- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-18
- Bylos Nr.
- 2A-940-265/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-14534-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Žerlauskas (pirm.), Marius Dobrovolskis, Erinija Kazlauskienė
- Ieškovas
- T. Š.
- Atsakovas
- A. Š.
Klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Erinijos Kazlauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės T. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. Š. ieškinį atsakovui A. Š. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei bei iš to kylančių pasekmių, ir atsakovo priešieškinį ieškovei,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu prašė nutraukti santuoką su atsakovu dėl jo kaltės; nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove; kiekvieno iš vaikų išlaikymui iš atsakovo priteisti po 144,80 Eur (500 Lt) periodinėmis išmokomis kas mėnesį, šias sumas pervedant į ieškovės sąskaitą; nustatyti bendravimo su vaikais tvarką; padalinti santuokoje įgytą turtą – jai asmeninės nuosavybės teise priteisti butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bei televizorių „Samsung“, spausdintuvą „Canon“, kamerą „Samsung“; atsakovui priteisti likusius namų apyvokos daiktus ir baldus; priteisti iš ieškovės 20 852,64 Eur (72 000,00 Lt) piniginę kompensaciją atsakovui už jo nuosavybės dalį bute, iš atsakovo priteisti 1 201,92 Eur (4 150,00 Lt) kompensaciją ieškovei už didesnės vertės turtą; prievolę kreditoriui palikti solidarią. Nurodė, kad atsakovas nustojo rūpintis šeima, neremia jos moraliai ir materialiai, negerbia, nėra lojalus, todėl iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, dėl to bendras gyvenimas yra nebeįmanomas. Vaikų gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su ja, o atsakovas privalo teikti išlaikymą vaikams. Kadangi viename bute su atsakovu būtų neįmanoma gyventi dėl nuolatinių konfliktų, butas priteistinas jai nuosavybės teise, o atsakovui priteistina pusės buto vertės piniginė kompensacija. Santuokos metu įgytas automobilis „Citroen C5“ yra jos asmeninė nuosavybė, nes įgytas už tėvo dovanotus jai pinigus, todėl nedalintinas.
Atsakovas priešieškiniu prašė santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės; vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove; jų išlaikymui priteisti po 86,89 Eur (300 Lt); santuokoje įgytą butą padalinti ir nustatyti naudojimosi patalpomis tvarką; padalinti bute esančius daiktus ir iš ieškovės priteisti 2 570,38 Eur (8 875,00 Lt) kompensaciją už jai atitenkančią didesnę turto dalį; priteisti iš ieškovės pusę automobilio „Citroen C5“ vertės; prievolę kreditoriui palikti solidaria. Nurodė, kad jokios jo kaltės dėl santuokos iširimo nėra. Jam grįžus iš darbo Didžiojoje Britanijoje sumažėjo gaunamos pajamos ir dėl to pasikeitė ieškovės elgesys, ji tapo konfliktiška, rodo nepagarbą jam, nuolat provokuoja konfliktus. Jis visada rūpinosi šeima. Mano, kad ieškovės siūloma bendravimo su vaikais tvarka riboja jo teises auklėti vaikus, o prašomas priteisti išlaikymo dydis neproporcingas jo pajamoms ir vaikų poreikiams. Kadangi neturi galimybių įsigyti gyvenamąjį būstą, turimą butą reikia dalinti ir nustatyti naudojimosi butu tvarką, o bute esančius daiktus padalinti pagal atitenkančius naudotis kambarius. Automobilis yra įgytas iš bendrų lėšų, todėl, jį priteisus ieškovei, jam turi būti sumokėta pusės automobilio vertės dydžio kompensacija.