- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-18
- Bylos Nr.
- 2A-3/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas, Audronė Jarackaitė
- Ieškovas
- G. P., D. D., M. Š., L. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Šiaulių apygardos administraciniam teismui
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerija
- Kategorijos
- 19.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Audronės Jarackaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. P. , D. D. , M. Š. ir L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2003 m. kovo 28 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2⁴⁷- 417/2003 pagal ieškovų G. P. , M. Š. , D. D. , L. K. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Šiaulių apygardos administraciniam teismui, tretysis asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija, dėl žalos, susijusios su teisėjų atlyginimų nemokėjimu, atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai G. P. , D. D. , M. Š. ir L. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei ieškinio papildymais atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė), bei Šiaulių apygardos administraciniam teismui, prašydami priteisti iš Vyriausybės žalą, kuri atsirado neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų sprendimais ir veiksmais sumažinus teisėjų darbo užmokestį. Nurodė, kad nuo 2000 m. sausio 1 d., remiantis 1999 m. gruodžio 28 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, kuriuo teisėjų atlyginimui apskaičiuoti taikomas koeficientas sumažintas nuo 2,5 iki 1,75 (1 punktas), ir 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu, kuriam įsigaliojus, 1999 m. gruodžio 28 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1494 nuostatos, susiję su ginčo dalyku, neteko galios, ir kuriuo ieškovų atlyginimų dydis nebuvo atkurtos iki tokio dydžio, koks buvo nustatytas 1997 m. birželio 30 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 689, ieškovams ir toliau buvo mokamos mažesnės nei iki 2000 m. sausio l d. mokėtos algos. Skirtumas tarp iki 2000 m. sausio 1 d. gauto darbo užmokesčio ir po to mokėto sumažinto darbo užmokesčio per laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. vasario 1 d. yra: G. P. – 112 777,11 Lt, M. Š. – 98 480,99 Lt, D. D. – 99 531,65 Lt, L. K. – 99 616,02 Lt, kurį jie ir prašė priteisti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2003 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad ieškovams – Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjams iki 2000 m. sausio 1 d. buvo mokami tarnybiniai atlyginimai, kurių dydis buvo nustatytas Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d., 1997 m. birželio 30 d. nutarimais atitinkamai Nr. 666, 689. Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 sumažino teisėjų atlyginimui apskaičiuoti taikomą koeficientą nuo 2,5 iki 1,75. Teismo teigimu, ieškovai Lietuvos valstybės, kaip teisės subjekto, civilinę atsakomybę kildino iš valstybės institucijų ir jų pareigūnų veiksmų, kuriais jie ieškovams padarė žalą (deliktą), nes ieškovai ieškinį grindė 1964 m. 483 straipsniu, 2000 m. CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktu, kurie numato civilinę atsakomybę, atsirandančią asmenims padarius žalą (deliktą). Teismas konstatavo, kad šiais ieškovų nurodytais pagrindais ieškinys netenkintinas, nes deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda, kai, egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui; asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant teisei priešingiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų veiksmų ir kilusios žalos. Teismas nurodė, kad ieškovai nepagrįstai teigia, jog dėl negauto atlyginimo dalies laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. vasario 1 d. jiems yra padaryta materialinė žala ir šią žalą padarė valstybės institucijos ir jų pareigūnai, nes byloje esantys įrodymai šių ieškovų nurodomų aplinkybių nepatvirtina. Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. 1-76, laikinai pavedančio Vyriausybei nustatyti teisėjų bei kitų valstybės pareigūnų atlyginimų dydžius, nuostata vertintina kaip delegavimas Vyriausybei reguliuoti su teisėjų atlyginimų nustatymu ir mokėjimu susijusius santykius. Iki tol, kol Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, teisėjų atlyginimų dydžių nustatymas buvo priskirtas Vyriausybės kompetencijai. Teisėjų atlyginimui skiriamos lėšos kasmet buvo numatomos Seimo priimamame Biudžeto įstatyme. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. priėmė nutarimą, kuriuo buvo ištirtos kai kurios Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo, 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto finansinių rodiklių patvirtinimo pakeitimo įstatymo, taip pat ir minėtų 1997 m. birželio 24 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 666 ir 1999 m. gruodžio 28 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1494 nuostatos dėl jų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nutarė nutraukti pradėtą teiseną dėl 1997 m. birželio 24 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 666 ,,Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1999 m. gruodžio 28 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1494 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Konstitucinio Teismo nutarimo 6 punktas). Taip pat Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos) nuostata, jog teisėjams, ,,kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų <...>, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 6 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad skaičiuojant teisėjų darbo užmokestį taikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 5 dalies 1 punktu nustatytas pareiginės algos koeficiento bazės dydis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m„ spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis ,,Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui; kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Teismo teigimu, Konstitucinis Teismas Vyriausybės veiksmų, kuriais buvo nustatomi teisėjų tarnybiniai atlyginimai, iš jų ir 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 sumažinant koeficientą nuo 2,5 iki 1,75 ir tokiu būdu sumažinant teisėjų tarnybinius atlyginimus, nustatytus anksčiau priimtais Vyriausybės nutarimais, nepripažino prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti šio Vyriausybės nutarimo ir atitinkamai valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmų ruošiant šį nutarimą ir jį priimant prieštaraujančiais Konstitucijai, Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Taip pat teismas nurodė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmų ruošiant ir priimant įstatymą, kuriuo buvo nustatyti teisėjų atlyginimų, mokamų ieškovams laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. vasario 1 d., dydžiai, neteisėtais, nes Konstitucinis Teismas nustatė, jog įstatymo nuostata, kad teisėjams, ,,kurių vidurinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų <...>, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas“, neprieštarauja Konstitucijai. Teismo teigimu, ieškovai nepagrįstai teigia, kad valstybės institucijos ir jų pareigūnai neteisėtais veiksmais atėmė jų darbo užmokesčio dalį, nes ieškovų atlyginimų dydis buvo nustatytas norminiais aktais, kurių pagrindu buvo mokamas darbo užmokestis. Konstitucija nereguliuoja ir nenumato teisėjų darbo užmokesčio nustatymo kriterijų ir dydžio, kuris užtikrintų teisėjo nepriklausomumą, atitiktų teisėjo statusą, vykdomas funkcijas ir atsakomybę. Teismas konstatavo, kad ieškovų prašoma priteisti nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. vasario 1 d. neišmokėto darbo užmokesčio dalis, negali būti traktuojama kaip materialinė žala, kuri jiems padaryta atimant iš jų šią darbo užmokesčio dalį, nes iš byloje esančių įrodymų matyti, jog nuo 2000 m. sausio 1 d. ieškovams nebuvo skaičiuojamas darbo užmokestis tokio dydžio, koks jiems buvo mokamas iki 2000 m. sausio 1 d., ankstesniais Vyriausybės nutarimais nebuvo numatyta, kad tokio dydžio atlyginimas bus mokamas teisėjams, kol jie eina tas pareigas. Neišmokėto atlyginimo dalis nėra ieškovų nuosavybė, kuri nepagrįstai ir neteisėtai buvo iš jų atimta. Remdamasis nurodytais argumentais, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo nustatyti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai pažeidė (Europos) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio reikalavimus.
Šalies argumentai
Ieškovai G. P. , D. D. , M. Š. ir L. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2003 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš Lietuvos valstybės G. P. – 112 777,11 Lt, M. Š. – 98 480,99 Lt, D. D. – 99 531,65 Lt, L. K. – 99 616,02 Lt žalos atlyginimo, kuris susidarė dėl neteisėtų valstybės institucijų ir pareigūnų sprendimų bei veiksmų laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. vasario 1 d. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismo išvada, kad ieškovų darbo užmokesčio sumažinimu ieškovams nepadaryta žala, prieštarauja žalos sampratai, išdėstytai CK Šeštosios knygos III dalies XXII skyriuje, 1964 m. CK III skyriaus II poskyrio 42 skirsnyje ir CK 6.249 straipsnyje.
