Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės), Gintaro Dzedulionio, Aleno Piesliako

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo E. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d. nuteista laisvės atėmimu 2 metams, pagal BK 222 str. 1 d. - laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir E. N. paskirta galutinė subendrinta 2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Pritaikius BK 67, 71, 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – nuosprendžiui įsiteisėjus per metus laiko įmokėti 10 MGL (376,6 Eur) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą bei įpareigojimus: nuosprendžiui įsiteisėjus per keturis mėnesius pradėti dirbti; bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

Švedijos įmonei „MF Mebler“ (jos teisių perėmėjui) pripažinta teisė civilinio proceso tvarka pareikšti civilinį ieškinį E. N. dėl 10576 eurų žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. N. nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą, o būtent: būdama UAB „Egleo“, į.k. 302551222, reg. (duomenys neskelbtini), direktore, piktnaudžiaudama pasitikėjimu, grįstu anksčiau įvykusiais komerciniais santykiais bei deklaruodama ketinimą neva įvykdyti įsipareigojimą (parduoti baldus), tokiu būdu naudodama apgaulę ir klaidindama užsakovą, 2013 m. gegužės mėn. elektroninių ryšių priemonėmis (el. paštu) sutarė su Švedijos Karalystėje registruotos įmonės „MF Mobler“ („MF baldai“) darbuotoja R. A. dėl baldų pardavimo, po ko ji (E. N.) parengė UAB „Egleo“ 2013-05-27 sąskaitą-faktūrą, patvirtinančią užsakymą, pagal kurį UAB „Egleo“ įmonei „MF Mobler“ įsipareigoja parduoti baldus, o „MF Mobler“ už perkamus baldus turi sumokėti 10576 eurus, tačiau E. N. neketino vykdyti įsipareigojimo, o „MF Mobler“ darbuotoja, dėl naudotos apgaulės būdama suklaidinta ir tikėdamasi, jog UAB „Egleo“ užsakymą įvykdys ir parduos/pristatys baldus, į minėtoje 2013-05-27 sąskaitoje-faktūroje nurodytą asmeninę E. N. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, 2013-06-04 pervedė 2000 eurų, 2013-06-11 pervedė 2576 eurus, o 2013-08-01 pervedė 6000 eurų, tokiu būdu E. N., pasinaudodama vadovaujamos bendrovės „Egleo“ vardu, piktnaudžiaudama pasitikėjimu, apgaule savo naudai įgijo svetimą, „MF Mobler“ priklausantį didelės vertės turtą - 10576 eurus.

Be to, kaltinamoji E. N. nuo 2011-11-18 eidama UAB „Egleo“, į. k. 302551222, reg. (duomenys neskelbtini), direktorės pareigas, pagal LR akcinių bendrovių įstatymo (2000-07-13, Nr. VIII-1835) 37 str. 12 d. 1 p. būdama atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, o pagal LR buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06, Nr. IX-574) 21 str. 1 d. kaip ūkio subjekto vadovė būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, apgaulingai tvarkė UAB „Egleo“ buhalterinę apskaitą, o būtent:

- iš įmonės „MF Mobler“ į savo asmeninę banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, laikotarpiu nuo 2013-05-27 iki 2013-08-01 gautų piniginių sumų 10576 eurų už įmonei „MF Mobler“ parduodamus baldus pagal 2013-05-27 išrašytą UAB „Egleo“ sąskaitą neorganizavo apskaitymo buhalterinėje apskaitoje, t. y. neapskaitė (neįnešė į bendrovės „Egleo“ kasą ar banko sąskaitą, nesuvedė į kasos operacijų žurnalą);