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas nusprendė santuoką, sudarytą 2001-01-20 Klaipėdos miesto Metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 34, tarp A. Š. ir T. Š. nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Po santuokos nutraukimo paliko santuokines pavardes. Nepilnamečių vaikų D. Š. ir A. Š. gyvenamąją vietą nustatė su motina T. Š.. Priteisė iš A. Š. kiekvieno iš vaikų išlaikymui periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 130,00 Eur nuo sprendimo priėmimo dienos iki kiekvieno iš vaikų pilnametystės, šias sumas pervedant į T. Š. sąskaitą. Taip pat nustatė bendravimo su vaikais tvarką ir padalino santuokoje įgytą turtą. T. Š. asmeninės nuosavybės teise priteisė butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 45 162,68 Eur vertės, su jame esančiais daiktais 3 272,71 Eur vertės, ir automobilį “Citroen C5”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1 737,72 Eur vertės, viso priteisė turto už 50 173,11 Eur. Teismas taip pat priteisė iš T. Š. 25 086,55 Eur piniginę kompensaciją A. Š.. Kitas ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dalintino buto vertė yra aritmetinis vidurkis visų trijų pateiktų buto verčių. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovės pozicija, jog automobilis “Citroen C5” yra asmeninė ieškovės nuosavybė, nes pirktas už jos tėvo dovanotas lėšas. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog šios aplinkybės ieškovė neįrodė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė disponavo visomis šeimos pajamomis, jas pervesdavo į skirtingas sąskaitas bankuose. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, iš pateiktų banko išrašų taip pat matyti, kad ieškovė nemažas pinigų sumas pervesdavo savo tėvui N. S.. Teismo vertinimu, bankų išrašai taip pat patvirtina, kad ieškovė nuolat išsigrynindavo nemažas pinigų sumas, todėl labiau tikėtina, kad automobilis buvo įgytas iš bendrų sutuoktinių lėšų. Taip pat teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas nebūtų prisidėjęs prie vaikų išlaikymo. Atsakovo nurodomas aplinkybes, kad jo sąskaitą visą laiką tvarkė ieškovė, sumokėjus įmoką bankui, likusi pinigų suma buvo naudojama šeimos poreikiams, patvirtina banko išrašai. Dėl to konstatavo, kad atsakovo pareiga teikti vaikams išlaikymą atsiranda tik nuo sprendimo priėmimo dienos.
Ieškovė su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis, kuriomis buvo nustatyta santuokoje įgyto turto vertė ir automobilis pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe, nesutiko. Taip pat ieškovė nesutiko ir su teismo sprendimo dalimi, kuria atsakovo prievolė mokėti vaikams išlaikymą buvo pripažinta ne nuo ieškinio pateikimo, o nuo sprendimo priėmimo dienos. Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertę nustatė išvesdamas aritmetinį vidurkį iš trijų pažymų. Pasak apeliantės, turėjo būti imamas tik dviejų pažymų vidurkis, t. y. VĮ „Registrų centras“ pažyma, kurioje nurodyta turto vertė 33 306,30 Eur, ir UAB „Lituka“ turto vertinimo ataskaita, kurioje turtas buvo įvertintas 45 162,67 Eur. Išvedus šių verčių aritmetinį vidurkį turto kaina būtų 40 836,42 Eur. Dėl to atsakovui mokėtinos kompensacijos dydis turėtų mažėti 2 163,13 Eur. Taip pat ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė išlaikymą vaikams nuo teismo sprendimo priėmimo, o ne nuo ieškinio padavimo teismui dienos. Pasak apeliantės, ne ji turėjo įrodinėti, kad atsakovas teikė išlaikymą vaikams bylos nagrinėjimo metu, o atsakovas. Taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai vadovavosi sąskaitų išrašais, kaip įrodančiais, kad atsakovas teikė išlaikymą vaikams. Apeliantė pažymi, jog šie išrašai yra pateikti už laikotarpį nuo 2010-03-08 iki 2011-09-30, tuo tarpu reikalavimas priteisti išlaikymą vaikams reiškiamas nuo 2013-12-01. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai nepriteisė vaikams išlaikymo nuo ieškinio pateikimo teismui dienos. Be to, apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi pripažinti automobilį bendrąją jungtine, o ne jos asmenine nuosavybe. Nurodė, kad automobilį ji pirko iš tėvo dovanotų pinigų, todėl automobilis turėjo būti pripažintas kaip pirktas už jos asmenines lėšas. Šių pinigų dovanojimą paliudijo jos tėvas, ir tai buvo pakankamas pagrindas pripažinti piniginių lėšų dovanojimo faktą įrodytu. Be to, nurodo, kad net ir pripažinus automobilį bendrąja jungtine nuosavybe, jo vertė turėjo būti 1 216,40 Eur, o ne pirkimo metu sumokėta 1 737,72 Eur kaina.
