- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-14
- Bylos Nr.
- eI2-1039-331/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03307-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas (pirm.), Rūta Miliuvienė, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- M. K., O. K., S. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjams M. K., O. K.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. K. (M. K.), O. K. (O. K.), S. K. (S. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. (15/4-1) 3I-383, 384, 385/17I-478, 479, 480 (toliau – ir Sprendimas) atsisakė Rusijos Federacijos piliečiams M. K., O. K., S. K. išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikino daugkartines nacionalines vizas.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjai pateikė teismui skundą ir prašo panaikinti šį Sprendimą ir priteisti teismo išlaidas. Paaiškino, kad ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas, nes jų šeima prieš atvykstant į Lietuvą yra nutraukusi visus ryšius su Rusija – pardavė ten visą turėtą turtą ir atsikraustė nuolatiniam gyvenimui Lietuvoje, įsteigė bendrovę „Stelas“, jos įstatinis kapitalas - 110.048,00 Eur, jiems, kaip akcininkams priklauso po 50% įmonės akcijų, sutuoktinių dukra S. K. nuo 2014 m. gyvena Lietuvoje, lanko mokyklą, puikiai kalba ir supranta lietuvių kalbą, yra subrendusi Lietuvoje, nežino gyvenimo Rusijoje, čia turi visą draugų bei artimųjų ratą.
2.1. Teigia, kad gyvena bendrovės „Stelas“ priklausančiame nekilnojamajame turte, esančiame (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis yra registruota, ji buvo pateikta atsakovui, nurodant, kad gyvena kitoje, nei deklaruota vietoje.
2.2. Pažymi, kad bendrovė „Stelas“ įsteigta ir veiklą vykdo nuo 2012 m., leidimus laikinai gyventi akcininkai gauna nuo 2013-2014 m., pareiškėjai visuomet teikdavo verslo planą, kuriame nurodyta pagrindinė veikla – nekilnojamojo turto statyba ir pardavimas, o priklausomai nuo veiklos vykdymo metų, dar numatoma – investicija į bendrovę „Tradicija ir stilius“, granulių gamyba bei buvo planuojama žuvų ferma, todėl akivaizdu, kad įmonė dirba tęstinai, nes jau įgyvendinti projektai: pastatytas namas (duomenys neskelbtini), ir keturi sublokuoti namai (duomenys neskelbtini), iš kurių vienas 2019 m. sausio 19 d. buvo parduotas ((duomenys neskelbtini)). Viename iš namų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties pagrindu gyvena pareiškėjai.
2.3. Nesutinka su atsakovo argumentais, kad bendrovės darbuotojos K. I. darbo sutartis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Pažymi, kad ji anksčiau bendrovei teikė buhalterines paslaugas, todėl buvo sutarta, jog ji dirbtų bendrovėje „Stelas“ darbo sutarties pagrindais. Pareiškėjai niekuomet neslėpė, o priešingai, teikdami dokumentus atsakovui, patys pridėjo raštus iš kitų K. I. dirbamų įmonių. Todėl atsakovas neturi jokio pagrindo teigti, jog buhalterė nedirba bendrovėje visą darbo laiką.
2.4. Pažymi, kad siekiant plėsti verslą bendrovei „Stelas“ buvo suteikta paskola. Atkreipė dėmesį, kad nei viena kredito įstaiga nesuteiktų kredito fiktyviai, nepatikimai, veiklos nevykdančiai įmonei. Priešingai, kredito įstaigos atlieka išsamią įmonės veiklos ir finansų analizę ir tik tuomet priima sprendimą dėl kredito suteikimo. Nors atsakovas to nelaiko darbu, tačiau iš tiesų, kredito gavimas užėmė tikrai nemažai laiko ir pastangų, apėmė ne tik akcininkų ir direktoriaus, bet ir buhalterės darbo laiką (susirašinėjimas, finansinių ataskaitų teikimas, vykimas į susitikimus su kredito įstaigų atstovais ir kita).
2.5. Mano, kad ginčo Sprendime nėra nei vieno argumento, jog pateikti duomenys neatitiktų tikrovės, kad bendrovė „Stelas“ nevykdytų veiklos, ar būtų fiktyvi, kad akcininkai būtų tik formalūs, joks įstatymas nenumato tokio reikalavimo, kad akcininko dalyvavimas įmonės veikloje būtų būtinas. Akcininkas turi teisę dalyvauti įmonės veikloje, ir šita teisė neturi būti apribota. Anot pareiškėjų, ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, nes jis neatitinka VAĮ įstatymo reikalavimų, darbuotojams Lietuvos Respublikos piliečiams buvo mokamas darbo užmokestis, taigi bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.