- neorganizavo UAB „Egleo“ apskaitos registrų (kasos apskaitos registras – kasos knyga, banko registras, didžiosios knygos, avanso apyskaitos, metinės finansinės atskaitomybės, balansai už 2012 metus ir 2013 metus iki 2014 metų kovo 21 d., atsiskaitymai su tiekėjais ir rangovais, turto apskaitos registras, atsargų ir medžiagų apskaitos žiniaraštis) už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 kovo 21 d. rengimo ir tvarkymo,

tokiu būdu pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas, t. y. LR buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06, Nr. IX-574) 6 str. 2 d., kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 16 str. 1 d., kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklių, patvirtintų 2000-02-17 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 179, 10 p., kad atskaitingas asmuo gautus pinigus su jų gavimą įrodančiais dokumentais atiduoda į kasą. Pinigų priėmimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu, atskaitingam asmeniui išduodamas kasos pajamų orderio antrasis egzempliorius arba jo kvitas, 16 p., kad visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą. Dėl minėtų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „Egleo“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimo dydžio ar struktūros už laikotarpį nuo 2013 metų iki 2014 m. kovo 21 d.

Šiais savo veiksmais E. N. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 2 d., 222 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

E. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 str. 1 d. reikalavimus, t.y., jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 str. 5 d.). Vertinant įrodymus, svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistosios E. N. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog teismo nuosprendis nepagrįstas byloje surinktais įrodymais, išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, apeliantės atžvilgiu netinakamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek ginčijamo apylinkės teismo nuosprendžio motyvams. Priešingai, negu nurodo apeliantė savo skunde, pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 str. 2 d. ir 222 str. 1 d., faktinės aplinkybės nustatytos, įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, o vien tai, kad nuteistajai E. N. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Sukčiavimo atveju kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką, pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą. BK 182 str. dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Sukčiavimo esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012).

Taigi, esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė pasireiškia įvairiais veiksmais, pavyzdžiui, asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje nutartis 2K-7-27-746/2015).

Civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė, įtraukiant asmenį į sandorį, ir jau šio sandorio metu turėjimas tyčios nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Vien turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2011, 2K-239/2011, 2K-507/2012). Taigi, tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2013).

Nagrinėjamos bylos kontekste, sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo E. N. atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, svarbu nustatyti, ar teisingai buvo nustatytos ir įvertintos bylos aplinkybės, pagrindžiančios BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo būtinųjų sudėties požymių – tyčios ir apgaulės – buvimą nuteistosios E. N. veikoje.

Teisėjų kolegijos nuomone, bylos faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad E. N. veikė tyčia, apgaulės būdu, piktnaudžiaudama užsakovo Švedijos įmonės „MF Mobler“ atstovės pasitikėjimu, grįstu anksčiau įvykusiais komerciniais santykiais bei deklaruodama ketinimą įvykdyti įsipareigojimą (parduoti baldus), nors iš anksto žinojo, kad neįvykdys sutarties sąlygų – nepagamins ir neparduos baldų, o pinigus pasisavins, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. N. pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d. E. N., sudarydama sandorį dėl baldų pardavimo net neketino jo vykdyti, kadangi tuo metu UAB „Egleo“ veiklos nebevykdė, sąskaitos bankuose buvo areštuotos. Kaip matyti iš specialisto išvados, nėra jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių. 2013 m. gegužės mėn. buhalterinę apskaitą tvarkanti įmonė nutraukė sutartį, nes nebuvo mokamas darbo užmokestis. E. N. apgaulę taip pat įrodo tai, kad ji nurodė Švedijos įmonei savo asmeninę sąskaitą, o pinigines lėšas, gautas iš Švedijos įmonės, naudojo savo reikmėms (mokėjo asmenines skolas, mokėjo už jai suteiktas paslaugas ir pan.). UAB „Egleo“ direktorė Švedijos įmonei pateikė pasiūlymą dėl baldų įgijimo, net neketindama vykdyti įsipareigojimų, kadangi ji pati asmeniškai turėjo skolų, kurias ir ketino dengti bei dengė iš Švedijos įmonės gautais pinigais. Taigi, pinigų sistemingas reikalavimas (trys pervedimai) pervesti į E. N. asmeninę saskaitą bei pervestų pinigų panaudojimas asmeninių reikmių tenkinimui akivaizdžiai rodo, kad E. N. siekė asmeninės naudos sukčiavimo būdu.