2. Teismo išvada, kad ieškovų darbo užmokesčio sumažinimu nebuvo padaryta nusižengimų teisei, todėl negali kilti deliktinė atsakomybė, prieštarauja bylos duomenims, teisės aktams, Konstitucinio Teismo nutarimams. Teisės aktų priėmimas, kuriais teisėjams mažinamas darbo užmokestis, yra neteisėti veiksmai. Konstitucinis teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime nustatė, kad 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos ir formulės, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, taip pat nustatė, kad dirbančių teisėjų atlyginimo mažinimas iš principo yra neteisėtas ir neleistinas teisinėje valstybėje. Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimuose, 2000 m. sausio 12 d. sprendime, interpretuodamas konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą, yra konstatavęs, kad teisėjo atlyginimo bei kitų socialinių garantijų apsauga yra viena iš šio principo užtikrinimo garantijų. Lietuvos Respublikos Seimo, priėmusio neteisėtus įstatymų straipsnius, nariai, Lietuvos Respublikos Prezidento, pasirašiusio ir paskelbusio minėtus neteisėtus teisės aktus, Vyriausybės, teikusios šių straipsnių projektus, nariai, priimdami neteisėtus, Konstitucijai prieštaraujančius projektus, elgėsi neteisėtai. Jie pažeidė Konstitucijos 5 ir 7 straipsnius. Vyriausybės nariai pažeidė Vyriausybės įstatymo 3 straipsnį, Seimo nariai, priimdami minėtus straipsnius, pažeidė Seimo statuto 1 straipsnį, Prezidentas pažeidė Prezidento įstatymo 3 straipsnį. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas draudžia atlikti (CK 6.246 str.). Šiuo atveju kyla deliktinė atsakomybė, nes minėti pareigūnai ieškovams padarė žalą, nesilaikydami paminėtuose teisės aktuose nustatytų taisyklių, įpareigojančių nepažeisti Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių. Šią atsakomybę nustato CK 6.271 straipsnis.
3. Teismo sprendimo argumentas, kad įstatymas suteikė teisę Vyriausybei nustatyti teisėjų darbo užmokestį, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 nustatė mažesnį, nei buvo, teisėjų darbo užmokestį, Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nenustatė, kad šis nutarimas prieštarauja Konstitucijai, todėl teisėjų uždarbis Vyriausybės nutarimu buvo sumažintas teisėtai, yra nepagrįstas teisės aktais ir bylos duomenimis. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nepripažino, kad minėtu Vyriausybės nutarimu teisėjų darbo užmokestis buvo teisėtai sumažintas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo sprendimo argumentas, kad Konstituciniam Teismui 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nustačius, jog įstatymo nuostata, pagal kurią iš trijų paskutinių mėnesių apskaičiuotas vidutinis atlyginimas nedidinamas, neprieštarauja Konstitucijai, reiškia, jog ieškovų reikalavimas nepagrįstas, t. y. reiškia, jog teisėjų darbo užmokesčio sumažinimas neprieštarauja Konstitucijai, yra nepagrįstas teisės aktais ir bylos duomenimis. Vidutinio užmokesčio skaičiavimo tvarka pati savaime nei didina, nei mažina teisėjų atlyginimo. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto nurodymas, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka neprieštarauja Konstitucijai, negali būti interpretuojamas taip, jog Konstitucinis Teismas pripažįsta konstituciniu teisėjų darbo užmokesčio mažinimą, jei jis atliekamas būtent skaičiuojant vidutinį uždarbį iš paskutiniųjų trijų mėnesių.
5. Teismo argumentas, kad Konstitucija nereguliuoja teisėjų darbo užmokesčio, taigi žalos atlyginimo negalima reikalauti remiantis Konstitucija, yra nepagrįstas teisės aktais ir bylos duomenimis. Ieškovai prašė priteisti žalos atlyginimą remdamiesi ne tik Konstitucija, bet ir Civiliniu kodeksu. Teismo išvada, kad Konstitucija niekaip nesusijusi su teisėjų darbo užmokesčio reguliavimu, iš esmės paneigia Konstitucinio Teismo nutarimą, kad teisėjų uždarbio sumažinimas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Tokia Konstitucinio Teismo nutarimui prieštaraujančia sprendimo nuostata teismas peržengia bendrosios kompetencijos teismui suteiktus įgalinimus, pažeidžia Konstitucijos 6 straipsnio nuostatą, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos 109 straipsnyje inter alia nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis). Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismo nepriklausomumą užtikrinančias garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, įtvirtinus teisminės valdžios savivaldą, teismų finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, kad visos šios garantijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl pažeidus bet kurią iš teismo ir teisėjo nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsauga yra viena iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo užtikrinimo garantijų. Teisėjas, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo.
Kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Be to, esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).
Bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pabrėžė, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją.
Konstitucinio Teismo oficialioje konstitucinėje doktrinoje suformuluoti teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo principai suponuoja, kad bet koks teisėjų atlyginimo mažinimas yra neteisėtas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, spręsdama analogišką ginčą, 2007 m. vasario 21 d. nutartyje nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šios teisės negalima paneigti. Asmeniui jo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas garantuojamas nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kitų požymių. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo apsauga - viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomenės organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Valstybės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas iš esminių elementų - teisinio saugumo principas - inter alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos; Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytas sąlygas; 2) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 3) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai - kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžiant minėtus principus reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą. Šio Konstitucijoje įtvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas.
Bylos aplinkybės
Atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų.
Minėtoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustačius, jog atlyginimas ieškovėms (civilinė byla Nr. 3K-P-187/2007) buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti.
Anksčiau minimoje nutartyje pažymima, kad proporcingumo principas reikalauja, jog teisės aktais nustatytos teisinės priemonės būtinos demokratinėje visuomenėje ir turi būti tinkamos siekiamiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų finansavimas iš biudžeto, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Akivaizdu, kad, esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime konstatavo, kad teisėjo socialinės garantijos kyla iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo. Teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip pat ir asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos.
Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovams atlyginimas iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, o nuo 2000 m. sausio 1 d. ieškovams atlyginimas buvo sumažintas ir mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“.
Dėl valstybės ekonominės ir finansinės padėties vertinimo
Minėta, kad vienas iš esminių kriterijų, leidžiančių valstybei imtis atitinkamų ekonominių priemonių, tarp jų ir atlyginimo mažinimo, tiek Konstitucinio Teismo sprendimuose, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje yra itin sunkios valstybės ekonominės, finansinės padėties atitinkamu laikotarpiu nustatymas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje, siekdama nustatyti valstybės ekonominę, finansinę padėtį laikotarpiu, kai buvo mažinami teisėjų atlyginimai (1999-2006 m.), paskyrė ekspertizę, kurią atliko Lietuvos laisvosios rinkos institutas.
Ekspertizės akte (t. 3, b. l. 40-108) ekspertai apibrėžė ekonominės ir finansinės padėties sąvokas ir nurodė, jog tai reiškia iš esmės skirtingus dalykus. „Ekonominė padėtis valstybėje“ apibūdina bendrą šalies, t. y. rinkos dalyvių, ekonominę būklę, kurią atspindi makroekonominių rodiklių visuma (agreguotais dydžiais, tad tik apytiksliai). O „finansinė padėtis valstybėje“ traktuotina kaip nacionalinio šalies biudžeto, kitų biudžetų ir fondų, valstybės prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymo apibūdinimas (kaip valstybės institucijų, iždo finansinė padėtis). Šalies kredito reitingai pakankamai tiksliai ir patikimai atspindi finansinę padėtį valstybėje – kredito reitingų agentūros kruopščiai įvertina tiek esamą