2.6. Teigia, kad atsakovas nepagrįstai panaikino išduotas daugkartines nacionalines vizas, nes nėra jokios nelegalios migracijos grėsmės, šeima gyvena šalyje daugiau nei 6 metus, Lietuvos Respublikoje turi pastovius ekonominius ir socialinius ryšius, jų tikslas nėra keliauti po Šengeną, o gyventi Lietuvoje, čia dirbti ir leisti vaiką į mokyklą.
2.7. Teismo posėdyje pareiškėjai ir jų atstovė prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad duomenys, kuriuos pareiškėja M. K. pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, nes bendrovė „Stelas“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų visų reikalavimų, pateikti dokumentai apie bendrovės vykdomą veiklą (verslo planas, sutartys, sąskaitos-faktūros, banko sąskaitos išrašai) neįrodo bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki jos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, taip pat joje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.
3.1. Pažymėjo, kad pareiškėjos atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti šios užsienietės nelegalios migracijos grėsmė, nes M. K., norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstos abejonės dėl minėtos užsienietės sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, ji siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje; nustatytu terminu Migracijos departamentui nepateikė prašomų dokumentų. Todėl pareiškėjai neatitinka sąlygų dėl leidimų laikinai gyventi pakeitimo šeimos susijungimo pagrindu.
3.2. Teigia, kad pareiškėjai nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, todėl buvo nuspręsta pareiškėjams panaikinti daugkartines nacionalines vizas.
3.3. Atsakovo teigimu, ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
3.4. Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė pareiškėjos skundą atmesti, vadovaujantis atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjams buvo atsisakyta išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikintos daugkartinės nacionalinės vizos, teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis (toliau – ir VAAT) teismas 2019 m. birželio 5 d. sprendimu patenkino pareiškėjų skundą, panaikino Migracijos departamento 2019 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. (15/5-11) 50U-412; 413; 414; 415, kuriuo pareiškėjams buvo panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (VAAT administracinė byla Nr. eI-2910-816/2019, LITEKO).
5.1. Pareiškėjai 2019 m. gegužės 21 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau - Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi jų dukrai S. K., gim. 2004 m. vasario 14 d. Kartu su prašymais pateikė galiojančius kelionės dokumentus, leidimus laikinai gyventi, santuokos liudijimą, dukros gimimo liudijimą, jų vertimus į lietuvių kalbą bei kitus dokumentus.
Žemesnės instancijos teismas
5.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Migracijos departamento apeliacinį skundą patenkino, panaikinto VAAT 2019 m. birželio 5 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmetė, konstatuodamas, kad bendrovė be reikalavimų, susijusių su faktiškai vykdomos veiklos laikotarpiu ir įstatinio kapitalo dydžiu, turėjo nuolat laikytis ir reikalavimo, kad joje visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (nagrinėjamu atveju tokius reikalavimus atitiko Lietuvos Respublikos pilietis J. G.) ir tokiems darbuotojams mokamo darbo užmokesčio dydžio, t. y. mokėti ne mažesnį kaip 2 VDU dydžio mėnesinį darbo užmokestį, tačiau bendrovė J. G. du mėnesius (t. y. 2018 m. gruodžio mėn. ir 2019 m. sausio mėn.) nemokėjo Įstatymu reikalaujamo mokėti minimalaus dydžio darbo užmokesčio (LITEKO).
5.3. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų 2019 m. gegužės 21 d. prašymą, 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimu atsisakė pareiškėjams išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikino daugkartines nacionalines vizas, argumentuodamas, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes duomenys, kuriuos M. K. pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, bendrovė „Stelas“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų visų reikalavimų, kadangi pateikti dokumentai apie bendrovės vykdomą veiklą (verslo planas, sutartys, sąskaitos-faktūros, banko sąskaitos išrašai) neįrodo bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki jos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, taip pat joje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.