Iš 2015-02-13 specialisto išvados dėl UAB „Egleo“ ūkinės finansinės veiklos matyti, kad UAB „Egleo“ 2013 m. gegužės 27 d. su bendrovės BR/A. A. parduotuve „MF Mobler“ pasirašė užsakymą Nr. 20130527-01 dėl baldų „Savanna sofa-10“ pagaminimo ir pristatymo už 10576 EUR (36487,20 Lt) sumą. Parduotuvė „MF Mobler“, Švedijoje, sutinkamai su 2013 m. gegužės 27 d. užsakymu Nr. E-20130527-01 iš atsiskaitomosios sąskaitos Nr.(duomenys neskelbtini) 7789, esančios NORDEA BANK AB (PUBL) pagal 2013 m. gegužės 31 d. dokumentą Nr. Notprovided pervedė 2000,00 Eurų, pagal 2013 m. birželio 10 d. dokumentą Nr. Notprovided pervedė 2576,00 Eurų ir pagal 2013 m. rugpjūčio 1 d. dokumentą Nr. Notprovided pervedė 6000,00 Eurų į E. N. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke (18; 19; 20 priedai), iš viso 10 576,00 Eurų. Iš SEB banko išrašų nustatyta, kad E. N. iš bankomatų gavo 14050,00 Lt (4069,16 Eurų) grynais pinigais, o 22680,71 Lt (6568,79 Eurų) apmokėjo juridiniams ir fiziniams asmenims už jos prekes ir paslaugas bei jai suteiktas paskolas, t.y. panaudojo savo asmeninėms reikmėms.

E. N. apeliaciniame skunde teigia, kad į jos sąskaitą pervestus iš Švedijos eurus užpajamavo UAB „Egleo“ kasos pajamų orderiais, prieš tai juos išgrynindama į litus. Minėtus pinigus ji atidavė įmonės savininkui - valdytojui J. J., kuris teisme, jos tvirtinimu, paliudijo, jog pinigus tikrai iš jos gavo, tokiu būdu aišku, jog ji jokio nusikaltimo nepadarė ir naudos neturėjo.

Tokie nuteistosios apeliacinio skundo argumentai visiškai nepagrįsti, nes prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Minėtoje 2015-02-13 specialisto išvadoje dėl UAB „Egleo“ ūkinės finansinės veiklos taip pat nustatyta, kad E. N. apklausos metu teigė, jog į asmeninę sąskaitą gautais pinigais - 2000 Eurų, 2567 Eurais ir 6000 Eurų disponavo savo tikslais, o į kasą įnešdavo grynus pinigus, kuriuos turėjo namuose. Be to, ji teigė, kad pati surašydavo kasos pajamų orderius ir atiduodavo J. J.. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad minėtoms sumoms laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2014 m. kovo 21 d. kasos pajamų orderiai nebuvo pateikti. Tyrimui buvo pateikti UAB „Egleo“ direktorės E. N. vardu išrašyti trys kasos pajamų orderiai (kuriuose už buhalterį ir kasininką pasirašė E. N.) 42 410,00 Lt sumai. Iš tyrimui pateiktų UAB „Egleo“ trijų kasos pajamų orderių nenustatyta, kad E. N. kasos pajamų orderiuose nurodytas sumas grynais pinigais būtų įnešusi į Bendrovės kasą (sąskaitą). Kadangi tyrimui nebuvo pateikti kasos operacijų žurnalas, kasos knyga, atsiskaitymų su atskaitingais asmenimis registras, todėl specialistas konstatavo, kad negalima iš dalies nustatyti ūkio subjekto veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad išgrynintus pinigus ji perdavė įmonės savininkui J. J., taip pat prieštarauja nustatytiems faktiniams duomenims. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro T.Januškevičiaus 2016-07-21 nutarimo, atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 189 str. 1 d., 189 str. 2 d. J. J. atžvilgiu tuo pagrindu, kad J. J. parodymų, jog E. N. jam perdavė iš Švedijos įmonės gautus pinigus, objektyvumą ir atitikimą tikrovei paneigia rašytiniai įrodymai, kad piniginių lėšų, gautų iš „MF Mobler“ E. N. neapskaitė UAB „Egleo“ apskaitoje, jų neperdavė J. J., o šias pinigines lėšas naudojo asmeninių poreikių tenkinimui. Prokuroras padarė išvadą, kad tokius, galimai tikrovės neatitinkančius J. J. parodymus, teisinančius E. N., sąlygoja paties J. J. siekis padėti E. N., kaip verslo partnerei, išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, šis prokuroro nutarimas taipogi paneigia E. N. ir J. J. versiją, kad pinigai J. J. buvo perduoti, nes J. J. galimai siekia duoti naudingus E. N. parodymus.