Šalies argumentai
Atsakovas su ieškovės apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, jog automobilis buvo pirktas iš bendrų lėšų, todėl teismas pagrįstai jį pripažino bendrąja jungtine nuosavybe. Tuo tarpu išlaikymą vaikui jis teikė mokėdamas paskolą bankui, kadangi ieškovė atsisakė tai daryti. Dėl to ji lėšas, kurias būtų skyrusi mokėti paskolai, galėjo skirti vaikų išlaikymui. Esant šiai aplinkybei atsakovas nurodo, kad teismas teisingai nustatė teikiamo išlaikymo vaikams momentą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d., todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
Kaip matyti iš apeliacinio skundo, byloje kvestionuojamas turto vertės nustatymas, turto teisinio režimo ir išlaikymo priteisimo nepilnamečiams vaikams laikotarpio nustatymas.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustatant dalijamo bendro sutuoktinių turto vertę, vadovaujamasi CK 3.119 straipsniu, įtvirtinančiu, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje. Dalijamo turto vertė gali būti nustatoma remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais, be to, šalys gali sutarti dėl dalijamo turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-251/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. R. V. B., bylos Nr. 3K-3-12/2008; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. D. Ž., bylos Nr. 3K-3-222/2009; kt.). Vis dėlto turto vertė negali būti nustatoma išvedant aritmetinį vidurkį pagal vertes, kurios nustatytos skirtingais periodais. Būtent tokiu būdu turto vertę nustatė pirmosios instancijos teismas. Taip pat analogišku metodu turto vertę apeliaciniame skunde siūlo nustatyti ir apeliantė, tiktai eliminuodama vieną VĮ „Registrų centras“ pažymą, kurioje turto vertė nustatyta didžiausia. Pažymėtina, jog turto vertės nustatytos skirtingais periodais, todėl jų vertė negali būti nustatyta išvedant aritmetinį vidurkį. Iš vėliausiai atlikto UAB „Lituka“ turto vertinimo duomenų matyti, kad ginčo buto vertė yra 48 366 Eur. Įvertinus aplinkybę, kad turtas buvo vertintas 2014 m. birželio 20 d., ir byloje nėra duomenų, kad šio turto vertė sprendimo priėmimo dieną būtų pasikeitusi, pirmosios instancijos teismas turėjo ir vadovautis šiuo turto vertinimu. Be to, UAB „Lituka“ atlikto vertinimo turinys, jame panaudoti turto vertinimo metodai labiau individualizuoja turto vertę nei turto vertės nustatymas iš VĮ „Registrų centras“ išrašų pagal unikalų turto numerį. Šios vertės nustatymas suponuoja išvadą, jog atsakovui turėtų priklausyti didesnė kompensacija, nei ją priteisė pirmosios instancijos teismas, tačiau atsakovui šios teismo sprendimo dalies neskundžiant, o tik esant ieškovės apeliaciniam skundui, teismas neturi teisinio pagrindo pabloginti apeliantės teisinės padėties (CPK 313 straipsnis). Esant nurodytų aplinkybių visetui apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantės skundo argumentai, kad ji turėtų mokėti atsakovui mažesnę kompensaciją, yra teisiškai nepagrįsti.