6. Pareiškėjai su Sprendime nurodytais argumentais nesutinka, teigdami, kad jų šeima prieš atvykstant į Lietuvą yra nutraukusi visus ryšius su Rusija – pardavė ten visą turėtą turtą ir atsikraustė nuolatiniam gyvenimui Lietuvoje, įsteigė bendrovę „Stelas“, jos įstatinis kapitalas - 110.048,00 Eur, jiems, kaip akcininkams priklauso po 50% įmonės akcijų, sutuoktinių dukra S. K. nuo 2014 m. gyvena Lietuvoje, lanko mokyklą, puikiai kalba ir supranta lietuvių kalbą, yra subrendusi Lietuvoje, nežino gyvenimo Rusijoje, čia turi visą draugų bei artimųjų ratą.
Žemesnės instancijos teismas
7. Atsakovas su pareiškėjos teiginiais nesutinka, teigdamas, kad bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų visų reikalavimų, nes pateikti dokumentai apie bendrovės vykdomą veiklą (verslo planas, sutartys, sąskaitos-faktūros, banko sąskaitos išrašai) neįrodo bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, taip pat joje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.
8. Atsakovui, išnagrinėjus pareiškėjų 2019 m. gegužės 21 d. prašymą, kilo pagrįstų įtarimų dėl bendrovės „Stelas“ veiklos Lietuvos Respublikoje, manydamas, kad pareiškėjai yra atvykę kitu negu deklaruota tikslu, patikrino bendrovės dokumentaciją, finansinius duomenis, vykdomą veiklą, pareiškėjų gyvenamąją vietą ir nustatė, kad bendrovės verslo plane buvo nurodyta, kad jai nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektai adresais: (duomenys neskelbtini). Tačiau Nekilnojamojo turto registro duomenimis, bendrovei nuosavybės teise priklauso tik žemės sklypas su 350,94 kv. m bendro ploto vienbučiu gyvenamuoju namu ir ūkio pastatu adresu (duomenys neskelbtini), ir dalis žemės sklypo su 437,53 kv. m bendro ploto dvibučiu gyvenamuoju namu adresu (duomenys neskelbtini) (kita dalis priklauso fiziniam asmeniui V. O. R.), o žemės sklypas su statiniais adresu (duomenys neskelbtini), bendrovei nepriklauso ir niekada nepriklausė (jis priklauso fiziniams asmenims N. M.-F. ir M. F.). Taip pat bendrovės verslo plane nenurodyta, kad bendrovė teikia nuomos paslaugas, tačiau pateikta gyvenamųjų patalpų nuomos 2016 m. rugpjūčio 1 d. sutartis, sudaryta tarp bendrovės ir M. K. dėl gyvenamojo namo su žemės sklypu, esačių adresu (duomenys neskelbtini), tuo tarpu, pateiktos PVM sąskaitos faktūros, yra išrašytos bendrovei „Tradicija ir stilius“ už patalpų nuomą. Pareiškėja M. K. deklaruoja savo gyvenamąją vietą kitu adresu: (duomenys neskelbtini). Be to, bendrovės "Tradicija ir stilius“ steigėjas yra bendrovė „Stelas“, o M. K. yra jos akcininke (turi 50 proc. bendrovės akcijų); jos registracijos adresas ((duomenys neskelbtini)) sutampa su bendrovės registracijos adresu; jos direktorius J. G. yra ir bendrovės direktorius. Atsakovas nustatė, kad 2019 m. gegužės 17 d. bendrovėje dirbo 4 asmenys - direktorius J. G., vyr. buhalterė K. I., komercijos direktorė M. K. ir kitas bendrovės akcininkas O. K. projektų vadovo pareigose, o statybininkai, apdailininkai ar kiti asmenys, susiję su statybų veikla, bendrovėje nedirbo. Bylos medžiaga patvirtina, kad bendrovė sudarė darbo sutartį su buhaltere K. I., tačiau ji nedirba visą darbo dieną. O. K. teiginys, kad buhalterė dirba nuotoliniu būdu, šio teiginio nepatvirtina, nes nėra sudaryta nuotolinio darbo sutartis, o pateikta sutartis parengta nesilaikant reikalavimų, todėl buhalterės nuotolinis darbas (šalių susitarimas dėl nuotolinio darbo) turi atitikti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 52 straipsnyje nustatytus reikalavimus, būtų raštu nustatyti darbo vietos reikalavimai (jeigu tokie keliami), darbui suteikiamos naudoti darbo priemonės, aprūpinimo jomis tvarka, naudojimosi darbo priemonėmis taisyklės, taip pat nurodytas darbovietės padalinys, skyrius ar atsakingas asmuo, kuriam darbuotojas turi atsiskaityti už atliktą darbą darbdavio nustatyta tvarka, tačiau tokie dokumentai nebuvo nepateikti. 