padėtį, tiek ateities lūkesčius. „Ekonominė“ ir „finansinė“ padėtis dažnai yra susiję reiškiniai, nes valstybės ekonominė padėtis tiesiogiai veikia valstybės finansinę padėtį. Valstybės pajamos didžiąja dalimi susideda iš mokestinių įplaukų, kurios gaunamos apmokestinant gyventojų pajamas, įmonių pelną, vartojimą, pajamas iš įvairių rinkliavų ir kitų mažesnes įplaukas generuojančių mokesčių. Kalbant apie valstybės pajamas, gera ekonominė padėtis sąlygoja tai, kad įmonės dirba pelningai, gyventojai uždirba pajamų, vartoja – kitaip tariant, aukštas ekonominio aktyvumo lygis leidžia surinkti daugiau įplaukų į biudžetą apmokestinant ekonominį aktyvumą. Ir, priešingai, ekonominio aktyvumo mažėjimas gali sąlygoti finansinės padėties pablogėjimą. Tačiau sunki valstybės finansinė padėtis gali susidaryti ir dėl netinkamos valstybės biudžeto išlaidų politikos. Tai reiškia, kad blogą finansinę padėtį valstybėje gali sukurti ir pernelyg optimistiškai planuojamos išlaidos, neatitinkančios pajamų bei sąlygojančios biudžeto deficitą. Tokiu būdu valstybės skola ar biudžeto deficitas gali atsirasti ir net augti, esant gerai ekonominei padėčiai valstybėje. Jei valstybės finansinė padėtis blogėja, esant gerai ekonominei padėčiai valstybėje, tai vyksta dėl blogo valstybės finansų tvarkymo. Ir, priešingai, esant blogai ekonominei padėčiai, finansinė padėtis valstybėje gali būti kontroliuojama, jei valstybės institucijos laiku imasi adekvačių priemonių sureaguoti į pablogėjusią ekonominę padėtį ir ima itin konservatyviai planuoti biudžeto pajamas ir išlaidas. Taigi, kalbant apie finansinę ir ekonominę padėtį, galimos įvairios variacijos: finansinė padėtis valstybėje gali būti bloga, esant gerai ekonominei padėčiai, ir gera, esant blogai ekonominei padėčiai, tiek finansinė, tiek ekonominė padėtys gali būti blogos arba geros.
Ekspertai ekonominei padėčiai įvertinti išanalizavo 39 rodiklius, finansinei padėčiai įvertinti – 12 rodiklių. Ekspertizės akte nurodyta, jog ekspertai visus rodiklius laikė beveik vienodos svarbos, o sunkios ekonominės ir finansinės padėties pabaigai nustatyti dauguma (daugiau nei pusė) tirtų rodiklių turi būti maksimaliai priartėję prie ikikrizinio laikotarpio. Jei dauguma nagrinėtų rodiklių žymiai (ženkliai) pagerėtų, laikytina, kad valstybės ekonominė finansinė padėtis pagerėjo (ekspertizės akto 8 psl.). Išsamiai ištyrę ir išanalizavę kiekvieną iš pasirinktų ekonominių ir finansinių rodiklių, ekspertai apibendrino juos lentelėse (ekspertizės akto 52-61 psl.), iš kurių matyti, kad absoliuti dauguma tirtų rodiklių (25 iš 39 tirtų) pablogėjo 1999 metais. Analizuodami tokios būklės priežastis ekspertai ekspertizės akte nurodė, kad 1999 m., Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo duomenimis, 100 didžiausių akcinių bendrovių veiklos rezultatai smuko pirmą kartą nuo 1994 m: parduotos produkcijos apimtys sumažėjo 11 proc., o grynasis pelnas – 64 proc. Bendrasis vidaus produktas per metus sumažėjo 4,1 proc. Pagrindinė išorinė ekonominio nuosmukio Lietuvoje priežastis buvo sumažėjusios eksporto galimybės į pagrindines Lietuvos eksporto rinkas. Didžiausia rinka, kurioje Lietuvos įmonės parduodavo savo produkciją - Rusija, tapo nemoki dėl rublio nuvertėjimo. Statistikos departamento duomenimis, eksportas į Rusiją 1999 metais smuko net tris kartus. Nedidelis ekonomikos augimas Europos šalyse, stiprėjantis doleris, didžiulė konkurencija ir aukšti kokybės standartai neleido Lietuvos įmonėms taip greitai kompensuoti Rytų rinkų praradimo Vakaruose. Ekonomikos nuosmukis, prasidėjęs 1998 metų pabaigoje ir labiausiai pasireiškęs 1999 metais, kilo ne tiek dėl Rusijos krizės, kiek dėl neūkiškai tvarkomų valstybės finansų ir vykdytos ekonominiam augimui nepalankios ekonomikos politikos. Jei pagrindinė krizės priežastis būtų buvusi Rusijos krizė, įmonės būtų netekusios Rusijos rinkų, tačiau būtų sugebėjusios greitai persiorientuoti į vidaus ir kitų užsienio šalių rinkas. Tačiau tai neįvyko, nes ekonominė politika vertė nukreipti pastangas ne į savo verslą, bet į valdžios iškeltų reikalavimų vykdymą.
