- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-10-28
- Bylos Nr.
- I2-17459-362/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04642-2025-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Jarūnė Sedalienė, Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- I. Z.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jarūnės Sedalienės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Kristupui Baubliui,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pareiškėja I. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Regionų administracinį teismą prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2025 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 25S178085, kuriuo buvo nuspręsta panaikinti leidimą laikinai gyventi, įpareigoti atsakovą dar kartą išnagrinėti prašymą dėl leidimo gyventi.
Nurodo, kad Migracijos departamentas siekdamas išsiaiškinti priežastis dėl kurių pareiškėja vyko į (duomenys neskelbtini) pateikė užklausą per MIGRIS, tačiau pareiškėja buvo labai susijaudinusi ir negalėjo objektyviai paaiškinti priežasčių dėl ko ji vyko į (duomenys neskelbtini). Atsakovui patarus pareiškėja apskundė Migracijos departamento sprendimą.
Paaiškina, kad 2025 m. balandžio mėnesį atvyko į Lietuvą pas mamą, kurią slaugė, kartu lankė medicinos įstaigas. 2025 m. gegužės 13 d. paguldė mamą į ligoninę, slaugos skyrių ir išvyko į (duomenys neskelbtini) 2025 m. gegužės 16 d., planavo grįžti po trijų savaičių slaugyti motiną, bet 2025 m. gegužės 30 d. jos motina mirė. Pareiškėja skubiai grįžo į Lietuvą.
2025 m. birželio 3 d. pareiškėja atvyko į Lietuvą, kitą dieną vyko jos motinos laidotuvės. Išlaidos buvo nemažos, teko skolintis pinigų. Po mėnesio, t.y., 2025 m. liepos 3 d., išvyko atgal į (duomenys neskelbtini), nes pritrūko lėšų, be to reikėjo padengti laidotuvių išlaidas, o Lietuvoje pajamų jinai neturi. Po mėnesio pareiškėja vėl ketino grįžti ir tvarkytis palikimo reikalus, nors palikimas priklauso pareiškėjos dukrai, tačiau ji notarų biure įgaliojo pareiškėją vesti paveldėjimo bylą.
Šalies argumentai
Pareiškėja teismo posėdyje nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė ir gauna pensiją (duomenys neskelbtini), kur yra jos pagrindinė gyvenamoji vieta. Į Lietuvos Respubliką ji dažniausiai vyko lankyti savo motinos ir laikydavosi pas ją.
Pareiškėja patvirtino, kad jos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, deklaruotas ir dirbantis Norvegijoje. Pareiškėja pati yra deklaruota Lietuvoje, tačiau ne pas motiną. Nors ji pagal (duomenys neskelbtini) kilmę turėtų teisę pretenduoti į (duomenys neskelbtini) pilietybę, pareiškėja teigė nenorinti atsisakyti (duomenys neskelbtini) pilietybės dėl pensijos ir ankstesnių darbo ryšių su (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, kad iki leidimo laikytis Lietuvoje gavimo ji įvažiavimui į Lietuvos Respubliką naudojo vizą, o leidimą laikinai gyventi įgijo siekdama palengvinti buvimą Lietuvoje. Dėl motinos ligos ji 2025 m. gegužės mėnesį išvyko į (duomenys neskelbtini), planavo sugrįžti po trijų savaičių, tačiau motinos mirtis privertė ją skubiai sugrįžti į Lietuvą. Pareiškėja taip pat paaiškino, kad 2025 m. liepos mėnesį ji vėl vyko į (duomenys neskelbtini) dėl finansinių sunkumų ir siekdama padengti laidotuvių išlaidas, o vėliau grįžo į Lietuvos Respubliką.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pateikdamas atsiliepimą į pareiškėjos skundą, nesutinka su jo turiniu ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš (duomenys neskelbtini) nustatymo įstatymo 3 straipsnio 9 daliai, (duomenys neskelbtini) piliečiams taikoma ribojamoji priemonė – panaikinamas leidimas laikinai gyventi, jei per pastaruosius 3 mėnesius jie daugiau kaip kartą vyko į (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini).
Nustatė, kad pareiškėja po įstatymo įsigaliojimo du kartus vyko į (duomenys neskelbtini) – 2025 m. gegužės 16 d. ir 2025 m. liepos 3 d., abu kartus per (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktą. Migracijos departamentas, įvertinęs šias aplinkybes, individualius duomenis ir pareiškėjos paaiškinimus, priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760201047, galiojusį iki 2026 m. sausio 6 d.