2019 m. birželio 20 d. papildomai pateiktas buhalterės prašymas dėl nuotolinio darbo, sudarytas 2019 m. gegužės 15 d., kuris nebuvo pateiktas 2019 m. gegužės 17 d. kartu su jos darbo sutartimi, galimai buvo sudarytas atgaline data. Atsakovas padarė išvadą, kad buhalterė nedirba (negali dirbti) bendrovėje visą darbo laiką, o tai reiškia, kad bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo (joje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Atkreipė dėmesį, kad bendrovė „Stelas“ neturi licencijos, reikalingos bendrovės veiklai, nebuvo pateiktos sutartys su rangovais dėl darbų atlikimo. Pareiškėjai nepateikė išsamaus kiekvieno bendrovės darbuotojo darbo funkcijų aprašymo, o buvo pateiktos formalios pareiginės instrukcijos. Atsakovas pažymėjo, kad kiti pareiškėjos dokumentai pateikti po 2019 m. gegužės 21 d. nebuvo vertinami, nes šie dokumentai neįrodo bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki M. K. kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos. Todėl atsakovas padarė išvadą, kad bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies punkte nustatytų reikalavimų, nes pateikti dokumentai apie bendrovės vykdomą veiklą (verslo planas, sutartys, sąskaitos-faktūros, banko sąskaitos išrašai) neįrodo bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, bendrovėje nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.
9. Įvertinus atsakovo pateiktus duomenis, teismas laiko, kad bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes bendrovė nevykdo steigimo dokumentuose nurodytos veiklos, joje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Todėl Migracijos departamento Kontrolės skyrius, įvertinęs surinktą medžiagą, pateiktus dokumentus, surinkęs kitus įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 13, 14 punktais 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi ir panaikino daugkartines nacionalines vizas.
10. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas). Įstatymo 45 straipsnis numato sąlygas leidimui laikinai gyventi išdavimui. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai: jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (1 dalies 2¹ punktas); yra šios dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje (1 dalies 2 punktas); yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip penkios darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir į kurios nuosavą kapitalą (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turtą) užsienietis investavo ne mažiau kaip 260 000 eurų, ir jis yra šios įmonės vadovas arba akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (1 dalies 2² punktas).
10.1. Įstatymas, kurio 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 5 punktas, nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkama gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtu ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.
10.2. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 36 straipsnyje įtvirtinta, kokiais atvejais pranešama apie duomenų pasikeitimą vidaus reikalų įgaliotai institucijai. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą.
10.3. LVAT yra pažymėjęs, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, jog šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą; ši Įstatymo norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (LVAT administracinėse bylose Nr. A-3329-662/2017, Nr. eA-5255-1062/2018).
10.4. Įvertinus šias teisės normas, LVAT praktika darytina išvada, kad bendrovė „Stelas“ privalėjo vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą teisės aktuose nustatyta tvarka visu leidimo išdavimo laikotarpiu ir įstatinio kapitalo dydžiu, turėjo nuolat laikytis ir reikalavimo, kad joje visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (nagrinėjamu atveju tokius reikalavimus atitiko Lietuvos Respublikos pilietis J. G.) ir tokiems darbuotojams mokamo darbo užmokesčio dydžio, t. y. mokėti ne mažesnį kaip 2 VDU dydžio mėnesinį darbo užmokestį. Teismo posėdyje liudytojas J. G. paaiškino, kad darbo užmokestį gaudavo ne kiekvieną mėnesį, tekdavo jį mažinti, bendrovė buvo finansuojama pardavus kotedžus, ar akcininkų pinigais, darbo užmokestį gaudavo grynais pinigais.