Apibendrinę nagrinėtus rodiklius, ekspertai padarė išvadą, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos sukūrimas nebuvo toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (ekspertizės akto išvados 6 punktas).
Itin sunki finansinė padėtis valstybėje prasidėjo 1999 metais, o 2004 metais 7 iš 12 nagrinėtų rodiklių buvo pagerėję – iš jų 5 susiję su VSD fondo būkle. Tačiau net 4 rodikliai, rodantys pagrindinio valstybės lėšų fondo, t. y. valstybės biudžeto, būklę – valstybės biudžeto pajamų vykdymas, biudžeto deficitas absoliučia suma, valdžios sektoriaus skola bei šios skolos dalis nuo BVP – nepasiekė ikikrizinio lygio iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 metų) (ekspertizės akto išvadų 12 p.).
Apibendrinant 1997 ir 1999 metų finansinę bei ekonominę padėtį valstybėje, patikimai galima teigti, kad padėtis 1999 metais buvo blogesnė nei 1997 metais (ekspertizės akto išvadų 15 p.).
Dalyvaujantis apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertas Remigijus Šimašius visiškai patvirtino minėtos ekspertizės akto išvadas ir laikėsi pozicijos, kad 1999 metais Lietuvos valstybė buvo ekonominėje, finansinėje krizėje, ji negalėjo vykdyti daugumos savo finansinių įsipareigojimų, todėl valstybės padėtis buvo labai artima valstybės nemokumui.
Ieškovai nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtas ekspertizės akto išvadas apie itin sunkią valstybės ekonominę, finansinę padėtį, prasidėjusią 1999 metais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo ekspertizės akto išvadomis netikėti ar jomis nesivadovauti, todėl konstatuoja, kad Lietuvos valstybėje 1999 metais buvo itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, dėl kurios valstybė galėjo imtis tam tikrų kraštutinių priemonių, tarp jų – ir mažinti iš valstybės finansuojamų pareigūnų atlyginimus.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime (bylos Nr. 01/05) konstatavo, kad visuotinai žinoma, jog 1998 metais ir vėliau Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, kurią daugiausia nulėmė Rusijoje kilusi ekonominė-finansinė krizė, kiti išorės veiksniai, labai neigiamai paveikę įvairių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę-finansinę sistemą, inter alia tai, kad į 1999 metų valstybės biudžetą nebuvo surinkta labai didelė lėšų suma, reikalinga švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam aprūpinimui, kitoms visuomenės ir valstybės reikmėms finansuoti, kitoms valstybės funkcijoms vykdyti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tai, kad 1999 metų pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas poveikis dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, vertintina kaip tokia faktinė situacija, kurios įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Ši Konstitucinio Teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999 metams, bet ir 1998 metams, taip pat 2000–2001 metams; neigiamas minėtos ekonominės ir finansinės krizės poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, įvairių valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymui buvo jaučiamas gana ilgai.
Kiekvienas Konstitucinio Teismo nutarimas yra vientisas (sudaro vieną visumą), jo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2004 m. vasario 11 d., 2004 m. vasario 13 d. sprendimai, 2005 m. sausio 19 d. nutarimas, 2005 m. vasario 10 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimai). Konstitucinio Teismo nutarimo nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama motyvuojamosios dalies argumentais (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d., 2004 m. vasario 11 d., 2004 m. vasario 13 d., 2005 m. vasario 10 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimai). Leidžiant naujus, keičiant, papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus, juos leidžiančias valstybės institucijas saisto Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata, kiti teisiniai argumentai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas). Pažymėtina ir tai, kad teisę kuriančias ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) saisto konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti ne tik Konstitucinio Teismo nutarimuose, bet ir kituose Konstitucinio Teismo aktuose - išvadose bei sprendimuose; taigi pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose yra aiškinama Konstitucija – formuojama oficiali konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas).