Migracijos departamentas paaiškina, kad Įstatymo išimtis taikoma tik (duomenys neskelbtini) piliečiams, dirbantiems tarptautiniuose krovinių ar keleivių vežimuose į ES valstybes, iš jų ar tranzitu per Lietuvą. Nors pareiškėja skunde iš esmės neginčija Migracijos departamento vertinimo, tačiau pateikė papildomus paaiškinimus ir prašo panaikinti sprendimą. Ji nurodo, kad į (duomenys neskelbtini) vyko aplankyti šeimos narių, pasiimti lėšų ir gauti sveikatos paslaugų. Tačiau šios priežastys yra subjektyvios ir priklauso nuo pačios pareiškėjos valios, todėl nelaikytinos objektyviomis, kaip tai suprantama pagal Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš (duomenys neskelbtini) nustatymo įstatymo 3 straipsnio 9 dalį.
Minėta nuostata yra imperatyvi ir netaikoma tik išimtiniais atvejais – kai kelionės į (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) priežastys yra objektyvios ir nepriklausančios nuo asmens valios (pvz., darbo pareigos). Migracijos departamentas neturi diskrecijos šios nuostatos netaikyti. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad jos kelionės 2025 m. gegužės 16 d. ir 2025 m. liepos 3 d. buvo būtinos dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių.
Akcentuoja, jog iš pareiškėjos paaiškinimų matyti, kad jos pagrindinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) – ten gyvena jos šeima, ji gauna pensiją ir sveikatos paslaugas. Į Lietuvą ji atvyko tik tvarkyti paveldėjimo reikalų, kurie gali būti sprendžiami ir per įgaliotinius. Todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjos ryšys su Lietuva yra pakankamas, kad būtų taikoma išimtis.
Atsiliepimas
Atsakovas mano, kad pareiškėjos pateiktas motinos mirties liudijimas, išduotas Lietuvoje, nepatvirtina objektyvios priežasties vykti į (duomenys neskelbtini) – nėra duomenų, kad laidotuvės vyko ten. Visos vykimo priežastys priklauso nuo pačios pareiškėjos valios, todėl nelaikytinos objektyviomis. Dokumentai nepagrindžia kelionių 2025 m. gegužės 16 d. ir 2025 m. liepos 3 d. tikslo ir nėra aktualūs ginčui.
Vadovaujasi imperatyviomis įstatymo nuostatomis, kurios sudarė ginčijamo sprendimo priėmimo pagrindą – pareiškėja, būdama (duomenys neskelbtini) pilietė, per 3 mėnesius daugiau kaip kartą vyko į (duomenys neskelbtini), nebuvo ekipažo ar įgulos narė, o kelionių priežastys nelaikytinos nepriklausančiomis nuo jos. Įstatymas skirtas nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, tuo tarpu dažnas (duomenys neskelbtini) piliečių judėjimas per Lietuvos sieną kelia saugumo riziką.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas tvirtino, kad sprendime tinkamai įvertintos visos Migracijos departamentui žinomos individualios aplinkybės. Teigia, kad teisė gyventi Lietuvoje nėra prigimtinė – ji suteikiama tik tiems trečiųjų šalių piliečiams, kurie atitinka teisės aktų reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. 25S178085, kuriuo buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.
Byloje nustatyta, kad 2022 m. lapkričio 5 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris yra lietuvių kilmės asmuo). 2022 m. lapkričio 9 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760201047, galiojantis iki 2026 m. sausio 6 d., įteiktas 2022 m. gruodžio 28 d.
Iš 2025 m. rugpjūčio 26 d. valstybės sienos apsaugos pranešimo matyti, kad pareiškėja kirto (duomenys neskelbtini) – Lietuvos sieną 2025 m. liepos 28 d. (atvyko), 2025 m. liepos 3 d. (išvyko), 2025 m. birželio 1 d. (atvyko), 2025 m. gegužės 16 d. (išvyko).
2025 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėja atsakovui pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyvena jos vaikai ir vaikaičiai, ten gauna pensijines išmokas ir kitas socialines garantijas. Lietuvoje gyvena jos vyras. Apie apribojimus pareiškėja nežinojo. Lietuvoje iki mirties gyveno jos mama. Dukra ir anūkas turi Lietuvos Respublikos pilietybes.