11. Pareiškėjams leidimai laikinai gyventi neišduoti, vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes bendrovės „Stelas“ pateikti dokumentai apie bendrovės vykdomą veiklą (verslo planas, sutartys, sąskaitos-faktūros, banko sąskaitos išrašai) neįrodo bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki jos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, joje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, t. y. pareiškėjai neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies imperatyvių reikalavimų (bendrovė nevykdo steigimo dokumentuose nustatytą veiklą, joje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Be to, LVAT, išnagrinėjęs Migracijos departamento apeliacinį skundą dėl pareiškėjų laikinų leidimų gyventi panaikinimo bendrovės „Stelas“ vykdomos veiklos pagrindu konstatavo, kad bendrovė 2018 m. gruodžio ir 2019 m. sausio mėnesiais neatitiko vieno iš būtinų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, Migracijos departamentas turėjo pareigą panaikinti O. K. ir jo kartu gyvenančių šeimos narių leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT administracinė byla Nr. eA-4886-968/2019). Todėl pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios buvo nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, nes duomenys, kuriuos jie pateikė norėdami gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai. Pagal įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu.
12. Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, nustato, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Todėl siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimą šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (Lietuvos migracijos politikos gairių 22.3, 22.3.3 punktai).
13. Vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 ir įvertinus visas faktines aplinkybes (visetu), M. K. atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti šios užsienietės nelegalios migracijos grėsmė, nes ji, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Taigi visų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstos abejonės dėl minėtos užsienietės sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, ji siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. LVAT savo bylose yra pažymėjęs, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai neturi alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą (bendrovė privalėjo vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje visą leidimų išdavimo laiką). Be to LVAT yra pažymėjęs, kad bendrovės darbuotojams kelis mėnesius negaunant atlyginimo arba gaunant atlyginimą, daug mažesnį už minimalų dydį, Departamentas pagrįstai suabejojo, ar tokie darbuotojai Bendrovėje dirba visą darbo laiką, t. y. Bendrovė neatitiko Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų (LVAT administracinėse bylose Nr. A-3329-662/2017, Nr. A-3331-662/2017).
14. Teismas laiko, kad pareiškėjos deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėja siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine-komercine veikla Lietuvoje, nes byloje surinkta įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Atsakovas ginčo sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja M. K., teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl visos abejonės dėl pareiškėjos nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.
15. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjų abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.
16. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui neišduodamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju aktualus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 13, 14 punktai, numatantys, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi (2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 punktas); per šio Įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju nustatytą terminą nepateikti prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pagrindžiantys duomenys ir (ar) dokumentai sprendimui dėl leidimo gyventi išdavimo ar pakeitimo priimti (13 punktas); neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 punktas).
17. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjų pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų paneigiančių atsakovo padarytos išvados. Leidimo neišdavimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai vykdyti bendrovės akcininko pareigų (pasitelkiant įgaliotus atstovus). LVAT yra pažymėjęs, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (LVAT administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
18. Teismas nesutinka su pareiškėjų argumentais dėl atsakovo veiksmų neišduodant leidimo laikinai gyventi jų nepilnametei dukrai, tokiu būdu Departamentas siekia pažeisti vaiko teises į mokslą. Teismas atkreipia dėmesį, kad jų nepilnametė dukra šiuo konkrečiu atveju leidimą laikinai gyventi galėtų gauti, jei leidimą laikinai gyventi būtų gavę jų tėvai, t. y. pareiškėjai. Ginčijamu sprendimu pareiškėjams neišduoti leidimai laikinai gyventi, todėl ir jų nepilnametei dukrai negali būti išduotas leidimas lakinai gyventi Lietuvos Respublikoje (išvestinė teisė). Be to pareiškėjams nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, neužkirstas kelias teikti prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat pareiškėjams nėra užkirstas kelias prašyti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje savarankiškais pagrindais (mokymosi pagrindu).
19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
20. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjams buvo išduotos daugkartinės nacionalinės vizos. Šios vizos pareiškėjams buvo išduotos kaip pateikusiems prašymus išduoti ar pakeisti jiems leidimus laikinai gyventi pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330, 70.11 papunktį, kuriame nustatyta, kad daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę. Todėl daugkartinės nacionalinės vizos išduotos kaip asmenims pateikusiems prašymus išduoti ar pakeisti leidimus laikinai gyventi, o Departamentas atsisakė išduoti jiems leidimus laikinai gyventi, nes pareiškėjai negali pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų. Teismo vertinimu, kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, Departamentas turėjo teisėtą pagrindą panaikinti nacionalinę vizą pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punktą.
21. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-383, 384, 385/17I-478, 479, 480 paliekamas nepakeistas, pareiškėjų reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 56 str.).
22. Atmetus pareiškėjų skundą nėra pagrindo priteisti teismo išlaidas.
23. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjų M. K. (M. K.), O. K. (O. K.), S. K. (S. K.) skundą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.