Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Mindaugo Šimonio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. M. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-488-1023/2017 pagal ieškovės M. J. ieškinį atsakovei V. M. dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine, siekiant pridengti tikrąją sutarties šalį, ir pirkėjos teisių perkėlimo.2016 m. liepos 20 d. atsakovė V. M. (buv. Ž.) įgaliojo ieškovę M. J. nupirkti jai asmeninės nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini), už jos pačios aptartą kainą ir sąlygas, bei atlikti kitus įgaliojime nurodytus veiksmus, susijusius su minėtu pavedimu. 2016 m. liepos 28 d. buvo sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pagrindu pardavėjai J. T. ir J. T. pardavė, o pirkėja (atsakovė) V. Ž., atstovaujama įgaliotinės ieškovės M. J., įsigijo minėtą butą. I. M. J. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama pripažinti dalį 2016 m. liepos 28 d. buto pirkimo – pardavimo sutarties, patvirtintos Prienų rajono 2-ojo notaro biuro notarės R. D., registro Nr.4819, kurioje atsakovė V. Ž. nurodyta pirkėja, apsimestine CK 1.87 straipsnio pagrindu ir šią dalį panaikinti, pirkėjo teises šioje sutartyje perkelti M. J. nuo sutarties sudarymo momento ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.Ieškinį grindė tuo, kad būtent ieškovė, o ne atsakovė buvo tikroji ginčo buto pirkėja, kadangi ji derėjosi dėl buto pirkimo su pardavėjais, sumokėjo už butą 3 000 Eur pavedimu, o likusius 5500 Eur sumokėjo grynaisiais sutarties pasirašymo metu, iš kurių 5000 Eur buvo pasiskolinus iš I. K. (krikšto dukros). Pažymėjo, kad ieškovė gyveno įsigytame bute, juo rūpinosi, mokėjo mokesčius ir prižiūrėjo. Ieškovės teigimu, atsakovė buvo tik statytinė, padėjusi jai (močiutei) skyrybų metu, siekiant atskiro gyvenimo nuo sutuoktinio. Atsakovei butas nebuvo reikalingas, ji bute niekuomet negyveno, juo nesinaudojo, mokesčių nemokėjo. Be to, atsakovė neturėjo jokių finansinių galimybių įsigyti ginčo butą. A. V. Ž. (M.) atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad būtent ji yra tikroji ginčo buto savininkė. Butą pirko per įgaliotinę – ieškovę, nes buto pirkimo metu reikėjo išvykti į užsienį dirbti. Butui įsigyti pinigų padovanojo tėtis V. Ž., su kuriuo kartu padovanotus 8 600 Eur perdavė ieškovei. Pažymėjo, kad atsakovei buto reikėjo, kad po studijų turėtų kur gyventi. Atsakovės nuomone, ginčijama sutartis neturi apsimestinio sandorio požymių, nurodytų CK 1.87 straipsnyje, kadangi ji ginčo butą pirko laikydamasi visų teisės aktų reikalavimų, ketindama jame gyventi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina tik apeliacinio skundo ribose.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; kt.).-Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo žodinio proceso tvarka, šalys dalyvavo teismo posėdyje, teikė paaiškinimus, taigi atsakovės teisė būti išklausytai buvo įgyvendinta. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo bylos žodinio nagrinėjimo būtinumui, o atsakovė, prašydama bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, šio savo prašymo jokiais argumentais nepagrindė, todėl jis netenkinamas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė šiuos įrodymus: laidos „TV pagalba“ įrašą, kuriame, apeliantės vertinimu, ieškovė tvirtina, kad nori vėl susituokti su J. J.; UAB „Prienų vandenys“ 2017 m. spalio 9 d. priskaitymų ir mokėjimų informaciją, kurioje nurodyta, kad ieškovė nuo 2017 m. balandžio 19 d. nemoka jokių buto komunalinių mokesčių, dėl ko susidarė 11,30 Eur įsiskolinimas; 2017 m. spalio 9 d. AB „Prienų šilumos tinklai“ mokesčių paskaičiavimo pažymą, kurioje nurodyta, kad ieškovė nuo 2017 m. balandžio mėnesio nemoka už butui teikiamą karštą vandenį, dėl ko susidarė 61,12 Eur įsiskolinimas ir priskaičiuota 0,92 Eur delspinigių. Apeliantė pažymi, kad minėtų įrodymų pateikti pirmosios instancijos teismui neturėjo galimybės, kadangi įsiskolinimų klausimas išaiškėjo tik po teismo sprendimo priėmimo, sužinojus, kad ieškovė gyvena pas buvusį vyrą ir įtarus, kad ji nemoka mokesčių už butą, kaip buvo prižadėjusi atsakovei.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės pateikti įrodymai neatitinka jiems keliamų naujumo reikalavimų. Apie laidos „TV pagalba“ įrašą 2016 m. birželio 27 d. teismo posėdyje, kuriame dalyvavo ir atsakovė, paaiškinimus teikė ieškovė, nurodydama net laidos Nr. 26 (garso įrašas nuo 12:20 iki 12:50, nuo 15:30 iki 15:50). Atsakovės pateikta 2017 m. spalio 9 d. AB „Prienų šilumos tinklai“ priskaitymų ir mokėjimų informacija už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio mėn. iki 2017 m. rugsėjo mėn. ir nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. rugsėjo mėn. galėjo būti pateikta į bylą dar pirmosios instancijos teisme, nes atsakovė šiais įrodymais nori įrodyti aplinkybes, kad ieškovė mokesčių nemoka nuo 2017 m. balandžio mėnesio. Todėl šie įrodymai nepriimami ir nevertinami kartu su kitais bylos įrodymais (CPK 314 str.).

