Panevėžio apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. S. prašė pripažinti Utenos rajono savivaldybės 2-ojo notaro biuro notarės B. G. 2012-02-02 atsisakymą atlikti notarinį veiksmą neteisėtu ir įpareigoti notarę išduoti jam paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą į O. K., mirusios 2012-01-08, turtą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal LR Konstitucijos 38 str. 4 d. valstybė pripažįsta bažnytinę santuoką be jokių išlygų, todėl notarė privalėjo šia nuostata tiesiogiai vadovautis ir priimti jo pareiškimą apie palikimo priėmimą po sutuoktinės O. K. mirties, išduoti jam paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą. Notarė be pagrindo atsisakė šį notarinį veiksmą atlikti, todėl įpareigotina tai padaryti teismine tvarka. Teismas turėtų nesivadovauti CK ir Civilinės metrikacijos taisyklėmis, kurios prieštarauja LR Konstitucijai. Kadangi iki O. K. mirties bažnytinė santuoka nebuvo apskaityta civilinės metrikacijos įstaigoje, tai šiuo metu pagal Civilinės metrikacijos taisykles nebeįmanoma santuoką įregistruoti, o tai pažeidžia pareiškėjo teises, nes jis yra vienintelis įpėdinis, kuris turi teisę paveldėti visą turtą, nes pirmos eilės įstatyminių įpėdinių nėra (b. l. 3-4).

Utenos rajono apylinkės teismas 2013-02-21 sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir priteisė iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad 2012-01-08 mirė O. K.. Po jos mirties dėl palikimo priėmimo 2012-01-25 į notarę su pareiškimu kreipėsi pareiškėjas ir antros eilės įstatyminis įpėdinis – palikėjos brolis A. J. M., kuriam išduotas liudijimas, kad jis paveldi O. K. turtą. 2012-02-02 notarė atsisakė išduoti pareiškėjui paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą į palikimą, atsiradusi po O. K. mirties, nes pareiškėjas dokumentais neįrodė, kad buvo sudaręs santuoką su O. K.. Notarė vadovavosi Utenos rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus duomenimis ir paties pareiškėjo paaiškinimu apie tai, kad laikotarpiu nuo 2000-01-01 iki 2012-01-25 santuoka tarp pareiškėjo ir O. K., sudaryta 2003-07-04 Tauragnų Šv. Jurgio bažnyčioje, nustatyta tvarka nebuvo įtraukta į apskaitą. Pagal Gyventojų registro tarnybos duomenis, O. K., gimusi 1936-11-15, mirė 2012-01-08 būdama našle, o duomenų apie O. K. ar O. K., gimusią 1939-12-28, šiame registre nebuvo rasta. Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad jis 2003-07-04 susituokė Tauragnų Šv. Jurgio bažnyčioje su O. K., gimusia 1939-12-28. Pagal 2000-07-20 įstatymu Nr. VIII-1883 LR Seimo ratifikuotą Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartį dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų, kanoninė santuoka nuo pat jos sudarymo sukelia civilines pasekmes pagal LR teisės aktus, jei yra išlaikyti LR įstatymų nustatyti reikalavimai. Tauragnų Šv. Jurgio bažnyčios knygos 2003 m. sudarytame įraše yra duomenys apie tai, kad 2003-07-04 buvo palaiminta santuoka tarp našlio K. S., gimusio 1943-05-15, ir našlės O. K. - Musteikytės, gimusios 1939-12-28. Kaip santuokos sudarymo fakto liudytojai yra nurodyti S. M. ir A. Š., tačiau nei susituokusiųjų, nei liudytojų parašais šis įrašas nepatvirtintas. Pareiškėjas teisme paaiškino, kad jie šių asmenų būti jų santuokos sudarymo liudytojais neprašė, S. M. yra vargonininkas, o A. Š. patarnauja bažnyčioje. Įrašas Tauragnų Šv. Jurgio bažnyčios knygoje bylą nagrinėjant teisme klebono Br. Šlapelio buvo ištaisytas, teisingai nurodant O. K. pavardę ir jos gimimo datą, ir tai padaryta jai esant mirusiai ir be jos asmens dokumentų. Todėl teismas nurodė, jog šie faktai kelia abejonių, ar sudarant santuoką buvo laikytasi LR CK 3.24 str. reikalavimų, abejotina, ar nebuvo pažeistos LR CK 3.12 – 3.17 