Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Mindaugas Šimonis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. R., atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės Turto bankas netiesioginį ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Bankroto departamentas LT“, I. R. dėl nepagrįstai gautų lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas nepagrįstai sprendė, kad egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Apeliantės teigimu, ieškovė VĮ Turto bankas neįrodė grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Pažymėjo, kad atsakovių, kaip bankroto administratorių, profesinė veikla yra draudžiama profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Nurodė, kad ieškovė VĮ Turto bankas reikalavimą atsakovei I. R. kildina iš atsakovės, kaip bankroto administratorės įgalioto asmens, atliktų veiksmų vykdant BUAB „Omegatrans“ bankrotą, todėl bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas apima šių veiksmų draudimą. Vadinasi, žalą turėtų atlyginti atsakovės draudikas. Pažymėjo, kad ieškinio reikalavimo dydis neviršija vienam draudžiamajam įvykiui nustatytos minimalios draudimo sumos, todėl nėra grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnis).

Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Nurodė, kad ieškovės VĮ Turto bankas reikalavimas atsakovei I. R., kaip bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui, turinčiam teisę teikti įmonės bankroto administravimo paslaugas, neatitinka žalos atlyginimo instituto taikymo sąlygų. Pažymėjo, kad šioje situacijoje atsakomybė tenka ne atsakovei I. R., o bankroto administratorei UAB „Bankroto departamentas LT“.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitinka ekonomiškumo principo ir atsakovei sukėlė neigiamas pasekmes bei gali pakenkti dalykinei reputacijai. Pažymėjo, kad atsakovei I. R. leidimas verstis administravimo paslaugų teikimo veikla išduotas 2010 m. sausio 25 d., ji yra baigusi 183 įmonių bankroto procesus, šiuo metu vykdo 17 bankroto procedūrų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės taip pat yra taikomos nagrinėjant atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių (CPK 338 straipsnis). Šioje civilinėje byloje skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo nustatytose ribose tikrina skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovės VĮ Turto bankas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės I. R. atžvilgiu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sudaro dviejų būtinųjų sąlygų egzistavimas: 1) tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas; 2) grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės – tai asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių bei interesų suvaržymas. Toks suvaržymas suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Ieškovui prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenka pareiga įrodyti atsakovo nesąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017, 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-76-464/2017, 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-807-464/2017 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė VĮ Turto bankas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės I. R. atžvilgiu grindė tuo, jog atsakovė piktybiškai vengia grąžinti 29 420,15 Eur sumą, kurią nepagrįstai panaudojo administravimo išlaidoms. Skundžiama 2017 m. kovo 14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas ieškovės VĮ Turto bankas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, konstatuodamas, kad ieškovės ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir yra pagrindo manyti, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba pasidaryti nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė VĮ Turto bankas nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovė I. R. vengtų vykdyti galimai ieškovei palankų teismo sprendimą ir egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (CPK 178 straipsnis). Vien ieškovės nurodyta aplinkybė, kad atsakovė I. R. negrąžina 29 420,15 Eur sumos, nerodo jos nesąžiningumo. Pažymėtina, kad būtent šioje byloje bus sprendžiama, ar yra pagrįstas ieškinio reikalavimas dėl administravimo išlaidų pasisavinimo ir atsakovė I. R. turi prievolę grąžinti minėtą sumą BUAB „Omegatrans“ (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 13 – 18 dalyse numatyta bankroto administratoriaus pareiga drausti profesinę civilinę atsakomybę. ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo minimali draudimo suma yra 57 900 Eur vienam draudžiamajam įvykiui ir 144 800 Eur visiems draudžiamiesiems įvykiams per metus. Atsakovė I. R. kartu su atskiruoju skundu pateikė tiek savo kaip bankroto administratorės, tiek atsakovės UAB „Bankroto departamentas LT“ administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimus/polisus, kuriuose nurodyta, jog bendra draudimo suma yra 144 800 Eur, o draudimo suma vienam draudžiamajam įvykiui – 57 900 Eur. Vadinasi, ieškiniu pareikšto reikalavimo dydis 29 420,15 Eur ne tik neviršija vienam draudžiamajam įvykiui nustatytos minimalios draudimo sumos minimumo, bet yra beveik du kartus mažesnis. Įvertinus tai, kad ieškovės reikalavimas atsakovėms UAB „Bankroto departamentas LT“, I. R. kildinamas iš jų atliktų veiksmų vykdant BUAB „Omegatrans“ bankroto procedūras, todėl ieškinio tenkinimo atveju priteistą sumą civilinės atsakomybės draudimo ribose atlygintų draudikas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė eliminuoja grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė VĮ Turto bankas kartu su ieškiniu pateikė VĮ Registrų centras išrašus apie atsakovei I. R. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Nustatyta, kad atsakovei I. R. nuosavybės teise priklauso šis turtas: l,2003 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). (vertė 5184 Eur), 1,9923 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (vertė 8703 Eur), 0,1000 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). (vertė 15 900 Eur), negyvenamoji patalpa–garažas, esantis (duomenys neskelbtini) (vertė 6620 Eur), butas, esantis (duomenys neskelbtini) (vertė 152 000 Eur). Taigi, viso atsakovei I. R. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto vertė sudaro 188 407 Eur ir yra daugiau nei šešis kartus didesnė nei ieškinio suma (29 420,15 Eur). Ieškovė VĮ Turto bankas nepateikė jokių duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad atsakovė I. R. ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (CPK 178 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skundžiamoje 2017 m. kovo 14 d. nutartyje pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo savo išvados dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo (CPK 144 straipsnis). Šioje byloje ieškovė VĮ Turto bankas reikalauja grąžinti be pagrindo įgytą turtą solidariai iš atsakovių UAB „Bankroto departamentas LT“ ir I. R. kaip įmonės direktorės, kuri buvo įgaliota vykdyti BUAB „Omegatrans“ bankroto procedūras (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Pažymėtina, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė UAB „Bankroto departamentas LT“ negalėtų įvykdyti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo, todėl ieškovės reikalavimas atsakovei I. R. nėra preliminariai pagrįstas (CPK 144 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas įvertina atskirojo skundo argumentus, kad laikinosios apsaugos priemones sukelia neigiamas pasekmes atsakovei I. R. kaip bankroto administratorei. Pažymėtina, kad atsakovės I. R. vykdoma bankroto administravimo paslauga yra reguliuojama teisės aktais, jos priežiūrą atlieka Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ­– Tarnyba). Remiantis viešais Tarnybos duomenimis, atsakovei I. R. leidimas verstis administravimo paslaugų teikimo veikla buvo išduotas 2010 m. sausio 25 d., atsakovė yra pabaigusi 185 įmonių bankroto administravimo procedūras, o šiuo metu vykdo 18 įmonių bankroto administravimo procedūras. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės gali lemti neproporcingas neigiamas pasekmes atsakovės atžvilgiu.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovei neįrodžius grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir preliminariai nepagrindus ieškinio reikalavimo atsakovės I. R. atžvilgiu, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės reikalavimams užtikrinti (CPK 144 straipsnis, 178 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintina, ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės valstybės įmonės Turto bankas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto registro tvarkytojui.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.