Dėl apsimestinio sandorio

Byloje kilo ginčas dėl buto Prienų r. sav. Prienų m. Vytauto g. 4A-401 2016 m. liepos 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine, siekiant pridengti tikrąją šios sutarties šalį, ir pirkėjos (atsakovės) teisių bei pareigų perkėlimo ieškovei.

CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apsimestinis sandoris visada negalioja nuo jo sudarymo momento, o sandorio, kurį siekta pridengti, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, tai taikomos atitinkamą sandorį reglamentuojančios taisyklės.

Kasacinio teismo praktikoje dėl apsimestinio sandorio yra išaiškinta, kad kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pirmiau nurodytus sutarčių aiškinimo principus ar padarė kitus jos nurodomus procesinės teisės pažeidimus, netinkamai vertindamas įrodymus, o išvadas padarydamas neįvertinus byloje surinktų įrodymų visumos (CPK 178, 185 straipsniai).

Byloje nustatyta, kad atsakovė yra ieškovės vaikaitė – ieškovės dukters R. Ž. dukra. Šalių procesinių dokumentų turinys ir jų paaiškinimų 2016 m. birželio 27 d. teismo posėdyje visuma duoda pagrindą išvadai, kad šalių santykiai iki ginčijamos sutarties sudarymo buvo geri, grįsti tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba. Apeliantė apeliaciniame skunde pažymėjo, kad atsakovės ir ieškovės santykiai buvo tiesiog puikūs, šilti, artimi, grįsti visiško pasitikėjimo. Taigi, tarpusavio santykius iki sandorio sudarymo abi šalys vertino vienodai. Tokiu atveju, sprendžiant apie tikruosius sutarties šalių ketinimus ir apie subjektą, kuris realiai siekė įsigyti butą nuosavybės teisėmis, pirmosios instancijos teismas teisingai elgėsi tirdamas ir vertindamas tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes, kaip šalių poreikį įsigyti butą, kas vykdė buto paiešką, kas sprendė, kad būtent šis butas yra tinkamiausias, kieno lėšomis jis nupirktas, kas apsigyveno jame po sandorio sudarymo, kas mokėjo už butą komunalinius mokesčius.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė apeliaciniame skunde neginčija teismo nustatytų aplinkybių apie tai, kad su buto pardavėja dėl buto apžiūros, kainos, sandorio sudarymo vietos ir laiko tiesiogiai bendravo tik ieškovė; kad tik ieškovė prieš sandorį faktiškai apžiūrėjo butą; kad tik ieškovė iš karto po sandorio sudarymo faktiškai apsigyveno bute, mokėjo komunalinius mokesčius už butui teikiamas paslaugas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovė šias aplinkybes pripažino, duodama paaiškinimus 2017 m. birželio 27 d. teismo posėdyje (garso įrašas: 09:47:13 – 10:14:08). Apeliantė taip pat neneigė aplinkybių, kad pagal įvairių paslaugų teikėjų pateiktus mokėjimo pranešimus, nors išrašytus atsakovės vardu ( 1 t. b. l. 18 - 24), mokesčius sumokėjo ieškovė. Todėl sprendžiant apie tikruosius šalių ketinimus šios aplinkybės duoda pagrindą labiau tikėti ieškove, kad būtent ji, o ne atsakovė turėjo tikslą surasti jos poreikius atitinkantį butą, jai tinkamoje vietoje ir už jai priimtiną kainą bei jame po sandorio sudarymo apsigyventi. Byloje nustatyta, kad ieškovė ruošėsi nutraukti santuoką su J. J., todėl ieškojo buto gyventi atskirai, bet nenorėjo, kad šis turtas būtų dalinamas tarp sutuoktinių. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės liudytojas V. Ž. 2017 m. birželio 27 d. teismo posėdyje (garso įrašas nuo 2:15:00 – 2:15:16) taip pat parodė, kad jam buvo žinoma, jog ieškovė ketino nutraukti santuoką. Ieškovės santuoka buvo nutraukta Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1347-1023/1016, kuri buvo iškelta 2016 m. rugpjūčio 30 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Atsakovė neneigia ir pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovė perkamo buto neapžiūrėjo, po sandorio sudarymo neketino jame iš karto apsigyventi, apsilankė bute tik vieną kartą. Todėl įvertinus ieškovės ir atsakovės veiksmus iki sandorio sudarymo ir po jo, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad atsakovė savo kaip pirkėjos teisių ir pareigų realiai neįgyvendino. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamo sandorio sudarymas buvo nulemtas ieškovės įrodytu poreikiu, iširus šeimai, turėti atskirą gyvenamąjį būstą. Tuo tarpu atsakovės įvardintas poreikis įsigyti butą, kad po studijų, kurios turėjo tęsti dar du metus nuo sandorio sudarymo datos, ar ateityje sudarius santuoką, jame galėtų apsigyventi, pagrįstai buvo nevertintas kaip nulemtas objektyviai egzistuojančių aplinkybių turėti gyvenamąjį plotą ir jame apsigyventi. L. V. Ž. 2017 m. birželio 27 d. teismo posėdyje (garso įrašas nuo 2:15:50 – 2:16:15) taip pat parodė, kad nežinojo, kada dukra ruošiasi apsigyventi bute.

Pirmiau nurodytų išvadų nepaneigia atsakovės argumentai, kuriais ji grindžia savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad atsakovė aktyviai neieškojo buto. Jos manymu aktyvius buto paieškos veiksmus gali patvirtinti tėvas liudytojas V. Ž., kuris taip pat dalyvavo ieškant buto. Tačiau šis asmuo atsakovės nurodytų aplinkybių nepatvirtino. L. V. Ž. 2017 m. birželio 27 d. teismo posėdyje (garso įrašas nuo 1:59:56 iki 2:06:15) parodė, kad jis buto neieškojo, tuo užsiėmė ieškovė M. J.; apie buto paieškas jis nekalbėjo su savo uošviu (J. J.); nežino kada dukra pradėjo planuoti pirkti butą – gal 2015m., 2016 m.; nežino kaip ji apsisprendė būtent šį butą pirkti, jis buto neapžiūrėjo ir į buto pirkimą nesikišo. Kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovės užimtą poziciją dėl savo aktyvaus vaidmens ieškant ir surandant butą, byloje nėra, todėl nėra pagrindo pritarti apeliantei, kad teismas suklydo, spręsdamas apie tikruosius sutarties šalių ketinimus.

