo koją. Taip pat taikinamajame teismo posėdyje ji nurodo, kad jai buvo suduota tuo metu, kai ji buvo atsisukusi į kaltinamąjį nugara, o teismo posėdžio metu jau nurodo, kad kaltinamasis jai sudavė stovėdamas šonu šalia jos. Taip pat apklausiama policijos pareigūnų ir duodama rašytinius paaiškinimus, ji nurodo, kad ji buvo pastumta, o ne jai buvo suduota, taip pat nenurodo, kad ji buvo nugriuvusi. Apylinkės teismas taip pat nurodo, kad nustatyti prieštaravimai tarp pačių Mikalauskų parodymų: S. M. teigia, kad ji į nugarą abu kartus buvo pastumta tuo metu, kai ji pasilenkusi ėmė nuo žemės betono gabalus, o J. M. teigia, kad jis matė antrą pastūmimą ir nepastebėjo ar jo žmona buvo pasilenkusi ir ėmė nuo žemės betono gabalus ar ne, ir prieštaringai jai, teigia, kad ji buvo pastumta į krūtinę pečiu, o ne į nugarą. Apylinkės teismas laiko, kad jos ir liudytojų J. M. ir A. M. parodymus negalima laikyti įrodymais gautais iš objektyvių šaltinių, nes vienas liudytojas yra nukentėjusiosios vyras, o kitas yra dirbęs pas kaltinamąjį . Būtų galima laikyti objektyviu įrodymo šaltiniu liudytojo S. L. parodymus, tačiau jo nurodytos aplinkybės nesutampa su nukentėjusiosios parodymais ir jiems prieštarauja, be to jis negali smulkiau apibūdinti pastūmimo aplinkybių. Iš garso įrašo, kurio metu buvo girdėti liudytojo S. M. žodžiai, kad Z. G. nesistumdytų, negalima teigti, jog Z. G. stumdė nukentėjusiąją.

BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagoje esančius įrodymus, konstatuoja, kad privataus kaltintojos teiginio, jog 2014 m. kovo 14 d., apie 14 val., Šilalės rajone, Degliškės km., prie veršidės pastato, esančio Ganyklų g. Nr. 10, atliekant aikštelės techninės būklės ekspertizę, kilus konfliktui, Z. G. du kartus ją pastūmė, todėl ji pargriuvusi ant žemės susitrenkė kojas ir rankas, dėl ko jai buvo sukeltas fizinis skausmas, nepatvirtina baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas tinkamai motyvavo savo sprendimą kritiškai vertinti nukentėjusiosios ir jo sutuoktinio paaiškinimus, o aukštesnysis teismas šiems motyvams pritaria ir jų nebekartoja.

Vertinant byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose nurodytas faktines aplinkybes dėl nukentėjusiosios sužalojimo matyti, kad į gydymo įstaigą nukentėjusioji kreipėsi tik po dviejų savaičių, ir šis laikas sutampa su Z. G. pateiktu pareiškimu Tauragės apskrities VPK Šilalės r. PK. Be to 2014 m. kovo 28 d. dokumente nėra duomenų, jog nustatytas kelio sumušimas, nurodyta, jog skauda nugarą. 2014 m. birželio 17 įraše nurodyta diagnozė – kairio kelio sąnario srities sumušimas. Taigi, galima teigti, jei nukentėjusiajai jeigu būtų sukeltas fizinis skausmas, ji būtų iš karto kreipusi į medikus, tačiau iš karto to nepadarė. Nukentėjusioji apylinkės teismui net nepateikė duomenų, kad ji kreipėsi į medikus, be to teisiamojo posėdžio metu išteisintasis Z. G. neigė vartojęs nukentėjusiosios atžvilgiu fizinį smurtą, o teisme apklaustas liudytojas S. L. nurodė, kad matė, kaip Z. G. vieną kartą pastūmė S. M., tačiau ši skausmu nesiskundė, kitų duomenų, apie tai, kad S. M. buvo sukeltas fizinis skausmas byloje nėra, todėl, kaip ir teisingai nusprendė pirmos instancijos teismas, visos byloje iškilusios abejonės, kurių negalima buvo pašalinti, buvo išspręstos kaltinamojo naudai.

Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina tai, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, teismas yra nešališkas šiuos vertinti, kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Konstitucijos 31 str. ir Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 6 d. nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013). Visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Todėl vien tik tai, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, bei nukentėjusiosios parodymai, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, negali savaime patvirtinti fakto, kad Z. G. kaltinime nurodytu metu ir aplinkybėmis sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai ar kitokiu būdu prieš ją smurtavo ir tokių duomenų pagrindu negalima konstatuoti, kad dėl Z. G. veiksmų kilo BK 140 str. 1 d. numatyti padariniai. Nesant Z. G. veikoje būtinų inkriminuojamo nusikaltimo sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Z. G. pagal BK 140 str. 1 d. negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Išteisintojo Z. G. advokatas teismo posėdžio metu prašė iš privataus kaltintojo priteisti jam 500 litų bylinėjimosi išlaidų. BPK 105 str. 6 d. numatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Vadovaujantis BPK 105 str. 6 d. kolegija mano, kad išteisintajam Z. G. proceso išlaidos iš privataus kaltintojo – S. M. priteistinos, ir toks sprendimas teisingumo principo nepažeidžia.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Šilalės rajono apylinkės teismo 2014m. rugsėjo 30 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiosios S. M. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš S. M. 144,81 Eur (500 Lt) išteisintajam Z. G. turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.