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, ir minėta nuostata Konstitucinio Teismo sprendime patvirtina, jog 1999 metais, tai yra laikotarpiu, kuomet buvo sumažinti teisėjų, tarp jų ir ieškovų, atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis.
Kaip minėta, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog teisėjų atlyginimų mažinimas bus teisėtas tik tuomet, jei tai bus daroma proporcingai. Tai reiškia, kad esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Be to, esant itin sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas.
Ieškovų atstovė proporcingumo principo pažeidimui įrodyti pateikė duomenis, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu buvo padidintas darbo užmokesčio fondas kai kurioms ministerijoms (Krašto apsaugos, Kultūros, Švietimo ir mokslo), Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, Seimui, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. Atsakovų atstovai šių aplinkybių nepaneigė, tačiau nurodė, jog tai neįrodo konkrečių pareigūnų atlyginimų didinimo.
Be to, ieškovų atstovė nurodė, kad, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 nuo 2,5 iki 1,75 sumažinus teisėjų atlyginimų koeficientą, tai buvo padaryta tik teisėjų atžvilgiu, paliekant padidintus atlyginimus kitiems 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 nurodytiems pareigūnams (nutarimo 2 punktas). Tačiau tai neatitinka tikrovės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 ,,Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ buvo pakeistas 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689, jo antrąjį punktą pripažinus netekusiu galios. Tokiu būdu buvo visai panaikinti 2,5 atlyginimų koeficientai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pavaduotojams, specialios paskirties įstaigų vadovams ir jų pavaduotojams, valdybų ir skyrių viršininkams bei jų pavaduotojams, Vidaus reikalų ministerijos centrinio aparato departamentų direktoriams ir jų pavaduotojams, Policijos departamento generalinio komisaro pavaduotojams, vyriausiesiems komisarams ir vyresniesiems komisarams – struktūrinių padalinių vadovams ir pavaduotojams, Tardymo departamento direktoriui ir jo pavaduotojams, miestų ir rajonų policijos komisariatų vadovams: vyriausiesiems komisarams, vyresniesiems komisarams, komisarams ir jų pavaduotojams, kriminalinės policijos (tarnybos) vadovams, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams, grupių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) vadovams, teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų viršininkams, jų pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių postų viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių postų pamainų viršininkams, Revizijų departamento prie Finansų ministerijos direktoriui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams.
Vyriausybės 2000 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 381 Valstybės saugumo generalinis direktorius išbrauktas iš pareigūnų, kuriems 2,5 koeficiento buvo padidintas atlyginimas, sąrašo. Tokiu būdu valstybės ekonominės ir finansinės krizės laikotarpiu beveik visiems iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamiems pareigūnams buvo sumažinti atlyginimai. Kaip minėta, nenustatyta, kad šiuo laikotarpiu kam nors iš tokių pareigūnų atlyginimai būtų didinami. Ieškovų atstovės pateikti duomenys apie darbo užmokesčio fondo padidinimą kai kurioms institucijoms tokių aplinkybių nepatvirtina. Tai, kad minėtu laikotarpiu buvo skiriami asignavimai iš biudžeto kai kuriems objektams (pavyzdžiui, Valdovų rūmų statybai – 1 mln. Lt), neleidžia daryti išvados apie proporcingumo principo pažeidimą. Visų pirma, tai neįrodo, jog skirti asignavimai realiai buvo gauti ir įsisavinti. Be to, minėta, jog valstybės finansinę padėtį didžia dalimi lėmė subjektyvus faktorius – nesugebėjimas tvarkyti finansų ūkį, ką iš dalies ir patvirtina toks lėšų paskirstymas. Tačiau vien ta aplinkybė, jog siekiant bent iš dalies sumažinti ekonominės, finansinės krizės padarinius ir dėl to mažinant iš valstybės lėšų finansuojamų pareigūnų darbo užmokestį, dar nereiškia, kad apskritai turi būti nutrauktos bet kokios priemonės, renginių, objektų ir pan. finansavimas. Todėl šiuo atveju negalima kiekvieno valstybei svarbaus objekto ar renginio finansavimo sieti su proporcingumo principo pažeidimu. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad mažindama teisėjų atlyginimus, esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, valstybė laikėsi proporcingumo principo. Pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo.