Taip pat negalima sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad automobilis Citroen C5 turėjo būti pripažintas jos asmenine nuosavybe, kadangi jis pirktas iš jos tėvo dovanotų pinigų. Pagal CPK 178 straipsnio nuostatas ieškovė šią aplinkybę privalėjo įrodyti, tačiau to nepadarė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kitais byloje esančiais įrodymais, patvirtinančiais, jog automobilis buvo pirktas iš bendrų lėšų, ir nesirėmė ieškovės tėvo N. S. liudijimais apie ieškovei dovanotas lėšas. Pažymėtina, jog liudytojas N. S., įvertinus jo giminystės ryšį su ieškove, yra suinteresuotas liudyti jos naudai ir yra šališkas. Dėl to remtis juo, byloje nesant kitų įrodymų apie ieškovei dovanotus pinigus automobilio pirkimui, nėra teisinio pagrindo. Iš sąskaitos išrašų matyti, jog šalys disponavo pakankamai didelėmis pinigų sumomis. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, labiau tikėtina, kad šalys pirko automobilį iš bendrų lėšų, o ne iš ieškovei neva tai paskolintų lėšų. Apeliantei neįrodžius pinigų automobiliui įsigyti dovanojimo fakto, pirmosios instancijos teismas pagrįstai automobilį pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, priteisinat kompensaciją iš ieškovės atsakovui, o ieškovei paliekant automobilį (CK CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju taip pat negalima sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad automobilio vertė turėjo būti 1 216,40 Eur, o ne pirkimo metu sumokėta 1 737,72 Eur kaina. Pažymėtina, jog ieškovė, siekdama pagrįsti mažesnę automobilio kainą, pateikė duomenis apie įvairių parduodamų automobilių kainas, kurios svyruoja nuo ieškovės nurodomos iki 2 187 Eur sumos. Ši automobilių kainų įvairovė suponuoja poreikį individualizuoti automobilio būklę ir priklausomai nuo to nustatyti tikrąją jos rinkos vertę, tačiau ieškovė, nesutikdama, kad automobilio vertė yra pirkimo kaina, nepateikė tai paneigiančių įrodymų. Dėl to, nustačius, kad panašūs automobiliai kainuoja ir brangiau, nei pirkimo vertė, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą automobilio vertę prilyginti jo įsigijimo kainai (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
Apeliaciniu skundu ieškovė taip pat nesutiko su teismo sprendimo dalimi, kuria išlaikymas vaikui priteistas ne nuo ieškinio teismui pateikimo, o nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Pagal CK 3.200 straipsnį išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Ieškovė nurodo, kad atsakovas pareigos išlaikyti savo vaikus nebevykdė nuo ieškinio teismui pateikimo dienos, atsakovas šios aplinkybės neneigė, tačiau nurodė, kad mokėjo paskolą už ieškovę ir taip išlaikė turtą vaikams. Pažymėtina, jog išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimas ir turtinių įsipareigojimų vykdymas kreditoriams yra dvi skirtingo pobūdžio turinės prievolės. Taip pat neturi teisinės reikšmės aplinkybė, jog atsakovas netgi po santuokos nutraukimo sumokėjo paskolą bankui. Pažymėtina, kad atsakovas po santuokos nutraukimo, kaip solidariąją prievolę įvykdęs skolininkas, turi regreso teisę į kitą skolininką (CK 6.9 straipsnio 1 dalis), tačiau solidariosios prievolės įvykdymas už kitą skolininką kreditoriams neeliminuoja atsakovo pareigos teikti išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Be to, atsakovas nuo civilinės bylos iškėlimo momento turėjo teisę sumokėtas lėšas kreditoriui už buto paskolą pripažinti jo asmeninėmis ir reikalauti iš ieškovės jas priteisti kaip kompensaciją, tačiau tokio reikalavimo nereiškė. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad pareiga įrodyti, jog atsakovas teikė išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams, tenka ne ieškovei, o atsakovui. Dėl to, byloje nesant įrodymų, kad atsakovas teikė išlaikymą nepilnamečiams vaikams, tuo labiau jam pačiam to neneigiant, nebuvo teisinio pagrindo išlaikymo momentą nustatyti nuo teismo sprendimo priėmimo, o ne nuo ieškinio pateikimo teismui dienos. Esant nurodytų aplinkybių visetui ši teismo sprendimo dalis keistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas buvo pakeistas dalyje dėl išlaikymo momento priteisimo. Šis reikalavimas nėra tiesiogiai susijęs su ieškovės materialiosiomis teisėmis. Dėl to apeliacinės instancijos teismui nepakeitus teismo sprendimo dalies, kuri susijusi su tiesioginėmis šalių turtinėmis teisėmis, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme paliekamos nepakeistomis. Be to, nepagrįsta ieškovės pozicija priteistino išlaikymo momentą išreikšti materialia išraiška nurodant sumą. Pažymėtina, jog išlaikymo suma, kurią turi sumokėti atsakovas, bus apskaičiuota vykdymo proceso metu pagal teismo nustatytą išlaikymo momentą.
Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju konstatuoja, jog šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo momento nustatymo pakeisti.
Nustatyti, jog išlaikymas nepilnamečiams vaikams D. Š., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. Š., (duomenys neskelbtini), mokamas periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo ieškinio teismui pateikimo dienos (2013-12-18) iki vaikų pilnametystės.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.