Be to, kaip matyti iš aukščiau minėtos 2015-02-13 specialisto išvados dėl UAB „Egleo“ ūkinės finansinės veiklos, pagal tyrimui pateiktus UAB „Egleo“ dokumentus nenustatyta, kad bendrovės „MF Mobler“ 2013 m. gegužės 27 d. užsakymas Nr. E-20130527-01 būtų vykdomas, kadangi UAB „Egleo“ per laikotarpį nuo 2013 metų sausio 1 d. jokių baldų, medžiagų neįsigijo bei baldų gaminimo paslaugų neatliko, o gautos piniginės lėšos buvo naudojamos ne baldų ir medžiagų įsigijimui, baldų gaminimo paslaugoms, o buvo apmokama už benziną, vaistus, maisto produktus, telefono paslaugas, dujas, elektros energiją, UAB „Finansų gidas“ už buhalterinės apskaitos paslaugas, UAB „Šiaulių banko lizingas“ už automobilį ir kt., t.y. E. N. naudojo savo asmeninėms reikmėms. Ši 2015-02-13 specialisto išvada bei kiti byloje esantys faktiniais duomenys, t.y. liudytojų V. J., R. A. parodymai, byloje esantys finansinės apskaitos bei kiti dokumentai, E. N. banko sąskaitos išrašuose esantys duomenys neabejotinai patvirtina, kad E. N. iš Švedijos įmonės gautus į savo sąskaitą pinigus naudojo savo reikmėms, jokių duomenų, kad ji juos būtų apskaičiusi UAB „Egleo“ buhalterinėje apskaitoje ir atidavusi J. J., taip pat nėra, be to, jokie duomenys nepatvirtina, kad UAB „Egleo“ būtų pirkusi kokias nors medžiagas baldų gamybai, kas akivaizdžiai rodo, jog E. N. nuo pat 2013-05-27 sąskaitos Nr. E-20130527 surašymo momento žinojo, kad nevykdys savo įsipareigojimų ir gautus pinigus naudos savo reikmėms (asmeninių skolų padengimui). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaltinamosios E. N. parodymus, kaip prieštaringus ir nenuoseklius, vertindamas juos, kaip E. N. siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai E. N. pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d., o E. N. apeliacinaime skunde nurodyti argumentai, kad ji neturėjo tyčios sukčiauti, atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 str. numatyta tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 222 str. numatytos veikos – apgaulingo apskaitos tvarkymo – esmė – tyčinis teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos pažeidimas, sukėlęs šiame straipsnyje nurodytus padarinius. BK 222 str. numatyto nusikaltimo objektas – valstybės finansų sistema bendrąja prasme suponuoja tai, kad ūkio subjektai apskaitą privalo tvarkyti teisingai ir tinkamai, kaip to reikalauja teisės aktai, reguliuojantys buhalterinės apskaitos santykius. Pagrindinis ir tiesioginis šio nusikaltimo objektas yra buhalterinės apskaitos tvarka. Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatos, be kita ko, įpareigoja už buhalterinę apskaitą atsakingiems subjektams į buhalterinę apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, šias ūkines operacijas ir įvykius pagrįsti apskaitos dokumentais ir t. t. Baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą kyla, kai atsiranda BK 222 str. nurodyti padariniai. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-7-234-942/2015) apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo bylose (BK 222, 223 str. taikymas) yra išaiškinta, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, tai reiškia – BK 222 str. prasme – nusikalstamų padarinių buvimą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos faktiniais duomenimis neabejotinai nustatyta, jog E. N., būdama ūkio subjekto vadove, būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, tyčia apgaulingai neapskaitė iš „MF Mobler“ gautų 10576 Eur ir neįnešė jų į UAB „Egleo“ kasą ar banko sąskaitą, nesuvedė į kasos operacijų žurnalą, neorganizavo UAB „Egleo“ apskaitos registrų už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. kovo 21 d. rengimo ir tvarkymo, tokiu būdu pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas, t.y. LR buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06, Nr. IX-574) 6 str. 2 d., kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 16 str. 1 d., kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklių, patvirtintų 2000-02-17 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 179, 