2025 m. gegužės 30 d. Medicininis mirties liudijimas patvirtina, kad pareiškėjos motina A. K. 2025 m. gegužės 30 d. mirė ligoninėje, Lietuvoje.
2025 m. rugpjūčio 4 d. Kėdainių rajono 1-asis notarų biure pareiškėjos dukra L. Z. įgaliojo savo motiną, pareiškėją I. Z. vesti paveldėjimo bylą mirus senelei A. K., tvarkyti, valdyti nuosavybės teise butą-patalpą, esantį (duomenys neskelbtini).
2025 m. rugpjūčio 8 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 25S178085, buvo priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi.
Pareiškėja nesutikdamas su skundžiamu sprendimu pateikė skundą dėl Migracijos departamento sprendimo panaikinimo.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Užsieniečių teisinės padėties įstatymas (UTPĮ), kuris nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos suteikimo, integracijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, taip pat elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką. Vadovaujantis UTPĮ 1 straipsnio 1 dalimi, šis įstatymas apibrėžia visus esminius aspektus, susijusius su užsieniečių buvimu Lietuvos Respublikoje.
Nurodytų teisės aktų visuma, leidžia konstatuoti, kad Migracijos departamentui yra UTPĮ suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui (šiuo atveju – pareiškėjui) išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.
Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17)). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)).
2023 m. gegužės 3 d. įsigaliojęs Ribojamų priemonių nustatymo įstatymas įtvirtina teisinį reguliavimą, kuriuo nustatomi tam tikri apribojimai specifinių užsienio valstybių piliečių prašymų nagrinėjimui. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesų apsaugą, taip pat įgyvendinti Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytus tikslus, nustatant Lietuvos Respublikoje taikytinas ribojamąsias priemones, susijusias su užsienio valstybių vykdoma karine agresija prieš (duomenys neskelbtini) (Ribojamų priemonių nustatymo įstatymo 1 straipsnis).
Minėto įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje aiškiai įtvirtinta, kad sustabdomas (duomenys neskelbtini) piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimas tiek per išorės paslaugų teikėją užsienyje, tiek ir Lietuvos Respublikoje. Įstatyme numatytos išimtys taikomos tik tiems (duomenys neskelbtini) piliečiams, dėl kurių tarpininkauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija pagal Vyriausybės nustatytus atvejus, arba tiems, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizą, išduotą užsienyje ar Lietuvos Respublikoje, Šengeno ar nacionalinę vizą, leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi.
Atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, pažymėtina, kad Ribojamų priemonių nustatymo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas apima ne tik prašymų pateikimą per išorės paslaugų teikėją užsienyje, bet ir tiesioginį prašymų pateikimą Lietuvos Respublikoje. Įstatymo nuostatose nėra įtvirtintos išimtys, kurios būtų taikytinos pareiškėjo skunde nurodytoms faktinėms aplinkybėms, susijusioms su pareiškėjo ir jo šeimos gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nukrypti nuo įstatyme nustatyto reguliavimo.
Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, nesuteikia asmeniui absoliučios teisės gyventi su šeima konkrečioje valstybėje ir neįpareigoja valstybės priimti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą Ahmut prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 21702/93 ir kt.). Todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine iš bendros valstybės pareigos gerbti šeimos gyvenimą, kuri gali būti ribojama.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo metu turėjo galiojantį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
Šiuo atveju byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė.
Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš (duomenys neskelbtini) nustatymo įstatymo 3 straipsnio 9 dalis aiškiai numato, kad laikinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotas (duomenys neskelbtini) piliečiui, panaikinamas, jeigu nustatoma, kad per pastaruosius tris kalendorinius mėnesius tas asmuo daugiau nei vieną kartą vyko į (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) Respubliką. Įstatymas taip pat reglamentuoja dvi konkrečias netaikymo išimtis: (1) ekipažo ar įgulos nariams, dirbantiems tarptautinius krovinių ar keleivių vežimus į ES šalis, ir (2) kelionėms, kurios buvo būtinos dėl objektyvių aplinkybių, nepriklausančių nuo asmens valios. ABTĮ reikalavimai dėl administracinių sprendimų turinio ir motyvacijos nustato, kad sprendimas turi būti pagrįstas faktais, parodyti jų ryšys su taikytina teise ir leisti suprasti priimtos išvados pagrindimą.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjos paaiškinimai ir pateikti dokumentai (valstybės sienos kontrolės duomenys, medicininis mirties liudijimas, notarinis įgaliojimas) buvo įvertinti kaip bylos dalis. Departamentas ne tik fiksavo kelionių faktą, bet ir analizavo pateiktų įrodymų reikšmę atsižvelgiant į taikomą imperatyvią normą. Departamentas ginčijamame sprendime nurodė kelionių faktus, taikomas teisės normas ir padarė išvadą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo.
Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš (duomenys neskelbtini) nustatymo įstatymo taikymo pagrindui, esminis faktinis kriterijus yra kelionių skaičius per paskutinius tris kalendorinius mėnesius. Valstybės sienos duomenys objektyviai patvirtina, kad pareiškėja atliko du kelionių pertraukos atitinkančius perėjimus į (duomenys neskelbtini) per ginčytą laikotarpį. Šie oficialūs kontrolės duomenys sudaro pakankamą faktinį pagrindą taikyti įstatymo nuostatą. Migracijos departamentas vykdydamas jam pavestas funkcijas ir užsieniečių kontrolę Lietuvos Respublikoje neturėjo pagrindo remtis hipotetiškai galimais pareiškėjos paaiškinimais, turėdamas valstybės institucijų patikimus, užfiksuotus duomenis, administracinius įrašus; pasienio kontrolės duomenis, tuo labiau, kad pareiškėjos pateikti paaiškinimai sudaro logišką bei patikimą faktinį pagrindą tokiam situacijos vertinimui ir sprendimui priimti.
Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš (duomenys neskelbtini) nustatymo įstatymo išimtys yra aiškiai ir griežtai apibrėžtos. Pirmosios išimties taikymas reikalauja, kad asmuo būtų ekipažo ar įgulos narys konkrečioje veikloje; tokios aplinkybės byloje neįrodyta. Antrosios išimties taikymas reikalauja, kad kelionė būtų objektyviai būtina ir nepriklausanti nuo asmens valios.
Teisiniu požiūriu pareiškėjos teiginiai apie šeimos priežastis, laidotuves ar finansinius motyvus yra reikšmingi tik tuo atveju, jeigu jie įrodomi objektyviais duomenimis, neginčijamais dokumentais ar kitais patikimais šaltiniais, įrodant, jog kelionės buvo neišvengiamos ir nepriklausė nuo jos valios. Byloje pateikti dokumentai nepatvirtina, kad laidotuvės ar kiti nurodyti veiksniai vyko (duomenys neskelbtini) arba kad kelionių atlikimas Lietuvoje buvo teisiškai ar faktiniu požiūriu neįmanomas.
Šiuo atveju išimtys taikomos siaurai, jos istatymas nenumato galimybės išplėsti jas administracinės diskrecijos būdu, pareiškėja turėjo įrodyti išimties kriterijų esmingumą — tokio įrodymo nepakanka.
Imperatyvios nuostatos pobūdis reiškia, kad jos taikymas nėra griežto pobūdžio, kai objektyvus faktinis kriterijus yra patvirtintas. Šiuo atveju Migracijos departamentas neįgyja teisės ignoruoti aiškaus įstatymo teksto ar taikyti jį selektyviai, jeigu bylos faktai atitinka normą ir nėra nustatyta išimtis. Diskrecija egzistuoja tik ten, kur įstatymas suteikia sprendimo laisvę; šioje normoje diskrecija dėl pagrindinio kriterijaus (kelionių skaičiaus) nėra numatyta. Departamentas tokiu atveju teisėtai panaudojo savo vertinimą tik išimčių nustatymui, o ne pagrindinės normos taikymo klausimu.
Minėto įstatymo paskirtis — apsauga nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesų — legitimuoja griežtesnį reikalavimą dėl dažnų kelionių į (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini). Siekdama šių tikslų, valstybė nustatė aiškų kriterijų pakartotinumui per tris mėnesius; jo įgyvendinimas protingai siekia apsaugoti viešąjį interesą nuo rizikų, susijusių su šių valstybių poveikiu.