Apeliantė nesutinka, kad teismas kritiškai vertino aplinkybes apie pinigų (8500 Eur) už butą perdavimą ieškovei bei nurodo, kad pinigų perdavimo ieškovei metu ieškovės ir atsakovės santykiai buvo grįsti pasitikėjimu, todėl ieškovė nematė pagrindo pinigų perdavimą įforminti raštu. Apeliantė mano, kad teismas turėjo vertinti kritiškai paskolos raštelį apie tariamą I. K. 5000 Eurų skolinimą ieškovei, nes raštelyje nurodyta, jog skolinama 5000 Eur, tuo tarpu I. K. ir liudytojas Antanas A. B. teismo posėdyje nurodė, kad skolino minėtą sumą D. Britanijos svarais. Be to, apeliantės nuomone, paskolos raštelį surašant prieš buto pirkimą, negalėjo būti vartojamas žodis „norėjo“, taip pat nurodomos sąlygos, nesusijusiam su paskolos daiktu - „bendru sutarimu anūkė V. butą po skyrybų perrašys močiutės vardu“. Atsikirsdama į šiuos atsakovės paaiškinimus, ieškovė neigė gavusi iš atsakovės 8500 Eur sumą ir paaiškino, jog atsakovės ir jos tėvo liudytojo V. Ž. paaiškinimuose net trūksta logikos, kuomet jie nurodo, jog perdavė močiutei tokią pinigų sumą viduryje miesto ir ją paleido eiti savais keliais. O, kad ieškovė skolinosi pinigus buto pirkimui iš krikšto dukters I. K. D. Britanijos svarais, žinojo pastarosios tėvas Antanas A. B. bei jos sutuoktinis J. J., kuris pavėžėjo ją pasiimti pinigus. Taigi, byloje esama prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies įrodinėjimo priemonių – šalių paaiškinimų, todėl byloje šiuo aspektu buvo reikšminga nustatyti, ar iš kitų įrodinėjimo priemonių gauta informacija nėra prieštaringa, o jeigu ji prieštaringa, atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-99/2009). Šia kasacinio teismo praktika vadovaujantis, apeliacinės instancijos teismas toliau nurodo argumentus, kurie leidžia labiau tikėti ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis ji grindė ieškinį, negu atsakovės atsikirtimų aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje buvo pakankamai duomenų nustatyti labiau tikėtiną faktą, kad liudytoja I. K. paskolino ieškovei 5000 Eur buto pirkimui (CPK 185 straipsnis). 2017 m. birželio 27 d. teismo posėdyje (garso įrašas nuo 1:24:35 iki 1:37:15) ši liudytoja paaiškino, kad paskolino pinigus D. Britanijos svarais, nes dirba užsienyje, perdavė pinigus savo tėvui Antanui A. B., kuris juos perdavė ieškovei. Pastarasis liudytojas nurodė, kad perdavė dukters paliktus jam pinigus ieškovei, kurią pinigų pasiimti atvežė jos vyras J. J.. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantė nenurodė buvus prieštaravimų tarp ieškovės, pinigus jai skolinusios liudytojos ir kitų liudytojų - Antano A. B. bei J. J. parodymų apie pinigų skolinimąsi ir jų perdavimo ieškovei aplinkybes, todėl liudytojų parodymus laikyti nepatikimais vien todėl, kad apeliantė šiuos asmenis laiko suinteresuotais asmenimis, negalima. Be to, šiuos duomenis patvirtina ir rašytinis įrodymas - 2016 m. liepos 27 d. 5000 Eur paskolos raštelis (1 t. b. l. 13). Apeliantės akcentuojamas šio paskolos raštelio pažodinis tekstas - „ji už tuos pinigus norėjo įsigyti butą, kurį aprašė anūkės V. Ž. <> vardu“ - neduoda pagrindo manyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta. O kitos paskolos raštelyje nurodytos aplinkybės („bendru sutarimu anūkė V. butą po skyrybų perrašys močiutės vardu“), teisėjų kolegijos vertinimu, nors ir yra perteklinės paskolos sutarties sąvokos prasme (CK 6.870 straipsnis), tačiau nedarančios patį sandorį negaliojančiu.