straipsniuose nustatytos santuokos sudarymo sąlygos. Pareiga pranešti civilinės metrikacijos įstaigai LR CK 3.304 str. buvo numatyta religinei organizacijai, kurioje sudaryta santuoka numatyta tik nuo 2012-06-01 (LR teisingumo ministro 2006-05-19 įsakymu Nr.1R-160 „Dėl civilinės metrikacijos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Civilinės metrikacijos taisyklių 763 p.), o iki tol tokia pareiga buvo numatyta patiems Katalikų Bažnyčioje santuoką sudariusiems asmenims. Pareiškėjas pripažino, jog galimai bažnyčia buvo išdavusi Lietuvos Vyskupų konferencijos patvirtintos formos santuokos liudijimą, tačiau jie į civilinės metrikacijos įstaigą dėl santuokos įregistravimo nustatyta tvarka nesikreipė. Palikėja ir pareiškėjas, kuriems našlės pensijos buvo paskirtos ir mokamos iki 2003-07-04, VSDFV skyriui apie santuokos sudarymą nepranešė. 2003-07-04 galiojusių LR teisingumo ministro 2001-06-29 įsakymu Nr. 129 patvirtintų Civilinės metrikacijos taisyklių 55 p. nustatė, kad, kai vienas iš sutuoktinių, sudariusių bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka santuoką, yra miręs, tokia santuoka civilinės metrikacijos įstaigoje į apskaitą neįtraukiama. Todėl teismas padarė išvadą, kad tiek pareiškėjas, tiek O. K. sąmoningai neatliko LR CK 3.304 straipsnyje nustatytų veiksmų, būtinų, kad santuoka būtų pripažinta valstybės. Aiškindamas LR Konstitucijos 38 str. 4 d., Konstitucinis Teismas 1994-04-21 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 6 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio ir 12 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pažymėjo, kad valstybė gali pripažinti tik tai, kas jai yra žinoma, todėl tam, kad bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudaryta santuoka būtų pripažinta, būtina įvykdyti LR CK 3.24 str. 2 d. nustatytas sąlygas. Teismo vertinimu, šioje byloje nekyla abejonės dėl LR CK 3.24 str. 2 d. 3 p., 2006-05-19 LR Teisingumo ministro įsakymu Nr.1R-160 „Dėl civilinės metrikacijos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Civilinės metrikacijos taisyklių 75 p. 2 d. atitikimo LR Konstitucijos 38 str. 4 d. nuostatoms, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra (b. l. 117-122).

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti neteisėtą ir nepagrįstą Utenos rajono apylinkės teismo 2013-02-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo skundą tenkinti. Nors byloje buvo kilęs ginčas dėl bažnytinės santuokos, neįtrauktos į apskaitą sukeliamų teisinių pasekmių ir reikalavimo įtraukti bažnytinę santuoką konstitucingumo, pirmosios instancijos teismas šių klausimų nenagrinėjo, dėmesį sutelkdamas į pačios bažnytinės santuokos sudarymą. Pirmosios instancijos teismas netaikė teisės aktų, reglamentavusių bažnytinės santuokos sudarymą ir jos sukeliamas teisines pasekmes. Bažnytinė santuoka sudaryta 2003-07-04. Konstitucijos 38 str. 4 d. buvo numatyta, kad valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją. LR Konstitucijos sakinio konstrukcija duoda pagrindą teigti, kad valstybė nesikiša į bažnytinių santuokų registraciją, tačiau jas pripažįsta. Lietuvos Respublikos ir Šventojo sosto sutarties dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų, kuri pasirašyta 2000-05-05, o ratifikuota 2000-07-20 įstatymu Nr. VIII-1883, 13 str. 1 d. nurodyta, kad bažnytinė (kanoninė) santuoka sukelia civilines teisines pasekmes nuo jos religinio sudarymo momento. Byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, galinčių sukelti abejonių dėl šios bažnytinės santuokos atitikimo santuokos sudarymo sąlygoms pagal LR įstatymus. Pagal minėtos sutarties 13 str. 2 d., kanoninės santuokos įrašymas į valstybinį santuokų registrą nesiejamas su momentu, nuo kurio