Remiantis įstatymu panaikinimo priemonė yra proporcinga, kai ji taikoma remiantis objektyviais ir oficialiais duomenimis, o Migracijos departamentas įvertinęs byloje pateiktus paaiškinimus ir įrodymus, neatrado faktinių pagrindų išimčiai taikyti.
Vertinama, kad nėra pagrindo manyti, jog Migracijos departamentas neįvertino pareiškėjos individualios situacijos. Iš Ginčijamo sprendimo turinio matyti, jog buvo atsižvelgta į pareiškėjos šeiminius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. Nustatyta, kad pareiškėjos buvęs sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvena Lietuvoje, tačiau jo gyvenamoji vieta deklaruota Norvegijoje. Įvertinus šias aplinkybes, padaryta išvada, jog pareiškėjos teisė į šeimos susijungimą gali būti realizuojama jų kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini), nenustačius kliūčių pareiškėjai įgyvendinti šią teisę minėtoje valstybėje. Ši išvada grindžiama ir tuo, kad pareiškėja gavusi leidimą laikinai gyventi, Lietuvoje negyveno ir faktiškai pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini), palikdama Lietuvoje savo garbaus amžiaus motiną, kuriai buvo reikalinga slauga ir priežiūra.
Taip pat tinkamai įvertinta, jog byloje nepateikta duomenų, leidžiančių spręsti, kad tik pareiškėja savo motinai galėjo užtikrinti slaugą ar laidotuvių apeigas ir negalėjo gauti reikalingos pagalbos iš kitų asmenų Lietuvoje. Be to, pareiškėja gyvena (duomenys neskelbtini), turi butą, gauna socialines garantijas. Atsižvelgiant į aplinkybių visumą bei esamą geopolitinę situaciją, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinkti duomenys sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti laikomas viršesniu už valstybės nacionalinio saugumo interesus.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos situacija buvo vertinta individualiai, atsižvelgiant į visus reikšmingus duomenis, įskaitant šeiminius ryšius Lietuvoje. Padaryta pagrįsta išvada, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia realią grėsmę valstybės saugumui, susijusią su visuomenės interesų pažeidimu. Todėl užsieniečio teisės į šeimos gyvenimą galimi ribojimai laikytinas proporcingu siekiamam tikslui – apsaugoti valstybės interesus. Tarptautiniuose ir Nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta garantija į šeimos gyvenimą nenustato absoliučios teisės gyventi su šeima konkrečioje valstybėje ir negarantuoja valstybės pareigos priimti užsieniečius šeimos susijungimui. Valstybė gali taikyti apribojimus, kurie būtini ir proporcingi nacionalinio saugumo apsaugai. Migruojantys šeimos ryšiai gali būti realizuoti pareiškėjos gimtinėje, tad nėra nustatyta, jog Lietuvos teritorijoje saugomos šeimos teisės negalėtų būti įgyvendintos alternatyviais būdais. Departamentas teisingai įvertino, kad pareiškėjos šeimos ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis neužkerta galimybės šeimos ryšiams būti palaikomiems kitur.
Departamentas užtikrino pareiškėjai teisę į tinkamą procesą – sudarė galimybę pateikti paaiškinimus, papildomus argumentus bei visus turimus įrodymus, susijusius su nagrinėjama ginčo situacija. Šie duomenys buvo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti priimant administracinį sprendimą. Sprendimas buvo motyvuotas, jame aiškiai nurodyti faktiniai pagrindai, teisiniai argumentai bei taikytinos teisės normos, leidžiančios pagrįsti priimtą poziciją.
Todėl konstatuotina, kad Departamentas laikėsi Viešojo administravimo įstatymo (VAĮ) 10 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytų reikalavimų, reglamentuojančių administracinio sprendimo turinio pagrindus. Sprendime buvo aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos buvo susietos su aktualiu teisiniu reguliavimu, o motyvacija pateikta aiškiai ir nuosekliai. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo skundžiamą Sprendimą naikinti.
Kadangi pareiškėjos prašymas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 25S178085, kuriuo panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi, nebeliko pagrindo svarstyti pareiškėjos išvestinį reikalavimą atkurti jos leidimo laikinai gyventi galiojimą Pareiškėjos skundas vertintinas kaip nepagrįstas ir atmestinas. vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu, kuris numato, kad skundas atmetamas, kai ginčijamas administracinis aktas yra teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjos I. Z. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.