10 p., kad atskaitingas asmuo gautus pinigus su jų gavimą įrodančiais dokumentais atiduoda į kasą. Pinigų priėmimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu, atskaitingam asmeniui išduodamas kasos pajamų orderio antrasis egzempliorius arba jo kvitas, 16 p., kad visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą. Dėl minėtų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „Egleo“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimo dydžio ar struktūros už laikotarpį nuo 2013 metų iki 2014 m. kovo 21 d. E. N. kaltė padarius šią nusikalstamą veiką visiškai įrodyta 2015-02-13 specialisto išvadoje dėl UAB „Egleo“ ūkinės finansinės veiklos nustatytos aplinkybės, pagrįstos byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Apeliantės teigimu, visi buhalteriniai dokumentai buvo UAB „Finansų gidas“ dispozicijoje, bet, kadangi įmonės savininkas J. J. nemokėjo už darbą, sutartis buvo nutraukta, o dokumentai grąžinti tik 2014 m. liepos 7 d. Tam tikri dokumentai buvo pas J. J.. Todėl, apeliantės teigimu, aplinkybė, kad trūksta kokių nors buhalterinės apskaitos sintetinių ar net pirminių dokumentų, neįrodo jos nusikalstamos veikos – apgaulingo apskaitos tvarkymo. Tokie apeliantės skundo argumentai laikytini visiškai nepagrįstais ir vertintini kaip apeliantės gynybinė pozicija, kadangi ji, kaip įmonės vadovė, žinodama, kad UAB „Finansų gidas“ nebetvarko buhalterinės apskaitos dokumentų, nes su ja neatsiskaitoma, be to, žinodama, kad tam tikri dokumentai yra pas J. J., nesiėmė priemonių tinkamai organizuoti bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, todėl būtent E. N., kaip bendrovės vadovė, privalėjo atsakingai atlikti savo pareigas ir organizuoti įmonės buhalterinę apskaitą taip, kad visi finansiniai dokumentai bendrovėje būtų apskaityti ir saugomi. Šios savo pareigos E. N. neįvykdė, todėl konstatuotina, kad E. N. buvo pagrįstai pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 str. 1 d.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. N. kalta, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 2 d. ir 222 str. 1 d., nenustatęs jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, atsižvelgęs į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadijas, kaltininkės asmenybę, pagrįstai paskyrė E. N. straipsnių sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos trukmę parinkęs žymiai mažesnę, nei straipsnių sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmių vidurkis, bausmes sudėjo BK 63 str. 1 ir 4 d. pagrindu, bei teisėtai ir pagrįstai BK 75 str. nuostatų pagrindu atidėjo laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nustatydamas atitinkamus įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemonę. Teisėjų kolegijos nuomone, E. N. paskirta galutinė bausmė nėra per griežta, adekvati jos padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiui ir pavojingumui.

Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai Švedijos įmonei „MF Mebler“ (jos teisių perėmėjui) pripažino teisę civilinio proceso tvarka pareikšti civilinį ieškinį E. N. dėl 10576 Eur žalos priteisimo.

Teismų praktikoje pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti spendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoti (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Heile v. Finland), būtina atsakyti į esminius skundo argumentus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu bei pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl E. N. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, detaliai į kiekvieną E. N. apeliacinio skundo argumentą neatsako.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 str., įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas bei aiškino ir taikė teisės normas, todėl E. N. pagrįstai pripažino kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 2 d. ir 222 str. 1 d., ir paskyrė jai teisingą bausmę. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti E. N. apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistosios E. N. apeliacinį skundą atmesti.