Pažymėtina, kad byloje buvo pateikti rašytiniai įrodymai apie pinigus skolinusios liudytojos I. K. pajamas užsienyje – pinigų likutis Lloyds banke – 30302,20 svarų (b. l. 80 - 82). Byloje taip pat yra rašytiniai įrodymais apie atsakovės tėvo V. Ž. pajamas. Iš AB „Swedbank“ sąskaitos išrašų laikotarpyje nuo 2015 m. spalio 12 d. iki 2017 m. liepos 10 d. galima spręsti, kad V. Ž. iš Swedbank, AB 2015 m. spalio 12 d. paėmė 10000 Eur vartojimo kreditą (b. l. 103 - 109), 2016 m. sausio 7 d. sąskaitoje užfiksuota kredito linijos refinansavimo operacija, 2017 m. liepos 10 d. sąskaitos likutis - 0 Eur (b. l. 131 - 132). Kitoje AB „Swedbank“ sąskaitoje per laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2016-05-14 ( t. b. l. 88-102) ne tik, kad nėra duomenų apie 8500 Eur piniginių lėšų nuėmimą nuo sąskaitos dovanojimo sutarčių sudarymo metu – 2016 m. sausio 5 d. ir 2016 m. gegužės 14 d., bet sąskaitoje nei vieną mėnesį per šį laikotarpį dovanotojas nedisponavo dovanojimo sutarčių sumų likučiais (1 t., b. l. 38, 39). Atsakovė atsiliepime taip pat nenurodė, kad iš tėvo gautas pinigines lėšas laikė banko sąskaitoje. Pažymėtina, kad liudytojas V. Ž. 2017 m. birželio 27 d. teismo posėdyje (garso įrašas nuo 1:54:45 – 1:55:10) parodė, kad neprisimena, kokias sumas dovanodamas perdavė dukrai, tik nurodė, kad per du kartus dovanojo panašias sumas. Todėl nors atsakovė teigia turėjusi finansines galimybes įsigyti ginčo butą, tačiau neįrodė, kad jas realiai panaudojo buto pirkimui (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovė įrodė, kad turimas lėšas panaudojo buto pirkimui savo paaiškinimais, liudytojų parodymais, taip pat rašytiniu įrodymu – savo banko sąskaitos, kurioje buvo kaupiamos pensijos išmokos, išrašu (1 t., b. l. 78). Jis patvirtina, kad 2016-07-20 buto pardavėjai ieškovė pervedė 3000 Eur. Likusią 5500 Eur sandorio kainos sumą labiau tikėtina, kad ieškovė sumokėjo paskolos, kurią patvirtina 2016 m. liepos 21 d. paskolos raštelis, lėšomis (CPK 178, 185, 187 straipsniai).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, vertino įrodymų visumą, analizavo ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes, šalių elgesį prieš ir po jos sudarymo, tinkamai nustatė šalių tikruosius ketinimus ir padarė teisingą išvadą, kad ieškovės ginčijama buto (duomenys neskelbtini) 2016 m. liepos 28 d. pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina apsimestine, sudaryta siekiant pridengti tikrąją šios sutarties šalį (ieškovę), ir pirkėjos (atsakovės) teisės bei pareigos pagrįstai buvo perkeltos ieškovei.

Dėl teismo šališkumo

Teisėjų ir teismų nepriklausomumas ir nešališkumas kaip vienas civilinio proceso principų įtvirtintas CPK 21 straipsnyje. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK I dalies VI skyriaus normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Be to, CPK 65, 66 straipsniuose įtvirtinta teisėjo pareiga nusišalinti, kai egzistuoja atitinkamos aplinkybės, keliančios (ar galinčios kelti) abejonių teisėjo nešališkumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-469-313/2016). Apeliantė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nereiškė nušalinimo teisėjai, apeliaciniame skunde teismo šališkumo negrindė CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, tik nurodė, kad teismas neteisingai vertino atsakovės pastangas ieškant buto, neteisingai vertino jos paaiškinimus apie pinigų perdavimo ieškovei laiką ir konstatavo jos nesidomėjimą butu. Teisėjų kolegija nagrinėjamu aspektu pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimų, todėl vien tai, kad atsakovė nesutinka su byloje teismo ištirtų įrodymų vertinimu, nerodo teismo šališkumo ir nesudaro pagrindo nustatyti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrinus pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias teisingam bylos išnagrinėjimui, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ir ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės turėtos žyminio mokesčio išlaidos ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas turėjo 3,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš apeliantės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės V. M., a. k. (duomenys neskelbtini), 3,77 Eur (tris eurus 77 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.