Konstatavus, kad teisėjų atlyginimų mažinimas buvo galimas, nustačius mažinimo laikotarpiu itin sunkią valstybės ekonominę ir finansinę padėtį bei kad tai daryta laikantis proporcingumo principo, ieškovų teisės nebus pažeistos tik tuomet, jei tai valstybė darė laikinai. Tam, kad būtų galima nustatyti, ar buvo laikytasi laikinumo principo, svarbu analizuoti valstybės taikytų priemonių (šiuo atveju, atlyginimo mažinimo) būtinumą vėlesniais laikotarpiais. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nustatė, kad atlyginimai ieškovams buvo sumažinti dėl itin sunkios valstybės ekonominės ir finansinės padėties. Todėl svarbu nustatyti, iki kurio laikotarpio tokia padėtis tęsėsi. Ekspertizės akto išvadose yra konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 metų, valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 metų) (ekspertizės akto 6 p., 12 p.). Atsakovų atstovai iš esmės pripažino aplinkybę, kad 2003 metais valstybės ekonominė krizė baigėsi, valstybės ekonomika pradėjo atsigauti.
Ekspertas Remigijus Šimašius teismo posėdyje patvirtino, kad valstybės finansinę padėtį didžia dalimi gali lemti subjektyvus faktorius – valstybės nemokėjimas, nesugebėjimas tvarkytis su savo finansais. Todėl finansinė padėtis negali būti lemiamas veiksnys nustatant, ar atskiriems iš valstybės lėšų finansuojamiems pareigūnams (tarp jų ir teisėjams) gali būti mažinami atlyginimai ar valstybėje taikomos kitos ekonominės sankcijos. Šiuo atveju lemiamą reikšmę turi bendra valstybės ekonominė, finansinė būklė, kuri, kaip nurodė ekspertas ir iš esmės pripažino atsakovų atstovai, pagerėjo nuo 2003 metų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai pagerėjus nuo 2003 metų, tačiau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju, atlyginimų mažinimo) taikymo, tuo buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas, todėl ieškovų pažeistos teisės turi būti ginamos.
Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, patenkinant ieškovų ieškinį iš dalies.
Ieškovai ieškiniu prašė priteisti jiems neišmokėto atlyginimo dalį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 metų vasario 1 d. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad nuo 2003 metų sausio mėnesio valstybė privalėjo atkurti buvusią padėtį, tai yra mokėti teisėjams atlyginimus, gautus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, teisėjų kolegija tenkina pareikštą ieškinį iš dalies ir priteisia kiekvienam ieškovui 2003 m. sausio mėnesį neišmokėto atlyginimo dalį: G. P. – 2 992 Lt, D. D. – 2 677,5 Lt, M. Š. – 2 677,5 Lt, L. K. – 2 677 Lt (t. 1, b. l. 203).
Pažymėtina, kad ieškovai Vilniaus apygardos teismui yra padavę ieškinį, kuriuo jie prašo priteisti jiems negauto atlyginimo dalį nuo 2003 m. vasario 1 d., šios bylos nagrinėjimas sustabdytas (Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1533-565/2008).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais ir atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies bei į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, ieškovų atstovės advokatės darbo bei laiko sąnaudas, sprendžia, kad priteistina iš atsakovo ieškovams 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2003 m. kovo 28 d. sprendimą pakeisti.
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovui G. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 2 992 (du tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt du litus) Lt, M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 2 677,5 (du tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt septynis litus 50 ct) Lt, D. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 2 677,5 (du tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt septynis litus 50 ct) Lt, L. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 2 677 (du tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt septynis litus) Lt darbo užmokesčio.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovams G. P. , M. Š. , D. D. , L. K. 500 (penkis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.