kanoninė santuoka sukelia teisines pasekmes. Teismas vengė šios teisės normos aptarimo, nepasisakė dėl CK ir poįstatyminių teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos ir Šventojo sosto sutarties dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų 13 str. 1 d. ir Konstitucijos 38 str. 4 d.. Teismas nepasisakė ir dėl bažnytinės santuokos sudarymo metu galiojusiose Civilinės metrikacijos taisyklėse nustatyto teisinio reglamentavimo, 2001-06-29 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 129 „Dėl Civilinės metrikacijos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Civilinės metrikacijos taisyklių 52 p. - 54 p. atitikties Lietuvos Respublikos ir Šventojo sosto sutarties dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų 13 str. 1 d. ir LR Konstitucijos 38 str. 4 d. Be to, 2001-06-29 Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų minėtose Taisyklėse neatsispindi Lietuvos Respublikos prisiimtas tarptautinis įsipareigojimas bažnytinės santuokos įtraukimo į apskaitą tvarką suderinti su Lietuvos Vyskupų Konferencija. Liko nenagrinėtas ir esminis ginčo aspektas - ar suinteresuotas asmuo Utenos rajono savivaldybės 2-ojo notarų biuro notarė B. G. pagrįstai vadovavosi CK ir Civilinės metrikacijos taisyklėmis, kurios prieštarauja LR Konstitucijai ir ratifikuotai tarptautinei sutarčiai. Teismas ignoravo, kad pagal Lietuvos Respublikos ir Šventojo sosto sutarties dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų 4 str. Lietuvos Respublika pripažįsta Katalikų Bažnyčios kompetenciją jos srityje ir teisę veikti pagal II Vatikano Susirinkimo dokumentus ir Kanonų teisės normas. Teismas deklaratyviai nurodė bažnytinės santuokos sudarymo trūkumus, tačiau nepasisakė, kokie kanonai nustato pareigą kviesti santuokos liudytojus, bažnytinėje knygoje pasirašyti susituokiantiems ir jų liudytojams, kokie kanonai reglamentuoja klaidų taisymą bažnytiniuose įrašuose ir kokios nustatytų reikalavimų nesilaikymo pasekmės. Iš sprendimo turinio neaišku, kokią teisinę reikšmę teismas suteikė nurodytiems trūkumams, ypač kai pats teismas iškėlė abejonę dėl sudarytos bažnytinės santuokos atitikties CK 3.24 str. reikalavimams. CK 3.24 str. bažnytinės santuokos teisėtumo nesieja su reikalavimais pildyti bažnytinę knygą ar reikalavimais kviesti santuokos liudytojus. Teismas buvo patenkinęs jo prašymą liudytoju apklausti bažnytinę santuoką palaiminusį Tauragnų šv. Jurgio bažnyčios kleboną B. Š., tačiau, pastarajam neatvykus į teismo posėdį, padarė išvadą, kad galima bylą galima išnagrinėti be jo apklausos. Tokiu būdu teismas suvaržė jo procesinę teisę įrodinėti svarbias aplinkybes, o klausimai, susijusių su Kanonų teisės normų taikymu, liko neatskleisti. Teismas nepagrįstai netaikė nuo 2001-07-01 galiojusios CK 3.304 str. 1 d., numačiusios, kad būtent religinės organizacijos įgaliotam asmeniui tenka pareiga pateikti santuokos sudarymo vietos civilinės metrikacijos įstaigai duomenis apie bažnytinės santuokos sudarymą. Ta aplinkybė, kad minėto straipsnio įgyvendinimo tvarką nustatantis poįstatyminis aktas buvo priimtas tik po 11 metų, nesudarė pagrindo tos normos visai netaikyti. Teismas nenustatė nei vienos faktinės aplinkybės, davusios pagrindą išvadai, kad tiek jis, tiek sutuoktinė O. K. sąmoningai neatliko CK 3.304 str. numatytų veiksmų. Jie CK 3.304 str. numatytų veiksmų atlikti negalėjo, nes nebuvo religinės organizacijos įgalioti asmenys. Teismas bažnytinės santuokos įtraukimo į apskaitą momentą be pagrindo sutapatino su santuokos sudarymo teisinių pasekmių momentų, nes netinkamai taikė LR Konstitucijos 38 str. 4 d. ir Lietuvos Respublikos ir Šventojo sosto sutarties dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų 13 str. (b. l. 124-127).